Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Italija’

Pastarieji metai Italijai sunkūs ir nepalankūs. Pirmiausia – ekonominio nestabilumo prasme. Tačiau ne vien dėl to ar dėl nesibaigiančių S.Berluskonio skandalų Italija linksniuojama Europos Parlamente ir kitose ES institucijose.

Ko gero, visi esame ne kartą  girdėję apie šiukšlių problemas Neapolyje ir apie tai, kad Italijoje šios srities ES teisė nėra tinkamai įgyvendinama. Tad ir šį kartą (praėjusią savaitę) Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto delegaciją vykti į pietų Italiją, Kalabrijos regioną, paskatino buitinis, bet pakankamai svarbus klausimas – atliekų tvarkymas.

Tikslas – iš arčiau susipažinti su atliekų tvarkymo problemų specifika, o ypatingai – su situacija Olive upės slėnyje, kuris užterštas nuodingosiomis medžiagomis. Jau paruošiamojoje medžiagoje EP delegacijai pagrindine regiono problema įvardinta nusikalstama veikla gamtai, t.y. organizuotas nusikalstamumas, žalojantis aplinką. Nors vizito metu teko susitikti su regiono vadovais, prokuroru, nevyriausybinėmis organizacijomis,  rezultate – vaizdas gana keistas. Kodėl? Todėl, kad beveik į visus klausimus buvo atsakoma nežinojimu ir abejonėmis.

Kalbant apie kartu su EP kolegomis aplankytąjį Kalabrijos regioną, vertėtų paminėti tai, kad jis siejamas ir su viena turtingiausią ir didžiausią tinklą turinčia mafijine struktūra – Ndrangheta, kurios šaknys glūdi dar XIX amžiuje. 1860 metais grupuotė buvo suformuota, kai iš Sicilijos salos išvaryti žmonės, persikėlę į Kalabrijos regioną.

Tam tikra prasme ši informacija paaiškina ir jau minėtas keistas situacijas, lydėjusias EP delegaciją vizito metu. Kalbu apie tai, jog dažniausias atsakymas į bet kokį klausimą – tyla arba nežinomybė, problemos kartojimas ir trukčiojimas pečiais, vis primenant, jog atliekamas tyrimas (jau ne pirmus metus), tačiau kol kas konkrečių atsakymų – nėra.

Tačiau grįžkime prie pačios problemos. Upės slėnyje daugiau nei 20 metų buvo pilamos pramoninės atliekos. O tyrimai dėl šios taršos pradėti tik prieš porą metų. Atsakymų, kokios kilmės yra šios pramonės atliekos, iš kur jos galėtų būti vežamos – taip pat vis dar nėra. Apsilankius toje teritorijoje tokia nežinomybė ir atsakymų ar tyrimų rezultatų nebuvimas tampa mažų mažiausiai keistas – juk aplink, ant šlaitų, žmonių gyvenamieji namai. Nejaugi niekas nematė, nepastebėjo, kaip išaugo atliekų pylimai? O tosios dirbtinės atliekų kalvos tokios, kad plika akimi ir daug nesvarstant supranti, kad tikrai ne su kibirėliais čia viskas sunešta. Akivaizdu, kad tai -organizuota veikla, prieš kurią nemažai laiko buvo užsimerkiama. Paklausus apie tai, ar buvo gauta žmonių pranešimų apie šią veiklą, ar gal net susidurta su grasinimais, vietoje atsakymų – tyla. Tačiau iš dalies pritarta, kad esminiai problemos neišaiškinimo faktoriai – mafijos įtaka, žmonių abejingumas bei baimės.

Italijos pareigūnų išvadose siūlomos formuluotės, kad atliekos tiesiog yra ne iš Italijos (atplukdytos laivais, atgabentos kitais būdais), todėl kad dirvoje rasti nuodingi elementai  – nepriklauso vietinės pramonės galimai gaminamoms atliekoms.

Tokios išvados man priminė dar vieną panašią Italijos situaciją – atliekų krizę Kampanijoje (taip pat – Italija), kuomet kalbėta apie esamus aiškius įrodymus, kad organizuotos nusikalstamos grupuotės, jau seniai yra įsitraukusios į pelningą atliekų tvarkymo procesą, įskaitant nuodingų atliekų iš Šiaurės Italijos pramoninių objektų išvertimą šimtuose nelegalių sąvartynų arba netgi jūroje. Tuomet taip pat konstatuota, kad – neįtikėtina, jog jokia valdžios institucija nežinojo apie tokio masto veiklą.

Taigi, situacijos kartojasi, jomis vietos lygmeniu – aršiai politikuojama, tačiau realių sprendimų imtis neskubama, net ir tuomet, kai atliekų tvarkymui skirtų lėšų mokėjimas tam tikriems regionams – stabdomas ir grąžinti ES finansavimą žadama tik tuomet, kai atliekų tvarkymo planas atitiks ES teisės aktus.

