Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencijai (RIO+20) artėjant

Europos Sąjunga stengiasi pirmauti pasaulinėje kovoje už biologinės įvairovės išsaugojimą, tvarų vystymąsi. Jungtinių Tautų organizuojamose konferencijose būtent ES valstybės dažnai yra užsibrėžusios ambicingiausių tikslų. Deja, tiek dėl tebeegzistuojančių skirtumų tarp kai kurių valstybių, tiek dėl noro lyderiauti vieniems, ne visuomet pavyksta turėti bendrą visos ES poziciją. Štai ir šioje plenarinėje sesijoje svarstėme, kokia turėtų būti ES pozicija ir pagrindiniai tikslai vykstant į Rio de Žaneire įvyksiančią Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferenciją (Rio+20 aukščiausiojo lygio susitikimą).

Atrodo, didelių nesutarimų nebūtų kilę, jei ne vienas „bet“. Dažnai ruošiant vieną ar kitą dokumentą, į jį bandoma įtraukti ne visai su aptariamu reikalu susijusių dalykų. Panašiai buvo ir šį kartą. Rezoliucija dėl tvaraus vystymosi buvo pradėta ruošti dar vasarą, ją rengė iš įvairių politinių frakcijų atstovų sudaryta darbo grupė. Tuo tarpu atėjus rudeniui apsižiūrėta, jog kažkieno iniciatyva įją įtraukta nuostata, jog Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į Fukušimoje įvykusią katastrofą, ragina laipsniškai uždaryti veikiančias branduolines jėgaines ir nepritaria naujų branduolinių jėgainių statybai. Taip, ši energijos rūšis vertinama nevienareikšmiškai, ji gali būti pavojinga, tačiau esamomis sąlygomis jos atsisakymas pasauliui ir ES reikštų visų pirma išmetamo CO2 kiekio padidėjimą (kad ir kaip pritariu energetikai iš atsinaujinančių išteklių, suprantu, jog šiuo metu nei vėjo, nei biomasės elektra nepajėgios visiškai pakeisti „tradicinės“). Be to, toks atsisakymas visiškai negaliotų už ES ribų – ten abejotino saugumo atominės elektrinės veiktų kaip veikusios. Kaip taikliai buvo pastebėta mūsų politinės frakcijos posėdyje, Vokietija (būtent jos atstovai buvo tarp labiausiai norinčių uždrausti atominę energetiką Europos Sąjungoje) veidmainiauja, ragindama Europos Sąjungoje atsisakyti AE, tuo tarpu pati būdama pasiryžusi pirkti elektrą iš už ES esančių nesaugių jėgainių.

Taigi diskusija dėl tvaraus vystymosi virto principiniu Prancūzijos ir Lenkijos atstovų mūšiu už atominės energetikos išsaugojimą. Mano kolegos iš minėtų šalių pagrasino, jog blokuos visos rezoliucijos priėmimą, jei iš projekto nebus išbraukta minėta nuostata. Vis tik balsavimo metu Europos Parlamentas pritarė švelnesnei pataisai, kuria sakoma, jog neabejotinai būtina Europos Sąjungoje užtikrinti aukščiausią branduolinės saugos lygį ir šiuos reikalavimus remti tarptautiniu lygmeniu.

Read Full Post »

Debatai apie tai, ko gali ir nebūti arba kokia etiketė klijuojama Lietuvai?

Seime pradėta svarstyti iniciatyva, kuria siūloma bausti administracinėmis baudomis už viešą homoseksualių santykių propagavimą, neliko nepastebėta.

Dėl jos Europos Parlamente svarstoma rezoliucija (balsavimas rytoj), o šįvakar surengtoje diskusijoje dėl šiosios iniciatyvos Lietuva buvo sutapatinta su sovietų diktatoriaus J.Stalino represijomis.

Nesiimsiu plačiai komentuoti, tačiau teturiu keletą pastebėjimų: pirmiausia, manau, jog minima Lietuvos Administracinių teisių pažeidimų kodekso pataisa neturėtų būti aptarinėjama Europos Parlamente, kol teisėkūros procesas valstybėje nėra pasibaigęs. Juk pataisa yra nepriimta ir dar net nesvarstyta atitinkamame Seimo komitete, juolab, kad neigiamai ją įvertino ir LR Vyriausybė.

Taigi, nederėtų skubėti aptarinėti “katės maiše“, o valstybei pulti klijuoti tendencingai bandančios pažeidinėti žmogaus teises etiketės.  Juk projektuojamas rezultatas greičiausiai nebus toks, apie kokį daug kalbėta Europos Parlamento debatuose. Kai kurių kolegų šios diskusijos įkarštyje pasakyta net per daug…

Kalbu apie airių europarlamentarą p. J. Higginsą, situaciją dėl homoseksualų teisių Lietuvoje prilyginusį stalinizmui.

Nederėtų minėti nuorodų į sistemą, kurios neteko išgyventi.

