Stabtelėjimai Briuselyje ir Vilniuje: apie žemės ūkį, ES kaimynystę ir žaliąsias idėjas

Prabėgusios savaitės darbus ir įspūdžius galėčiau suskirstyti į tris blokus: ES finansinė perspektyva, situacija ES kaimynystėje bei ekologija.

Artėjanti finansinė perspektyva ir ūkininkų rūpesčiai

Praėjusią savaitę Europos Parlamente pristatytas dar vienas dokumentų paketas, kuris bus viena iš sudedamųjų dalių ES finansinėje perspektyvoje 2014-2020 metams. Šįsyk – žemės ūkis. Deja, Lietuvos perspektyvos nekokios, jau ne vien dėl planuojamų mažinti lėšų Sanglaudos politikos įgyvendinimui (apie kurias kalbėjome jau anksčiau), bet ir dėl diskriminacinės padėties žemės ūkyje. Šiuo metu trijų Baltijos šalių ūkininkai gauna 3 kartus mažesnes išmokas nei ES vidurkis, o jei remtumės šiuo metu Europos Komisijos pateiktu siūlymu, matyti, kad ir ateinančiais metais situacija nesikeis.

Dėl tokios situacijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkio ministrai jau kreipėsi bendru laišku į Europos Komisiją, tačiau čia svarbus ir europarlamentarų vaidmuo.

Kaip tik spalio 12 d. EP į pasitarimą susirinko Baltijos valstybių parlamentarai (nežiūrint į tai, kokiai politinei grupei jie priklauso). Sutarėme veikti sutelktai ir kryptingai, pirmas žingsnis – visų pasirašyta deklaracija bei kreipimasis Europos Komisijai. Na, o kai šis klausimas jau bus pradėtas svarstyti konkrečiuose Europos Parlamento komitetuose – darysime viską, kad gintume Lietuvos pozicijas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkų piketas dėl Europos Komisijos siūlomo reglamento prie EP

Užsienio politika ir ES kaimynystė (Ukraina ir Artimieji Rytai)

Plenarinės sesijos metu EP visuomet aptariami ir užsienio politikos klausimai. Šįkart daug dėmesio Ukrainai. Europos Parlamentą išties nuvylė susiklosčiusi situacija dėl nuosprendžio Julijai Tymošenko. Esant informacijai, kad byla prieš buvusią Ukrainos premjerę yra politizuota, pasipylė kritikos lavina šios valstybės atžvilgiu. Tikėtina, kad dėl to apsunks derybos dėl Asociacijos sutarties ir laisvos prekybos susitarimo. Pastaruoju metu buvo matomi teigiami Ukrainos žingsniai, siekiant derybų su ES dėl narystės, tačiau visgi ši situacija kelia daug nerimo. Kadangi minėta sutartis turės būti patvirtinta ir Europos Parlamente, labai svarbus europarlamentarų nusiteikimas, o jų reakcija šiuo klausimu itin griežta.

Taip pat aptarta ir situacija Artimuosiuose Rytuose – neramumai Jemene, Bahreine, bet šičia norėčiau plačiau paminėti Egiptą. Pastarųjų mėnesių tendencijos – civilių žmonių areštai (karo teismai prieš juos), išpuoliai prieš krikščionis, Izraelio ambasadą ir pan., rodo, kad įtampa šioje valstybėje auga. Akivaizdu, kad iškilo grėsmė Egipto vienybei ir stabilumui. Už tokią padėtį atsakinga laikinoji karinė Taryba, kuri iš tarptautinės bendruomenės revoliucijos metu gavo pasitikėjimo kreditą. Nesinorėtų, kad jis būtų iššvaistytas.

Vilniuje – apie ekologiją ir žaliąsias idėjas

Pasibaigus plenarinei sesijai, jau penktadienį laukė Vilniuje vykusi 51-oji ES sostinių sąjungos Generalinė Asamblėja, kurios konferencijoje nagrinėta, kaip šiandienos miestai reaguoja ir sprendžia klimato kaitos keliamus iššūkius.

