Metas liautis, ponas Valdemarai Tomaševski.

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.  Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis kategorijomis Europos valstybių atstovų ir ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šįkart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną kortelę ir prašydama žodžio.

Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasisakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdemaro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba ir kurios pilietis yra, įstatymų.  Sulaukiau ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui pasibaigus.

Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią kortelę kyla noras panaudoti būtent per p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sistemingai naudojasi proga paskleisti tautinių mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne oficialių posėdžių metu.

Europos Parlamentas yra skirtas bendraeuropinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomės susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti geranorišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant kontrargumentus, pateikiant faktus kolegoms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė beveik visi Lietuvos EP nariai,  ir kuriame kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra apie ką – juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių trūkumo ir kitų sunkumų.

Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti visas įmanomas tarptautines organizacijas, skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje veikianti rimta tarptautinė institucija nenustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors tarptautines normas.

Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Tomaševskio pastangomis šis klausimas keliamas Europos Parlamente.  Tačiau ir čia, net po keletos bandymų iš Europos Komisijos išgauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad Komisija numano ir apie politinį šio klausimo “pamušalą”.

Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius lenkus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautiečiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva persekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o verčiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant progų dirbti konstruktyviau ir ties dalykiniais klausimais.

Read Full Post »

ES finansinė perspektyva skirta geresnei žmonių gyvenimo kokybei valstybėse narėse, o ne siaurų grupių galimybėms pasipelnyti

Ši savaitė Europos Parlamente – gausi sprendimų dėl Europos Sąjungos finansinės ateities. Antradienį patvirtintas ilgai derintas susitarimas dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams bei dokumentas dėl Ignalinos AE uždarymo tolimesnio finansavimo, trečiadienį Europos Parlamentas pritarė ES 2014 metų biudžeto projektui bei atskirų ES fondų veikimą reguliuojantiems dokumentams.

Susitarimus dėl šių dokumentų išties galima vertinti kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmę. Susitarimas dėl daugiametės finansinės perspektyvos buvo derinamas beveik pusę metų. Dar ir pačią balsavimo Europos Parlamente dieną iki galo nebuvo aišku, ar jam pritars visos EP frakcijos. Tuo tarpu diskusijos dėl kitų metų biudžeto tarp ES valstybių atstovų truko iki paryčių (beje, praėjusiais metais derybos dėl biudžeto nebuvo tokios sklandžios ir nusitęsė net į šių metų pradžią).

Jau dabar galima konstatuoti, jog Lietuva, nors ir nepasiekė visko, ką buvo užsibrėžusi, iš visų derybų išeis nugalėtoja – visuose dokumentuose numatytas finansavimas, teksiantis Lietuvai yra didesnis, nei iš pradžių siūlė Europos Komisija. Štai, pavyzdžiui, finansavimas Ignalinos AE uždarymui padidintas nuo Europos Komisijos siūlytų 210 iki 450 milijonų eurų (nors ir nesiekia Lietuvos prašytų 770 milijonų). Naujos finansinės perspektyvos metu numatytas ir paprastesnis ES lėšų administravimas bei lankstesnis jų perskirstymas tarp atskirų fondų. Galiu pasidžiaugti, kad mano ir kolegų pastangomis programos „Europa piliečiams“ rėmuose atsiranda galimybė finansuoti projektus, prisidedančius prie bendros mūsų istorinės atminties išsaugojimo.

Vis tik visi ES lėšomis finansuojami projektai įgyvendinami valstybių narių vyriausybių, remiantis nacionaliniais teisės aktais. Būtent nacionaliniais teisės aktais nustatomi finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymas tarp šių prioritetų ir skirtingų įgyvendinančių institucijų. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos Lietuvai bus skiriama ES struktūrinė parama 2014-2020 metais, yra Partnerystės sutartis ir veiksmų programa. Partnerystės sutartyje nustatomi nacionaliniai plėtros poreikiai ir pasirenkami prioritetai, kurie galėtų būti finansuojami ES lėšomis.

