Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Misija Sibiras’

1003709_10151875203994705_187385417_nLiepos septynioliktąją iš Vilniaus geležinkelio stoties tradiciškai išlydėjau traukinį su šešiolika šiemetinės „Misijos Sibiras“ dalyvių, išvykusių į Rusijos Federacijos Tiumenės sritį. Linkėdama gero kelio, į kelionę kiekvienam įdėjau po duonos kepalėlį, kad misijos dienos būtų skalsios, pilnos dalijimosi ir sutarimo.

Kiekvienais metais susirenka gausus būrys palydinčių, tame tarpe tie, kurie jau dalyvavo ir tie, kurie bandė ir bandys prisijungti prie šios misijos. Visi mes turime bendrą vardiklį – norą išsaugoti istorinę atmintį, tad galime padiskutuoti, ką galime padaryti savo ruožtu, kad tremčių ir Laisvės kovų istorinį paveldą apsaugotume nuo sunykimo. Juolab, kad kiekvienas galime rasti savų būdų kaip prisidėti prie lietuviškojo istorinio paveldo išsaugojimo ir sklaidos, per šeimą ar per bendruomenes, kad ir kur bebūtume.

Ne atsitiktinai „Misija Sibiras“ išjuda į kelią būtent liepos septynioliktąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną, kuri šiemet skirta paminėti aštuoniasdešimtąsias lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metines. Prisimename ir dėkojame visiems tiems, kurie tremtyje ar emigracijoje, anuomet ir šiandien, puoselėjo ir puoselėja paveldą bei tradicijas, siekė ir siekia Lietuvos nepriklausomybės, gerovės ir vardo garsinimo pasaulyje.

Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą – viena giliausiai į tautos atmintį įsirėžusių lietuvybės iniciatyvų istorijoje, o Misija Sibiras – geriausiai žinoma šiuolaikinė pilietinė iniciatyva, jau beveik dešimtmetį apjungianti švietimą, savanorystę, gyvenimo nuotykį ir realius darbus, siekiant išsaugoti atminimą apie 275 tūkstančių Lietuvos gyventojų Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais sovietų išgabentų į lagerius ir tremtį.

Žinoma, kuo daugiau viešumo, kuo didesnis visuomenės dėmesys ir populiarumas, tuo daugiau diskusijų, kokia turėtų ar galėtų būti „Misija Sibiras“. Yra pavyzdžių, kai piligrimystės keliai tapo pripažinta Europos tapatybės dalimi ir saugomu UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektu.

Ar turėtų „Misija Sibiras“ virsti mūsų piligrimystės keliais, tapti atviresnė, masiškesnė? Ar misijoje galėtų dalyvauti ne tik lietuvaičiai, bet ir dalyviai iš visos Europos, o gal ir jaunimas iš kaimyninių šalių Rytuose? Vis tik nei “Misija Sibiras”, nei kuri kita viena pilietinė iniciatyva negali prisiimti visos Lietuvos tremties atminimo išsaugojimo naštos. Misija “Istorinė atmintis” turi tapti nuoseklia valstybės politika.

“Misija Sibiras” kasmet šiek tiek transformuojasi. Praėjusiais metais jos dalyviai Nacionaliniam muziejui perdavė kryžiaus, kuris buvo pastatytas Sibire, maketą, taip inicijuodami diskusiją apie tai, kokį potencialą ekspedicijos turi tyrimų srityje, pavyzdžiui, parvežant į Lietuvą artefaktų iš tremties vietų, arba fiksuojant liudijimus. Ar pilietinės iniciatyvos autoriai privalo prisiimti tokią atsakomybę? Neprivalo. Lietuvos istorinės atminties išsaugojimo misija – tai ne tik „Misijos Sibiras“ reikalas.

Ką per savo gyvavimo metus nuveikė „Misija Sibiras“ akivaizdu beveik kiekvienam. „Misija Sibiras“ svarbi ne tik mums patiems, kaip istorinės atminties saugojimo dalis, bet ir tiems mūsų tautiečiams, kurie yra pasilikę Sibire. „Misijos Sibiras“ ir kitų ekspedicijų dėka, mes tampame liudininkais labai jausmingų susitikimų – kai ten gyvenantys garbingo amžiaus lietuviai galbūt paskutinį sykį turi progą pakalbėti savo gimta, lietuvių, kalba. O štai valstybės pastangos vis dar atrodo gana padrikos ir veikiau proginės.