Konferencijoje dalyvavę Europos sostinių atstovai dalinosi patirtimi, kaip kovoti su klimato kaita, vystyti žalių miestų koncepcijas. Kalbėta ir apie tai, kad itin svarbus verslo ir miesto valdžios bendradarbiavimas, žinoma, aptartos galimybės, kaip pritraukti lėšų tvariam vystymui, kaip pasiekti, kad “žalioji ekonomika“ būtų suvokiama kaip galimybė, o ne kaip dalykas, reikalaujantis itin didelių kaštų. Savo pranešime kalbėjau apie nusiteikimą šiuo klausimu Europos Parlamente ir pakviečiau aktyviai bendradarbiauti svarstant Energijos efektyvumo direktyvą, kuria tikimasi sutelkti pastangas siekiant įgyvendinti ES lygiu išsikeltus energijos taupymo tikslus iki 2020 metų.

Na o šeštadienį finišavo antrieji konkurso “Žaliasis kodas“ metai. Šįsyk derlius nemenkas – žaliųjų žinučių atvirlaiškiai bei pasakų ir žalių pasakojimų knygelė dideliems ir mažiems “Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“. Džiaugiuosi, kad į šią mano iniciatyvą atsiliepė nemažas vaikų ir suaugusių būrys, kuriuos buvo smagu išvysti Vilniuje, kino teatre “Pasaka“ vykusiuose Žaliojo kodo apdovanojimuose bei knygelės pristatyme. Esu dėkinga moksleivių mokytojams ir šeimoms, kurie augina gražius ir kūrybingus žmonės. Jie ne tik patys turi gražų ryšį su gamta, aplinka, bet, tikiu, kad savo kūrybiškumu patrauks ir kitus.

Read Full Post »

Kankūno klimato kaitos konferencija pasibaigė. Tikrų žingsnių pirmiausiai turime imtis “savo kieme“.

Paskutinė šių metų Europos Parlamento plenarinė sesija Strasbūre – jau įpusėjo. Be gausybės skirtingų klausimų, vakar Europos Parlamento nariai įvertino Kankūne vykusios klimato kaitos konferencijos rezultatus,  o šiandien turės apsispręsti dėl efektyvaus energijos vartojimo veiksmų plano peržiūros.

Šiems dviems klausimams – tikrai pakeliui, nes nežiūrint į tai, jog Europos Sąjunga Kankūno konferenciją vertina kaip pasisekimą lyginant su Kopenhaga, visgi tampa aišku, kad per artimiausius metus realių sprendimų ir veiksmų, kaip siekti ES deklaruojamų tikslų klimato atšilimo mažinimo srityje, pirmiausia turėsime ieškoti “savo kieme“.

Jei apie Kankūno rezultatus kalbėtume trumpai – net ir suprantant, jog susitarti visoms valstybėms gana nelengvu laikotarpiu išties nėra paprasta, vertinti ją būtų galima ir santūriau, nors nereikšmingais rezultatų – taip pat negalima pavadinti: valstybės įsipareigojo siekti, kad klimato atšilimas neviršytų 2 laipsnių palyginus su ikiindustriniu laikotarpiu, sprendimų pakete vietą rado ir pasiryžimas stabdyti miškų nykimą, susitarimas kurti fondą, finansuosiantį besivystančių valstybių kovą su klimato atšilimo padariniais. Aišku ir tai, kad didžiosios valstybės iki 2012 m. į fondą pasižadėjo pervesti 30 milijardų JAV dolerių. Tačiau subalansuota strategija, dėl kurios susitartų visos šalys, rezultato nepavadinsi. Belieka guostis, kad tam liko “atsarginiai“ metai iki kito JT klimato kaitos susitikimo, kai Kioto susitarimo laikas jau bus bebaigiąs galioti. Tačiau nesinorėtų, kad praslinkus metams, Durbane (Pietų Afrika) bent kokio nors susitarimo (kaip bėdos sprendimo) būtų vėl ieškoma paskutinę naktį.

