Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Europos sąjunga’

LT-EUPo kelių dienų švęsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viena vertus, dešimt metų – valstybės gyvenime labai trumpas laiko tarpas, kad galėtume daryti toli siekiančias išvadas. Kita vertus, šie dešimt metų – tai beveik pusė mūsų dabartinės Nepriklausomybės gyvenimo, todėl bendras tendencijas įžvelgti jau galime.

Prieš dešimt metų entuziastingai ir beveik vienbalsiai balsavome už Lietuvos tapimą Europos Sąjungos nare, o šiandien taip pat entuziastingai tą pačią Europos Sąjungą kritikuojame.

Kartais ši kritika gal ir pagrįsta (pavyzdžiui, kuomet skaičiuojame, kad ES skiria Lietuvai mažiau paramos, nei kitoms ES valstybėms), kartais – visiškai nepagrįsta (kuomet atsivėrusias sienas ar eurą kaltiname dėl emigracijos iš Lietuvos mastų). Tačiau kritikuodami, ko gero, nė nesusimąstome – juk be ES neturėtume net ir tos paramos, kurią gauname dabar, o norėdami išvažiuoti į kitas Europos valstybes, tebestovėtume ilgose eilėse prie sienų (kaip stovime važiuodami į Baltarusiją ar Rusiją).

Taigi pabandykime įvertinti, ko verta mūsų narystė Europos Sąjungoje. O paprasčiausia vertinti materialia išraiška, tai yra pinigais. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva jau yra gavusi apie 30 milijardų litų paramos. Per artimiausius 6 metus turėtume gauti dar kiek daugiau nei 23 milijardus litų struktūrinės paramos (ir dar beveik tiek pat – paramai žemės ūkiui). Daug tai ar mažai? Spręskime patys – metinis Lietuvos biudžetas be ES paramos sudaro apie 20 milijardų litų. Už ES skiriamas lėšas nuveikta nemažai. Dalimi ES paramos buvo bendrai finansuoti tokie fiziškai apčiuopiami projektai kaip Panevėžio ir Šiaulių arenų, Pasvalio sporto mokyklos, Vilniaus Vakarinio apvažiavimo bei Jakų sankryžos, naujojo Vilniaus Universiteto mokslinės komunikacijos centro statybos. Taip pat – daugiau nei pusės tūkstančio viešosios paskirties pastatų (mokyklų, bibliotekų, ligoninių) renovacija, daugiau nei pusantro šimto vandens ir nuotekų valymo sistemų rekonstrukcija ir plėtra. Kitą ES paramos dalį jaučiame netiesiogiai – parama naujų darbo vietų kūrimui bei įmonių konkurencingumo didinimui, darbuotojų kompetencijos ugdymui, sveikatos ir švietimo paslaugų tobulinimui, kultūros paveldo išsaugojimui.

Per dešimtį metų iš ES gavome ne tik finansinę paramą. Gavome ir postūmį reformoms. Lietuva, siekdama narystės ES, privalėjo įgyvendinti nemažai struktūrinių reformų ir ženkliai pakeisti savo teisės aktus. Dažnu atveju ES narystės reikalavimai buvo išorinis postūmis reformoms, kurių reikėjo iš planinės ekonomikos besivaduojančiai valstybei, tačiau kurių nebūtume ryžęsi imtis patys vieni. Visų pirma tai rinkos ekonomikos, veikiančios konkurencijos sąlygomis sukūrimas, pasenusio žemės ūkio sektoriaus modernizavimas, reformos aplinkos ir energetikos sektoriuose, teismų ir kitos reformos. Pažiūrėjus į kaimynines valstybes, tebegyvenančias valstybinio reguliavimo ekonomikoje, bent jau man nekyla abejonių, jog pasielgėme teisingai, įgyvendinę tokias griežtas reformas.