Ruošiantis 2007-2013 metų finansinei perspektyvai, viešojoje erdvėje vyko aktyvios diskusijos dėl prioritetų nustatymo, įtraukiant įvairias visuomenės grupes ir organizacijas. Šiuo metu Lietuva pagal ES paramos panaudojimą jau priskiriama prie pirmaujančių ES valstybių. Diskusijos buvo prasidėjusios ir ruošiantis 2014-2020 metų finansinei perspektyvai. Deja, po Seimo rinkimų 2012 metų rudenį šios diskusijos tarsi pasitraukė į pogrindį – informacija apie jas skelbiama tik specializuotame portale ir yra taip “saugiai padėta“, kad rasti ją gali tik žinantys, kur ieškoti. Tuo tarpu plačioji visuomenė lieka nuošaly nuo šių sprendimų priėmimo – valdantieji, rodos, visiškai nenori, kad kuo daugiau gyventojų, bendruomenių ar organizacijų sužinotų apie planuojamus prioritetus, kad dalyvautų diskusijose. Skubama taip, kad ES paramos naudojimą reglamentuojantys dokumentai Europos Komisijai bus teikiami tvirtinti dar šiais metais.

Nežinia, kodėl nuo visuomenės yra slepiama, kokiems mūsų valstybės ir žmonių prioritetams 2014-2020 m. planuojama paskirstyti daugiau nei 40 milijardų litų. Negalima atmesti ir galimybės, jog tai susiję su valdančiosios koalicijos narių kova dėl ES lėšas administruojančių institucijų kontrolės. Juk kai niekas neteikia pasiūlymų, nekelia klausimų dėl planuojamų prioritetų tikslingumo, kur kas paprasčiau patvirtinti reikalingus dokumentus. Kitų ES valstybių patirtis rodo, jog tokia praktika – ydinga. Ne vienam yra tekę matyti Pietų Europos valstybėse vidury laukų užsibaigiančius greitkelius, o štai Rumunija privalės grąžinti maždaug penktadalį ES paramos lėšų (tai sudaro apie 1 milijardą eurų), išleistų sukčiaujant.

Taigi lieka tikėtis, jog teisėsaugos ir kontrolės institucijos neleis efektyviam Lietuvos diplomatų darbui dėl ES finansinės ateities virsti korumpuotų valdžios atstovų bei interesų grupių asmeninės gerovės užtikrinimo priemone. Nes ne tokia jos paskirtis.

Read Full Post »

Savaitė EP: nuo reikšmingų sukakčių iki energetikos

Prabėgusią savaitę posėdžiavome Strasbūre. Atrodo, ką tik pradėjau darbą Europos Parlamente, bet iš tiesų, ši plenarinė sesija žymėjo jau ketvirtojo darbo sezono pradžią.

Simboliška, tačiau pirmomis sesijos dienomis kaip tik sukako 60 metų nuo pirmosios Europos Tarybos susirinkimo Liuksemburge. 1952 m. rugsėjo 8–10 dienomis Liuksemburge vykęs Tarybos posėdis buvo dabartinės ES Tarybos pirmtakės Europos anglių ir plieno bendrijos Specialiosios ministrų tarybos posėdis. Tuo metu posėdžiaudavo tik šešios valstybės narės steigėjos: Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Persikeliant į šiandienos Sąjungą – Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso savo metinį pranešimą skaitė jau 27 valstybių atstovams Europos Parlamente.

Ekonominis Europos valstybių bendradarbiavimas ir integracija, principai, davę pradžią ES, nemenkiau aktualūs ir šiandien. J. M. Barroso metinėje kalboje pabrėžė, kad būtina siekti tautinės valstybių federacijos, su dar glaudesne  ekonomine ir monetarine integracija, o ne kurti vieną supervalstybę.

Ne tik Komisijos pirmininko kalba skatino mintį apie “energetinę savaitę“, kupiną energetinių temų: pritarėme energijos vartojimo efektyvumo direktyvai, įpareigojančiai renovuoti vyriausybinius pastatus, o energetikos įmones – diegti energijos taupymo sistemas. Antra vertus, kalbėdama plenariniame posėdyje, pabrėžiau, kad trūksta griežtesnių energijos efektyvumo tikslų įvardijimo, be kurių nerealu tikėtis pasiekti aukštesnių taupymo standartų. Efektyvus energijos vartojimas prisideda ne tik prie kovos su klimato kaita bei aplinkos išsaugojimo, bet ir kuria naudą visai Europos Sąjungos ekonomikai, apie kurios siekį tiek daug kalbamą visų ES viršūnių pasisakymuose.

