Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘sanglauda’

Šiandien Europos Parlamentas vėl renkasi plenarinei sesijai Strasbūre, kurios metu bus aptarta 2012-ųjų Europos Komisijos veiklos programa bei ES vaidmuo stiprinant ekonomikos koordinavimą, su eurokomisarais J. Hahnu ir D. Ciolos diskutuosime, kaip supaprastinti ES sanglaudos ir žemės ūkio politiką ir padaryti ją konkurencingesnę, taip pat laukia diskusija ir balsavimas dėl artėjančios klimato kaitos konferencijos Durbane, na o trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje bus paskelbtas 2011 m. LUX kino apdovanojimo laureatas.

Tačiau kol plenarinė dar neįsibėgėjo, norėčiau prisiminti keletą prabėgusios savaitės momentų Briuselyje ir Lietuvoje.

COP17 susitikimui Durbane artėjant

Praėjusi savaitė – skirta politinių grupių posėdžiams ir pasirengimui šiandien prasidėjusiai plenarinei sesijai. Be aktualijų, kurias aptariame pakankamai dažnai, vertėtų paminėti Klimato kaitos komisarės Conie Hedegaard apsilankymą Aplinkos komitete. Ji pristatė ES pozicijas vykstant į COP17 susitikimą Durbane.

Pagrindinis siekis, pasak Komisarės, teisiškai įpareigojantis susitarimas dėl temperatūros kilimo sumažinimo dviem laipsniais. Kalbėdama apie šį siekinį bei įsipareigojimų įgyvendinimo gaires, Komisarė aptarė daug sričių – CO2 emisijų mažinimas (cost effective emission reduction policy), įtraukiant ne tik aviaciją, bet ir laivininkystę, energijos efektyvumo didinimas ir pan. Ir, ko gero, ašinė tema – finansiniai įsipareigojimai. K.Hedegaard įsitikinimu, labai svarbu siekti ne tik šiam klausimui skiriamų lėšų, bet ir pasirūpinti, kad tie pinigai būtų panaudoti aiškiai suformuoto paketo įgyvendinimui.

Be abejonės, labai svarbūs ne tik ES, bet ir kitų šalių įsipareigojimai. Kaip pavyzdį čia galime minėti JAV situaciją, kuri vis žadėdavo aktyviau žengti klimato kaitos mažinimo keliu, tačiau ekonominio sunkmečio akivaizdoje apie tai jau beveik nebekalbama – respublikonai apskritai niekada nebuvo šalininkai, o demokratai irgi priversti nuslopinti entuziazmą. Taigi, greičiausiai ne tiek svarbu sudėtinės klimato kaitos susitarimo dalys, bet prioritetu tampa valstybių realios galimybės ir politinė valia.

Kaip bebūtų – akivaizdu, kad Durbanas bus proceso, kurio metu siekiama susitarti dėl klimato kaitos mažinimo veiksmų, tąsa. Bet toli gražu ne pabaiga.

Vos grįžus į Lietuvą – jau ketvirtadienį laukė susitikimas su žurnalistais iš Austrijos ir diskusija Akademiniame politologų klube apie Europos Parlamento vaidmenį ES santykiuose su trečiosiomis šalimis.

Su austrų žurnalistais, atvykusiais iš arčiau susipažinti su Lietuva, susitikome Vilniaus TV bokšte. Prieš mums susitinkant, svečiai jau buvo apsilankę pas premjerą A. Kubilių, Užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, Teisingumo ministrą R.Šimašių. Susitikimo metu kalbėjomės apie Lietuvos energetikos politiką, Lietuvos ir jos visuomenės požiūrį į ES bei Lietuvos narystę joje. Austriją ir Lietuvą vienija tai, kad nesam didžiosios ES šalys, taigi buvo galima kalbėtis apie mažųjų valstybių situaciją ES, bet skirtingas statusas (narystės trukmė) ir istorinės patirtys yra tai, kas mus skiria. Visgi, kalbėdami apie žmonių nusiteikimą dėl ES ir jos ateities, atradome daugiau panašumų, nei skirtumų – austrai, kaip ir mūsų kraštiečiai, mažai domisi Briuseliu, kuris atrodo pernelyg toli.

TV bokštas – simbolinė vieta  kiekvienam Lietuvos piliečiui, menančiam 1991 metus. Įdomu, kaip atrodė minia per TV bokšto langą tą Sausio 13-osios naktį, kur drąsiai stovėjo mūsų tėvai, draugai, kaimynai. Bent jau man buvimas prie TV bokšto sukelia keistus jausmus, keistus, nes pati anuomet buvau dar vaikas ir čia nebuvau, bet buvo mano artimieji. Paleidžiu mintis ir bandau įsivaizduoti, kaip toje pačioje vietoje prieš 20 metų buvo puolamas beginklis Laisvės troškimas. Ekskursijų metu lankome įvairių mūšių vietas, bet niekur nėra tokio jausmo ar įsivaizdavimo kaip čia.

