Metas liautis, ponas Valdemarai Tomaševski.

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.  Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis kategorijomis Europos valstybių atstovų ir ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šįkart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną kortelę ir prašydama žodžio.

Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasisakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdemaro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba ir kurios pilietis yra, įstatymų.  Sulaukiau ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui pasibaigus.

Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią kortelę kyla noras panaudoti būtent per p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sistemingai naudojasi proga paskleisti tautinių mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne oficialių posėdžių metu.

Europos Parlamentas yra skirtas bendraeuropinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomės susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti geranorišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant kontrargumentus, pateikiant faktus kolegoms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė beveik visi Lietuvos EP nariai,  ir kuriame kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra apie ką – juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių trūkumo ir kitų sunkumų.

Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti visas įmanomas tarptautines organizacijas, skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje veikianti rimta tarptautinė institucija nenustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors tarptautines normas.

Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Tomaševskio pastangomis šis klausimas keliamas Europos Parlamente.  Tačiau ir čia, net po keletos bandymų iš Europos Komisijos išgauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad Komisija numano ir apie politinį šio klausimo “pamušalą”.

Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius lenkus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautiečiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva persekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o verčiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant progų dirbti konstruktyviau ir ties dalykiniais klausimais.

Read Full Post »

Baltijos jūros strategijos įgyvendinimas: postūmiai, mitai ir kritika

Prieš mėnesį, tuo pat metu kai Lietuva oficialiai stojo už ES Tarybos vairo, Europos Komisija pristatė pirmąjį Europos makroregioninių (Baltijos jūros ir Dujonaus regiono) strategijų vertinimą. Baltijos jūros strategija, kaip žinoma, yra vienas iš Lietuvos pirmininkavimo prioritetų. Tačiau, praėjus mėnesiui laiko, platesnių diskusijų Lietuvoje šia tema vis dar negirdėti, nors net ir pačiame vertinimo dokumente atkreipiamas dėmesys, kad strategijų sėkmei būtinas aktyvesnis visuomenės įsitraukimas.

Norint išsklaidyti mitus, kad Baltijos jūros strategija yra „nereikšmingas“, “siauras” ar “savaeigis” pirmininkavimo prioritetas, reikėtų skirti daugiau dėmesio tiek viešinimui, tiek ir platesnėms diskusijoms dėl Baltijos jūros strategijos ateities, nes aiškios vizijos neturėjimas, kaip Baltijos jūros strategija turėtų vystytis ir ką turėtų duoti jos dalyviams, veikia Lietuvos interesus.

Baltijos jūros strategija – „nesvarbi“ ir „jai neskiriama pinigų“

Iš kur atsiranda „nereikšmingo prioriteto“ paradoksas? Gali atrodyti, kad strategija, kuri neturi savo biudžeto eilutės, specialių institucijų ir tik jai skirtų reglamentų, neturi ateities. Tačiau Baltijos jūros strategija, įkūrimo pradžioje vadinta tik ES eksperimentu, ne tik sėkmingai gyvuoja – jos pavyzdžiu seka kitos ES šalys narės, norinčios efektyviau bendradarbiauti Dunojaus, Adrijos ir Jonijos jūrų, bei Alpių makroregionuose.

Tiesa, kad Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui neskiriamas atskiras finansavimas. Tačiau strategijos numatomiems projektams įgyvendinti naudojamos lėšos iš Europos Komisijos nurodytų ES programų, nacionalinės ir privataus sektoriaus lėšos. Taigi, įgyvendinant projektus galima gauti didesnį finansavimą, nei gautume jei Baltijos jūros strategijos nebūtų. Tačiau, jei strategijos įgyvendinimui naudojamos ES ir nacionalinių programų lėšos, vadinasi, piliečiai turi žinoti, kaip strategija vykdoma.

Šįmet, startuojant naujam ES daugiamečiam biudžetui, turime geresnes galimybes pasirengti efektyviam Baltijos jūros strategijos tikslų įgyvendinimui, tampriau susiejant juos su ES finansuojamomis programomis. Tai padaryti buvo sunkiau 2009 metais, kai strategija turėjo prisitaikyti prie jau suplanuotų ES išlaidų. Tačiau tam būtina, kad valstybės narės turėtų aiškią viziją, koks yra jų interesas strategijos vystyme.