Ketvirtadienį patvirtinome dokumentą, nustatantį tarpvyriausybinį valstybių narių ir trečiųjų šalių energetikos susitarimų mechanizmą. Šiuo dokumentu įpareigojamos valstybės teikti informaciją EK, jei susitaria su trečiosiomis valstybės dėl energijos tiekimo. Itin akivaizdus pavyzdys – EK pradėtas tyrimas dėl dujų įmonės Gazprom, kurio laukėme jau ne vienerius metus.

Aišku, ne vien energetiniais klausimais buvo gausi sesijos darbotvarkė – aptartas ir galvijų žymėjimas, galimai veikę CŽV kalėjimai, žemės ūkio finansavimo schemos, farmakologinis budrumas, ES išorės reikalai, padėtis Rusijoje ir žmogaus teisių pažeidimo, ypatingai grupės „Pussy Riot“, atvejai, taip pat situacija Azerbaidžane bei Sirijoje. Tylos minute pagerbėme rugsėjo 11-osios aukas. Liūdna konstatuoti, kad būtent šiomis dienomis atakos Libijoje metu žuvo JAV ambasadorius, o posėdžiaudami EP delegacijos su Valstijomis susitikime, girdėjome ne vieną užuojautą ir perspėjimą apie beprasidedančius veiksmus prieš JAV Jemene.

Eidama iš susitikimo į susitikimą, bendravau tiek su latviškos (kurių negaliu nepagirt už greitą reakciją, domėjimąsi, nuolatinį darbo Parlamente nušvietimą), tiek ir su lietuviškos žiniasklaidos atstovais. Ypač smagiai kalbėjomės su labai jauna, entuziastinga žurnaliste iš radijo stoties„Laisvoji banga“.

Neapsiėjusi be netikėtumų oro uoste Frankfurte, kai vos jame nelikau nakvoti, savaitės pabaigoje dalyvavau Energetikos ministerijos konferencijoje apie Baltijos regiono energetikos rinkas. Išskirtinio svečio teisėmis dalyvavęs eurokomisaras G. Oettinger pabrėžė, kad atėjo laikas užkirsti kelią principui “skaldyk ir valdyk“, o panašus dujų kainų lygis privalo būti visose ES šalyse, be itin žymių nuokrypių. Panašiai Komisijoje už energetiką atsakingas komisaras kalbėjo ir būdamas Strasbūre, klausymų-atsakymų valandoje.

Belieka tikėtis, kad komisaro žodžiams lemta pildytis, nepaisant, jog vis dar neaišku, kokia ateitis laukia „nedraugiškų“ Lietuvos kaimynių statomų elektrinių. Iš savo pusės galiu pažadėti, kad šį klausimą kėliau ir kelsiu Europos Parlamente!

Read Full Post »

Savaitė Strasbūre – gausesniame kolegų būryje

Šią savaitę posėdžiavome Strasbūre. Ir jau didesniame kolegų būryje. Stebėtojų teisėmis prisijungė 12 narių iš Kroatijos, kurie tikraisiais Europos Parlamento nariais taps po 2013 m. ES plėtros. Lietuva jau bus net 28 ES šalims narėms pirmininkaujanti valstybė!

Vienas iš pagrindinių šios sesijos klausimų – energijos apmokestinimas, sukėlęs daug diskusijų tiek plenariniame posėdyje, tiek ir  politinėse grupėse. Klausimas, liečiantis kiekvieną ES pilietį, todėl lengvai galintis tapti ir manipuliavimo įrankiu, artėjant rinkimams valstybėse narėse. Visas pasiūlymas gana techninis, tačiau labiausiais aistras kaitino vienas iš pakeitimų, siūlantis energiją apmokestinti taikant proporcionalumo principą. Pavykus šį pakeitimą iš dokumento pašalinti, visam pranešimui buvo pritarta. Kita vertus, Lietuvoje sukeltą ažiotažą vertinčiau nevienareikšmiškai – nors, buvo teigta, kad pagal Komisijos pasiūlymą dyzelinas brangtų jau 2013 m., dokumente apie tai nebuvo kalbama. 9 proc. kainos pakilimui buvo duota net 11 metų – iki 2023 m.

Kita vertus, energija, energetiniai ištekliai – ne tik politikų diskusijose, bet aptarti ir tarptautininės studentų organizacijos AIESEC baigiamojoje konferencijoje „Žalioji energija“ praeitą savaitgalį Vilniuje. Tai buvo tarsi įvadas į darbo savaitę Strasbūre, nes jaunimui rūpimi klausimai – atominės Lietuvoje ateitis, argumentai „už“ ir „prieš“ branduolinę energetiką, alternatyvūs energijos šaltiniai, visada rūpimi ir keliami ir čia, Europos Parlamente. Be to, džiaugiuosi, kad teko garbė globoti šį iniciatyvaus jaunimo tęstinį projektą.