Iki šiol nėra nutarta, kas Lietuvoje atsakingas už istorinės atminties politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Pastaraisiais metais Europos Sąjungos lygmenyje, aktyvių pastangų dėka, Lietuvai pavyko istorijos politikos ir atminties klausimus įtvirtinti ES institucijų darbotvarkėse, tačiau tolimesnis šio klausimo koordinavimas su ES partneriais nebesulaukia ankstesnio aktyvumo iš Lietuvos institucijų. Dabar, kai atsiranda vis didesnis kolegų Europoje susidomėjimas ir supratimas, yra geras laikas kalbėti tiek apie teisinius aspektus, tiek apie istorinį švietimą Europoje, tiek apie istorinės atminties politikos paramą ES lėšomis.

Kasmet, pabrėždama „Misijos Sibiras“ unikalumą ir reikšmę, neišvengiamai grįžtu prie būtinybės ne tik kelionėmis į tremties vietas, bet ir čia, Lietuvoje, skatinti pilietiškumą per gyvą istorijos pažinimą. Mūsų tarpe dar yra gyvųjų liudininkų su unikaliomis patirtimis. Yra sukaupta daug visuomeninėmis pastangomis saugomo istorinio paveldo: archyvinės trėmimų ir partizaninės kovos už Nepriklausomybę medžiagos, šimtai istorinės atminties vietų, kuriomis rūpinasi vietos bendruomenės.

Mano įsitikinimu, valstybės pareiga nuosekliai prisidėti prie šių iniciatyvų, skatinant tarpusavio bendradarbiavimą ir partnerystę, suteikiant galimybę valstybės paramai, ir, galų gale, leidžiant istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai lėšomis. Istorinės atminties puoselėjimas ir sklaida – ne tik vietos bendruomenių ar pilietinių iniciatyvų, bet ir Lietuvos ir Europos interesas.

Šiais, jubiliejiniais 1863-ųjų sukilimo, Dariaus ir Girėno skrydžio, Sąjūdžio metais mes dar kartą prisimename, kad visais laikais Lietuvoje buvo drąsių ir neabejingų žmonių, kuriems buvo svarbu garsinti savo šalies vardą, siekti jai gerovės. Misija Sibiras dalyvius drįsčiau įvardinti taip pat kaip drąsius ir neabejingus žmones, kaip ir visus tuos, kuriems svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir ant jos pamatų kurti mūsų valstybę.

Read Full Post »

Šiandien Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę.  Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką, Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam “Misija-Sibiras” ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.

Per septynerius Misija Sibiras gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį dalyvauti Lietuvos tremtinių kapų paieškoje ir tvarkyme neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet sumuštas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.

Tokių jaunų žmonių yra, ir jiems reikia sudaryti sąlygas pažinti tautos bei valstybės istoriją. Tokią misiją atlieka ir šios ekspedicijos, iš kurių žygeiviai grįžta ne tik išbandę save, atradę savyje naujos stiprybės, bet ir jau su visiškai kitokiu, daug giliau, asmeniškiau išgyventu tautos istorijos patyrimu. Skaudi Lietuvos istorija šiems jauniems žmonėms niekada nebebus vien tik formaliai išmoktos istorijos dalyko pamokos, keletas puslapių vadovėlyje. Akistata su žmogaus dvasios stiprybe individą triuškinančio totalitarizmo akivaizdoje, išliks atmintyje visam gyvenimui ir, atėjus laikui, bus įskiepyta tolimesnei kartai.

Svarbu, kad misija nesibaigia pačia ekspedicija – parsivežtos patirtys skleidžiamos toliau, Misija Sibiras dalyvių susitikimuose su Lietuvos moksleiviais ir jaunimu. Galiu tik pasvarstyti, kokį dvasinį šoką, sukrečiantį atsivėrimą tokioje misijoje patirtų jaunas žmogus iš Vakarų, nežinantis tos Europos dalies, kuri atsidūrė už Geležinės uždangos, istorijos.