Dar vienas mitas – Baltijos jūros strategija susijusi tik su aplinkosaugos klausimais. Baltijos jūros strategija išties atsirado iš nebeišvengiamo poreikio bendrai spręsti Baltijos jūros ekologines problemas – aplinkosaugos klausimai jau seniai nėra antraeiliai.
Gyvename prie vienos labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Būtina ne tik užkirsti kelią situacijos blogėjimui, bet ir imtis bendrų veiksmų situacijai gerinti. Baltijos jūros strategija suteikia bendradarbiavimo platformą tokiems veiksmams (taip pat įtraukiant ir ne ES šalis, kurios didele dalimi prisideda prie esamų ir iškylančių naujų ekologinių grėsmių). Bet Baltijos jūros strategija yra daug platesnė, susijusi su absoliučiai visomis regionui aktualiausiomis sritimis: energetika, transportu, tvarios ekonomikos vystymu, kultūrinių, akademinių ir žmogiškųjų kontaktų skatinimu, kova su nusikalstamumu.

Iš Komisijos pateikto vertinimo galima spręsti, kad makroregioninė plėtra gali tapti svarbia sanglaudos ES stiprinimo priemone, juolab, tokiu metu, kai ES ekonominio sąstingio yra priversta taupyti. Todėl Lietuvos interesai turi būti atspindėti regiono ekologinės, ekonominės ir infrastruktūrinės gerovės kontekste jau dabar.

EK kritika Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui: už komplimentų – rimtos problemos

Nepaisant bendro teigiamo makroregioninių strategijų vertinimo, ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad esminė Baltijos jūros strategijos įgyvendinimo problema – pernelyg menkas nacionalinių vyriausybių ir visuomenės įsitraukimas. Tai aktualu tiek kalbant apie aktyvią lyderystę sutartose prioritetinėse srityse (pavyzdžiui, Lietuva koordinuoja transporto, tvaraus žemės ūkio, žvejybos ir miškininkystės bei tarptautinio nusikalstamumo sritis), tiek apie tai, kad dažnai valstybės narės paprasčiausiai nesiunčia savo atstovų į vykstančius susitikimus. Į Komisijos išsakytas pastabas ypatingą dėmesį turi atkreipti ne tik Lietuvos vyriausybė, ne paskutinis vaidmuo tekti turi ir savivaldybėms bei visuomeninėms organizacijoms, ypač aplinkosaugos srityje.

Lietuva pagrįstai Baltijos jūros strategiją pasirinko pirmininkavimo prioritetu, tačiau iššūkis Vyriausybei – aiški vizija, kokia yra Lietuva Baltijos regione ir kokia turi būti Baltijos jūros strategija. Būtinas didesnis skaidrumas, platesnės diskusijos, kad būtų galima atsiskaityti visuomenei. Kas prarandama pasyviai įgyvendinant Baltijos jūros strategiją? Kuo pasyviau dalyvausime, tuo mažesnę gausime bendradarbiavimo naudą projektuose ir tuo didesnė grėsmė, kad iš ES biudžeto lėšų bus finansuojami Lietuvai naudos neteikiantys projektai, o kai kuriais atvejais – mūsų interesams priešingi.

Read Full Post »

Dvi komitetų posėdžių savaitės

Be įsiterpusio vizito į Aušvicą-Birkenau, jau antrą savaitę iš eilės dalyvauju Briuselyje vykstančiuose komitetų posėdžiuose – diskusijos, balsavimai (pastarieji šiandien tęsėsi dvi su puse valandos). Šį savaitgalį negrįžau į Lietuvą (tai vienas iš retų kartų), kurioje spaudžiantis šaltukas galėtų tapti ypač dideliu iššūkiu dažnai su kur kas mažesnės temperatūros pasekmėmis nesusitvarkantiems belgams:) Laimei, neteko patirti ir pirmadienio streiko, kadangi nereikėjo skristi iš Lietuvos į Briuselį. O jo mastai šįsyk tikrai buvo nemenki – streikavo kone visi Belgijos viešo sektoriaus darbuotojai: visų transporto priemonių vairuotojai, maitinimo įstaigų darbuotojai, sutrikdytas oro uostų darbas, netgi buvo pranešama apie dalinai apribotą policijos, medicinos įstaigų veiklą.