Kaip ir kiekvieną savaitę, plenarinėje sesijoje daug klausimų, susijusių su žmogaus teisėmis, situacija Sirijoje, Birmoje, Malyje. O kaip ir visada pabrėžiu, bendraudama su žmonėmis Lietuvoje, žmogaus teisės – viena iš pamatinių EP darbo sričių. Tiesa, pasakoti ir dalintis patirtimi apie darbo specifiką Europos Parlamente, turėjau progą ir šią savaitę. Trečiadienį sulaukiau lankytojų grupės iš Lietuvos. Tiksliau – Vakarų Lietuvos: Skuodo, Klaipėdos, Palangos, Plungės, Rietavo…Kaip visad lankytojai smalsūs, besidomintys tuo, kas vyksta Briuselyje ir Strasbūre, kaip priimami sprendimai, kokie klausimai darbotvarkėje ir pan. Nors į tądien vykusį iškilmingą Jordanijos karaliaus Abdula II pasisakymą mano lankytojai nespėjo, kiek vėleliau drauge klausėmės Komisijos vadovo J. M. Barroso kalbos.

Na, o savaitgalis – Lietuvoje. Šeštadienį prisijungsiu prie akcijos „Darom“ Šiauliuose!

EP ir Radvilės Morkūnaitės nuotr.

Read Full Post »

Vasario 16-osios proga – šilčiausi linkėjimai!

Su šilčiausiais linkėjimais visus sveikinu Vasario 16-osios proga. Tikiuosi, kad kiekvienam ši diena, atmenant ano meto šviesuolius ir sekant jų pavyzdžiu – bus proga atrasti daugiau meilės Lietuvai!

Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną su kolegomis paminėjome ir Strasbūre, besibaigiant Europos Parlamento plenarinei sesijai.

Read Full Post »

Mediumas Europos Parlamente ir pirmoji naujųjų metų plenarinė sesija

EP archyvo nuotrauka

Šiomis dienomis EP daugiausiai dėmesio skiriama rinkimams, kitaip tariant pirmininkų, vicepirmininkų, koordinatorių rotacijai.

Europos Parlamentas turi naują pirmininką – dvejus su puse metų pirmininkavusį lenką, Europos liaudies partijos atstovą, J. Buzeką pakeitė vokietis socialistas Martinas Šulcas (M. Schulz). Nepaisant to, kad daug buvo kalbėta apie išankstinius didžiųjų politinių grupių susitarimus, visgi šiokia tokia intriga buvo: kandidatas turėjo varžovų – Nirj Deva, gavęs 142 balsus, (ECR grupė) ir Diana Wallis, gavusi 141 balsą (ALDE grupė). O M. Šulcas pirmininku tapo surinkęs 387 parlamentarų balsus, palyginimui – Buzekas savo laiku gavo 555! Na, bet kokiu atveju čia tinka pasakymas, kad pirmininkas buvo ne karūnuotas, o išrinktas…

Žinoma, nemaža dalis (matosi iš balsų pasiskirstymo) parlamentarų skundėsi išankstiniu susitarimu. Man taip pat tokie veikimo principai nėra malonūs, tuo labiau kad tai išskirtinai didžiųjų valstybių projektas, visi kiti tiesiog pastatyti prieš faktą. Tam tikra prasme, manau, kad tokie susitarimai veda euroskeptikų pasitenkinimo link – proga badyti pirštais, kad tai tik demokratijos imitacija. Žinoma, tiek buvęs EP pirmininkas, tiek naujas – kompetentingi žmonės, patyrę ir solidūs politikai, tačiau pats demokratijos imitavimo žaidimas nėra labai „skanus“.