Visgi, šalia šiokio tokio antrojo nusivylimo, yra kuo ir pasidžiaugti: Europos Sąjunga šįsyk kalbėjo vienu balsu, tad žvelgiant iš ES pozicijų, atrodo, kad nors ir labai braškėdamas, vežimas juda, ir lyderio vaidmens imasi būtent ES.

Tačiau tam, kad išliktume ne tik kalbančiais, bet ir veikiančiais lyderiais, ES turime veikti nedelsdami, kol pavyks susitarti, kaip paspartinti tarptautinius kovos su klimato kaita veiksmus. Beveik neabejoju, kad šiandien Europos Parlamentas pritars rezoliucijai, kuria išsako ambicingą poziciją dėl būtinybės aktyviau veikti efektyvaus energijos vartojimo srityje. Tokių sprendimų naudą turėtų pajusti kiekvienas europietis, nes kalbame apie daugybę savarankiškų sričių – ir transportą, ir naujas technologijas, ir pastatų, gamybos bei perdavimo infrastruktūros efektyvumą. Antra vertus, energijos vartojimo veiksmingumas yra pigiausias būdas sumažinti anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas.

Tai, jog pagaliau kalbame apie energijos efektyvumą ne tik kaip apie atskirą veiklą, bet ir kaip apie principą, į kurį ES institucijos ir valstybės narės raginamos atsižvelgti visose politikos ir teisėkūros srityse – rimtas proveržis, bet kartu ir iššūkis.

Toks požiūris leidžia tikėtis realių rezultatų, nes tik patys įsisąmoninę efektyvaus energijos naudojimo svarbą ir tik šitaip veikdami tiek kasdienėje veikloje, tiek vietos, nacionalinės ir ES politikos formavimo srityse, galėsime tapti geru pavyzdžiu visai pasaulio bendruomenei.

Read Full Post »

Pakeliui pas skaitytojus – naujausias Europos spalvų numeris

Galutinai įsibėgėjus naujam darbiniam sezonui, nori nenori apninka nerimas dėl per lėtai vykstančių darbų – Lietuvoje, Europos Sąjungoje, pasaulyje. Kaip padaryti, kad užsibrėžti tikslai būtų įgyvendinami ne tik popieriuje, bet ir tikroveje? Kokios motyvacijos reikia kiekvienam iš mūsų, kad sugebėtumėme tiesiog atlikti darbus, kurie reikalingi visuomenei?

Nepasiektų tikslų ir neatliktų svarbių tarptautinio masto darbų turime daug. Kova su klimato kaita, nors apie ją kalbama vis daugiau ir daugiau, niekaip nesugeba įgauti solidesnio, apčiuopiamus rezultatus galinčio duoti pagreičio. Nagojoje netrukus vyksiančioje Jungtinių Tautų konvencijos dėl biologinės įvairovės konferencijoje ir vėl teks pripažinti, kad nors ir dedame pastangas biologinės įvairovės išsaugojimui, tačiau pernelyg lėtai ir neužtikrintai. Net ir žemesniu Europos Sąjungos lygmeniu neretai sunkiai sekasi rasti politinės valios vykdyti užsibrėžtiems siekiams. Vienas iš pavyzdžių – bendra ES užsienio ir saugumo politika, kurios vizija taip ir lieka labiau “popierinė“, kitas – vis opesnėmis tampančios tautinių mažumų integravimosi į visuomenę problemos.

