Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Kuo ginsimės?

Daugumai aišku, kad Rusija, okupavusi Krymą ir verždamasi giliau į Ukrainą, vykdo karą ne tik ten, bet ir Lietuvos ir visos Europos informacinėje erdvėje. Šis karas vyksta jau seniai. Tiesą sakant, niekada čia paliaubų ir nebuvo, o galia ir apdairumas buvo ne mūsų valstybės pusėje.

Saugumo ekspertai sutaria, kad pirmiausias taikinys informaciniame-propagandiniame kare – pastangos perrašyti istoriją. Jei kas nors mums nuolat varvintų, kad, pavyzdžiui, mūsų seneliai buvo nusikaltėliai, o mes tų senelių gyvenimo istorijos nelabai žinotume ir nesivargintumėme patikrinti, matyt, imtumėm gėdytis savo šeimos, nebūtų kuo didžiuotis.

Analogiškai yra ir su valstybe: laisvės kovų dalyvių vadinimas banditais, trėmimų – atostogomis, iš kurių dauguma sugrįžo, ar „savi šaudė į savus“ istorijos skatina pasėti abejonę.

Žinoma, nebūtina kalbėti vien apie istoriją, kad sukeltų abejones dėl aplinkinių ar valstybės. Prieš keletą dienų vykęs absurdo mitingas prie JAV ambasados – įrodymas, kad yra dirbančių, kartais jie išlenda iš anoniminių komentatorių šešėlio, priešišką Lietuvai propagandinį darbą.

Propaganda yra ginklas, įtikinėjimo būdas, dažniausiai siekiant paveikti žmonių emocijas, naudojant iš pažiūros racionalius faktus. Visi mes esame susidūrę su įvairia propaganda siekiant kilnių tikslų, pavyzdžiui, vaikystėje – valykis dantis, nes kitaip jie sukirmys. Racionalumo, šiuo atveju, pasekmėje kaip ir nėra, jokių kirmėlių dantyse neatsiranda, bet jei esi naivus, neturi žinių – gali ir patikėt, kad taip atsitiks.

Šiandien žodį „propaganda“ Putino Rusijos kontekste suvokiame kaip įvairiais būdais pasireikšiantį priešišką veikimą, nutaikytą į mūsų visuomenę ir paremtą melu ar net sunkiai suvokiamom, absurdiškom istorijom.

Šios pastangos skirtos paruošti dirvą savai politikai. Taip pat, kaip žinia, propaganda gali remtis iš pažiūros nekaltais švelniais dalykais, kaip antai – menu. Ir čia jau dvi kryptis – meno autoriai, šlovinantys Putino režimą, arba tiesiog meno produktai, kurie iš principo yra neblogi, bet jais siekiama įteigti vartotojui, kad produktų kilmės šalis irgi visai nebloga.

Ar propaganda nėra lygu savairaiškos, žiniasklaidos laisvei? Mano nuomone lygybės ženklo neįmanoma dėti, kai atsiranda melo dėmuo ir mes kalbame apie priešišką propagandą.

Pavyzdžiui, jau visus 25 metus vykstantis puolimas prieš profesorių Vytautą Landsbergį atspindi tą karą, kuriame mes gyvenam, bet prie kurio lyg ir esam jau pripratę. Manau, jog šiuo atveju uždavinys buvo aiškus – sukelti abejonę tuo žmogumi, sunaikinti ne fiziškai, bet pasistengti, kad pati visuomenė jo išsižadėtų. Išsižadėtų kaip nepriklausomybės simbolio ir galų gale spjautų į tą laisvę.

Kaip gali atrodyti žmogui, kuris menkai žino istoriją? Kad va gyvenimas buvo gražus, o štai atėjo kažkoks veikėjas ir sugriovė visą gerovę, visiems labiau girdėtu pavadinimu – kolūkis. Ir kas gi gali tikėti ar sekti tokiu žmogumi, kuris sugriovė „gėrį“? Kas gali tikėti žmogumi, kurį nuolat vadino rusofobu iš prigimties, tad ko vertos jo įžvalgos? Apjuodinti, apšmeižti, apkaltinti valstybės išpardavimu, sutrypti žmonių pasitikėjimą juo – toks buvo tikslas. Laimei, mūsų pilietinė ir išmintingoji visuomenė auga, nėra taip lengva ja manipuliuoti, bet nusiraminti nereiktų, nes vis dar gausu tų, kurie, deja, melu tiki.

Anądien žiūrėjau TV laidą, kurioje kaliniai pasakojo apie savo buitį: kaip gyvena, ką skaito. „Žiūrim daugiausiai rusiškus kanalus, per lietuviškus nėra ką, ypatingai žinios – tikra nesąmonė“ – sakė ponas iš ekrano. Nėra labai jauku. Kodėl jie nepasitiki savo valstybės teikiama informacija? Tai turbūt klausimas su daugybe atsakymo variantų.

Mane liūdina kai kurių žmonių kalbos, kartais įtarčiau, kad jos labai sąmoningos, apie tai, kad Lietuva yra blogiausia šalis pasaulyje. Jei jau kas blogo, tai palydima atitinkamom frazėm „na tai aišku, čia tik Lietuvoj taip gali būti“, „čia jau tipiškas lietuvio bruožas“.

Kitą sykį iš tikro sunku ir susigaudyti, ar apskritai kas nors yra gero, išskyrus kaimynę Rytuose. Nes dėl daugelio dalykų tampa kalta ir Europos Sąjunga.

Pavyzdžiui, valdininkai teigia, kad ES liepia deginti atliekas, statyti nuodingas atliekų deginimo gamyklas, lygiai taip pat yra žiniasklaidos priemonių, kurios su pasimėgavimu ir bauginimu rašo, kad ES nebeleis vartoti rūkytų kumpių ir lašinių. Pavyzdžių būtų galima rasti ir dar daugiau. Bėda ta, kad ES priimami sprendimai kartais tinkamai (o kartais ir piktybiškai) nepaaiškinami čia Lietuvoje, tada atsiranda vietos interpretacijoms ir antieuropietiškam naratyvui, kuriant įvairius mitus ir baubus, kurie veda į pasipiktinimą ir priešpriešą.

Kuo ginsimės?