Be abejo, poreikį artimiau pažinti tautos istoriją galima patenkinti ir ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Visoje Lietuvoje yra šimtai partizanų bunkerių ir atmintinų vietų, kurias verta aplankyti. Vyksta minėjimai, kuriose dalinamasi gyvąja istorine atmintimi, atkuriami partizanų susirėmimų su čekistais istoriniai mūšiai. Sukaupta daug archyvinės medžiagos tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, prieinamos visiems besidomintiems, tiek privačiose kolekcijose. Visoje Lietuvoje veikia tremties ir rezistencijos muziejai, kur galima ne tik pamatyti tremties ir rezistencijos relikvijų, tačiau ir pasiklausyti gyvo pasakojimo apie to meto realybę, sudalyvauti ekskursijose, pabendrauti su gyvais liudininkais. Vis tik, didelė dalis šios srities projektų ir idėjų įgyvendinamos asmenine iniciatyva, neturint pakankamo finansavimo, tik asmeninio užsidegimo ir atkaklumo dėka, todėl daug gerų idėjų taip ir lieka neišplėtotos.

Egzistuojantis didelis potencialas turėtų ir gali būti išvystytas, jei prie jo nuosekliau ir žymesne dalimi prisidėtų valstybė, tame tarpe kaip vieną iš prioritetų numatydama galimybę istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai nuo 2014 m. lėšomis.  Tačiau turiu mintyje ne tik finansinę paramą infrastruktūrai ar edukaciniams projektams, bet visų pirma strateginio valstybinio požiūrio atsiradimą į Laisvės kovų ir pogrindinės rezistencijos laikotarpio istorinės atminties sklaidą Lietuvoje ypač jaunimo tarpe, o taip pat ir užsienio piliečiams.

Be valstybės institucijų dėmesio ir įsitraukimo nepavyks visu pajėgumu išplėtoti istorinio-pažintinio turizmo, kuris apimtų ne tik LDK pilių lankymą Baltarusijoje ir Ukrainoje, ankstyvesnės istorijos bei tarpukario Lietuvos objektus, bet ir daugybę Laisvės kovų atmintinų vietų. Daugeliui pastarųjų, ypač partizanų bunkerių, ne tik trūkta lėšų priežiūrai, bet nėra nustatytas jų teisinis statusas, įamžinimo ar atkūrimo taisyklės. Paradoksas, kad net pačiame Vilniaus centre stovinčio paminklo sovietinėms aukoms, prie kurio nevysta gėlės ir vyksta iškilmingi minėjimai, teisinis statusas ir atsakomybė už tvarkymą nėra aiški. Neatrandant lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymui ir paminklui, galima nedelsiant žengti bent simbolinį žingsnį pervadinant šią aikštę atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo. Tai jokių papildomų lėšų nereikalaujantis žingsnis, tačiau įtvirtintų atsakingų valstybės institucijų įsipareigojimą šią aikštę paskirti tiems, kurie jos prieigose buvo žiauriai nukankinti už Lietuvos laisvę.

Svarbu, kad nebedelstume priimti sprendimų, kurie užtikrintų nuoseklų valstybės dėmesį ir apsaugotų Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties įamžinimą bei sklaidą nuo politinių skervėjų. Viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks pasiekti lūžio tašką. Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti keletą įstatymų projektų, kurie turėtų leisti valstybei suformuoti ir vykdyti nuoseklesnę, platesnę ir geriau koordinuotą istorinės atminties politiką. Tokią politiką, kuri padėtų išplėtoti gausias visuomenines iniciatyvas, ne užimdama jų vietą, bet jas efektyviai papildydama ir sustiprindama.

Misija Sibiras – jaunimo iniciatyva, ilgus metus sėkmingai gyvuojanti ir populiarėjanti. Joje jaunimas dalinasi su jaunimu, ir tai yra unikalus indėlis į istorinės atminties sklaidą. Linkiu, kad Misija Sibiras ir toliau sėkmingai atliktų tautos istorijos pažinimo ir jaunimo pilietiškumo stiprinimo misiją. O jos dalyviams – ištvermės, stiprybės ir laimingo kelio, kuris kartu su neišdildomais įspūdžiais sėkmingai sugrąžintų namo.

 

 

 

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamente vyko klausymai, kuriuos surengė Europos liaudies partijos frakcijos kolegos, apie tai, ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus.