Pirmininkas – Europos Parlamento vėliava. J. Buzekui tikrai negailiu gerų žodžių. Mano galva, jis sugebėjo nebūti lenkų pirmininku, bet būti visų valstybių europarlamentarų atstovu. Tai inteligentiškas, labai taktiškas ir šiltas žmogus. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje, pirmininkaudamas posėdžiams, po kiekvieno balsavimo punkto padėkodavo kolegoms, taip prailgindamas balsavimo laiką, todėl buvo besiskundžiančių maža balsavimo sparta:) Visgi tai rodo gražų, mandagų požiūrį į kolegas ir aukštą darbo kultūrą. Akivaizdu, kad J. Buzekas turėjo puikią komandą, ypač noriu pasidžiaugti mūsų tėvynainiu, pirmininko diplomatiniu patarėju Arnoldu Pranckevičiumi.

Tuo tarpu M. Šulcą žinau kaip aistringą oratorių, visuomet karingai nusiteikusį, kartais netgi pernelyg aštriai dėstantį savo nuomonę. Ir jam tenkanti užduotis tikrai nelengva – atstovauti visus EP narius, ne vien savo politinę frakciją ar valstybę. Būti ne socialistų, bet viso EP pirmininku.

O ar Lietuvai paranku, jei EP pirmininkas vokietis? Viena aišku, kad mūsų regiono problematika ir klausimai jam bus kur kas tolimesni nei p. Buzekui.  Žinoma, nuo pirmininkaujančių pasikeitimo politinė darbotvarkė nesikeis – ypač tai, kas susiję su EP dalyvavimu teisėkūros procese. Tuo tarpu teoriškai įmanoma, kad tam tikri klausimai galbūt nebus prioritetiniai. Pavyzdžiui, istorinis teisingumas – nežinia, koks bus M. Šulco nusiteikimas šiuo klausimu.

EP taip pat turi ir naujus (kai kurie iš jų) vicepirmininkus, viso – 14. Dar šią savaitę rinksime kvestorius. Na, o pasikeitimai delegacijose, komitetuose – artimiausios savaitės darbotvarkėje. Vėlgi – tai susitarimai..

Danijos pirmininkavimo prioritetai

Šiandien Danijos premjerė Helė Torning-Šmit (Helle Thorning-Schmidt) Europos Parlamentui pristatė Danijos pirmininkavimo prioritetus. Ji išskyrė bedarbystės problemą, ypač akcentavo jaunimo nedarbą ir būtinybę spręsti šias problemas įgyvendinant naują augimo darbotvarkę. EK pirmininkas J.M. Baroso antrino premjerei, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurioms turės būti skiriama nemaža dalis struktūrinių fondų paramos. Taip pat kalbėta dėl euro krizės, prekybos politikos, kovos su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu.

Taip pat prie prioritetų – ekologiška ES, t.y. žaliosios  darbotvarkės įgyvendinimas – ekonomikos augimas nedidinant energijos suvartojimo. Itin svarbu bus susitarti dėl Energijos efektyvumo direktyvos. Plačiau aplinkosauginius prioritetus bus galimybė aptarti kitos savaitės ENVI komiteto posėdyje su atitinkamais Danijos ministrais.

Read Full Post »

Paskutinė šių metų plenarinė sesija Strasbūre

Praėjusią savaitę Strasbūre šurmuliavo ne tik kalėdinės mugės, žavėjo elzasietišku stiliumi išpuošti namai, bet ir spaudė ganėtinai atšiaurus šaltukas. Besibaigiančių metų, artėjančių švenčių nuotaikomis gyveno ir Europos Parlamentas. Bent jau šią savaitę išskirčiau tris ypatingus įvykius: kasmetinis Sacharovo premijos įteikimas, pusmečio lenkų pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaiga, na, ir vienas svarbiausių – dabartinio EP pirmininko Jerzy Buzeko pustrečių metų kadencijos pabaiga.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi – atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Read Full Post »

Strasbūro savaitė

Savaitė Europos Parlamente prabėgo plenarinių posėdžių ritmu Elzaso sostine tituluojamame Strasbūre. Iš savaitgalio perspektyvos žvelgdama į prabėgusias darbo dienas, kaip vieną iš svarbiausių Europos Parlamento sprendimų išskirčiau balsavimą dėl 2012 m. ES biudžeto. Kita vertus, nesvarbu ar nacionaliniu, ar europiniu mastu, biudžeto tvirtinimo klausimas visada išlieka jautrus. Įdomu, kokios pozicijos laikysis Tarybos atstovai derybose lapkritį, bet EP pateiktame biudžeto projekte numatyta daugiau lėšų struktūriniams fondams, migracijos politikai, naujovėms, užsienio politikai.