Tenka pripažinti, kad nepaisant skambių idealistinio turinio kalbų, tarptautinė bendruomenė vis dar neišmoko žvelgti į pasaulį kaip į bendrą valtį, kurioje plaukiame visi drauge. Atskirų šalių, politikų, įmonių trumpalaikiai interesai dažnai atsiduria aukščiau bendros pasaulio gerovės suvokimo, per mažai galvojama apie tai, kas iš tiesų yra svarbu dabar ar bus svarbu po dešimt, dvidešimt ar šimto metų.

Visgi, manau, kad Europos Sąjungos pasirinktas kelias ir veiklos modelis gali būti efektyviu, siekiant išvengti įvairių  trumparegiškų  poelgių. 27 šalių Bendrija, vienijama panašių kultūrinių ir moralinių vertybių, per glaudų bendradarbiavimą ir nuolatinius kompromisus beveik visuomet sugeba užtikrinti sveiko proto pergalę. Ko gero, reiktų palinkėti, kad solidarumas, pagalba vieni kitiems ir atsakingas požiūris į ateitį būtų ne tik deklaruojamos vertybės, bet tikri kelrodžiai.

Šio spalio “Europos spalvose”, kurios jau pakeliui pas skaitytojus – apie biologinės įvairovės konferenciją Nagojoje, ES saugumo politiką, tautinių mažumų klausimus, nedarbą, ir kitką. Kviečiu skaitiniams ir siūlau pasidžiaugti šviesiu ir ryškiu oru…

Read Full Post »

Strasbūre – karšta eurokomisarų klausymų atomazga ir atviras nusivylimas Kopenhagos rezultatais

Karšta ir audringa pasikeitimo nuomonėmis bei sprendimų kupina Europos Parlamento darbo savaitė Strasbūre juda į pabaigą.

Pasibaigė kandidatų į eurokomisarus klausymai,  dėl nemažo spaudimo savo kandidatūrą atsiėmė Bulgarijos užsienio reikalų ministrė Rumiana Jeleva, aptarta padėtis Haityje, Irake, Irane ir Jemene, o pirmojoje 2010 m. plenarinėje sesijoje Ispanijos ministras pirmininkas J. Zapatero pristatė savo šalies pirmininkavimo ES Tarybai programą.

Šią savaitę europarlamentarai taip pat įvertino Europą nuvylusius Kopenhagos klimato kaitos konferencijos rezultatus.

Pasitarimų frakcijose metu keičiantis nomonėmis kelta idėja, kad kovos su klimato kaita tikslai turėtų būti ambicingesni.  Aiškiai išsakyta nuomonė, kad Kopenhagos vadovų susitikimo rezultatai nuvylė, jie buvo įvardinti kaip “žlugimas“ ir susiskaldymas. Pripažinta, kad susitarime nėra numatyti vidutinės ir artimiausios trukmės tikslai, o apriboti temperatūros kilimą 2 laipsniais – per mažas įsipareigojimas.

Europarlamentarai keitėsi nuomonėmis ir ragino pasirūpinti, kad priešingai nei Kopenhagoje, ES pagaliau imtų kalbėti “vienu balsu“. Akcentuota, kad EP būtų pageidavęs ambicingesnių tikslų. Išsakyta nuomonė, kad reikėtų išanalizuoti ES indėlį į susitarimo rezultatus, kad ne visos galimybės tinkamai atstovauti vieningą ES poziciją buvo išnaudotos.

Svarstyta ir klausta, kaip pirmininkavimą perimanti Ispanija sukurs sąlygas privalomam susitarimui Meksikoje? Taip pat atkreiptas dėmesys, kad kai kur mūsų pačių (ES) emisijų lygis išauga 20-30 proc., tad kaip galime būti pavyzdžiu ir raginti ambicingesniems tikslams?