Europos Parlamente praėjusios savaitės pradžioje dar gyvenome vidurio kadencijos rinkimų nuotaikomis. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininku išrinkome vokietį socialistą M. Groote. Jau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose buvau minėjusi apie išankstinius susitarimus ir dažnai tik “fasadinį“ balsavimą… Tad ir šįkart pirmininką užteko išrinkti plojimais, nes kitų alternatyvų nebuvo, o kandidatūra jau buvo iš anksčiau suderinta. taip pat patvirtinti 4 vicepirmininkai.

Tradiciškai pirmame komiteto posėdyje šiais metais sulaukėme ir pirmininkaujančiosios šalies, Danijos, ministrų darbo prioritetų pristatymo. Posėdyje dalyvavusių net keturių – Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės, Klimato kaitos, Energetikos ir statybos, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministrų – teiravausi dėl ES Bendros žemės ūkio politikos, energetikos infrastruktūros ir energetinių salų bei trečiųjų šalių atsakomybės, nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo. Dėl tiesioginių išmokų ūkininkams ir “žalinimo“ elemento ministrė pritarė, kad gresia nemenki administraciniai sunkumai ir, kad Taryba darbo grupėse  aptarinės tiesioginių išmokų elementų sandarą, tačiau visgi pabrėžė, kad Danijos pozicija – mažiau biurokratizmo ir daugiau žalumo.

Danijos ministrai paliko labai gerą įspūdį – geri savo srities ekspertai, išsamiai atsakantys į visus parlamentarų klausimus. Ypatingai išskirčiau Aplinkos ministrę Idą Auken, visus sužavėjusią ne tik išmanymu, bet ir itin jaunu amžiumi (33 metai). Beje, Danijos ministrų kabinetas išsiskiria moterų gausa bei narių jaunu amžiumi, jauniausias ministras – 26-erių  Tor Pedersenas (Thor M. Pedersen) atsakingas už mokesčių politiką.

Komiteto darbotvarkėje vienas aktualesnių klausimų – krūtų implantai. Iš tikrųjų, situacija siaubinga – Prancūzijos įmonė “PIP“ gamino silikoninius implantus ne iš medicininio, bet iš pramoninio silikono, naudojamo, pvz., čiužinių gaminimui. Sulaikytas įmonės vadovas teigia, kad nėra įrodyti skirtumai tarp minėtų silikono rūšių…visgi yra teigiama, kad pramoninis silikonas gali sukelti vėžį. Moterys masiškai ėmė kreiptis į plastinės chirurgijos įstaigas dėl plyšusių implantų. Dalis iš jų su krūtų protezais (po vėžio gydymo). Tikėtina, kad tokius implantus nešioja 30 tūkst. moterų Prancūzijoje, 30 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, likusi dalis – apie 400 tūkst. Lotynų Amerikoje. neatmetama, kad pasitaikė atvejų ir Rytų Europoje. Europos Komisija šį pavasarį turi pateikti projektą Medicininių įrenginių direktyvos pakeitimui ir pasiūlyti priemones, kaip būtų galima išvengti tokių problemų ateityje. Čia kalbama ne vien apie krūtų implantus, bet ir apie sąnarių pakaitalus ar kitus įrenginius-protezus.

Taip pat aną savaitę dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentais. Būsimi komunikacijos specialistai ir žurnalistai teiravosi apie darbą EP, bendravimą su žiniasklaida, politikų lūkesčius. Kalbėdama pabrėžiau, kad ne tik politikas turi dėti pastangas, kad sudomintų, bet ir žurnalistai nepatingėti pasidomėti aktualijomis ir temomis, o ne vien ieškoti pikantiškų detalių ar sensacijų.