Finansų ir euro zonos krizės intriga išsilaikė iki pat ketvirtadienio paryčių ir Briuselyje, kuriame euro zonos valstybių vadovai susitarė dėl finansinių pagalbos mechanizmų taikymo ir įsiskolinimų sumažinimo Graikijai. Tikiu, kad po tokių išmėginimų Europa taps atsakingesnė ir sustiprėjusi. Kai kalbama apie valstybių ekonomikas ištikusią krizę ar net galima antrą krizės bangą, ypatingai svarbūs tampa socialiniai, socialiai jautrių grupių įtraukties į darbo rinką klausimai. Šiomis temomis per praėjusią plenarinę sesiją teko pasisakyti nekart. Diskusijose apie žmonių su negalia judumą ir įtrauktį pabrėžiau, kad veiksmų, kurių imasi valstybės narės, gerindamos bendrąją infrastruktūrą, tempas vis dar yra per lėtas, o negalią turintys asmenys turėtų būti pakankamai integruoti į darbo rinką bei galėtų gauti jiems būtinas sveikatos priežiūros paslaugas. Kalbėdama apie naujų darbo vietų kūrimo problematiką, pasisakiau už „žalių“ darbo vietų kūrimą ir jaunimo, atskirų socialinių grupių užimtumo skatinimą. Dar vienas pakankamai naujai besiformuojantis socialinis fenomenas – vienišos motinos. Pabrėžiau, kad, viena vertus, būtina rasti paramos priemones šiai socialinei kategorijai, antra vertus, jos turėtų neiškreipti paskatų auginti vaiką pilnoje šeimoje.

Nors ekonominiai klausimai ir diskusijos buvo darbotvarkės viršuje, tačiau ketvirtadienį balsavome dėl keleto itin svarbių rezoliucijų – dėl padėties Ukrainoje po Julijos Tymošenko įkalinimo, situacijos Sirijoje ir Egipte, ypatingai dėl krikščionių padėties religijos laisvės atžvilgiu. Beje, pastarosios rezoliucijos esu viena iš bendraautorių nuo savo politinės frakcijos. Rezoliucijoje dėl Ukrainos EP laikėsi nuomonės, kad ES ir Ukrainos santykių stiprinimas bei stojimo į ES perspektyvos suteikimas Ukrainai labai svarbūs ir atitinka abiejų šalių interesus. Taip pat pripažįstant Ukrainos europinius siekius pagal Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnį, su sąlyga, kad laikomasi visų kriterijų – pagarbos demokratijos principams, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei įstatymo viršenybei. Kaip tik tą pačią dieną Europos Parlamentas atidavė duoklę būtent už tokius principus kovojantiems – ketvirtadienį buvo paskelbti Sacharovo premijos laureatai. Jais tapo „Arabų pavasario“ aktyvistai. Sacharovo premija už žodžio ir minties laisvę bus iškilmingai teikiama gruodžio 14 d.

Penktadienį, kaip visada po Strasbūro, praleidau Lietuvoje. Šalia tradicinių keleto susitikimų su interesantais biure, pirmąkart dalyvavau nacionaliniuose maldos pusryčiuose Seime. Gilų įspūdį paliko penktadienį Užsienio reikalų ministerijoje vykęs knygos „Tarp pilkų debesų“ pristatymas ir susitikimas su romano autore Amerikos lietuvių rašytoja, lietuvio pabėgėlio dukra Rūta Šepetys. Bestseleriu tapusiame romane aprašomi nežmoniški 1941 m. birželio 14 d. ištremtos šeimos išgyvenimai. Po knygos pristatymo pagalvojau, kad tai būtų dar viena galimybė Europos Parlamente kalbėti apie istorinę atmintį, jos įamžinimą ar net pasikvietus pačią autorę į Briuselį, surengti jos knygos pristatymą.

Šiandienai tiek ir vėl greit prabėgusios savaitės Strasbūre apžvalgos. Priešaky – ilgasis Vėlinių savaitgalis. Kaip niekad gražaus rudens vakarais lankysiu Anapilin išėjusiųjų, ne tik man pačių artimiausiųjų – senelių, prosenelių, bet ir mažai kieno teprižiūrimus kapus. Ramaus savaitgalio.

Read Full Post »

Po intensyvios Strasbūro plenarinės sesijos – žalioji savaitė Lietuvoje

Plenarinių posėdžių Strasbūre savaitę pradėjome nuo gegužės 9-osios, Europos dienos minėjimo. Keletas renginių Europos Parlamente, iškilminga Europos Sąjungos vėliavos pakėlimo ceremonija ir himno sugiedojimas buvo skirti šiai progai pažymėti.

