Metas pradėti dirbti Lietuvai, o ne postringauti „ir tada dirbome Lietuvai“

Kalbant apie sovietmetį ir ano meto partijos didžiuosius veikėjus, dažnai galima išgirsti „ir tada jie dirbo Lietuvai“, tiksliau – jie patys linkę sakyti „ir tada dirbome Lietuvai“.

O šiomis dienomis, kai Lietuvos socialdemokratų partija iškilmingai mini Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos 25-metį, galima suprasti, jog ne tik džiaugsmingai pripažįstamos sovietinės šaknys, bet ir juntama šiokia tokia nostalgija. Vargiai galima įvardinti žygdarbiu tai, kas buvo neišvengiama.

Be to, juk tuose minėjimuose ar konferencijose nekeliamas tikslas įvertinti sovietinio režimo nusikaltimus, ar kritiškai pažiūrėti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) vykdytą veiklą, kuri lėmė Lietuvos valstybingumo praradimą, veikiau vėl iškyla tas pats lozungas „ir tada kūrėmė Lietuvą“.

Pastaruoju metu daug kalbama apie istorinės atminties puoselėjimą, jos svarbą ateities kartoms ir mūsų valstybės gyvenimui.

Deja, jaučiamos ir pastangos pagražinti, perrašyti istoriją LKP naudai. Vienas iš tokių pavyzdžių – jau minėtas LKP minėjimas. Jaunajai kartai ar tiems, kurie turi prastesnę atmintį, gali susidaryti įspūdis, kad komunistų partija buvo didžioji Lietuvos nepriklausomybės šalininkė.

Tačiau reiktų nepamiršti, kad tuometė partijos vadovybė siekė išlaikyti savo struktūras visoje Lietuvoje, buvo prieš nacionalizuoto turto grąžinimą, prieš šalies nepriklausomybę ir už suverenitetą SSRS sudėtyje bei prieš sovietinės armijos išvedimą.

Panašu, kad tuose senuose sovietiniuose laikuose ir yra įstrigusi dalis Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Vieni raudoni šernai kupini sovietinių rudimentų savo mąstyme, pareiškimuose ir veiksmuose, kiti – stokojantys idėjų, strateginio požiūrio bei proveržio, labiau žiūrintys savo populiarumo, bet ne valstybės gerbūvio ir intereso.

Apie pirmuosius: Bronius Bradauskas, tas pats, kuris draudžia rodyti filmus apie Sausio 13-ąją, niekina tremtinius, žavisi Baltarusijos ekonomikos modeliu.

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ne tik įvaldęs diktatūrinį stilių ir visišką savišlovą už mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir pasidėjęs Lenino biustą savo namų sekcijoje.

Pranas Petrošius, Tauragės meras, jau Ukrainos okupacijos kontekste 2014 m. pasirišęs „kolorado“ juostelę kažką šventė savo savivaldybėje, kuri tėra pačiam sąrašo gale pagal investicijas, tenkančias savivaldybėms Lietuvoje.

Apie antruosius, kurių sekcijose gal irgi visko būtų galima pamatyti, bet labiau matyti jų pastangos trukdyti valstybei. Ryškūs pavyzdžiai: A. Skardžiaus komisija – nepagrįsti kaltinimai ir keisti knisinėjimaisi dėl suskystintų dujų terminalo “Independence”, trukdymai jį statyti, siekiant sužlugdyti ar bent jau apjuodinti šį itin Lietuvai ir jos energetinei nepriklausomybei svarbų projektą.

Kitas pavyzdys – Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacinio saugumo, prieš kurias balsavo tas pats A. Skardžius, B. Vėsaitė ir kiti. Beje, ar teko girdėti Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimų užsienio politikos klausimais? Pirmininkas B. Juodka nemato prasmės formuoti pozicijų, o tų pačių socdemų deleguotas ministras L. Linkevičius susilaukia aršios kritikos iš kolegų A. Salamakino, B. Paužos, A. Mockaus dėl politikos Rusijos atžvilgiu.

Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės mediumas, o man atrodo, kad ši kadencija – jau visa amžinybė. Ir čia kyla klausimas, o kodėl dalis visuomenės taip myli socialdemokratus? Nes niekas nesikeičia, varoma jau kitų paruošta vaga, nėra drąsos suarti naują lauką, kuris galbūt atneštų puikų derlių. Kai nieko neinicijuoji, tai ir neklysti.

Bet ar šis štilis naudingas valstybei ir jos piliečiams? Kur ryžtas dėl kitų energetikos projektų, atominės elektrinės, skalūnų dujų, kurių gavyba užsiimanti įmonė be ne pačių socdemų pagalbos buvo išvaryta iš Lietuvos.