Europos Sąjunga daugeliui visų pirma asocijuojasi su galimybe judėti be sienų. Nuo judėjimo laisvės užtikrinimo, beje, prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo pati Europos Sąjunga. Dabar galime laisvai keliauti, dirbti, verslauti, mokytis, ilsėtis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse. Dažnam lietuviui tai atveria praktiškai neribotas galimybes siekti mokslo ar karjeros aukštumų. Net trumpalaikių studijų užsienyje galimybe iki šiol yra pasinaudoję daugiau nei 20 000 buvusių ir esamų studentų iš Lietuvos. Žinoma, su atsidariusiomis sienomis padidėjo ir emigracijos mastai, tačiau neturėtume šios problemos spręsti užsitverdami spygliuotomis tvoromis. Greičiau atvirkščiai – tautiečius į Lietuvą susigrąžinsime diegdami vakarietiškas vadybos ir valdymo sistemas ir keisdami valdininkų požiūrį į žmogų.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo nuogąstaujama, kad Europos Sąjunga suvienodins ar net išnaikins mūsų tautinį tapatumą. Tačiau šiais metais minėdami narystės ES dešimtmetį, jau gerai žinome, kad mūsų tapatybės sklaida priklauso tik nuo mūsų pačių aktyvumo. Dar daugiau, ES lėšomis atkūrėme ne vieną per okupacijos dešimtmečius sunaikinto kultūrinio paveldo objektą, narystė ES ne sutrukdė, o veikiau padėjo įtvirtinti mūsų materialaus ir nematerialaus paveldo tarptautinį pripažinimą. ES yra pavyzdys, kad religinės ir kultūrinės skirtybės, jei jos gerbiamos, nėra kliūtis glaudžiam bendradarbiavimui ir sutarimui. Tokia įvairovė ir jos pažinimas praturtina mus visus.

Kelis pagrindinius uždavinius kelyje į Europą atlikome: įstojome, įgyvendinome reformas, sėkmingai išlaikėme pirmininkavimo ES Tarybai egzaminą. Ar jau viskas? Ne. Nors narystė Europos Sąjungoje formaliai sugrąžino Lietuvą į Europą, dar liko nemažai nuveikti – vienas artimiausių tikslų, link kurio sėkmingai artėjame yra euro įsivedimas. Tačiau kur kas svarbiau yra į Europą atvesti ir mūsų protus, dažnai tebeklaidžiojančius posovietinėje erdvėje. Lietuvos kelią į Europą tiesti turime patys, atmindami, kad tik stiprioje Europoje Lietuva bus saugi.

Read Full Post »

Artėjant gegužės pirmajai – galutiniam terminui, kuomet privalėsime leisti įsigyti žemės ūkio paskirties žemę visiems ES subjektams, diskusija tarp žemės pardavimo priešininkų (apsiginklavusių ir referendumo ginklu) ir pardavimo šalininkų – nerimsta. Neremiu nei vieno kraštutinumų – sutinku, jog žemės ūkio paskirties žemė turi būti parduodama ne tik Lietuvos piliečiams, bet griežtai laikausi nuomonės, jog būtini tam tikri apribojimai, leidžiantys užtikrinti, kad žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų arba būtų superkama spekuliantų. Šioje vietoje neprivalome išradinėti dviračio: ne viena ES valstybė savo įstatymuose yra įtvirtinusi panašius apribojimus (visų pirma tai valstybės, į ES įstojusios po 2004, ir susidūrusios su panašiomis problemomis).

Tarp tokių saugiklių – ir pardavimo apribojimas tik ES ir Europos ekonominės erdvės (Norvegija, Lichtenšteinas, Šveicarija) valstybių piliečiams. Lietuva, suteikdama leidimą žemės ūkio paskirties žemę įsigyti juridiniams asmenims, yra pasirinkusi kiek platesnį ratą valstybių, įtraukdama ir NATO priklausančias valstybes. Tokie patys ribojimai būtų taikomi ir parduodant žemę fiziniams asmenims.

Kitas apribojimas – pakankamas ryšys su valstybe. Įsigyjantis žemę subjektas privalo įrodyti, jog jį su valstybe sieja ne tik noras įsigyti žemės. Toks ryšys – gyvenimas (ar, juridinių asmenų atveju, veikimas) toje valstybėje tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, Lenkijoje kaip vienas iš tokių pateikiamų kriterijų yra ir santuoka su Lenkijos piliečiu.

Savaime suprantama, jog visi suinteresuoti, kad įsigyta žemė būtų tinkamai dirbama ir prižiūrima. Todėl visos kaimyninės valstybės (Estija, Latvija, Lenkija) yra nustačiusios, jog žemė gali būti parduodama tik tiems, kurie jau turi patirties dirbdami žemę. Lietuvoje irgi siūlome žemę leisti įsigyti tik tiems asmenims, kurie turi žinių arba praktikos dirbdami žemę.

Dar vienas siūlomas apribojimas (beje, analogiškas apribojimas yra įtvirtintas ir Latvijoje) – neleisti įsigyti žemės tam tikrose teritorijose. Tarp tokių – Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė (čia siūloma leisti žemę įsigyti tik Lietuvos subjektams), teritorijos, svarbios valstybės saugumo atžvilgiu, istorijos ir kultūros objektai (pvz., piliakalniai).