Kai renkamės maisto ar kitus produktus, paslaugas, tikimės jų aukštos kokybes. Tikimės, kad vartotojas nebus apgaudinėjamas. Jei gamintojai piktnaudžiauja – jie baudžiami. Ar mes reikalaujam kokybės informacijos pateikime, apsisaugojime nuo priešiškos propagandos?

Rudenį Seimas nepritardamas Prezidentės pataisoms dėl visuomenės informavimo parodė, kad daugeliui valdančiojoje daugumoje esančių parlamentarų informacijos kokybė ir informacinis saugumas nėra svarbūs ar vertingi. O štai šiandien Darbo partijos ministras Š.Birutis teigia, kad reikalingos įstatymo pataisos, kurias jis tikisi Seimas pavasarį priims. Kyla klausimas, o kodėl visa Darbo partijos frakcija tų pataisų nepalaikė rudenį?

Mūsų saugumas priklauso nuo visuomenes brandos ir susivokimo. Pastaraisiais metais galėjome įsitikinti, kad supratimą Lietuvos žmonės turi ir tiesą nuo melo skiria, dargi stengiamės, kad tiesą išgirstų ir kiti. Tai iliustruoja Ukrainos, o dar anksčiau ir Gruzijos, palaikymo akcijos, įvairios iniciatyvos, susidomėjimas krašto gynyba, pastangos prie to prisidėti. Tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis. Bet kiti įvykiai, nugirstos kalbos ar gana gausios šventės pasirišus kolorado juostelę – tikrai kelia nerimą.

Mūsų valstybėje būtina sukurti profilaktinę sistemą, kaip didinti atsparumą melui. Tuo pačiu turime remti iniciatyvas kylančias Europos Sąjungos lygiu. Ne taip seniai pristatyta Didžiosios Britanijos, Lietuvos, Estijos ir Danijos iniciatyva dėl ES plano kovai su Rusijos Federacijos propaganda. Panašu, kad pritarimas šiai iniciatyvai yra ir tarp kitų valstybių, belieka stebėti, koks bus rezultatas ir, esant reikalui, kaip pilietinei visuomenei, pareikšti savo poziciją Dažnai skundžiamės, kad Vakarai nesupranta mūsų arba konkrečiau – kas tai yra Rusija. Iš patirties žinau tą jų naivumą, dažnu atveju grįsta ne piktybiškumu, bet žinių stoka.

Skaudu prisiminti, kai Europos Parlamente posėdžiuose ar koridoriuose matydavau pašaipias šypsenėles ar tam tikrus pirštų judesius, kai kalbėdavom apie Rusijos keliamas grėsmes.

Dėjau daug pastangų į mūsų istorijos, Rytų Europos istorijos pristatymą ir mačiau nuostabą kolegų akyse su ja susipažinus išsamiau. Vis tik dauguma Vakarų Europos žmonių žiūri į SSRS ir tuo pačiu Rusiją kaip egzotišką istorijos tarpsnį. Tikiu, kad jiems ta informacija padėjo šiek tiek prasimerkti, bet tie kurie sugebėjo dar plačiau pramerkti akis, padarė tai pamatę Rusijos agresiją Ukrainoje.

Dabar, karo akivaizdoje randasi ir daugiau, suprantančių Rusijos grėsmes ne tik tanko pavidalu, bet paprasčiausios žinios ar iš ten transliuojamos informacijos išraiška.

Mūsų valstybėje pasigendu aiškaus plano, kaip kovosime propagandiniame kare. Trūksta tarpžinybinio bendradarbiavimo, aiškios sistemos ir prioritetų. Manau, jog būtų tikslinga parengti kovos su propaganda strategiją Seime ir numatyti kitus galimus „ginklus“ propagandiniame kare.

Svarbiausiais antipropagandinis ginklas, mano nuomone, pilietinės visuomenės ugdymas, nes tai – saugios ir sėkmingos valstybės pagrindas. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau gražių iniciatyvų, ugdančių vertybinį požiūrį, istorinės atminties puoselėjimą, tačiau čia reikia didesnės valstybės paramos ir palaikymo. Būtina kaip įmanoma labiau integruoti istorinės atminties klausimus į švietimo ir kultūros politiką. Turime remti jaunimo patriotines ir pilietines iniciatyvas, kurias organizuoja patys jauni žmonės – jie žino kalbą, kuria reikia kalbėti su bendraamžiais, tereikia juos paskatinti. Manau, tikslinga būtų numatyti tam tikrą procentą šiam tikslui skiriamų lėšų iš valstybės biudžeto, nes tai taip pat yra krašto gynyba.

Mūsų visų bendras tikslas kurti išsilavinusią ir budrią visuomenė. Reikalinga atrasti formas ir būdus, kaip ugdyti kritiškai mąstančius piliečius, atsparius melui ir neužsidariusius cukraus vatos aparatuose. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso ar turėsime piliečius, kurie gins Lietuvos interesus, mylės savo valstybę ir norės čia kurti savo ateitį.

Komentaras paskelbtas 15min.lt svetainėje.

Read Full Post »

Jų nebėra tarp mūsų… Tarptautinei Holokausto aukų dienai atminti

Sausio 27 d. minima Holokausto aukų atminimo diena. Visame pasaulyje ši tragedija nusinešė milijonus gyvybių pačiu nežmoniškiausiu būdu. Netekome bendrapiliečių, kaimynų, draugų, iškilių asmenybių, o valstybė neteko ir dalies potencialo pačiose įvairiausiose srityse.
Ir šiandien, ir visuomet, būtina atminti tragediją, kuri vienu metu sugriovė pasaulio būtį ir žmonių gyvenimus. Kiekvienas turime rasti atsakymą, kaip buvo iki to prieita, ir ar galime būti tikri, kad kažkas panašaus niekuomet daugiau nepasikartos ateityje.
Todėl būtina žinoti savo ir kitų tautų, pirmiausiai savo bendrapiliečių istoriją, tam turime skirti dėmesio įtraukiant ir šviečiant jaunimą. Turime nuolat skatinti totalitarinių režimų musikaltimų ir palikimo analizę, dalinimąsi patirtimis, įsiklausant į liudininkų pasakojimus, ir tą daryti ne tik mūsų valstybėje, bet ir su kitomis ES šalimis. Visi turime sąmoningai suvokti kokia trapi yra riba už kurios – nežmoniško elgesio praraja, ir kad yra būtina nuolatinė savistaba, taip pat ir kasdienybėje – ar esame atjautūs savo artimui, ar pasiruošę padėti silpnesniam, ar pasirengę užstoti skriaudžiamą ir prašantį pagalbos. Tuo pačiu geriau įvertinsime, kokie esame laimingi, gyvendami taikoje ir demokratijos sąlygomis, ir kokiomis aukomis pagrįsta mūsų laisvė ir kelias į dabartinę gerovę.