Read Full Post »

Apie naftos gavybos viražus ir paspirtis Europos Komisijai

Be daugelio šios savaitė aktualių svarstymų dėl bioįvairovės, farmakologinio budrumo ar žuvininkystės reikalų, vakar Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete aptarti ES veiksmai, susiję su naftos paieška ir gavyba Europoje.

Europos Parlamentas, reaguodamas į  avariją Meksikos įlankoje išsiliejus naftai, šia rezoliucija ragina ES imtis veiksmų kurie užtikrintų, kad ES vandenyse panašių ekologinių katastrofų būtų išvengta.

Buvau pateikusi keletą siūlymų rezoliucijos projektui, ir džiaugiuosi, kad jiems buvo pritarta. Pirmiausia, akcentavau būtinybę užtikrinti, kad prieš planuojant vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą būtų atliekama nepriklausoma poveikio aplinkai vertinimo ekspertizė, nes mano požiūriu, labai svarbus aspektas, susijęs su atsakomybe, pirmiausia yra prevencija.

Juk Meksikos įlankos atvejis aiškiai parodė – jei laiku būtų imtasi prevencinių veiksmų, šiandien, ko gero nekalbėtume apie tokio masto žalą.

Neturėtume pagrindo gailėtis jau šiandien aiškių padarinių, kai naikinamos ištisos gyvūnų populiacijos, bet ir netektų nuogąstauti, jog nafta, nugrimzdusi į dugną ir įsigėrusi į lagūnų, pelkių gruntą, ten gali išlikti dešimtmečius ir niokoti gamtą.

Ši pamoka ir vis gausėjantis giliavandenės naftos gavybos poreikis reikalauja konkrečių veiksmų visomis priemonėmis užkirsti kelią ekologinėms katastrofoms. Ir vienas iš būdų, nuo ko galima pradėti kuriant prevencinį mechanizmą – efektyvus, nepriklausomas ir bešališkas poveikio aplinkai vertinimas.

Kol neturėsime tarptautiniu mastu įdiegtos išties nepriklausomo PAV sistemos, negalėsime kalbėti ir apie katastrofų prevenciją.

Nors pastaruoju metu dėmesį į didžiąją šių metų aplinkosaugos problemą atkreipęs naftos išsiliejimas įvyko prie Amerikos krantų, kur technologiškai naftos gavybai sąlygos gerokai rizikingesnės ir sudėtingesnės, tačiau dėl abejotino saugumo naftos gręžinių turime pagrindo  baimintis ir prie pat Europos Sąjungos krantų. Neturėtume pamiršti, jog pakankamą grėsmę kelia ne tik naftos gavybos platformos, bet ir naftos bei šalutinių naftos gavybos produktų (tokių kaip dujos) transportavimas vamzdynais, nutiestais jūros dugnu. Niekas nepaneigs, jog kilus avarijai tokiuose vamzdynuose, kiltų ne mažesnė ekologinė katastrofa. O žalos atlyginimo klausimai vis dar vilkinami…

Kalbu apie tai todėl, kad gavybos infrastruktūros bendrovių įžūlumas ir bandymas melu grįsti “tariamą“ savo projektų saugumą, tiek prie Amerikos, tiek Baltijos pakrantėse – mažai tesiskiria. Aukščiausiasis tikslas – ekonominių interesų tenkinimas bet kokiomis priemonėmis (klastojant tyrimų duomenis, kuriais grindžiami PAV). Ar gali būti suvokiama, kai tokius projektus valdančios bendrovės savo planuose kaip kontaktinius asmenis žalos atveju nurodo jau mirusius mokslininkus (BP nurodė senokai gyvenimą palikusį jūrų biologą), o naftos išsiliejimo likvidavimo įrangos tiekėjų adresas veda į Japonijos pramogų svetaines! Tikriausiai išvadų siūlyti nedera. Po pažinties su tokiais faktais, jos “susiklosto“ savaime.

Tad antrasis ir dar svarbesnis siūlymas, kuriam pritarė ENVI Komitetas – skatinimas, jog Europos Komisija imtųsi aktyvaus vaidmens, siekdama, kad trečiųjų šalių veikla bei įgyvendinami naftos gavybos projektai kaip įmanoma labiau atitiktų aukštus aplinkos apsaugos standartus, neatidėliojant numatant ir  konkrečius kompensacinius mechanizmus galimos žalos atlyginimui dėl trečiųjų šalių naftos eksploatacijos atviroje jūroje, besiribojančioje su ES.

Juk nemažai prie ES sienų ar teritorinių vandenų esančių naftos gavybos platformų ar naftos bei jos produktų transportavimo vamzdynų yra valdomi ar prižiūrimi būtent trečiųjų šalių. Todėl tik griežti ir teisiškai privalomi susitarimai su tomis šalimis padėtų pasiekti efektyvios atsakomybės už aplinkos apsaugą.

Read Full Post »