Europos Komisijos nuomone, valstybės gali žemės pardavimui taikyti apribojimus, tačiau tokie apribojimai neturi prieštarauti ES teisei ir suderinti su Europos Komisija, kuri pasirengusi konsultuoti valstybes nares, norinčias įvesti tokius apribojimus.

Diskusijos dėl apribojimų, taikytinų žemės įsigijimui, kurias inicijavome kartu su kolega ir A.Saudargu TS-LKD frakcijos atstovais LR Seime, įregistravusiais įstatymo projektą, tik prasideda. Žemės ūkio ministerija neseniai įregistravo savąjį įstatymo projekto variantą, kuriame siūloma įvesti analogiškus saugiklius. Šios diskusijos tęsis ir Seimo komitetuose. Tikiu, jog galutinis įstatymo tekstas ne tik nuramins skeptikus, bet ir leis suaktyvinti Lietuvos žemės ūkio sektorių.

Read Full Post »

Šios savaitės pradžioje kartu su kolegomis ir Europos Parlamento lankėmės Ugandoje, kur gegužės 31 dieną prasidėjo konferencija skirta siūlomiems Romos statuto pakeitimams, o taip pat – Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) įtakai per praėjusius metus nuo jo įsteigimo aptarti.

R. Morkūnaitės nuotrauka. Daugiau nuotraukų ieškokite Akimirkose.

Tarptautinis baudžiamasis teismas veikia jau septynerius metus, o įsteigti jį 138 valstybės susitarė dar 1998 m., priimdamos Romos Statutą. Statuto peržiūros konferencija yra skirta ir nuostatoms, dėl kurių nepavyko susitarti dar jį steigiant, aptarti. Tai nuolatinė institucija, įgaliota priimti sprendimus dėl bausmės skyrimo asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, tokius kaip genocidas, nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai ir agresija. Ir aš pati, ir kolegos, kalbėdami apie žmogaus teises, ne kartą esame akcentavę, kad už tokius nusikaltimus turi būti ne tik prisiimta atsakomybė, tačiau tarptautinėje benruomenėje ji nusipelno aiškaus teisinio įvertinimo, kad ir koks nelengvas būtų šis procesas.

Reikia paminėti, kad Romos statutą ratifikavusios visos ES valstybės narės, tačiau į Tarptautinio baudžiamojo teismo darbą nėra įsijungusios nei JAV, nei Rusija, nei Kinija.

Gegužės viduryje Europos Parlamentas, priimdamas rezoliuciją šias šalis dar kartą paragino ratifikuoti Romos Statutą ir imtis bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu.

Na, o vos grįžusi, antradienį Briuselyje jau turėjau ilgai lauktą susitikimą su kraštiečiais, kuriuos viešnagei Europos Parlamente pakviečiau iš Kauno, Kėdainių ir Kaišiadorių rajono.

Ši grupė – išskirtinė ir savo susidomėjimu, ir susitikimais ES institucijose. Grupei teko galimybė aplankyti Europos Komisiją  ir daugiau nei valandą pabendrauti su Lietuvos deleguotu komisaru A. Šemeta. Nors šis Europos Komisijos narys, atsakingas už mokesčius, muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu, tačiau lankytojai, išklausę komisaro pasakojimo apie jo kasdienį darbą, uždavė pačių įvairiausių klausimų, pradedant suskystintų dujų terminalų statybų perspektyvomis, atominėmis elektrinėmis Lietuvos pašonėje, baigiant lėšų pritraukimu Lietuvos Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vykstantiems darbams.

Vėliau, atvykę į  EP – domėjosi, kaip veikia ši institucija, klausinėjo daugelio dalykų apie darbo dieną: ir  kokiuose komitetuose dirbu, ir kokios paskutinės aktualijos, ir kada grįžtu į Lietuvą, kaip sutariu su kitais EP nariais.

Visiems atvykusiems esu dėkinga už nuoširdų pasikalbėjimą, dalijamus patarimus ir susidomėjimą, už naminę duoną ir pyragus.

Šiandien mano svečiai keliauja per Heidelbergą, Drezdeną, Niurberngą ir antrą EP darbo vietą – Strasbūrą. Tikiuosi, kad lydės ir gražios akimirkos, ir saugi kelionė namo.

Na o aš rytojaus dieną jau sutiksiu Vilniuje, kur iki pat antradienio laukia jau suplanuoti susitikimai ir renginiai: minėsime pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, Tėvo dieną, apdovanosime du mėnesius trukusio vizualiųjų menų konkurso “Žaliasis kodas” nugalėtojus.

Read Full Post »