Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘LLBM’

Lapkričio 5 d. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse pakvietė paminėti keliautojo Mato Šalčiaus prieš 100 metų dviračiu atliktą žygį aplink Lietuvą. Matas Šalčius – mokytojas, keliautojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, energingas žmogus, dėjęs pastangas Lietuvos stiprinimui. Apkeliavęs daugybę pasaulio šalių, ko gero, buvo pirmasis, iš kurio lūpų tolimi kraštai sužinojo apie Lietuvą.

Visais laikais buvo tų, kurie pomėgį keliauti pritaikė žinios apie Lietuvą skleidimui: Antanas Poška, su Matu Šalčiumi išsiruošęs motociklais aplink pasaulį, Antanas Gustaitis ir jo bendražygiai 1934 m. surengė skrydį aplink Europą, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą, garsiosios jachtos „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ 1989 m. perplaukė Atlanto vandenyną (vėliau „Lietuva“ ir „Laisvė“ apiplaukė pasaulį, prieš porą metų tą padarę ir „Ambersail“) ir daugelis kitų.

Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“, padėjusi organizuoti žygį, pasiūlė puikią temą diskusijoms, vykusioms po važiavimo dviračiais – “Žygiai, skirti Lietuvai – siekis pasipuikuoti ar išreikšti meilę Tėvynei”. Kaip minėjo jachtos „Laisvė“ kapitonas Ignas Miniotas, svarbiausia – neprarasti žingeidumo, nes tik besidomintis ir neabejingas žmogus gali pasitarnauti savo artimiesiems ir savam kraštui.

Šios idėjos, dviračių žygiu paminėti Mato Šalčiaus kelionę aplink Lietuvą, sumanytojas – muziejaus direktorės pavaduotojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas, pats jaunystėje su bičiuliais keliavęs dviračiu ne tik po Lietuvą, bet ir po LDK teritorijas. Tarp kelių dešimčių dviračių entuziastų buvo velomobilių kūrėjas bei propaguotojas dr. Vytautas Dovydėnas, taip pat žurnalistas Domijonas Šniūkas, kuris 1973 m. kartu su bičiuliu Algiu Šėkštele apvažiavo Lietuvą, o savo įspūdžius aprašė straipsniuose „Ta žalioji tėviškės vasara“ tuometėje spaudoje (vėliau išleista knyga „Žalioji tėviškės vasara“). Kaip minėjo p. Šniūkas ir, manau, su tuo galime visiškai sutikti, jog dviratis – genialiausias išradimas, kai savo kojų pagalba gali pagreitinį įprastą savo eigą keliais kartais. Tikėtina, kad su šiais puikiais išradimais suvažiuosime į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir kitąmet, kur kaip ir šįmet, ne tik vyks važiavimas dviračiu, bet ir gilesnis susipažinimas su Lietuvos istorija ir etnografija.

Na, o įrašą norėčiau pabaigti paties Mato Šalčiaus žodžiais: „Aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Tęsk tu toliau mano darbą“.

Read Full Post »

Metai iš metų minime Birželio 14-ąją, kaip ir kitas mūsų istorijai svarbias datas. Ar nėra pavirtusi ši diena tik į dar vieną progą pakartoti tuos pačius žodžius apie laisvę, kentėjimus, netektis? Iš esmės – teisingus žodžius, bet sakomus tiek sykių, kad kažin, ar jie beeina į širdį.

Ko gero, geriausias minėjimas būtų perskaityti tremtinių prisiminimus, pakalbinti savo artimuosius ar pažiūrėti filmus – įtvirtinti supratimą. Tačiau mūsų susibūrimai, tikiu, visgi įprasmina tų žmonių atminimą, Lietuvos istoriją.

Nors šie metai – Lietuvos didžiųjų netekčių ir atiminimo metai, visgi drįsčiau sakyti, kad tai ir tam tikrų atradimų laikotarpis. Tai, kad beveik kiekviena šeima patyrė tremtį – suartina mus. Tai yra mūsų bendras vardiklis. Tai mus daro tarsi viena didele šeima, išgyvenusią tą patį likimą.

Prieš 70 metų prasidėję įvykiai kardinaliai pakeitė mūsų likimus. Tai tapo priežastimi, kad esame kitokie, nei galėjome būti, ir niekas neatsakys, kokie galėjome būti. Vaikystėje norėdavau pamatyti (nusikelti bent vienai dienai), kaip būtų Lietuva gyvenus, jei ne okupacija. Norėčiau pamatyti ir dabar.

Tremiant mano dieduko šeimą, jo seseriai, paragintai vežime sėdėjusių šeiminyškių, progai pasitaikius pavyko iššokti iš jo ir, pavymui zvimbiant kulkom, pabėgti. Jos neišvežė, bet per vieną naktį, 26-erių metų mergina pražilo. Manau, kad lygiai taip pat, per anksti, pražilo ir Lietuva, per vieną naktį, trukusią 50 metų. Bet ne veltui birželio 14-oji – gedulo ir vilties diena. Nes po nakties visada būna diena, mes jos sulaukėme: mes augame ir stiebiamės į viršų.

Šiais metais minėjimų ciklą pradėjau Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse), prie lapteviečių jurtos. Pirmieji, 1941 m. trėmimai, ko gero, buvo baisiausi – niekas nesitikėjo, o ir tremties vietos – pati Sibiro šiaurė. Minėjime dalyvavo J.E. Prezidentė, užsienio valstybių ambasadoriai, politiniai kaliniai bei tremtiniai ir jų bičiuliai, Misija Sibiras dalyviai.  Atidengtas paminklas ir Lietuvos piliečiams žydams tremtiniams atminti.

Birželio 14-oji – tradicinis minėjimas Seime ir Aukų gatvėje, vakare – Utenoje. Labai džiugu, kad greta politikų kalbų – ir jaunosios kartos pasirodymai: dainos, mintys, vaidinimai.

Read Full Post »