Tad kodėl Italijai taip nesiseka su tomis atliekomis?  Juk tai ne kokia nors “ES naujokė” (prisiminiau neretus vokiečių kolegų kaltinimus, kad rytų Europa nesugeba susitvarkyti atliekų srityje). Juk Italija Europos Sąjungoje – nuo pat pradžių, ekonomiškai turėjusi visai kitokias galimybes nei rytų Europos šalys.

Tačiau susidaro įspūdis, kad suskubti tvarkytis neskatina net nutraukiamas ES finansavimas, žala gamtai ar apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatai. Akivaizdu tik tai, kad tokios nesprendžiamos problemos neabejotinai pasitarnauja rinkimų kampanijoms, kuomet emocingai žarstomasi kaltinimais vieni kitiems. Vėliau jos tarsi pamirštamos ir apie jas primena tik ES grasinimai sankcijomis.

Taigi, ENVI komiteto požiūris taip pat buvo pakankamai griežtas – nustoti imituoti problemos sprendimą, o iš tiesų imtis tinkamo teisinės bazės (ES direktyvų vykdymas) įgyvendinimo, griežto monitoringo (panašu, kad šiai dienai jo niekas neatlieka) ir ES standartų diegimo.

Greičiausiai spręsti paplitusias Italijos atliekų tvarkymo problemas padėtų ir tai, kai teritorijų, kurios užterštos įvairių rūšių atliekomis, valymo našta tektų ne mokesčių mokėtojams, o, laikantis principo „teršėjas moka”, tiems, kurie atsakingi už taršą.

Tik štai, kaip reikėtų surasti tuos atsakinguosius “už taršą”, jei per dvidešimt metų, netgi dirbtinėms atliekų kalvoms iškilus, nepastebėta nė vieno prie to prisidėjusio?

Read Full Post »

Šiandien visa Europa švenčia Europos dieną. Prieš daugiau nei šešis dešimtmečius (1950 m. gegužės 9 d.) Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė suvienyti Europą.

Nors Lietuva ir kitos naujokės į Bendriją įstojo 2004 m., Europos diena mūsų šalyje švęsti pradėta dar 2002-aisiais. Kasmet prie ES gimtadienio nuotaikų prisijungia vis daugiau žmonių: vien praėjusiais metais Lietuvos miestuose vykusiose šventėse dalyvavo apie 20 000 žmonių.

Galimybę pasveikinti Vilniaus P.Vileišio pagrindinės mokyklos bendruomenę su Europos diena, palinkėti sėkmės Europos žinių egzamine, kurį pernai pirmąjį kartą Lietuvoje iniciavome kartu su visuomeniniu projektu „Drąsinkime ateitį“ ir Europos komisijos atstovybe Lietuvoje.

Tad su vieningos Europos diena, kurioje išliktume su lietuviškąja savastimi, noriu pasveikinti ir Jus.

Na, o manoji savaitė prieš pasitinkant Europos gimtadienį prabėgo Palerme, kur vyko ELP (Europos liaudies partijos) išvažiuojamasis posėdis. Šįkart daugiausiai dėmesio skirta Viduržemio jūros regionui: pasikeista nuomonėmis ir nemažai diskutuota apie vandens, žuvininkystės politiką (ES yra didžiausia žuvies importuotoja, poreikis kasmet sudaro apie 8 mln. tonų per metus, tuo tarpu savo vandenyse tesužvejojami – 2 mln. tonų), energetikos aktualijas.

Kalbėdamas apie energetikos klausimus, komisaras G. Oettingeris pristatė darbo su kaimyninėmis šalimis aktualijas – Šiaurės Afrika, Norvegija, Rusija. Pabrėžė, kad kol neturime elektros jungčių tarp Šiaurės Afrikos bei ES – tol situacija sudėtinga. Dalyvavęs Alžyro energetikos ministras kalbėjo, kad yra patikimas dujų tiekėjas Europos Sąjungai jau nuo 1964 m., taip pat užsiminė apie savo nusiteikimą dirbti ir su atsinaujinančios energijos ištekliais, nes Alžyras gali pasigirti ne tik pakankamais dujų, naftos (tiek žemyninėje, tiek jūrinėje dalyje), bet ir saulės energijos resursais.


Posėdžių sesijose dalyvavusios Italijos Aplinkos minsitrės teiravausi dėl naftos gręžinių atviroje jūroje ir apie tai, kaip sekasi šiuo klausimu bendradarbiauti su trečiosiomis (ne ES) šalimis  – ar sklandžiai vyksta konsultacijos, ar yra lengvai sutariama dėl atsakomybės ir galimos žalos atlyginimo. Pasak Ministrės, po Meksikos įlankos katastrofos, Italija peržiūrėjo įstatyminę bazę, tačiau norisi daugiau Europos Komisijos dėmesio ir Europos įsitraukimo sprendžiant tokio lygio klausimus.

Energetikos ir aplinkosaugos klausimų aptarimas vis dažnesnis daugelio ES institucijų, o tuo pačiu ir mano darbotvarkėje, jau šiandien išskubėjau į Strasbūrą, kur prasidės plenarinė sesija. Joje – vėl keliamas branduolinio saugumo klausimas šalia ES sienų klausimas ir situacija praėjus 25-iems metams po Černobylio katastrofos.

Read Full Post »