Klausymų metu kalbėjomės apie tai, jog bendrumo siekianti Europa vis dar sunkiai gali kalbėti apie bendrą istorinę atmintį, apie tai, kad šių dienų Europa, turinti labai skirtingas istorines patirtis pagaliau turi įsiklausyti ir ieškoti bendro supratimo apie tam tikrus istorijos įvykius. Ir kad neturėtų likti dvigubų standartų, vertinant totalitarinių režimų pasekmes, karo nusikaltimų, genocido ir masinių žudynių nusikaltimus – nepriklausomai nuo to, kokia totalitarinė diktatūra juos atliko.

Ypatingai daug dėmesio diskusijoje skirta jaunimo supratimui, galimybėms pažinti ir suvokti 20-ojo amžiaus istorinius procesus.

Pati išsakiau nuomonę, jog Europos Sąjungoje būtina skatinti gilesnį istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe, nes  tai  – gyvybingos pilietinės visuomenės ir mūsų ateities kūrimo pagrindas. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien sunku kalbėti apie bendrą visos Europos Sąjungos istorijos atmintį, juk stokojame savo istorijos pažinimo ir supratimo, kurį turėtume skiepyti visuomenei jau nuo jaunų dienų. Ir tai turėtų būti daroma ne tik stiprinant dialogą tarp kartų, bet ir peržiūrint mokyklines ugdymo programas, kurios neretai yra pernelyg formalios ir neugdo istorinio supratimo, neskatina nagrinėti santykio tarp priežasties ir pasekmės. Be jokios abejonės, čia, kaip ir visame mokymo procese – labai svarbus mokytojas, jokiu būdu negalime absoliutinti situacijos, kalbėdami apie pasenusias ir jaunajai kartai poveikio nebeturinčias istorijos mokymo programas bei metodikas, juk yra nemažai mokytojų, kurie savo iniciatyva rūpinasi, kad istorijos pažinimas būtų gyvas ir iškalbingas. Tačiau toks rūpestis turi tapti sistema, o ne pavieniu reiškiniu.

Turime kuo ir pasidžiaugti: pastaruoju metu pasirodo vis daugiau gražių, tradicinėmis tapusių jaunimo iniciatyvų. Esu įsitikinusi, kad reikia skatinti jaunimo veiklas ir projektus šioje srityje, ieškoti paveikesnių būdų susipažinti su mūsų istorija – diegti jaunimui istoriją per jausmus, asmeninį patyrimą. Pristačiau susirinkusiems kolegoms vieną iš pavyzdžių Lietuvoje, kurį pati remiu visomis išgalėmis, nes esu tikra, kad kasmet rengiamas ir milžinišką pasisekimą turintis jaunimo projektas “Misija Sibiras” yra labai svarbus. Jo metu lankomos tremties vietos, tvarkomi tremtyje mirusiųjų tautiečių kapai yra nepakeičiama patirtis ir supratimas jaunajai kartai, o dar svarbesnė misija tas patirtis perduoti savo jauniesiems kolegoms – grįžę iš ekspedicijų jaunuoliai mokyklose ir visuomenei pasakoja, ką patys matė ir patyrė tremties vietose, ką išgirdo iš vietos gyventojų. Džiaugiuosi ir muzikinės grupės “Skylė” iniciatyva – albumu “Broliai”, kuris prikėlė galimybę jaunimui pažinti 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyvių kelią ir patirtis. Esu tikra, kad tokias iniciatyvas reikia puoselėti visoje Europoje ir skatinti jas jungtis.

Ar yra paskatų tolimesniems žingsniams? Tikrai taip. 2010 m. gruodį Europos Komisijos kolegijos patvirtintas raportas dėl totalitarinių  režimų įvykdytų nusikaltimų atminties išsaugojimo taip pat yra labai stiprus pagrindas ateities veiklai. Šiuo dokumentu ir jame išdėstytais pasiūlymais turime vadovautis ES ir nacionaliniu lygmeniu siekdami išsaugoti istorinę atmintį. Šiuo metu svarbiausia, kad Europos Komisija vykdytų savo praktinius įsipareigojimus ir numatytų totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų atminties įamžinimo projektams finansavimą įvairiose ES programose.