Įsibėgėjančią šią darbo savaitę pradėjome vėl nuo komitetų posėdžių. Aplinkos komitete lankėsi Komisijos narė K. Georgieva, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą. Kalbėdama apie bendradarbiavimo sistemą tarp šalių, komisarė pažymėjo, jog labai svarbu jį puoselėti, kaip priemonę, padedančią efektyviau spręsti krizes. Nauji dokumentai turi akcentuoti ir naujus rizikos planus, taip pat svarbu rengti tikslinius mokymus kaip pasiruošti naujoms galimoms krizėms. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje buvo rengiami mokymai dėl reagavimo į galimą kelto (kruizinio laivo) avariją, deja, niekas negalėjo prognozuoti kokia baisi nelaimė įvyks Italijos pakrantėse – kruizinio laivo “Costa Concordia“ atvejis…

Be to, komitete nemažai dėmesio skirta su maistu susijusiems klausimams, buvo išsakytos nuomonės , jog teiginiai apie maistingumą ant etikečių yra nepriimtini, nes klaidinantys ir nepakankamai išsamūs vartotojui t.y. jog vartotojas turi teisę lyginti prekę su kitais gaminiais, o tokie pasiūlymai apie 15 % sumažinamą druskos kiekį – neišsamūs. Šiandien pagal komitologijos procedūrą balsavome dėl rezoliucijos, kuria, tikėtina, bus atmestas Komisijos pasiūlymas dėl dvigubų maistinių teiginių naudojimų. Mano galva, tai yra vartotoją klaidinantis pasiūlymas, nes formuluotė “gaminyje yra x % mažiau (maistinių medžiagų)“ nepateikia informacijos su kuo lyginant yra mažiau cukraus, druskos ar riebalų.

Taip pat komiteto nariams pateikiau delegacijos, vykusios į Kalabrijos regioną, ataskaitą nuo savo politinės grupės, kurioje pabrėžiau, jog Italija dažnai atsiduria EO darbotvarkėje dėl menko gebėjimo spręsti atliekų tvarkymo klausimą. Panašu, kad norima ES pagalbos (visų pirma finansinės), tuo tarpu vengiama atlikti namų darbus – efektyviai įgyvendinti atliekų tvarkymo įstatymus, išsiaiškinti, kas atsakingas už nelegalių atliekų sąvartynų (ypač stambiu mastu!) atsiradimą.

Šią savaitę nuo rytojaus laukia artėjanti trumpoji plenarinė sesija Briuselyje. Vieni iš svarbesnių klausimų – pareiškimas dėl padėties Rusijoje, dėl situacijos Irane, kuriame ir vėl užgniaužiama opozicija.

Read Full Post »

Mediumas Europos Parlamente ir pirmoji naujųjų metų plenarinė sesija

EP archyvo nuotrauka

Šiomis dienomis EP daugiausiai dėmesio skiriama rinkimams, kitaip tariant pirmininkų, vicepirmininkų, koordinatorių rotacijai.

Europos Parlamentas turi naują pirmininką – dvejus su puse metų pirmininkavusį lenką, Europos liaudies partijos atstovą, J. Buzeką pakeitė vokietis socialistas Martinas Šulcas (M. Schulz). Nepaisant to, kad daug buvo kalbėta apie išankstinius didžiųjų politinių grupių susitarimus, visgi šiokia tokia intriga buvo: kandidatas turėjo varžovų – Nirj Deva, gavęs 142 balsus, (ECR grupė) ir Diana Wallis, gavusi 141 balsą (ALDE grupė). O M. Šulcas pirmininku tapo surinkęs 387 parlamentarų balsus, palyginimui – Buzekas savo laiku gavo 555! Na, bet kokiu atveju čia tinka pasakymas, kad pirmininkas buvo ne karūnuotas, o išrinktas…

Žinoma, nemaža dalis (matosi iš balsų pasiskirstymo) parlamentarų skundėsi išankstiniu susitarimu. Man taip pat tokie veikimo principai nėra malonūs, tuo labiau kad tai išskirtinai didžiųjų valstybių projektas, visi kiti tiesiog pastatyti prieš faktą. Tam tikra prasme, manau, kad tokie susitarimai veda euroskeptikų pasitenkinimo link – proga badyti pirštais, kad tai tik demokratijos imitacija. Žinoma, tiek buvęs EP pirmininkas, tiek naujas – kompetentingi žmonės, patyrę ir solidūs politikai, tačiau pats demokratijos imitavimo žaidimas nėra labai „skanus“.