Video – Mindaugas Mikulėnas, garsas – Radvilė Morkūnaitė: 

Read Full Post »

Ilgės šįmet ilgos

Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis.  Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.

Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.

Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).

Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.

Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius.  Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?

Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.

Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės,  kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti  – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.

Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.

Nuotraukose:

1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.

Read Full Post »

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 25-ąjį gimtadienį pasitikus

Spalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Read Full Post »

70 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo

Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Žydų namų fragmentai: raudonasis – urmininko Dineršulio namas iš Kėdainių su “kučkine“ (nukeliamas stogas ritualinėms apeigoms), vidurinysis – Taico namas iš Musninkų (buvusi kepyklėlė).

Žydų prekybininko namas iš Šiaulėnų, užrašas ant durų – pagal pavyzdį iš Žiežmarių.

Šiandien minime Lietuvos žydų genocido dieną, 70 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo. Skaudi diena, žyminti didelę netektį. Praradome dalį Lietuvos visuomenės (mūsų bendrapiliečiai, kaimynai) bei kultūros. Tačiau šiandien galime ir turime dėti pastangas, kad žydų kultūros paveldas Lietuvoje būtų išsaugotas, o visi norintys – galėtų jį pažinti ir suprasti. Tai tikrai svarbu ir neatsiejama nuo mūsų šalies istorijos.

Lietuvos liaudies buities muziejus (Rumšiškėse) teturi kelias pateikėjas, kurios konsultuoja žydų kultūros, papročių išsaugojimo klausimu. Jų, p. Asios Gutermanaitės, p. Larisos Lempertienės ir p. Rozos Bieliauskienės, atvirumas ir žinios bei muziejininkų darbas padės parodyti mūsų bendrapiliečių tradicijas ir jų indėlį į Lietuvos istoriją. Tikiuosi, jog netrukus šią ekspoziciją pagal užmanymą pavyks praturtinti ir buities, vidaus interjero detalėmis.

Šiomis dienomis vykstantys renginiai ir Pasaulio litvakų kongreso programa leidžia susipažinti su litvakiškosios kultūros palikimu ir išlikusiais pėdsakais.

Liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Rabinavičiaus namas iš Kauno.

Urmininko Dineršulio namas.

Read Full Post »

1863–ųjų sukilimas ir šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“ mano giminės lūpose

Vasarą, kai baigiasi tiesioginis darbas Europos Parlamente ir prasideda pasiruošimas naujam politiniam sezonui, pavyksta ištaikyti laiko ilgai planuotiems, bet dėl laiko stokos atidėliotiems dalykams. Vienas tokių – kelionė su visa gausia šeima į Lenkiją, kur aplankėme paminklą, skirtą 1863-ųjų metų sukilimui ir jo vadams. Lenkijos teritorijoje, Liublino apylinkėse kovėsi ir sukilėlių būriui vadovavo mano prosenelio (mamos, Teodoros Eitminavičiūtės, senelio) Edvardo Eitminavičiaus dėdė Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukos

Boguslavas žuvo 1864 sausio 6 d. miškuose, netoli Parčevo (Parczew) miesto, toje vietoje ir yra pastatytas paminklas, ant kurio užrašas lenkų ir lietuvių kalbomis skelbia, kas vyko šiose vietose ir kad paminklas skirtas „broliams lietuviams“.  Man tai įprasmina XIX a. sukilimų prieš Rusijos imperiją  šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“ – susitelkimą ir veikimą vardan bendro tikslo. O šiandien išties svarbu nepamiršti jungiančių taškų.

Tikimės, kad kitą kartą pavyks susisiekti ir su tais žmonėmis (pirmiausiai Adomu Sikorskiu), kurių iniciatyva 2009 m. šis paminklas pastatytas. Esame jiems labai dėkingi už istorinės atminties saugojimą.

Taip pat lankėmės Polesės nacionaliniame parke, kur įrengtas  takas „Sukilėlių stovykla“, primenantis 150 metų praeitį. Nesu tikra, ar Lietuvoje yra panašių pažintinių maršrutų. Matyt, turime dar kur pasistengti. Prie tako įrengti stendai supažindina ir su parko gamta, ir su sukilėlių veikla. Čia, prie nedidelio Lipniako (Lipniak) kaimelio  sukilėliai 1863 birželį įkūrė stovyklą. Lipniakas labai tiko sukilėlių stovyklai – nedidelė, maždaug 4 hektarų aukštumėlė, o aplinkui – sunkiai praeinamos pelkės. Iki mūsų dienų išliko įtvirtinimų pėdsakai ir vieta, kurią Lipniako kaimo gyventojas Antanas Stefaniukas (Antony Stefaniuk) nurodė kaip sukilėlių kapus, esančius daugmaž už kilometro nuo sukilėlių stovyklos Lipniake. Į šią stovyklą, kur jau buvo 600 sukilėlių (apie tai pasakoja vienas iš pažintinio tako stendų), 1863 m. pabaigoje atvyko ir 200 lietuvių, vadovaujami Boguslavo Eitminavičiaus. Visi sukilėliai pėstininkai buvo perginkluoti ir padalinti į du batalionus, vienam iš jų, kurio daugumą sudarė lietuviai, vadovavo Boguslavas Eitminavičius.

Lietuvoje, vykdami pro vietas, kur kovėsi ar žuvo to meto sukilėliai, dažnai uždegame žvakelę ar bent mintyse pagalvojame apie juos. Smagu, kad šią vasarą pavyko aplankyti ir tas vietas, kuriose „Už jūsų ir mūsų laisvę“ jėgų negailėjo broliai Eitminavičiai ir jų bendražygiai.

***

Boguslavas Eitminavičius  (gim. 1830 m. – žuvęs 1864 m. sausio 6 d., palaidotas Lenčnos (Łęczna) kapinėse sausio 8 d.), iš bajorų giminės, buvo rusų armijos kapitonas Baltstogėje. Jo brolis Julijonas (g. 1829 m. – 1864 pasitraukęs į Prancūziją) taip pat buvo rusų armijos karininkas Baltstogėje.

