Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘konfliktas’

Europos Parlamente per vakarykštę diskusiją dėl situacijos Gazoje buvo pasmerka smurto eskalacija ir pasveikintas pasiektas susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos, pabrėžiant, kai tai turėtų tapti pirmu žingsniu link ilgalaikės taikos. Per daugiau nei savaitę susišaudymų abiejose pusėse žuvo civiliai, patirta daug kitų nuostolių. Tolimesnė šio konflikto tąsa būtų grėsusi viso regiono, kuriame daug ir kitų įtampų (dėl Sirijos režimo represijų prieš savo gyventojus, dėl Irano branduolinės programos) stabilumui. Todėl šio susitarimo laukė visa tarptautinė bendruomenė ir dabar svarbu, kad jo salygų visos pusės laikytųsi ir susilaikytų nuo bet kokių provokacijų. Vis dėlto, atsižvelgiant į užsimezgusią viešą diskusiją, norėtųsi dar kartą grįžti prie šios temos ir pažymėti, kad vertinant šį konfliktą būtina emocijas atidėti į šalį, ir nepamiršti, kad joje nėra viskas vien tik juoda, ar vien tik balta.

Pirma – šioje komplikuotoje situacijoje yra tam tikras proveržis – sutarta dėl paliaubų. Vėl prasidės kompromiso, kurį, kaip rodo istorijos dešimtmečiai, itin sunku surasti, ieškojimas. Visgi vieni kitų naikinimas niekur neveda…

Nesinori leistis į istorinius dalykus. Ir šiuo atveju – kas teisus ar neteisus – ne tas klausimas. Esmė – nepavyksta užtikrinti taikos. Kodėl? Daug sudedamųjų dalių, bet esminė priežastis, kad nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo pradžios arabų pasaulis jos nepripažino.

Bėgant metams situacija klostėsi įvairiai. Nuo 2007 m. Gazos ruožas valdomas Hamas grupuotės, kuri niekada nepripažino Izraelio teisės egzistuoti – jokiu pavidalu. Pačioje Gazoje Hamas nėra vienintelė jėga, ten aktyviai veikia ir daugiau įvairaus plauko atmainų, grįstų agresija. Nuolatinis raketų laidymas iš Gazos ruožo pasiekė kulminaciją, kai buvo nusitaikyta į Tel Avivą ir Jeruzalę (o ne į karinius taikinius). Jei būtų norima taikos, Gazos žmonės ieškotų alternatyvos pas save viduje (t.y. kitos politinės jėgos, kuri atsisakytų jėgos naudojimo ir įrodytų, kad yra pasiryžę taikiai sugyventi, galbūt tuomet net ir 1967 m. ribas pavyktų atstatyti).

Žinoma, yra kitų niuansų, konflikto sudedamųjų dalių, tokių kaip pasitaikantis grubus elgesys, pavyzdžiui, Vakarų krante esančiose nausėdijose, iš naujakurių pusės, ar konfliktai pasienyje.

Apskritai – blogis slypi radikalizme. Aš manau, kad kiekvienas turi teisę apginti savo valstybę, bet kai taikomasi į civilius gyventojus (kaip kad rodo savižudžių veiksmai) – tai yra netoleruotina. Sakysit – Izraelis irgi atakuoja civilius gyventojus. Deja, aukų kariniame konflikte nepavyksta išvengti, bet tikslas – kova su kovotojais, karinėmis struktūromis, kurie, šiuo atveju, provokuoja Izraelį raketomis ir teroristiniais išpuoliais. Sakysit – bet kiek žuvusių vienoj, o kiek kitoj pusėj? Galvoju, kad tai nebe taip svarbu, nes svarbu užmojis ir idėja, ir jei jis veda į sąmoningą civilių žmonių naikinimą – tai netoleruotina. Beje, aukų skaičius Izraelyje galėtų būti panašus, jei ne gynybinė sistema “Geležinis kupolas“.

Turbūt sunku suprasti (bent jau man), kad ne visose kultūrose gyvybė yra vertybė pati savaime…kai kur idėjos ir įsitikinimai yra aukščiau visko, tuomet taikomasi net į tuos, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su tuo, kas antrai pusei nepatinka(požiūrio iliustracija: jei pasirodo Mohamedo paveikslas – beveik džihadas, o dėl 35 tūkstančių aukų Sirijoje – sąlyginai ramu).

Teko ne kartą išklausyti nuomones iš abiejų pusių, tiek pačiam regione, tiek Europoje. Visi turi savo argumentus. O situacijos komplikuotumą ir beviltiškumą iliustruočiau Godos nurodytu klausimu, kaip jaustumeisi, jei tau pasakytų: “mes tuoj padegsim tavo namą, turi 5 minutes evakuotis“, tačiau čia pat galima užduoti kitą klausimą: “kaip jautiesi, kai tavo vaikas pakeliui į mokyklą žuvo susprogusiame autobuse?“. Labiausiai gaila paprastų žmonių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, kurie dėl radikalizmo proveržių neturi galimybės ramiai gyventi.