VDU – diskusija su jaunaisiais politologais

Ketvirtadienio popietę su Akademiniu politologų klubu susitikome VDU centriniuose rūmuose. Man VDU – ypatingas universitetas, ne tik dėl to, kad mano seserys jį baigė, bet ir dėl to, kad jį 1936 m. cum laude baigė ir mano močiutė. Anuomet tai buvo puikių specialistų kalvė, norisi tikėti, kad ir dabar taip yra.

Labai smagioje jaunųjų politologų auditorijoje diskutavome apie ES užsienio politiką – dalyvavo dr. Antanas Venckus ir EP informacijos biuro Lietuvoje administratorius ryšiams su žiniasklaida Robertas Pogorelis.

Akademinio politologų klubo archyvo nuotraukos

Nesunku pastebėti, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo užsienio politikoje “briuselizacijos” vis daugiau, esame raginami kalbėti vienu balsu, tačiau akivaizdu, kad tą daryti neretai – labai sudėtinga (tereikia prisiminti pastarųjų savaičių įvykius UNESCO dėl Palestinos ir Izraelio).

Politologų buvau kviesta pristatyti EP vaidmens užsienio politikoje su trečiosiomis šalimis. Dr. Antanui Venckui pristačius ES institucijų struktūrą ir galias, toliau kalbėjomės apie EP reikšmę ir veiklą, apie tai, jog EP yra net 38 delegacijos su ne ES šalimis ir tai rodo, kad užsienio politikos linija yra labai stipri. Kiekvienas europarlamentaras  neišvengiamai yra daugiau ar mažiau įsitraukęs į ES užsienio politikos formavimą. Taip pat aptarėme rezoliucijų dėl žmogaus teisių pažeidimų ir padėties trečiosiose šalyse svarbą, tradicinę Sacharovo premiją, kuri kasmet teikiama žmogaus teisių gynėjams, daugiašalių parlamentinių asamblėjų veiklą, į trečiąsias šalis siunčiamų EP rinkimų stebėjimo misijų reikšmę.

Vilniuje – devintasis Europos šalių kino forumas SCANORAMA

SCANORAMA. Man šis kino festivalis – visuomet buvo laukiamas. O šiemet man pačiai ypatingas tuo, kad galėjau paremti vieną iš filmų programų – Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinių filmų retrospektyvą “Laiko upė”. Šie kūrėjai pristato festivaliui filmus apie mūsų, Lietuvos, kasdienybę, buitį ir būtį. Paprastų žmonių gyvenimai, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Gruodžiai užfiksuodami kasdienybę išsaugoja dalykus, virstančius istorija. Tai ir Vilniaus pirtis, ir senųjų Musteikos kaimo gyventojų gyvenimai, ir kaliausių statymas laukuose,  ir pan.

Su festivalio “Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite. M. Mikulėno nuotr.

Nepaprastas šios programos filmas „Upė“, kuriame pasakojama apie žmones, gyvenančius Neries ir Šventosios upių santakoje – Saleninkų kaime, Jonavos chemijos giganto pašonėje. Prieš dvidešimtmetį, po chemijos kombinate įvykusios avarijos kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečiai – liko ir iki šiol keliolika šeimų gyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto, o į seniūniją (už 12 km) nevažinėja autobusas, vaikai kasdien turi perplaukti upę ir dar gerokai pakeliauti, kol pasiekia Ruklos mokyklą. Viskas atrodo nepaprasta, o žmonės taip gyvena kasdien ir kuria savo šeimų ir vaikaičių gyvenimus.

Gruodžių filmų retrospektyvos antrą dalį galima pasižiūrėti šią savaitę, trečiadienį, kino teatro “Pasaka” mažojoje salėje.

Atgimimas – iki šiol nematytuose kadruose

Sekmadienį taip pat turėjau gražią progą apsilankyti rež. Giedrės Žickytės filme “Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Iš archyvinių kadrų sudėliota, apipinta ano meto aktyvistų prisiminimais istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – „Anties“ muzikantai „perestroikos“ ir Sąjūdžio reiškinių kontekste, naujai pažadina jausmus, kurie turbūt mus visus vienija.

Kadras iš G.Žickytės filmo “Kaip mes žaidėme revoliuciją“

Atgimimas per muziką (ir rokenrolą:), atgimimas, kuris sujungė ir seną, ir jauną, ir rūpintojėlį, ir roko muzikos polėkį. Tai filmas ne apie skausmą ar skausmingus patyrimus, bet apie didžiulį Lietuvos susitelkimą ir žmones, buvusius viso to smaigalyje.

Man bene labiausiai užstrigo filmo epizodas, kuriame – per Lietuvą keliaujantis “Roko maršas”. Kai sustodavo miesteliuose, dalindamas žmonėms mažytes trispalves, buvo giedama tautiška giesmė. Senesnieji – verkė, o jaunieji – mokėsi himno žodžius. Tai išties nematyti archyviniai kadrai, kurie tarsi prikelia anuometines emocijas ir prisiminimus.

Read Full Post »