Boguslavas Eitminavičius po mūšio su sukilėliais prie Semiatyčių (į pietus nuo Baltstogės, dabar Bialystoko), pasitraukė iš Rusijos armijos, išsivesdamas su savimi keliasdešimt savanorių. Prisijungęs prie brolio Julijono sukilėlių būrio, perėmė vadovavimą.

Lenkų šaltiniai rašo, kad lietuvis majoras Boguslavas Eitminavičius vadovavo būriui, kuris kovėsi Liublino vaivadijoje prie Lukavicos, Konstantinovo, Rosošo, Kolano, Rudkos ir kt. Po mūšio prie Malinovkos majoras Boguslavas Eitminavičius ir jo kariai toliau kovėsi Parčevo miškuose. Majoras žuvo mūšyje netoli Jedlankos, dengdamas besitraukiančius savo būrio pėstininkus. Šis mūšis dar vadinamas mūšiu prie Uscimovo.

Istorikai daugelį metų negalėjo nustatyti Boguslavo Eitminavičiaus mirties vietos. Bet Adomo Sikorskio (Sikorski), Liublino Televizijos laidų „Buvo, nepranyko“ („Było, nie minęło“) redaktoriaus surinkta gausi medžiaga leido nustatyti ir patikslinti to įvykio vietą. Tai padaryti padėjo ir rastas senas, 1923 m. kryžius su atminimo lentele, kurioje – Boguslavo Eitminavičiaus ir fundatorių pavardėmis.

Read Full Post »

„Misija Sibiras“ – tik dalis misijos „Istorinė atmintis“

Liepos septynioliktąją iš Vilniaus geležinkelio stoties tradiciškai išlydėjau traukinį su šešiolika šiemetinės „Misijos Sibiras“ dalyvių, išvykusių į Rusijos Federacijos Tiumenės sritį. Linkėdama gero kelio, į kelionę kiekvienam įdėjau po duonos kepalėlį, kad misijos dienos būtų skalsios, pilnos dalijimosi ir sutarimo.

Kiekvienais metais susirenka gausus būrys palydinčių, tame tarpe tie, kurie jau dalyvavo ir tie, kurie bandė ir bandys prisijungti prie šios misijos. Visi mes turime bendrą vardiklį – norą išsaugoti istorinę atmintį, tad galime padiskutuoti, ką galime padaryti savo ruožtu, kad tremčių ir Laisvės kovų istorinį paveldą apsaugotume nuo sunykimo. Juolab, kad kiekvienas galime rasti savų būdų kaip prisidėti prie lietuviškojo istorinio paveldo išsaugojimo ir sklaidos, per šeimą ar per bendruomenes, kad ir kur bebūtume.

Ne atsitiktinai „Misija Sibiras“ išjuda į kelią būtent liepos septynioliktąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną, kuri šiemet skirta paminėti aštuoniasdešimtąsias lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metines. Prisimename ir dėkojame visiems tiems, kurie tremtyje ar emigracijoje, anuomet ir šiandien, puoselėjo ir puoselėja paveldą bei tradicijas, siekė ir siekia Lietuvos nepriklausomybės, gerovės ir vardo garsinimo pasaulyje.

Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą – viena giliausiai į tautos atmintį įsirėžusių lietuvybės iniciatyvų istorijoje, o Misija Sibiras – geriausiai žinoma šiuolaikinė pilietinė iniciatyva, jau beveik dešimtmetį apjungianti švietimą, savanorystę, gyvenimo nuotykį ir realius darbus, siekiant išsaugoti atminimą apie 275 tūkstančių Lietuvos gyventojų Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais sovietų išgabentų į lagerius ir tremtį.

Žinoma, kuo daugiau viešumo, kuo didesnis visuomenės dėmesys ir populiarumas, tuo daugiau diskusijų, kokia turėtų ar galėtų būti „Misija Sibiras“. Yra pavyzdžių, kai piligrimystės keliai tapo pripažinta Europos tapatybės dalimi ir saugomu UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektu.

Ar turėtų „Misija Sibiras“ virsti mūsų piligrimystės keliais, tapti atviresnė, masiškesnė? Ar misijoje galėtų dalyvauti ne tik lietuvaičiai, bet ir dalyviai iš visos Europos, o gal ir jaunimas iš kaimyninių šalių Rytuose? Vis tik nei “Misija Sibiras”, nei kuri kita viena pilietinė iniciatyva negali prisiimti visos Lietuvos tremties atminimo išsaugojimo naštos. Misija “Istorinė atmintis” turi tapti nuoseklia valstybės politika.

“Misija Sibiras” kasmet šiek tiek transformuojasi. Praėjusiais metais jos dalyviai Nacionaliniam muziejui perdavė kryžiaus, kuris buvo pastatytas Sibire, maketą, taip inicijuodami diskusiją apie tai, kokį potencialą ekspedicijos turi tyrimų srityje, pavyzdžiui, parvežant į Lietuvą artefaktų iš tremties vietų, arba fiksuojant liudijimus. Ar pilietinės iniciatyvos autoriai privalo prisiimti tokią atsakomybę? Neprivalo. Lietuvos istorinės atminties išsaugojimo misija – tai ne tik „Misijos Sibiras“ reikalas.

Ką per savo gyvavimo metus nuveikė „Misija Sibiras“ akivaizdu beveik kiekvienam. „Misija Sibiras“ svarbi ne tik mums patiems, kaip istorinės atminties saugojimo dalis, bet ir tiems mūsų tautiečiams, kurie yra pasilikę Sibire. „Misijos Sibiras“ ir kitų ekspedicijų dėka, mes tampame liudininkais labai jausmingų susitikimų – kai ten gyvenantys garbingo amžiaus lietuviai galbūt paskutinį sykį turi progą pakalbėti savo gimta, lietuvių, kalba. O štai valstybės pastangos vis dar atrodo gana padrikos ir veikiau proginės.