Prieš trejetą metų Europos Sąjunga programoje “Europa piliečiams” numatė priemonę “Gyva Europos atmintis”, skirtą hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytų nusikaltimų atminimo projektų finansavimui. Lietuvos projektų finansavimas pagal šią programą pastebimai išaugo: 2007 m. šiai programai nebuvo pateikta nė vieno projekto, tačiau 2010 m. – finansuoti jau septyni projektai.

Tai rodo pažangą, tačiau reikėtų pasvarstyti, kaip galima būtų pritraukti, kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių projektų teikėjų, suvienyti jų jėgas. 

Nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, regioniniai kultūros centrai, muziejai turi nemažai vertingos medžiagos, kuri turėtų būti ištraukta iš lentynų ir pateikta platesniam visuomenės ratui. Tačiau kalbant apie ES finansavimą, šios įstaigos turi mažiau arba visai neturi galimybių gauti bendrą finansavimą iš kitų nei ES šaltinių arba stokoja tarptautinio bendradarbiavimo patirties, ko reikalauja dabartinės projektų finansavimo nuostatos. Todėl raginau ir raginsiu Europos Komisiją supaprastinti reikalavimus projektų dalyviams.

Ir tai svarbu ne tik dėl pagarbos ir atminties tiems 780 922 savo kraštiečių, kurių Lietuvoje netekome 1940–1952 sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl mūsų šalies, savo laisvės vertės suvokimo ir valstybės bei visos Europos ateities.

***

Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).

Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

Read Full Post »

Artėjant Kovo 11-osios minėjimui, kovo 9-ąją, Vilniuje Lietuvos jaunimo organizacijų  taryba didžiajame kino ekrane ketina surengti jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projekto „Misija Sibiras’10” dokumentinio filmo premjerą.

Pirmieji žiūrovai filmą išvys kino teatre, tačiau jį pamatyti bus proga ir visiems – Kovo 11 d. 15.30 val. jį rodys Lietuvos televizija.

Su nekantrumu laukdama filmo premjeros, prisiminiau paskutiniąją mūsų, kartu su projektu “Misija Sibiras”, muzikinės grupės “Skylė” ir Aistės Smilgevičiūtės albumu “Broliai”, pilietiškumo ir patriotiškumo išvyką į Kauną vasario 26 d., kur “Veršvų” vidurinėje  mokykloje su mokyklos bendruomene, mokiniais ir mokytojais prisiminėme Lietuvos kelio į laisvę akimirkas, paminėjome karštai tikėjusius mūsų valstybe laisvės kovotojus, partizanus, laisvės gynėjus, ištremtuosius į Sibiro tolybes.

Simboliška, kad pristatymas vyko tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, juk būtent apie šį laiko tarpsnį, ilgus metus Lietuvos istorijoje, kalba tiek Misija Sibiras, tiek kovoms už Lietuvos laisvę skirtas albumas “Broliai”. Pokario Lietuva: vieni – ištremti, kiti – likę kovoti miškuose, pogrindyje. Šiuos drąsius žmones išugdė Vasario 16-oji ir tie, kurie šios dvasios neprarado, atvedė Lietuvą iki Kovo 11-osios.

Šis, bendras keturių renginių Kaune, Kėdainiuose, Telšiuose ir Klaipėdoje ciklas  parodė, kad apie savo istorines patirtis, svarbius valstybingumo momentus turime kalbėti. Kad turime skatinti kartų, savo akimis mačiusių ar išgyvenusių tuosius įvykius, norą perduoti patyrimą ir nuoširdų tikėjimą savo valstybe –  jaunajai kartai.

Tikiuosi, kad dar turėsiu progos globoti ir su bendraminčiais inicijuoti tokius projektus, kurie skatintų tikėjimą ir pagarbą savo valstybe bei visais, kurie nešiojo laisvos Lietuvos idėją ir dėl jos ryžosi aukoti ir aukotis.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Dienos Europos Parlamento koridoriuose ir posėdžiuose bėga siaubingai greitai, klausimai ir diskusijos veja vieni kitus. Šiokios tokios laiko takoskyros – sugrįžus į Lietuvą, lankant žmones, pasidalijant mintimis apie kasdienybę ir rūpesčius čia, savame krašte.