Read Full Post »

Jau geras mėnuo, kai Palestinai suteikta visateisė narystė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje (UNESCO). Tiek pat laiko netyla ir diskusijos bei vertinimai dėl balsavimo UNESCO asamblėjoje. Lietuvoje šiuo klausimu taip pat esama prieštaringų vertinimų. Panašu, kad nemažai diskusijų sukels ir gruodžio pirmosiomis dienomis LR Seime užregistruotas nutarimo projektas dėl nepriklausomos Palestinos valstybės pripažinimo. Detales atskleis laikas, tačiau šių aktualijų sūkuryje, norisi dar kartą permąstyti, kaip viskas atrodo iš šalies.

Šiandien praktiškai niekas neginčija palestiniečių teisės sukurti valstybę. Dviejų valstybių sprendimas buvo siūlomas dar 1947 m. Jungtinių tautų rezoliucija. Tąkart patys palestiniečiai pasirinko konfrontacijos kelią, vildamiesi, kad pro-arabiškų valstybių pasipriešinimo dėka Izraelio valstybės sukūrimo projektas „nepraeis“. Tačiau atsitiko kitaip – Izraelio valstybė buvo sukurta, o palestiniečiai atsisakė valstybingumo iki pat 1988-ųjų. Izraelio valstybei buvo paskelbtas karas – džichadas, kuriuo kiekvienas tikras musulmonas buvo įpareigotas daryti viską, kad Izraelio valstybė būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

Palestinos ir Izraelio klausimas aštrus ir sudėtingas nuo pat 1948-ųjų. Per visus šiuos dešimtmečius nelabai kas ir pasikeitė – periodiškai vyko kariniai konfliktai ir teroristiniai išpuoliai, kito sienos, vienos ir kitos pusės retorikos stiprumas, tarptautinės bendruomenės simpatijos, bet iš esmės – viskas liko taip pat: sprendimas dėl dviejų viena kitą pripažįstančių ir taikoje sugyvenančių valstybių niekaip neįgyvendinamas, dėl jo paprasčiausiai nesusitariama, nors abi pusės teigia norinčios taikos. Vilties, matyt, reikėtų neprarasti?

Nepretenduodama būti Artimųjų Rytų regiono ir problemų eksperte, galiu tik dalintis savo nuomone, kurią susidariau lankydamasi tuose kraštuose ir bendraudama su žmonėmis abiejose pusėse bei su UNWRA atstovais (Jungtinių Tautų paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra).

Labiausiai į akis krenta kraštutinumai, radikalios pozicijos ir įsitikinimai, kurių laikomasi vieni kitų atžvilgiu. Žinoma, kartais pasitaiko situacijų „arba-arba“, tačiau ne šioje situacijoje. Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išspęstas vieninteliu – abipusio kompromiso keliu, kitu atveju taikus ir saugus   gyvenimas visiems regione – nepasiekiamas tikslas.

Kodėl palestiniečiai daugelį dešimtmečių nesiekė valstybingumo? Laikui bėgant santykiai su kai kuriais kaimynais keitėsi, atsirado tam tikro sąlyginio stabilumo, tačiau teroristiniai išpuoliai iš Palestinos teritorijų į Izraelį tapo kasdienybe (teroristiniai, nes  taikomasi ne į kariškius, o į civilius žmones). Ir šiandien, jei kas klausia radikalių politinę kontrolę ir gyventojų paramą Palestinos teritorijose turinčių organizacijų, kodėl nesiliauja atakos, atsakymas itin savotiškas – esą nei viena raketa nėra paleista ne į Palestinos žemę. Štai ir atsakymas: Artimųjų Rytų problemų branduolyje glūdi ne klausimas apie vienokias ar kitokias sienas, bet iš principo – apie Izraelio valstybės (ne)egzistavimą.

Pokyčiai arabų valstybėse mums neša panašią žinią – kraštutinės islamistinės partijos, jų retorika kalba tik apie Palestiną – „one state solution in the region“. Esą kitos išeities nėra.

Kita vertus, negalime užsimerkti prieš tarptautinių organizacijų liudijimus apie sunkią eilinių palestiniečių padėtį, kurią sąlygoja laisvo judėjimo apribojimai (siena, saugumo patikros punktai, Gazos blokada). Tokioje situacijoje paprastiems žmonėms apsunkinamos sąlygos susitikti su šeimomis kitapus sienos, nepilnai užtikrinamos teisės į socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas, dėl blokados praktiškai nevyksta legali prekyba ir eksportas, sudėtinga gauti leidimus tiek paprastiems produktams, tiek medicinos įrangai įvežti. Tai tikrai nekuria pasitikėjimo atmosferos, tik dar labiau kaitina palestiniečius. Izraelio pusė teigia, kad tokios priemonės užtikrina jų valstybės saugumą  ir pastačius sieną ženkliai sumažėjo išpuolių. Nausėdijos, kurios, kaip teigia Izraelis, irgi statomos saugumo sumetimais, nuolat plečiamos nepaisant beveik vienbalsės tarptautinės bendruomenės kritikos.

