Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Gedulo ir vilties diena’

Metai iš metų minime Birželio 14-ąją, kaip ir kitas mūsų istorijai svarbias datas. Ar nėra pavirtusi ši diena tik į dar vieną progą pakartoti tuos pačius žodžius apie laisvę, kentėjimus, netektis? Iš esmės – teisingus žodžius, bet sakomus tiek sykių, kad kažin, ar jie beeina į širdį.

Ko gero, geriausias minėjimas būtų perskaityti tremtinių prisiminimus, pakalbinti savo artimuosius ar pažiūrėti filmus – įtvirtinti supratimą. Tačiau mūsų susibūrimai, tikiu, visgi įprasmina tų žmonių atminimą, Lietuvos istoriją.

Nors šie metai – Lietuvos didžiųjų netekčių ir atiminimo metai, visgi drįsčiau sakyti, kad tai ir tam tikrų atradimų laikotarpis. Tai, kad beveik kiekviena šeima patyrė tremtį – suartina mus. Tai yra mūsų bendras vardiklis. Tai mus daro tarsi viena didele šeima, išgyvenusią tą patį likimą.

Prieš 70 metų prasidėję įvykiai kardinaliai pakeitė mūsų likimus. Tai tapo priežastimi, kad esame kitokie, nei galėjome būti, ir niekas neatsakys, kokie galėjome būti. Vaikystėje norėdavau pamatyti (nusikelti bent vienai dienai), kaip būtų Lietuva gyvenus, jei ne okupacija. Norėčiau pamatyti ir dabar.

Tremiant mano dieduko šeimą, jo seseriai, paragintai vežime sėdėjusių šeiminyškių, progai pasitaikius pavyko iššokti iš jo ir, pavymui zvimbiant kulkom, pabėgti. Jos neišvežė, bet per vieną naktį, 26-erių metų mergina pražilo. Manau, kad lygiai taip pat, per anksti, pražilo ir Lietuva, per vieną naktį, trukusią 50 metų. Bet ne veltui birželio 14-oji – gedulo ir vilties diena. Nes po nakties visada būna diena, mes jos sulaukėme: mes augame ir stiebiamės į viršų.

Šiais metais minėjimų ciklą pradėjau Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse), prie lapteviečių jurtos. Pirmieji, 1941 m. trėmimai, ko gero, buvo baisiausi – niekas nesitikėjo, o ir tremties vietos – pati Sibiro šiaurė. Minėjime dalyvavo J.E. Prezidentė, užsienio valstybių ambasadoriai, politiniai kaliniai bei tremtiniai ir jų bičiuliai, Misija Sibiras dalyviai.  Atidengtas paminklas ir Lietuvos piliečiams žydams tremtiniams atminti.

Birželio 14-oji – tradicinis minėjimas Seime ir Aukų gatvėje, vakare – Utenoje. Labai džiugu, kad greta politikų kalbų – ir jaunosios kartos pasirodymai: dainos, mintys, vaidinimai.

Read Full Post »

Pirmadienį Strasbūre Europos Parlamento plenarinė sesija pradėta prisiminus, jog prieš 70 metų Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos Raudonosios armijos ir neteisėtai prijungtos prie SSSR.

Vos prieš išvykstant į Strasbūrą, paskutinės akimirkos Lietuvoje taip pat buvo skirtos  skaudžioms mūsų tautos patirtims prisiminti. Tai įvykiai, pakeitę Lietuvos ir visų mūsų gyvenimus bei daugelio šeimų likimus.  Masiniai areštai,  tremtis ištisomis šeimomis į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą, neabejotinai pakeitė ne tik anuometinius laikus, bet ir dabartį, įsirėžė ir ateityje.  Tai labai skaudi istorinė tautos ir kiekvieno iš mūsų patirtis, kuri vienaip ar kitaip keičia požiūrį į šiandieną. Į šiandieną savame krašte, savoje valstybėje. Tiesa, dabarties laikas taip pat nelengvas, tačiau norisi tikėti, kad visgi pajėgsime tikėti sava šalimi, sunku ar lengva čia, kur viskas sava, kur artimi žmonės, gamta, papročiai.

Šiandien esame laisvi, bet neapleidžia mintis, ar tikrai ta okupacija baigėsi  – ar mūsų veiksmai, mintys – laisvi, ar esame išsivadavę nuo nepagarbos artimam,  nuo netiesos, nuo abejingumo?  Kartais pagalvoju, kad mes, lietuviai, keista tauta: kai spaudžia negandos, kai varžoma mūsų laisvė, tuomet mes priešinamės ir susitelkiame visomis išgalėmis (Žalgirio mūšis, 1863 sukilimas, spaudos draudimas ir kt.), bet šiandien, būdami laisvi, sunkiai susitvarkome.

Labai skaudu ir nelengva matyti, kai neretas apsisprendžia palikti savo kraštą, tačiau šį šeštadienį Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse) prie tremtinių žeminukės jurtos turėjau progą pajusti, kad tikėjimas, idėjos ir vertybės yra gyvos, kad ir šiandien susirinkę kartu galime susitelkti, kaip susitiprina patirtis ir istorinė atmintis, žinojimas. Apie tai neretai kalbame ir su kitais europarlamentarais. Ir nors EP buvo pirmoji tarptautinė organizacija, 1983 m. pasmerkusi Baltijos šalių okupaciją, reikia paminėti, jog dauguma Europos šalių bei JAV jos niekada nepripažino.  Akivaizdu, jog mūsų likimai yra ganėtinai tolimi senajai Europos demokratijai.

Tad minėdami žmonių, kurie okupaciniam režimui neleido pavergti tautos ir savosios sąmonės, atminimą, kaskart turime progą naujai permąstyti įvykius, pažinti vieni kitus ir suvokti skausmingas, nelengvas istorijos akimirkas. Tos akimirkos turi būti žinomos ir be atidėliojimų aptariamos, nes tik suprasdami vieni kitus galėsime sėkmingai kurti savo ir taikios Europos ateitį.

M. Mikulėno nuotraukos. Daugiau nuotraukų ieškokite AKIMIRKOSE.

Read Full Post »