Akivaizdu, kad Kopenhagos konferencijos žlugimas reikalauja griežtesnės strategijos dėl ambicingesnių tikslų (30 proc. emisijų mažinimas, žaliųjų technologijų skatinimas ir plėtra), tačiau negaliu nepritarti kolegų ironijai ir nuomonei, kad  reikia susitelkti ir savo politines ambicijas atstovauti vieningiau, taip pat – būti realiais, o ne deklaratyviais lyderiais, kartais leidžiančiais sau peržengti emisijų ribas ir tuo pačiu metu neretai kalbančiais apie 40 proc. emisijų mažinimo tikslus, kai nesugebama tinkamai susitarti nė dėl dvidešimties.

Apie šios savaitės Europos Parlamento plenarinės sesijos aktualijas kviečiu pasiklausyti radijo stoties   FM99 laidoje “Europos klubas“.

Read Full Post »

Kopenhagos konferencija parodė, kad ES valstybių lyderiai sugeba suformuluoti bendrą poziciją

Pasibaigus Kopenhagoje vykusiai 15-ajai Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijai, galima vertinti konferencijos pasiekimus.

Konferencijos eiga parodė, jog Europos Sąjungos valstybių lyderiai vis tik sugeba suformuluoti bendrą poziciją ir jos laikytis. Dar labiau džiugina tai, jog būtent Europos Sąjunga, Kopenhagos konferencijos metu išsikeldama ambicingiausius šiltnamio dujų mažinimo tikslus (sumažinti šių dujų išmetimą iki 30 proc. palyginus su 1990 m. lygiu), šiuo metu pasaulyje yra lyderė kovos su klimato kaita srityje.

Deja, konferencijos rezultatai mažiau džiuginantys nei jos eiga – kad ir kokia vieninga bebūtų ES pozicija, pasaulyje labiau vertinama yra ne jos, o didžiausių pasaulio teršėjų nuomonė. Būtent JAV, Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio šalių derybos lėmė, kad Kopenhagoje pasiektas susitarimas yra deklaratyvus ir, deja, teisiškai neįpareigojantis imtis konkrečių veiksmų.

Kalbant apie perspektyvą, reikia tikėtis, jog Europos Parlamentas aktyviai naudosis savo galiomis, išsiplėtusiomis, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ir aktyvūs jo veiksmai bei pozicija prisidės prie ES vadovų pastangų Europos Sąjungą paversti lydere ne tik iškeliant ambicingus tikslus, bet ir įtikinant didžiausių pasaulio teršėjų lyderius būtinybe jų laikytis bei imtis teisiškai privalomų veiksmų.

Net ir sulaukę pozityvaus rezultato, turime nusiteikti, kad priešakyje lauks ilgas bei sunkus darbas. Nes kur kas lengviau įsipareigojimus surašyti „popieriuje“, nei vėliau juos įgyvendinti realybėje.

Read Full Post »

Kopenhaga. Aistros, istorinės patirtys ir baimės.

Praėjusi savaitė kupina tokios daugybės įvykių, jog tampa nelengva pasirinkti, kurį aptarti svarbiau.

Tarpparlamentinės EP delegacijos vizitas JAV su daugybe įdomių susitikimų, diskusijų, išsakyta pozicija dėl totalitarizmo nusikaltimų ir Lietuvos energetinio saugumo situacijos; oficialus Baltijos intergrupės Europos Parlamente įsteigimas ir formalaus veikimo pradžia, kreipimasi į Baltijos ministrus dėl “Nord Stream“, EPP susitikimo aktualijos ir prasidedantis EPP kongresas Bonoje, kur bus renkama nauja EPP vadovybė…

Tačiau, kaip bebūtų, šiandien – apie klausimą, į kurį nukreiptas viso pasaulio dėmesys. Taip, Kopenhaga.

Šis Danijos sostinėje jau trečią dieną vykstantis forumas, kuriame dalyvauja 105 pasaulio šalių vyriausybių ir valstybių vadovai, 192 valstybių atstovai iš viso pasaulio, tęsis iki gruodžio 18 dienos.