Iki šiol nėra nutarta, kas Lietuvoje atsakingas už istorinės atminties politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Pastaraisiais metais Europos Sąjungos lygmenyje, aktyvių pastangų dėka, Lietuvai pavyko istorijos politikos ir atminties klausimus įtvirtinti ES institucijų darbotvarkėse, tačiau tolimesnis šio klausimo koordinavimas su ES partneriais nebesulaukia ankstesnio aktyvumo iš Lietuvos institucijų. Dabar, kai atsiranda vis didesnis kolegų Europoje susidomėjimas ir supratimas, yra geras laikas kalbėti tiek apie teisinius aspektus, tiek apie istorinį švietimą Europoje, tiek apie istorinės atminties politikos paramą ES lėšomis.

Kasmet, pabrėždama „Misijos Sibiras“ unikalumą ir reikšmę, neišvengiamai grįžtu prie būtinybės ne tik kelionėmis į tremties vietas, bet ir čia, Lietuvoje, skatinti pilietiškumą per gyvą istorijos pažinimą. Mūsų tarpe dar yra gyvųjų liudininkų su unikaliomis patirtimis. Yra sukaupta daug visuomeninėmis pastangomis saugomo istorinio paveldo: archyvinės trėmimų ir partizaninės kovos už Nepriklausomybę medžiagos, šimtai istorinės atminties vietų, kuriomis rūpinasi vietos bendruomenės.

Mano įsitikinimu, valstybės pareiga nuosekliai prisidėti prie šių iniciatyvų, skatinant tarpusavio bendradarbiavimą ir partnerystę, suteikiant galimybę valstybės paramai, ir, galų gale, leidžiant istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai lėšomis. Istorinės atminties puoselėjimas ir sklaida – ne tik vietos bendruomenių ar pilietinių iniciatyvų, bet ir Lietuvos ir Europos interesas.

Šiais, jubiliejiniais 1863-ųjų sukilimo, Dariaus ir Girėno skrydžio, Sąjūdžio metais mes dar kartą prisimename, kad visais laikais Lietuvoje buvo drąsių ir neabejingų žmonių, kuriems buvo svarbu garsinti savo šalies vardą, siekti jai gerovės. Misija Sibiras dalyvius drįsčiau įvardinti taip pat kaip drąsius ir neabejingus žmones, kaip ir visus tuos, kuriems svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir ant jos pamatų kurti mūsų valstybę.

Read Full Post »

Tik pažinę istoriją, geriau suprasime vieni kitus Europoje

Europoje neretai susiduriame su nevienodu Europos istorinės patirties vertinimu. Tokie atvejai žeidžia tuos, kurie išgyveno sovietinį terorą. Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų šalių praradimai atsispindi ir šiandienoje, mūsų bandyme prisivyti Europos Sąjungos senbuves. Žinoma, nederėtų Europos Sąjungos dalinti ar skirstyti jos šalių, bet realybė yra tokia, kad skirtinga istorinė patirtis sukūrė takoskyras, gajas ir šiandien.

Yra dabarties pavyzdžių, kai išryškėja konkrečios istorinio fono nesupratimo pasekmės. Vienas skaudžiausių – M. Golovatovo, įtariamojo Sausio 13-osios byloje, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, paleidimas Austrijoje. O visai neseniai buvome nemaloniai nustebinti išaiškėjus, kad Europos Komisijos būstinėje kaba plakatas skelbiantis “Europa visiems” ir jame tarp kitų simbolių pavaizduoti kūjis ir pjautuvas. Teko padėti Komisijai susiprasti, kad totalitarinio režimo simboliams ES institucijose ne vieta.

Vieni kitų nepažinojimas veikia įvairias sritis, pavyzdžiui požiūrį į ES santykius su Gruzija, Moldova ir kitomis Rusijos kaimynėmis, kai deklaruojama parama šių šalių eurointegraciniams siekiams, bet tuo pačiu baiminamasi per daug  užrūstinti didįjį ES partnerį ir kaimyną.

Ilgą laiką tai vedė prie nesusikalbėjimo ir energetikos srityje. Lietuvos nuogąstavimai dėl Rusijos dujų importo monopolio ir įtakos Lietuvos raidai buvo nurašomos kaip nerimtos. Mums buvo sakoma, kad energetikos sektoriuje Rusija paklūsta rinkos dėsniams, jei bus paklausa, bus ir pasiūla, tad dujos ir nafta nenustos tekėti. Tačiau vienas po kito sekę įvykiai, kaip netikėtai visiems laikams sugedęs “Družbos” naftotiekis, ypač šaltą žiemą nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai, ir staiga šalti pradėjusios ES šalys narės, privertė atidžiau įsiklausyti į mūsų balsą ir imtis konkrečių žingsnių. Tad šiandien, kai ES artėja prie tikslo sukurti efektyviai veikiančią energetikos vidaus rinką, kurioje visiems galioja tos pačios taisyklės, jau galime sakyti, kad Lietuvos tylioji diplomatija davė postūmį Europos energetiniam sąjūdžiui. Praėjus 20 metų nuo to meto, kai Lietuva buvo virsmų mūsų regione priekyje, mes ir vėl stovime šįkart ES energetikos politikos avangarde, ir konkretūs žingsniai jau yra matomi.

Kad neliktų abejingumo, reika geriau vieni kitus pažinti. Didžiausią efektą galime pasiekti neformaliomis diskusijomis bei pateikdami faktus iliustruojančią medžiagą.  Tam pasitelkiame įvairias priemones, pavyzdžiui Europos Parlamente organizuojame knygų apie partizaninį pasipriešinimą ir tremtis, pristatymus, filmų peržiūras, temines diskusijas. Svarbu, kad po tokių renginių ir diskusijų klausimų lieka daug mažiau. Po dokumentinio filmo “Ledo vaikai” pristatymo Briuselyje matyti tų kolegų, kurie nelabai ką žinojo apie mūsų istorinę patirtį, akyse ašaras buvo tikras pasiekimas.

Pastaraisiais metais nuoseklaus darbo dėka Lietuvai ir kitoms šalims bendramintėms pavyko pasiekti gana konkrečių postūmių. Svarbiausia, kad Europos Sąjunga pripažino skirtingų Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties skatinimo svarbą – šis pripažinimas suteikia pagrindą tolimesniems ES sprendimams. Jau keletą metų Rugpjūčio 23-ioji yra bendra Europos atminties diena. Iškilmingi ministrų lygio renginiai tądien kasmet vyksta vis kitoje ES šalyje narėje, ir tikėtina, kad kitais metais, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, mes būsime panašaus renginio šeimininkais. Taip pat Lietuvos pirmininkavimo metu turėtume sulaukti Komisijos nuomonės svarbiausiu mums klausimu – ar ES yra pasiruošusi teisiškai įvertinti totalitarinio komunizmo nusikaltimus.