Manau, kad labai šiai progai tiko gegužės 10-osios, antradienio, Trišalės asamblėjos susitikimas. Lietuvos Seimo pirmininkė I. Degutienė, Lenkijos Senato pimrininkas B. Borusewicz, Ukrainos Rados pirmininkas V. Lytvyn kalbėjo apie vieningą Europą ir tokių šalių kaip Ukraina priartinimą prie jos. Pagrindine mintis Trišalėje asamblėjoje, kuri dar buvo skirta ir Lietuvos-Lenkijos gegužės 3-osios Konstitucijos 220-osioms metinėms, – Ukraina ne Europos kaimynė, o pilnateisė Europos valstybė.

Kitas svarbus šios sesijos akcentas – debatai plenarinėje dėl Černobylio. Kalbėdama sesijoje, pabrėžiau, kad viena katastrofos, įvykusios prieš 25 m. priežasčių – klaidos rengiant projektą ir nepavykęs reaktoriaus bandymas ekstremaliomis sąlygomis. Šios problemos būdingos ir kitoms atominėms, statomoms Lietuvos (kartu ir Europos Sąjungos) pasienyje. Nors ne sykį kartota, kad statybos planuojamos nebaigus poveikio aplinkai vertinimo, tačiau jos jau pradėtos… Neatsitiktinai, keldami šį opų klausimą su EP kolegomis ne tik parengėme klausimą Europos Komisijai, apie kurį jau rašiau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose, bet ir kartu L. Donskiu, J. V. Paleckiu, Z. Balčyčiu suvienijome pastangas siekdami platesnio ES institucijų, šalių narių bei tarptautinių organizacijų dėmesio Lietuvai itin aktualiai problemai – šalia Lietuvos ir ES sienų planuojamų atominių elektrinių Baltarusijoje bei Kaliningrado srityje saugumui. Šią savaitę pradėjome rinkti parašus po rašytine deklaracija, kurioje pabrėžiama, kad tarptautinių saugumo kriterijų neatitinkančių atominių elektrinių statyba šalia ES sienų kelia didelį pavojų ne tik ES šalims, bet ir visai Europos teritorijai ir yra bendras visos ES rūpestis, kuris privalo sulaukti ne tik šalių narių, bet ir Europos Komisijos dėmesio ir aktyvių pastangų užtikrinant saugumą.

Beje, labai džiaugiuosi, kad viena mano inicijuotų rašytinių deklaracijų dėl aplinkos tvarkymo akcijos “DAROM“ jau pasiekė tikslą – surinko 401 EP nario parašą ir tapo oficialiu EP dokumentu, kuri besibaigiant plenarinei, ketvirtadienį, ir patvirtinome.

Šiame dokumente raginame Europos Komisiją – remti iniciatyvą visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat sukurti tinklalapį, kuriame būtų skelbiami valstybių duomenys apie atliekas bei žemėlapiai, nurodantys nelegalių sąvartynų vietas, ES valstybes imtis papildomų pastangų siekiant perdirbti kuo daugiau atliekų ir visapusiškai įgyvendinti šios srities ES teisės aktus.

Be šių svarbių posėdžių ir dokumentų svarstymų, šią savaitę tradiciškai buvo gausu susitikimų. Su komisaru G. Oettingeriu diskutavome apie „stress“ testus, kurie bus taikomi atominėms elektrinėms ir kriterijų šiems testams parinkimą. Komisaras G. Oettingeris žadėjo, kad jie turėtų būti parengti iki šių metų gruodžio mėnesio. Mano nuomone, svarbiausia, kad šie testai būtų privalomi tiek atominėms elektrinėms ES valstybėse, tiek ir trečiosioms šalims. Pusryčių su komisaru A. Šemeta metu aptarėme einamuosius Europos Komisijos ir Parlamento reikalus, su komisare C. Hedegaard – apie klimato kaitą. Istorinio sutaikymo neformalioje grupėje, vadovaujamoje S. Kalnietės, numatėme ateinančių posėdžio temas, artėjančius ELP politinės grupės klausymus rugsėjo mėnesį. Viduržemio jūros šalių delegacijos susitikime kalbėjomės apie Palestiną ir Izraelį, vienpusišką Izraelio siekį nepripažinti Palestinos nepriklausomybės siekio. Panašu, kad besiklostantys įtempti santykiai tikrai regionui taikos neatneš. Dar išskirčiau ir filmo apie M. Chodorkovskį demonstravimą EP. Pribloškiantys faktai ir pamintos žmogaus teisės Rusijoje vertė susimąstyti ne vieną, žiūrėjusį filmą apie turtingiausią Rusijos žmogų, tapusį garsiausiu pasaulio kaliniu.