Lyg ir visiems aišku, kad Kopenhagoje sprendimą priimti būtina ir labai svarbu. Apie tai daug kalbėta ir neprasidėjus konferencijai, nemaža emocionalių raginimų ir šiandienos Kopenhagos gatvėse, gyvais, jaudinančiais filmo kadrais pradėdas ir pats forumas.

Tačiau netrūksta ir spėlionių, kaip baigsis šis forumas ir ar nepasikartos Kioto situacija. Ir skeptiškų nuomonių dėl konferencijos baigties ir žadamo priimti susitarimo yra gal net daugiau – ir visos jos akcentuoj didžiausią nesusikalbėjimą dėl klimato taršos tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir besivystančių šalių.

Europos Parlamentas ne tik anksčiau, bet ir artėjant Kopenhagos pradžiai ragino (ir ragina) siekti ambicingo, teisiškai įpareigojančio susitarimo.

Pernai priėmusi „20-20-20 iki 2020“ Klimato kaitos paketą, Europos Sąjunga savo CO2 išlakas žada apkarpyti net 30 proc., jei panašius įsipareigojimus prisiims likusios pramoninės šalys. Europa taip pat baigia tvirtinti Energijos vartojimo efektyvumo paketą, kuris leis užkirsti kelią energijos švaistymui. Akivaizdu, kad Europa išlieka kovos su klimato kaita lydere.

Yra kuo džiaugtis ir lietuvių pozicija. Palyginti su pasaulio milžinais (JAV ir Kinija) menka gamtos teršėja esanti Lietuva Kopenhagoje laikysis bendrosios ES pozicijos ir siekio šioje konferencijoje patvirtinti vieningą teisiškai privalomą tarptautinį susitarimą. Tačiau… Interesai. Besikertantys, didžiųjų ir mažųjų, ambicingi ir nuosaikūs…

Didžausia grėsmė, kurios turime baimintis Kopenhagoje išlieka nepasikeitusi – trumparegiškumas ir politinės valios stoka. Kaip jau pademonstravo sunkiai vykstančios derybos dėl pradinių valstybių pozicijų nustatymo įvairiose šalyse, net ir daugybė skaudžių istorinių pamokų mūsų dar neišmokė atsisakyti siauro požiūrio į savokas „nauda“, „interesai“. Jei to nepavyks padaryti Kopenhagoje, ir vėl neribotam laikui liksime be jokio konkretaus įsipareigojimo imtis realių veiksmų. Atidėliojome jau ir taip pernelyg ilgai ir privalome keisti padėtį tuojau pat, antraip bus tiesiog vėlu.

Ar galų gale pavyks susirinkusiems nuo „šiandien“, pažvelgti į „rytoj“ ir suvokti, kad jokių ilgalaikėje perspektyvoje besikertančių interesų nėra. Interesas gali būti tik vienas – išsaugoti namus ateities kartoms.

Read Full Post »

Klimato kaita: ieškosime panacėjos pažangiose technologijose ar imsimės kasdienių pastangų tausoti aplinką?

Pasak mokslininkų, anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija pasiekė 435 dalelių iš milijono (ppm) CO2 ekvivalento, tuo tarpu – prieš prasidedant industrializacijai XIX amžiuje šis skaičius siekė 280 ppm. Tačiau tai – ne pabaiga. Tikinama, kad jei nesikuklindami ir toliau tokiais tempais deginsime iškastinį kurą ir naikinsime miškus iki šio amžiaus pabaigos koncentracija gali pasiekti 750 ppm, o pasaulinė temperatūra pakiltų 5 ar daugiau laipsnių (tokia aukšta ji buvo prieš daugiau nei 30 mln. metų!).

Prognozės labai liūdnos, o vis daugiau pagrindo jas prisiminti suteikia dažnėjančios diskusijos ir artėjantis Kopenhagos susitarimo laikas, pasaulinės sutarties kovojant su klimato kaita kulminacija.