Viena yra reikalauti iš Europos Sąjungos supratimo ir politikų palaikymo siekiant konkrečių sprendimų, tačiau reikia užbaigti namų darbus ir čia, Lietuvoje. Daug žmonių jau daugelį metų vykdo puikias iniciatyvas, iš esmės vien savo entuziazmo dėka, trūkstant lėšų, palaikymo, tačiau  kartais pritrūksta susitelkimo bei koordinuoto veikimo valstybės lygiu. Įstatymo pakeitimas, kuris turėtų padėti sureguliuoti privačia iniciatyva įsteigtų tremties ir rezistencijos muziejų ateities klausimą atiteko spręsti kitam Seimui. Lukiškių aikštės memorialo klausimas taip pat vienas iš neišpręstų dalykų, kuriuos vertinu kaip mūsų namų darbus, tam, kad būtume tvirti patys ir neštume atitinkamą žinią į Europą.

Norisi paminėti geras iniciatyvas, kaip Sibiro Alma Mater – čia fiksuojami liudijimai perduodami ateities kartoms. Tokios ir mažiau plačiai žinomos iniciatyvos, ties kuriomis pasišventę žmonės daugiau nei dvidešimt metų dirba savarankiškai, trūkstant įvertinimo ir pastebėjimo, yra nepaprastai vertingos. Mūsų pareiga yra tuos žmones atrasti ir padėti jų darbe.

Turime dar daugiau dėmesio skirti jaunimo švietimui. Neseniai Tuskulėnų memoriale įvyko DVD vaizdo pasakojimų rinktinės “Laisvės kovoms atminti” pristatymas, kurią išleidome kartu su VšĮ Bernardinai.lt. Tai interviu su partizanais, rezistencinio pasipriešinimo dalyviais, tame tarpe ir spaustuvininkai Andziuliai, ir sesuo Nijolė Sadūnaitė. Ši rinktinė skirta mokykloms ir mokytojams, kurie galės panaudoti šią medžiagą dirbant su moksleiviais.

Pagrindiniai mūsų ateities darbai – teisinio instrumento sukūrimas, ES programos, kurios remtų neformalų ugdymą ir švietimą istorinės atminties srityje, taip pat, kad ES mokyklose atsirastų pamokos, kuriose būtų supažindinama su ES valstybių istorija, ypač apimant laikotarpį nuo Antrojo Pasaulinio karo iki Geležinės uždangos griuvimo, apie tai, kas dėjosi 90-aisiais. Gilesnis istorinių patirčių pažinimas padės Europai būti vieningai ir darniai.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Sibiro Alma Mater trečiojoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje

Read Full Post »

Misija Sibiras – misija tautos istorinei atminčiai ir jaunimo pilietiškumui

Šiandien Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę.  Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką, Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam “Misija-Sibiras” ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.

Per septynerius Misija Sibiras gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį dalyvauti Lietuvos tremtinių kapų paieškoje ir tvarkyme neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet sumuštas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.

Tokių jaunų žmonių yra, ir jiems reikia sudaryti sąlygas pažinti tautos bei valstybės istoriją. Tokią misiją atlieka ir šios ekspedicijos, iš kurių žygeiviai grįžta ne tik išbandę save, atradę savyje naujos stiprybės, bet ir jau su visiškai kitokiu, daug giliau, asmeniškiau išgyventu tautos istorijos patyrimu. Skaudi Lietuvos istorija šiems jauniems žmonėms niekada nebebus vien tik formaliai išmoktos istorijos dalyko pamokos, keletas puslapių vadovėlyje. Akistata su žmogaus dvasios stiprybe individą triuškinančio totalitarizmo akivaizdoje, išliks atmintyje visam gyvenimui ir, atėjus laikui, bus įskiepyta tolimesnei kartai.

Svarbu, kad misija nesibaigia pačia ekspedicija – parsivežtos patirtys skleidžiamos toliau, Misija Sibiras dalyvių susitikimuose su Lietuvos moksleiviais ir jaunimu. Galiu tik pasvarstyti, kokį dvasinį šoką, sukrečiantį atsivėrimą tokioje misijoje patirtų jaunas žmogus iš Vakarų, nežinantis tos Europos dalies, kuri atsidūrė už Geležinės uždangos, istorijos.

Be abejo, poreikį artimiau pažinti tautos istoriją galima patenkinti ir ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Visoje Lietuvoje yra šimtai partizanų bunkerių ir atmintinų vietų, kurias verta aplankyti. Vyksta minėjimai, kuriose dalinamasi gyvąja istorine atmintimi, atkuriami partizanų susirėmimų su čekistais istoriniai mūšiai. Sukaupta daug archyvinės medžiagos tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, prieinamos visiems besidomintiems, tiek privačiose kolekcijose. Visoje Lietuvoje veikia tremties ir rezistencijos muziejai, kur galima ne tik pamatyti tremties ir rezistencijos relikvijų, tačiau ir pasiklausyti gyvo pasakojimo apie to meto realybę, sudalyvauti ekskursijose, pabendrauti su gyvais liudininkais. Vis tik, didelė dalis šios srities projektų ir idėjų įgyvendinamos asmenine iniciatyva, neturint pakankamo finansavimo, tik asmeninio užsidegimo ir atkaklumo dėka, todėl daug gerų idėjų taip ir lieka neišplėtotos.

Egzistuojantis didelis potencialas turėtų ir gali būti išvystytas, jei prie jo nuosekliau ir žymesne dalimi prisidėtų valstybė, tame tarpe kaip vieną iš prioritetų numatydama galimybę istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai nuo 2014 m. lėšomis.  Tačiau turiu mintyje ne tik finansinę paramą infrastruktūrai ar edukaciniams projektams, bet visų pirma strateginio valstybinio požiūrio atsiradimą į Laisvės kovų ir pogrindinės rezistencijos laikotarpio istorinės atminties sklaidą Lietuvoje ypač jaunimo tarpe, o taip pat ir užsienio piliečiams.