Pirmininkas – Europos Parlamento vėliava. J. Buzekui tikrai negailiu gerų žodžių. Mano galva, jis sugebėjo nebūti lenkų pirmininku, bet būti visų valstybių europarlamentarų atstovu. Tai inteligentiškas, labai taktiškas ir šiltas žmogus. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje, pirmininkaudamas posėdžiams, po kiekvieno balsavimo punkto padėkodavo kolegoms, taip prailgindamas balsavimo laiką, todėl buvo besiskundžiančių maža balsavimo sparta:) Visgi tai rodo gražų, mandagų požiūrį į kolegas ir aukštą darbo kultūrą. Akivaizdu, kad J. Buzekas turėjo puikią komandą, ypač noriu pasidžiaugti mūsų tėvynainiu, pirmininko diplomatiniu patarėju Arnoldu Pranckevičiumi.

Tuo tarpu M. Šulcą žinau kaip aistringą oratorių, visuomet karingai nusiteikusį, kartais netgi pernelyg aštriai dėstantį savo nuomonę. Ir jam tenkanti užduotis tikrai nelengva – atstovauti visus EP narius, ne vien savo politinę frakciją ar valstybę. Būti ne socialistų, bet viso EP pirmininku.

O ar Lietuvai paranku, jei EP pirmininkas vokietis? Viena aišku, kad mūsų regiono problematika ir klausimai jam bus kur kas tolimesni nei p. Buzekui.  Žinoma, nuo pirmininkaujančių pasikeitimo politinė darbotvarkė nesikeis – ypač tai, kas susiję su EP dalyvavimu teisėkūros procese. Tuo tarpu teoriškai įmanoma, kad tam tikri klausimai galbūt nebus prioritetiniai. Pavyzdžiui, istorinis teisingumas – nežinia, koks bus M. Šulco nusiteikimas šiuo klausimu.

EP taip pat turi ir naujus (kai kurie iš jų) vicepirmininkus, viso – 14. Dar šią savaitę rinksime kvestorius. Na, o pasikeitimai delegacijose, komitetuose – artimiausios savaitės darbotvarkėje. Vėlgi – tai susitarimai..

Danijos pirmininkavimo prioritetai

Šiandien Danijos premjerė Helė Torning-Šmit (Helle Thorning-Schmidt) Europos Parlamentui pristatė Danijos pirmininkavimo prioritetus. Ji išskyrė bedarbystės problemą, ypač akcentavo jaunimo nedarbą ir būtinybę spręsti šias problemas įgyvendinant naują augimo darbotvarkę. EK pirmininkas J.M. Baroso antrino premjerei, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurioms turės būti skiriama nemaža dalis struktūrinių fondų paramos. Taip pat kalbėta dėl euro krizės, prekybos politikos, kovos su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu.

Taip pat prie prioritetų – ekologiška ES, t.y. žaliosios  darbotvarkės įgyvendinimas – ekonomikos augimas nedidinant energijos suvartojimo. Itin svarbu bus susitarti dėl Energijos efektyvumo direktyvos. Plačiau aplinkosauginius prioritetus bus galimybė aptarti kitos savaitės ENVI komiteto posėdyje su atitinkamais Danijos ministrais.

Read Full Post »

Kaip mes pirmininkausime 2013-taisiais?

EP archyvo nuotrauka

Artėjantis pirmininkavimas ES Tarybai – tai ir garbė Lietuvai, bet kartu ir išbandymas. Euroskeptikai arba tie, kurie tiesiog abejoja ilga ES ateitimi, pasakytų, kad tai gali likti vienintelė galimybė Lietuvai įrodyti savo pajėgumą efektyviai vesti 27 Europos narių šeimą per globalinius ir vietinius iššūkius. Ir iš tiesų – kitą kartą ES Tarybai Lietuva turės galimybę pirmininkauti tik po 15 metų.