Džiaugiuosi, kad pernai prasidėjęs renginių ciklas istorinės atminties įtvirtinimui kartu su projektu “Misija Sibiras” bei muzikinės grupės “Skylė” albumu “Broliai” – toliau keliauja per Lietuvą. Praėjusį penktadienį (sausio 21-ąją) aplankėme Kėdainius: pilnutėlė salė moksleivių, jaunimo, senjorų. Prisimintos nelengvos mūsų tautos patirtys, tremtis, laisvės kovos, Sausio 13-oji. Prisiminimai, emocijos ir bendras nusiteikimas išlaikyti tųjų dienų susitelkimą vardan šiandienos Lietuvos.


Sausio 21 dieną lankiausi Varėnoje, TS-LKD visuotiniame susirinkime.  Aptartos rinkimų į savivaldybės Tarybą aktualijos, pristatyta ir diskutuota apie rinkiminės programos nuostatas.  Taip pat aptartos ir beveik visuose regionuose pasikartojančios atliekų tvarkymo problemos bei mokesčio už šias paslaugas našta gyventojams, kuri toli gražu neatitinka teikiamų paslaugų kokybės.

Mėnesio pabaigą, sausio 30-ąją, sutikau Šalčininkuose, kur visus draugėn subūrė jau 14 metus vykstantis lietuviškų rajono mokyklų festivalis “Šalčios aleliumai”. Kasmet vis brandesnėje šios Vilnijos krašto dalies  šventėje, kuri suburia mokinius, mokytojus ir krašto bendruomenę, šįkart svečiavosi ir akad. Zigmas Zinkevičius, LR Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, Seimo nariai.

Nuo praėjusių metų gyvuoja idėja, kad lietuviškų mokyklų vaikai pasirodymus rengtų pagal iš anksto numatytą temą. Tad šįmečiai „Šalčios aleliumai“ skirti lietuviškoms pasakoms. Senosios pasakos scenoje atgijo nuoširdžiais 11 mokyklų įvairaus amžiaus vaikų vaidinimais, pasakojimais, priminė senąsias lietuviškas tradicijas, papročius.

Sveikindama šį šiltą renginį visiems linkėjau, kad mūsų kasdienybėje, nepaisant įvairių sunkumų, kaip kad senosiose pasakose, visgi laimėtų tiesa, tikėjimas ir bendrumo jėga, o pasakose užkoduotos vertybės, moralai ir pamokymai būtų vertinga paspirtimi.

M.Mikulėno nuotraukos [c]

Read Full Post »

Klaipėda – antrasis miestas, kur Žemynos gimnazijoje vyko neįprasta ir nekasdienė patriotiškumo, pilietiškumo pamoka – gimnazistams pristatytas projektas Misija Sibiras, šįsyk savo patirtimis ir mintimis dalijosi  šią vasarą ekspedicijoje į Sverdlovsko  sritį dalyvavusi Rasa Mikulevičiūtė, taip pat Lietuvos Laisvės kovų dalyvius atminti kvietė grupės „Skylė“ branduolio pasirodymas.

Pastaraisiais metais kalbama apie šiltų jausmų Lietuvai, jos istorijai stoką.  Tačiau visko absoliutinti negalime. Yra žmonių, dirbančių itin svarbų darbą istorinės atminties išsaugojimui, garsiai netrimituodami, nesiskelbdami.

Visgi ryškesnės iniciatyvos – Misija Sibiras bei Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“  naujasis albumas „Broliai“ – sulaukia dėmesio, galbūt vėliau, nei norėtųsi, tačiau svarbiausia – kad abu šie projektai atrakina duris į mūsų istoriją. Pati labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisidėti prie abiejų šių sumanymų. Viena iniciatyva kalba apie tuos, kurie buvo atplėšti nuo Lietuvos ir ištremti. Kita – apie tą patį laikotarpį, tik kitus žmones – kuriems likimas lėmė likti čia ir ginti vertybių bei tikėjimo.