Be valstybės institucijų dėmesio ir įsitraukimo nepavyks visu pajėgumu išplėtoti istorinio-pažintinio turizmo, kuris apimtų ne tik LDK pilių lankymą Baltarusijoje ir Ukrainoje, ankstyvesnės istorijos bei tarpukario Lietuvos objektus, bet ir daugybę Laisvės kovų atmintinų vietų. Daugeliui pastarųjų, ypač partizanų bunkerių, ne tik trūkta lėšų priežiūrai, bet nėra nustatytas jų teisinis statusas, įamžinimo ar atkūrimo taisyklės. Paradoksas, kad net pačiame Vilniaus centre stovinčio paminklo sovietinėms aukoms, prie kurio nevysta gėlės ir vyksta iškilmingi minėjimai, teisinis statusas ir atsakomybė už tvarkymą nėra aiški. Neatrandant lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymui ir paminklui, galima nedelsiant žengti bent simbolinį žingsnį pervadinant šią aikštę atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo. Tai jokių papildomų lėšų nereikalaujantis žingsnis, tačiau įtvirtintų atsakingų valstybės institucijų įsipareigojimą šią aikštę paskirti tiems, kurie jos prieigose buvo žiauriai nukankinti už Lietuvos laisvę.

Svarbu, kad nebedelstume priimti sprendimų, kurie užtikrintų nuoseklų valstybės dėmesį ir apsaugotų Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties įamžinimą bei sklaidą nuo politinių skervėjų. Viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks pasiekti lūžio tašką. Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti keletą įstatymų projektų, kurie turėtų leisti valstybei suformuoti ir vykdyti nuoseklesnę, platesnę ir geriau koordinuotą istorinės atminties politiką. Tokią politiką, kuri padėtų išplėtoti gausias visuomenines iniciatyvas, ne užimdama jų vietą, bet jas efektyviai papildydama ir sustiprindama.

Misija Sibiras – jaunimo iniciatyva, ilgus metus sėkmingai gyvuojanti ir populiarėjanti. Joje jaunimas dalinasi su jaunimu, ir tai yra unikalus indėlis į istorinės atminties sklaidą. Linkiu, kad Misija Sibiras ir toliau sėkmingai atliktų tautos istorijos pažinimo ir jaunimo pilietiškumo stiprinimo misiją. O jos dalyviams – ištvermės, stiprybės ir laimingo kelio, kuris kartu su neišdildomais įspūdžiais sėkmingai sugrąžintų namo.

 

 

 

Read Full Post »

Bangų mūšos trėmimų metinės – prisiminkime ir pagerbkime aukas ir išlikusius

Šiomis dienomis minime operacijos „Priboj“ (Bangų mūša) 63-iasias metines. Tai buvo tik vienas iš serijos okupacinės valdžios su vietos pagalbininkais 1945 – 1951 m. įvykdytų trėmimų, kuriems visiems buvo būdingas žiaurumas, beatodairiškumas, fundamentalių žmogaus teisių ir orumo pamynimas, tačiau ypač masiškas. Sovietų kariuomenės ir slaptųjų tarnybų sukelta bangų mūša, tikėtasi, nušluos Baltijos šalių laisvės troškimą.

Aukščiausiame Sovietų Sąjungos politiniame organe SSSR Ministrų Taryboje aprobuota operacija, smulkmeniškai suplanuota SSRS MGB kartu su  trijų Baltijos šalių sovietinėmis respublikinėmis  valdžiomis – Ministrų tarybomis ir Komunistų partijos Centriniais komitetais, buvo ypač slepiama. Prisidengus, esą karinėmis pratybomis, trijose Baltijos valstybėse buvo mobilizuotos dvi pilnos kariuomenės divizijos, daugiau nei 21 206 karių ir 18 387 vietiniai pagalbininkai, kurie talkininkavo sudarant “buožių” ir “liaudies priešų” šeimų sąrašus. Be 8 422 sunkvežimių, specialiam kontingentui Baltijos šalyse telkti buvo paskirta 118 geležinkelio stočių, į kurias buvo pristatyti 4 437 gyvuliniai vagonai.

Operacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo koordinuotai – kovo 25 d. 6 ryto. Per kelias dienas planas buvo viršytas, suimta daugiau nei planuota. O tiems, kuriems pavyko išvengti suėmimo pirmą kartą, buvo surengtas antras etapas – balandžio 10-20 dienomis. Galiausiai, per operaciją Priboj į tremtį iš trijų Baltijos valstybių buvo išvežta beveik 95 tūkst. žmonių. Beveik 73 proc. jų buvo moterys ir vaikai iki 16 metų. Taip buvo įvykdytas kruopščiai apgalvotas ir suplanuotas Baltijos tautų naikinimo planas.

Iš liudininko prisiminimų: „Trėmimo operacijos prasidėdavo dar saulei nepatekėjus. Operatyvinės grupės apsupdavo ištrėmimui skirtos šeimos namus, į juos įsiverždavo, perskaitydavo trumpą raštą, kad šeimininkas dešimčiai metų ištremiamas, nors niekada nebuvo nurodoma, už ką. Ištremiamiems leisdavo pasiimti maisto ir drabužių ne daugiau 100 kg, bet grupių viršininkai kartais juos išvarydavo beveik be nieko.“

Tremčiai pasmerktų šeimų liudijimai puikiai atskleisti ir R. Šepetys knygoje „Tarp pilkų debesų“. Labai norėčiau dar šį pavasarį surengti kolegoms europarlamentarams šios ypatingos knygos pristatymą ir susitikimą su šia pačia autore.

Įvykiai ir liudijimai, apie kuriuos kalbame šiandien – neatskiriama Baltijos šalių dramatiškos istorijos dalis. Turime padaryti viską, ką galime, kad tokie liudijimai būtų užfiksuoti ir išsaugoti. Ir kad Baltijos šalių okupacijos laikotarpis būtų sąmoningai ir giliai suprastas jaunosios kartos ir visoje susivienijusioje Europoje.