2013 m. antram pusmečiui ruošiamasi jau dabar – Lietuva pirmininkaus ne tik 9 ES Tarybos formacijoms, kuriose renkasi ministrai. Pasirengti pirmininkavimo išsūkiams, patobulinti derybinius įgūdžius, užmegzti ryšius su būsimais kolegomis iš kitų ES šalių narių į Briuselį siunčiami įvairių sričių specialistai, ministerijų atstovai, kurie vėliau turės pirmininkauti net 260 darbo grupių.  Per Lietuvos pirmininkavimo pusmetį įvyks daugiau nei 3000 susitikimų Briuselyje, kuriuose ES šalių narių atstovai priims visos ES gyvenimą lemiančius sprendimus.

Skandalingai nuaidėjusi pareigūnų komandiruotė į Pietų Korėją, kur vyko JT konvencijos dėl žemės degradacijos (jei konkrečiau – “dykumėjimo”) šalių konferencija, Lietuvoje sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir sarkazmo bangą – “ką jau ten Lietuvai apie dykumas, grynas pinigų švaistymas”.

Tačiau žinant, kad 2013 m. Lietuva bus atsakinga už bendrosios ES pozicijos dėl dykumėjimo problemų parengimą ir jos pristatymą sekančioje konvencijos šalių konferencijoje, komandiruotė neatrodo tokia nepagrįsta. Be šio, Lietuva turės suderinti ES pozicijas ir dar devyniems plataus masto Jungtinių Tautų susitikimams, ir jie – ne visuomet Lietuvai iš pirmo žvilgsnio aktualia tematika.

Jei kalbėtume apie pirmininkavimo kainą, 2012 – 2014 m. iš viso planuojama apie 6 000 su pirmininkavimu ES Tarybai susijusių komandiruočių,  kurios kainuos 16 mln. litų. Seimo prieš keletą dienų priimtu pritarimu visos Lietuvos institucijos veiks pagal patvirtintą planą, kurio įgyvendinimas 2012 – 2014 m. kainuos apie 214 mln. litų.

Nors skaičiai atrodo dideli, tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvos pirmininkavimas bus bene taupiausias ES istorijoje (palyginimui, dabar pirmininkaujanti Lenkija numačiusi išleisti 400 mln. litų). Aišku, ekonominių sunkumų akivaizdoje, daug kas atrodo nepamatuota ar ne itin reikšminga. Man šiame kontekste svarbiausias atrodo kitas dalykas – pačių, į tokius susitikimus vykstančių pareigūnų atsakomybė – kaip įsisavins žinias ir kaip bus pasirengę reprezentuoti mūsų šalį 2013-taisiais. Tik atsakingo darbo ir sėkmės atveju galėsime manyti, kad su pirmininkavimu ES siejami lūkesčiai ne tik pakelti Lietuvos tarptautinį prestižą, didinti šalies žinomumą, bet ir tikėtis teigiamo poveikio šalies ekonomikai, galės būti įgyventinti.

Ir antra vertus, rezultatas galės džiuginti tik tuomet, jei savo valstybėje sulauksime visuomenės bei politinių jėgų pritarimo šiam Lietuvos tikslui įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje kaip brandžiai ES šeimos narei. Sakydama “sulauksime pritarimo” turiu mintyje nuoseklų darbą ir nuoširdžias pastangas pateikti mūsų žmonėms kuo daugiau informacijos tiek apie svarbą, tiek apie artėjančius iššūkius bei rūpesčius, tiek apie tam skiriamas lėšas. Tuomet gal ir pasipiktinimo būtų mažiau.

