Vakar Hagos arbitražo teisme nuspręsta, kad verta toliau nagrinėti „Jukos“ bylą. Toks sprendimas bendrovės akcininkams leidžia tikėtis siekti beveik 100 mlrd. JAV dolerių kompensacijos iš Rusijos vyriausybės. Tačiau šis procesas gali trukti trejus metus.
Žinia apie šį arbitražo teismo sprendimą greitai pasklido ir Europos Parlamente, anksčiau ne sykį svarsčiusiame Rusijos veiksmus prieš „Jukos“ ir jos vadovą M.Chodorkovskį.
Šiandien vykusiuose Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugumo komiteto bei Europos Parlamento Baltijos Europos Intergrupės posėdžiuose svarstant Reglamento dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių projektą, pasisakiau apie šio sprendimo poveikį energijos tiekimo stabilumui.
Mano įsitikinimu, šis arbitražo teismo sprendimas aiškiai parodo, jog Rusija, tiekdama Europai naftą ar dujas, privalo laikytis visų nustatytų taisyklių. Europos Sąjungos institucijos neabejotinai privalo atkreipti dėmesį į šį sprendimą ir imtis visų priemonių, kad Rusija įsipareigotų laikytis visų energetikos chartijos nuostatų, ES šalims tiekdama tiek naftą, tiek dujas. Tik visi laikydamiesi vienodų žaidimo taisyklių mes galėsime būti tikri, kad nei viena Europos valstybė nebus šantažuojama grasinimais „užsukti kranelį“, kaip jau yra nutikę su naftotiekiu į Mažeikius.
Na, o kalbant apie galutinį galimą Hagos arbitražo sprendimą – jei galiausiai būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl žalos atlyginimo, Rusijai tektų mokėti nemenkus milijonus eurų kompensacijų. Ir ne tik bendrovei “Jukos“. Juk iš Rusijos naftos ir dujų telkinių bei kompanijų buvo išvarytas ne vienas investuotojas, tad toks sprendimas gali tapti pagrindu kitoms byloms. Vienas tokių investuotojų yra ir Statoil, kuris milijonus investavo norėdamas įsisavinti Stockmano dujų telkinį (tai vienas iš minimų Nord Stream maitintojų), tačiau paskui ir šiai bendrovei teko pusvelčiui “atsisveikinti“ su akcijomis.
Tad dar vienas svarbus klausimas, galintis kilti labai netolimoje ateityje – ar Rusija bus pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimus dėl dujų tiekimo. Jau dabar vidaus analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad auga Rusijos vidaus dujų deficitas, jei kils ginčai dėl Stockmano nuosavybės šis rūpestis taps dar realesnis.
Tokiu atveju pelnas iš Nord Stream turėtų pakeisti “tekėjimo“ kryptį – pirmiausia baudoms ir priteistoms kompensacijoms susimokėti, o ne investicijoms į gavybą, produkciją ir tiekimo trasų priežiūrą. Bet svarbūs ir dar keletas aspektų: “šlubuojantis“ Rusijos kaip tiekėjo patikimumas, o dar svarbiau – dėl nepakankamų investicijų galimai didėjanti dujotiekių avarijų bei žalos gamtai tikimybė.
Koks “nepatogus“ tas “žalos atlyginimo“ klausimas. Ir ne tik aplinkosaugoje. Todėl nuolat ir pamirštamas ar maskuojamas.
M. Mikulėno piešinys [c], [p];
morkunaite.wordpress.com 