Vakar, kovo 28 d., šią datą paminėjome Europos Sąjungos sostine vadinamame Briuselyje, Europos Parlamente. Plenarinio EP posėdžio metu pakviečiau Europos Parlamento narius prisiminti  1949 m. masinių trėmimų aukas. Atkreipiau europarlamentarų dėmesį, kad kol viena Europos dalis gydėsi Antrojo Pasaulinio karo žaizdas, kitoje jos dalyje žmonių kančios tęsėsi, ir apie pastaruosius faktus likusioje Europos dalyje vis dar per mažai žinoma. Paraginau kolegas giliau susipažinti su ilgai po griežčiausio slaptumo uždanga laikyta istorijos puse. Manau, kad būtų labai svarbu šių istorinių momentų aptarimui skirti dėmesio mokyklų programose visoje Europos Sąjungoje, kad jauni žmonės žinotų pilną savo ne taip senai padalinto kontinento istoriją ir kainą, kurią teko ilgus dešimtmečius mokėti kovoje už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises.

Kartu su Latvijos Europos Parlamento nare Sandra Kalniete, kuri pati yra gimusi tremtyje Sibire, ta patį vakarą kolegoms Europos Parlamento nariams, jų padėjėjams, visų Europos institucijų darbuotojams ir Briuselio lietuviams surengėme dokumentinio filmo „Ledo vaikai“ peržiūrą.  Jis pasakoja vaikų, kurie buvo ištremti sovietų teroro metais iš Baltijos valstybių arba gimė tremtyje, likimo istoriją. Filme vaizduojami tie, kurie kentė tremtį prie Laptevų jūros, išgyveno ten nežmoniškas sąlygas, tačiau sugrįžo į Tėvynę.

Džiaugiuosi, kad šis renginys sulaukė didelio susidomėjimo. Tai ženklas, kad istorinės atminties išsaugojimo ir Europos istorijų sutaikymo svarba vis geriau suprantama. Mano įsitikinimu, gilesnis supratimas, kas iš tiesų vyko už Geležinės uždangos, kokias represijas vykdė Sovietų Sąjungos teroro sistema iki pat paskutinės savo gyvavimo minutės, būtų padėjęs išvengti kai kurių klaidų šiandien, kaip kad nutiko visiems gerai žinomu M. Golovatovo, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, įvykdytais per Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje, atveju.

Vis daugiau supratimo ir, tuo pačiu, susirūpinimo istorinės atminties išsaugojimu (apie Laisvės kovų sąjūdį, trėmimus, politines represijas) pavyksta sulaukti ir namuose, Lietuvoje. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo bandoma kai ką daryti ne visiškai sėkmingai liustracijos, slaptųjų tarnybų archyvų išviešinimo, gyvųjų liudininkų atsiminimų rinkimo klausimais. Tačiau reikia dėti dar daugiau pastangų, kad sujungtume smulkiąsias privačiomis pastangomis vykdomas iniciatyvas, suspėtume išsaugoti ir plačiai paskleisti gyvąją atmintį, suformuotume aiškią valstybės istorinės atminties politiką, stiprintume ją ir pasirūpintume šio palikimo patraukliu pristatymu vaikams ir jaunimui, taip pat neabejotinai svarbu siekti, kad kuo daugiau užsienio piliečių turėtų galimybę susipažinti su sunkiąja Europos istorijos puse. Laikas bėga ne mūsų naudai, tad džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pavyko suaktyvinti diskusijas kai kuriomis iš temų.

Bene svarbiausias pasiekimas – pradėjusi dirbti Vyriausybės darbo grupė, kuriai pavesta pateikti pasiūlymus dėl Lietuvoje veikiančių tremties ir rezistencijos muziejų likimo, jų sukauptų archyvų ir pažintinių programų. Diskusijos darbo grupėje rodo, kad problemos egzistavimas yra labai gerai suprantamas ir pripažįstamas. Atsakingos institucijos ir organizacijos rodo daug geranoriškumo ir yra pasirengę visokeriopai bendradarbiauti. Vis tik aiškėja, jog problemos šaknys ir tuo pačiu sprendimo būdas yra vienas – iki šiol neegzistavęs ir turintis atsirasti „savininkas“, t.y. viena institucija ar organizacija, kuri imtųsi koordinacinio vaidmens visoje Lietuvoje. Ir darbo jai būtų tikrai daug, jos vykdomą veiklą, aišku, turėtų globoti valstybė.

Mano svajonėse – vizija, kai visoje Lietuvoje veiktų gerai infrastruktūriškai paruoštas pažintinis tremties ir rezistencijos vietų, objektų, muziejų ir pažintinių maršrutų tinklas visoje Lietuvoje. Kad mokyklos, universitetai, užsienio svečiai panorę galėtų laisvai ir lengvai pasiekti informaciją apie mūsų tautai svarbius istorinius momentus tiek virtualiai,  tiek turistiniuose informacijos biuruose. Kad būtų paruošti patrauklūs ir visoms amžiaus bei interesų grupėms pritaikyti pažintiniai maršrutai ir lankytinos vietos.

Su interneto dienraščiu Bernardinai.lt, tikriausiai vieninteliu internetinės žiniasklaidos portalu, turinčiu atskirą skiltį, skirtą istorinei atminčiai, nusprendėme pasigilinti į istorinės atminties išsaugojimo problemas. Ką tik dieną išvydo pirmasis, pagal bendrą iniciatyvą, kuria norime supažindinti visuomenę su tremties ir rezistencijos muziejų istorija, jų šiandieninėmis bėdomis ir iššūkiais, išskirtiniais eksponatais, jų įkūrėjais ir globėjais, parengtas reportažas. Kviečiu Jus susipažinti su Kauno tremties ir rezistencijos muziejumi, kuris neseniai buvo prijungtas prie Kauno miesto muziejaus ir virto tremties ir rezistencijos ekspozicija.

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į pastaruoju metu padažnėjusius bandymus revizuoti ar kvestionuoti Laisvės kovų istoriją ir pasėti abejones karių savanorių ir kitų Laisvės kovos dalyvių atminimu. Klausimų kėlimas istorijoje yra geras dalykas – jei jie kyla iš nuoširdaus smalsumo, noro įsigilinti, pažinti. Jei klaidinantys duomenys ir faktais neparemtos interpretacijos yra pateikiamos kaip kaltinimai valstybei ir apsiginti nebegalintiems žuvusiesiems – tokie atvejai turi būti labai rimtai išnagrinėti. Tikiuosi, kad atitinkamos institucijos nedels pateikti savo objektyvius ir išsamius tokių atvejų vertinimus.

Read Full Post »