Neverta net abejoti, kad visiems mums pirmiausiai rūpi mūsų krašto problemos, rūpesčiai ir nepritekliai. Ir niekas nepaneigs – jų yra nemažai, kai kurie jau gerokai įsisenėję ir išties piktina žmones. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad prisijungus prie tarptautinės bendruomenės, Lietuvai atsivėrė galimybės, tačiau kartu su jomis – atkeliavo ir tam tikros pareigos. Žinant, kad ES  – labai aktyvi tarptautinių organizacijų veikėja, tikriausiai nebūtų sąžininga tikėtis, kad prasidėjus pirmininkavimo laikotarpiui, spręs tik Lietuvos klausimus ir bėdas, nors visada pritariu, kad savo kieme susitvarkyti būtina.

Taigi, artėjantį 2013-tųjų antrąjį pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES, drauge su kitomis ES valstybėmis narėmis ir institucijomis teks nelengva užduotis rengti, derinti ir atstovauti bendras ES pozicijas tarptautinių organizacijų susitikimuose visame pasaulyje.

Jau iš dabartinių ES institucijų veiklos aktualijų matyti, kad planuojamoje darbotvarkėje neabejotinai atsiras tokie sudėtingi klausimai kaip energetinio saugumo didinimas, finansinis tvarumas, ekonominis augimas, išorinių sienų kontrolė bei ES ryšiai su kaimynėmis Rytuose, taip pat – Baltijos jūros strategija, galinčios užsitęsti derybos dėl  ES 2014 – 2020 m. biudžeto.

Pastarieji klausimai labai sudėtingi ir “jautrūs”. ES madinga sakyti, kad reikia vadovautis europiniu principu, t.y. atstovauti ne nacionalinius, bet europinius interesus. Akivaizdu ir nenuostabu, kad kiekviena šalis nori staltiesę su pyragais timptelėti į savo pusę. Nereta patirtis tokia: kai ateina laikas diskusijoms ne apie vertybes, o apie pinigus – minėtojo „europinio“ požiūrio kartais lieka gerokai mažiau. Bet tokia realybė ir joje reikia atitinkamai veikti.

Be laukiančios politinės darbotvarkės, reikės gerokai pasukti galvą ir dėl to, kaip išnaudoti ypač ribotus resursus Lietuvos pristatymui, o jei tiksliau – šiek tiek pasvarstykime apie smulkias detales, kurios nemažai prisideda prie bendojo įspūdžio, kuris pasilieka atmintyje.

Kaip žinia, šį pusmetį ES pirmininkauja Lenkija. Derėtų pasakyti, kad šio pirmininkavimo (bent jau viešųjų ryšių pusė) Europos Parlamento bendruomenei tikrai daro įspūdį. Nuo 2009 m. birželio (tiek teko matyti savo akimis) nei viena pirmininkavusi valstybė tiek dėmesio neskyrė savosios valstybės pristatymui Europos Parlamente.

Vos prasidėjus Lenkijos pirmininkavimui – visas Parlamentas buvo apdalintas braškėmis, vėliau obuoliais, pašto dėžutėse EP narių nuolat laukia nemenki rinkiniai ir kitokių Lenkiją prisattančių suvenyrų (rankų gamybos muilo, skarelių ir pan). Jei kas anksčiau nebuvo patyręs, tai dabar tikrai žino, ką lenkai turi: kokius saldėsius, kokius koldūnus, kaip farširuotus šernus, kokius dūdų orkestrus ir pan. Įspūdingas ir pačių lenkų EP narių susitelkimas: kadangi kiekvienas EP narys per kadenciją turi galimybę surengti vieną didelį reprezentacinį renginį Europos Parlamente (koncertas, paroda, vaišės ir pan.), tai panašu, kad visi 50 EP narių iš Lenkijos savo jėgas puikiai konsolidavo – kiekvieną savaitę Parlamente skamba lenkiška muzika, pristatomi menininkai, mokslo pasiekimai, valgiai, kultūra, turizmo galimybės ir pan. Tiesiog atrodo, kad tai lenkų Parlamentas.

Šičia, matyt, verta prisiminti seną posakį, jog mažos dovanėlės – stiprina draugystę. Nežinau, kaip su ta draugyste, bet pasimokyti yra iš ko.

Read Full Post »