Pati tikėjausi, kad iki šio rudens šalys visgi sugrįš prie derybų stalo, kaip buvo pasiūlęs Ketvertukas, tarp jų – ir Europos Sąjunga. Tačiau atsitiko kitaip, ir deja, Palestinos vadovybė kreipėsi į JTO Saugumo Tarybą su prašymu pakeisti narystės statusą, pripažįstant Palestinos valstybingumą. Sakau deja, nes netikiu, kad tai atneštų taiką ir stabilumą į regioną.

Valstybingumas yra ne tik teisės, bet ir pareigos. O nuogąstavimai tokie: nors institucine sąranga Palestina daro pažangą, ir tą pripažino eilė tarptautinių organizacijų, tačiau kas joms vadovaus? Fatah ir Hamas susivienijimas? Pastaroji, teroristinė organizacija, net nepalaiko M. Abaso iniciatyvos Jungtinėse Tautose.

Mes Lietuvoje iš patirties žinome, kad valstybės kūrimas yra ilgas ir nelengvas procesas, kuriam reikalinga aiški pozityvi vizija, politinė valia ir žmonių parama. Ar valstybės kūrimas gali būti sėkmingas ir tvarus, jei iš esmės pagrįstas priešprieša kitai valstybei, o ne tokiais dalykais kaip piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, ūkio vystimasis, bendradarbiavimas su kaimynais?

Palestinos situacijos lyginimas su Lietuva prieš 20 metų man atrodo nekorektiškas. Mes iškovojome laisvę taikiu būdu – bendru susitelkimu, be ginklų rankose.  Lietuvos piliečiai savo valią įkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos Respubliką išreiškė visuotiniame referendume. Turėjome įrodyti tarptautinei bendruomenei, kad esame verti pasitikėjimo, demokratiniais pagrindais valdoma ir visoje teritorijoje  veikianti, stabili valstybė.

Tuo pačiu, manau, kad pastarasis keleto Seimo narių žingsnis, siūlantis Seimui Islandijos pavyzdžiu pripažinti Palestinos valstybę yra ne gerai apgalvotas užsienio politikos žingsnis, o daugiau  taškų vidaus politikoje rinkimas. Ką konkrečiai mes pripažintume? Demokratinę respubliką, semi-autoritarinį režimą, teroristus valdžioje? Kaip bus valdomos teritorijos – ar tai bus federacija, konfederacija, respublika su autonomija? Ar tai, kad pripažintume Palestiną 1967 m. sienose, reikštų, kad pritariame išpuoliams prieš civilius gyventojus žydus, gyvenančius už tos ribos? Į daugelį klausimų turi atsakyti patys palestiniečiai, o didžioji dauguma atsakymų neįmanomi įgyvendinti be susitarimo su Izraeliu. Palestinos valstybės kūrimo vizija taptų daug aiškesnė, jei jos kūrėjai vieningai ir aiškiai deklaruotų Izraelio valstybės pripažinimą.

Nuolatinės parengties situacija abiejose pusėse yra tapusi rutina, o kai sistema yra „užvesta“ karui, labai sunku ją perkrauti taikos režimu. Tačiau net ir tokioje, atrodytų, totalinio priešiškumo atmosferoje, vistik abiejose pusėse atsiranda „plaukiančių prieš srovę“ – paprastų žmonių, tiesiančių kitai pusei pasitikėjimo ir draugystės ranką. Galbūt ir dėl kultūrinių ypatumų, politinės viršūnės nėra linkusios daryti nuolaidų, nes tai reikštų garbės praradimą, kapituliaciją. Tačiau jei politikai negali susėsti prie didžiojo derybų stalo, pradėjus tarpusavyje kalbėtis eiliniams žmonėms, politinių sprendimų priėmėjai galbūt atrastų daugiau pagrindo kalbėtis?

Tačiau šitaip besižvalgant, susidaro įspūdis, kad tas stabilus nestabilumas kažkam naudingas. Ir tikrai – ne tų kraštų žmonėms…

Atsimenu, kaip mokykloje per fizinio lavinimo pamokas reikėdavo „išsiskaičiuoti pirmais-antrais“. Panašu, kad tuose kraštuose nepriimta būti “antru”, nes juk sąvoka “antras“ – suprantama kaip pralaimėtojo užuomina. Tad ir mes, Lietuva, ir visa tarptautinė bendruomenė turime prisidėti prie tokio sprendimo paieškų, kuris leistų abiems pusėms būti laimėtojomis. Toks sprendimas gali būti pasiektas tik dvišalių taikių derybų būdu.

Read Full Post »