Šiandien Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas visiška dauguma (49 – už, 1 – prieš, 3 – susilaikę) pritarė  OSPAR konvencijos pakeitimams dėl anglies dioksido srautų saugojimo geologinėse formacijose.  Artimiausiu metu šiems pakeitimams turėtų pritarti ir Europos Taryba,  Europos Parlamentas šiuo  klausimu atliko konsultuojantį vaidmenį.

Nepaisant pakankamai ryškios pakeitimus remiančių balsų persvaros, mano manymu, visgi kyla nemažai klausimų dėl tokio CO2 saugojimo po jūros dugnu poveikio aplinkai. Nors šie konvencijos pakeitimai ir CO2 sandėliavimo būdas matomas kaip naujas technologinis žingsnis į priekį, tačiau ir šiandien komitete išsakyta nemažai nuogąstavimų dėl galimo seisminių zonų aktyvumo.

Išsakydama ELP grupės nuomonę, pripažindama pastangų poreikį mažinti CO2 kiekį atmosferoje, atkreipiau ENVI kolegų dėmesį į atsakomybę užtikrinti jūrų aplinkos saugumą. Taip pat išsakytas ir ELP grupės įsitikinimas,  kad imantis bet kokių naujų technologijų taikymo, būtina dar kartą paraginti visas šalis, pirmiausia ieškoti būdų, kaip iš tikrųjų mažinti išmetamųjų CO2 dujų kiekį.

Mano nuomone, CCS (anglies dujų surinkimo ir saugojimo) technologijos turėtų būti naudojamos tik tuomet, kai kitų kelių nebeturime. Tačiau ši technologija neturėtų tapti visų pasaulinio atšilimo problemų panacėja, neskatinančia imtis realių, prevencinių aplinkos taršos veiksmų. Visų pirma turime stengtis sumažinti CO2 emisijas mūsų kasdienėje veikloje, o ne slėpdami šias dujas apsimesti, kad problema išsprendžiama ir be mūsų pastangų.

Juk šiandien negalime prognozuoti, ar nekils šių geologinėse formacijose saugomų dujų nutekėjimo grėsmė ir kokių pasekmių aplinkai ji galėtų turėti. Tačiau tokiam nuotėkiui įvykus – bet kokios priemonės jau gali būti pavėluotos.

Šiandien taip pat teko apsilankyti ir konferencijoje, kurioje buvo aptariama anglies dioksido surinkimo ir saugojimo tema.

Paklausus, ką reiškia teiginys, jog “CO2 po dugnu galima bus laikyti labai ilgai“ – atsakyta, jog kalbama apie tūkstantmečius, nes tokią projekciją jau patvirtinę geologai. Pasak jų, formacijų, kurias ketinama naudoti CO2 saugojimui, sluoksniai nepasikeitę nuo “dinozaurų laikų”, todėl nenumatoma tokių pokyčių ir artimiausiu laikotarpiu. Be to, Šiaurės jūroje jau vykdomi pilotiniai projektai, kurių procesai – akylai stebimi. Tvirtinama, jog per 14 metų – jokių pakitimų nepastebėta.

Taip pat pristatytas ir pilotinis projektas, nuo 2006 metų vykdomas Schwarze Pumpe (Vokietijoje) – tai pirmoji pasaulyje anglį deginanti elektrinė, kurioje taikoma anglies dvideginio surinkimo ir saugojimo (CCS) technologija.

Šios technologijos entuziastai taip pat teigia, kad bet kokiu atveju iškastinis kuras dar bus naudojamas mažiausiai 3-4 dešimtmečius.

Tad panašu, kad  beveik kasdien  kalbant apie tokių išteklių naudojimo mažinimą, realius žingsnius ketinama žengti ne savo valia, o tik tuomet, kai  ištekliai pasibaigs.

Laikas ir Kopenhagos susitarimui, ir pastangoms gyventi kitaip. Labiau tausojant aplinką.

Read Full Post »