Bet jie ir toliau sakys – ir tada kūrėme Lietuvą. Vėliau turbūt tas pats Skardžius segs sau prie krūtinės ordiną, sakydamas, kad tai jie aršiausi kovotojai už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Šiandien džiaugiasi ekonomikos augimu, nors nuolat kritikavo ir tebekritikuoja priimtus sprendimus, kurie buvo visiems sunkūs, bet reikalingi, kad būtų suvaldyta krizė ir pavyktų išvengti visiško kracho. Ir gal dar po 25 metų bus mojuojama Lietuvos stojimo į ES sutartimi, ant kurios yra A. Brazausko parašas, sakant, kad tai jie vieninteliai parinko Lietuvai eurointegracinį, euroatlantinį kelią. Nors mes nepamiršome, kas 2002 m. norėjo surengti referendumą dėl stojimo į NATO.

Tad palinkėjimas būtų – nepostringauti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, bet imtis darbų Valstybei šiandien.

Read Full Post »

Ačiū Islandijai – pirmajai užsienio valstybei prieš 20 metų pripažinusiai atkurtą Lietuvos nepriklausomybę!

Vasario 11-oji 1991 m. buvo ta diena, kai Islandija pirmoji oficialiai pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Islandijos Altingas, pritaręs Vyriausybės siūlymui oficialiai pripažinti Lietuvos Respubliką, tuomet taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiausiai užmegzti su Lietuva diplomatinius santykius. Islandijos užsienio reikalų ministerijos atsiųstoje telegramoje sakoma, kad Islandijos parlamentas „nutarė patvirtinti, kad Islandijos Vyriausybės 1922 m. priimtas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimas visiškai tebegalioja.“

Už dokumentą balsavo visos 6 Islandijos parlamento partijos, vienas Altingo narys balsavo prieš. Dėl to vasario 13 d. SSRS URM įteikė Islandijai protesto notą ir atšaukė konsultacijoms savo ambasadorių iš Reikjaviko.

Prisimenant šią istorinę 1991 m. kelyje į Nepriklausomybę datą, norisi nepamiršti ir paminėti dar keletą įvykių, susijusių su Islandijos parama Lietuvai.

Štai keletas faktų iš tų dienų įvykių chronologijos, kurie rodo, kad Islandija buvo išties neeilinė valstybė ir partnerė, lydėjusi mūsų tautą kelyje į nepriklausomą Lietuvą.

Dar sausio 10 dieną Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas įteikė SSRS ambasadoriui Igoriui Karsavinui Islandijos Vyriausybės pareiškimą, kuriame susirūpinta dėl įvykių Lietuvoje ir pabrėžiama, jog jėga neturi būti naudojama sprendžiant SSRS ir Baltijos šalių santykius, o jeigu jos bus griebtasi, tai rimtai atsilieps Vakarų ir SSRS santykiams.

Sausio 20 įvyko Islandijos užsienio reikalų ministro J.B. Hannibalssono ir jį lydinčių dviejų asistentų, lankančių Baltijos šalis, susitikimas su AT pirmininku Vytautu Landsbergiu. Per spaudos konferenciją svečias patvirtino, kad Islandijos vyriausybė visą laiką be jokių išlygų pripažino Baltijos kraštų nepriklausomybę. „Mano Vyriausybė rimtai svarsto galimybę užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva“, – pabrėžė jis.

Sausio 23 d. Islandijos Vyriausybė pateikė Islandijos parlamentui tvirtinti savo sprendimą, kuriame numatyta užmegzti oficialius diplomatinius santykius su Lietuva.

Sausio 24 Islandijos Vyriausybės posėdyje užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hannibalssono siūlymu nuspręsta įteikti SSRS notą su reikalavimais paaiškinti, kodėl buvo panaudota ginkluota jėga prieš Baltijos valstybes. Taip pat nuspręsta nusiųsti į Baltijos valstybes parlamentinę delegaciją, kartu su Šiaurės šalimis koordinuoti politiką dėl Baltijos valstybių JT organizacijoje, aptarti situaciją NATO bloke ir, jeigu nebus nutrauktas jėgos panaudojimas, sukviesti JTO Saugumo Tarybos posėdį.

Šiandien Vilniuje, prisimenant stiprią moralinę paramą Lietuvai, atidengta atminimo lenta, skirta Islandijos parlamento sprendimui prieš dvidešimt metų pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

M.Mikulėno nuotraukos [c]

Read Full Post »