Tą patį vakarą (lapkričio 17 d.) Klaipėdos „Baltų lankų“ knygyne albumas „Broliai“ jaukiai pristatytas ir visiems klaipėdiečiams. Išsakytos mintys, kodėl kilo mintis kurti albumą tokia tematika, kas sunkiausia kūrėjo kelyje. Pati buvau paklausta, kodėl prisidėjau prie šitos iniciatyvos. Tiesiog tikėjau ir tikiu, kad tokie projektai ir iniciatyvos gali sujaudinti ir paskatinti mylėti savo kraštą, tikėti jo ateitimi. O su kovų už Laisvę tema kiekvienas iš mūsų turime skirtingą santykį. Sužinojome apie tai taip pat iš skirtingų šaltinių – kažkas šeimoje, kažkas mokykloje, kažkas kituose susibūrimuose. Man asmeniškai ši tema artima ir itin svarbi nuo pat vaikystės. Labai aiškiai atsimenu, kaip su tėvais dar vaikystėje važiuodavom lankydami partizanų žūties vietas, uždegdavom ten žvakutes…

2009 m. festivalyje Mėnuo Juodaragis išgirdus Aistės Smilgevičiūtės ir grupės “Skylė” programos dalį, skirtą partizaniniam judėjimui – labai nudžiugau ir pagalvojau – kad pagaliau kažkas, iš turinčių balsą, galės atgaivinti šią temą ir perteikti ją visuomenei.

Kai išgirdau, kad CD reikia paramos – nė akimirką neabejojau. Man smagu, kad galiu prisidėti prie tų, kurie nuoširdžiai, sava kalba, ne klišėmis pristato mums visiems svarbius dalykus. Sakome, kad per daug liūdime, kad per daug gręžiojamės atgal. Bet man tas liūdesys šviesus, savas ir gražus.

“Brolių” albumo dainoje „Aštuoni karžygiai“ yra tokie žodžiai – kas lengviau „šimtą metų piliakalnius pilti, ar per vieną naktį pražilt..”. Klausantis šios dainos iškyla prisiminimas iš šeimos istorijos – kai dieduko šeima buvo tremiama,  jo seseriai pavyko iššokti iš vežimo, ji bėgo taip smarkiai, taip greitai, jai pavymui zvimbė kulkos… ir ji, jauna mergina,  pražilo per vieną naktį… Esu tikra, kad  tuo metu panašios patirtys yra palietusios ne vieną šeimą, tik skirtingai…

Mums visiems ir savo šaliai linkiu, kad daugiau niekada netektų pražilti per vieną naktį dėl to, kuo tikėta, kas ginta ir kurta visą gyvenimą.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Savaitė prabėgo neįtikėtinai greitai: daugybė besitęsiančių klausimų, naujų minčių, bendravimo su kolegomis Europos Parlamente, pasirengimas artėjančiai plenarinei sesijai Strasbūre.

Tačiau šįkart norėčiau pasidalinti ne aktualių klausimų virtine, o pirmadienio prisiminimais ir mintimis čia, Lietuvoje, viešint Telšių Žemaitės gimnazijoje. Ypatinga ši viešnagė tuo, kad ji sujungia du man labai artimus  – “Misijos Sibiras” ir Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – atminimui skirto grupės “Skylė” albumo “Broliai” projektus. Ir gražią idėją – sujungti bendram tikslui žmones, besistengiančius, jog istorinė mūsų tautos atmintis (skaudi, tačiau įprasminta pasiaukojusiai kovojusių už laisvą valstybę) būtų gyva laisvoje Lietuvoje augančių piliečių mintyse.

Telšių mokykla – pirmoji, kurią aplankėme puoselėdami istorinės atminties saugojimo idėją. Šių metų “Misijos Sibiras” dalyviai Eugenijus ir Robertas papasakojo trėmimų istorijas, prie kurių teko gyvai “prisiliesti”  šių metų ekspedicijos į Sverdlovsko sritį metu.  Beveik  šimtas telšiškių bene pirmieji iš bendraamžių gyvai klausėsi Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus atliekamų albumo “Broliai” dainų, su priskirta dedikacija “už žemę, kurioj mes visi prasidėjom”.

Dar iki Kalėdų ketiname su tokia pačia iniciatyva aplankyti ir Klaipėdą, Kauną bei Kėdainius. Pati džiaugiuosi turėjusi galimybę prisidėti prie šių iniciatyvų įgyvendinimo ir tikiuosi, kad taip netolimos, tačiau nelengvos praeities prisiminimai paskatins jaunąją kartą ne tik prisiminti, bet ir su nauju požiūriu įvertinti kiekvieno iš mūsų galimybę gyventi, kurti ir augti laisvoje valstybėje ir pastangas, kasdienį rūpestį sava šalimi, miestu, bendruomene.

Read Full Post »

Older Posts »