Penktadienį Vilniuje diskusijai apie Poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą ir galimybes siekti jo objektyvumo sukviečiau su šia sritimi dažnai susiduriančius ekspertus iš NVO, valstybinio sektoriaus ir mokslo pasaulio. Susitikime aptarėme priežastis, dėl kurių PAV (plačiąja prasme, apimant ir strateginį, ir ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą) procesai (ypač kalbant apie didelius projektus) sulaukia priekaištų, taip pat – galimus mechanizmus taisant šiuos trūkumus.

Tikiuosi, jog artėjant ES Direktyvos dėl poveikio aplinkai vertinimo peržiūrai 2012 metais, su specialistų pagalba pavyks parengti pasiūlymus, padėsiančius padidinti visuomenės dalyvavimo svarbą ir išreikštos nuomonės reikšmę, imtis konkrečių sankcijų už visuomenės dalyvavimą nustatančių taisyklių nesilaikymą taikymo. Taip pat – kaip siekti maksimalaus poveikio aplinkai vertinimo proceso objektyvumo, ir išvengti situacijos, kai PAV užsako ir apmoka pats vystytojas, o „ekspertai“ suinteresuoti parengti ataskaitą, kuri būtų naudinga užsakovui.

Rytoj ketinu tradiciškai, kaip ir kasmet dalyvauti Kalniškės mūšio minėjime. Artėjanti savaitė – žalioji, jos metu europarlamentarai dirba savo šalyse. Aš taip pat planuoju keletą vizitų pas kraštiečius Lietuvoje, taip pat – dalyvausiu išvažiuojamajame EP Aplinkos komiteto posėdyje Varšuvoje.

Read Full Post »

Dar kartą apie kaltinimus “diskriminacija” ir tai lydinčią retoriką

Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.

Pastarasis klausimas, o tiksliau – jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų – pono Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos” Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir “nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba”, yra šio mano atviro laiško objektas.

Nors, atvirai pasakysiu, tą pačią valstybę atstovaujančių parlamentarų viešas nuomonių susikirtimas nėra itin malonus, šįkart Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kurioje, europarlamentarams ir Švietimo komisarei girdint Lietuvai vėl klijuota žmogaus teises diskriminuojančios, tautinių mažumų gerove nesirūpinančios ir piliečius engiančios valstybės etiketė, negalėjau nutylėti nesureaguodama atsakomuoju pasisakymu. Taip pat vis dar dabar, grįžus į Lietuvą, man kirba klausimas, kodėl Lietuvoje išrinktasis parlamentaras nuosekliai bando kurstyti savo tautiečių pasipiktinimą valstybe, kurioje jie gyvena. Dėl diskriminacinių sąlygų švietimo srityje? Kokių?

Juk faktai ir skaičiai, iliustruojantys tautinių mažumų situaciją, kalbant apie švietimą, yra aiškūs ir paprasti. Ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, kalbėti apie diskriminaciją, erdvės čia nėra. Pažvelkime: Lietuvoje gyvena apie 230 tūkstančių lenkų kilmės Lietuvos piliečių, veikia 75 mokyklos, vykdančios ugdymą tik lenkų kalba ir 34 mokyklos su lenkiškomis klasėmis. Tuo tarpu taip pat Lenkijos kaimynėje Vokietijoje, ES valstybėje, kur taip pat kompaktiškai gyvena istorinė lenkų tautinė mažuma (2 mln. lenkų), valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Galime sakyti – vienas pavyzdys nieko nelemia. Pasidairykime toliau: Latvijoje, kur kompaktiškai gyvena 60 tūkst. lenkų – tėra 5 mokyklos, Baltarusijoje (kur gyvena mažiausiai 400 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, Ukrainoje (mažiausiai 300 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos. Tiek skaičiais pasakytina apie ankstyvąjį mokymą ir mokymąsi mokykloje. Tačiau kalbant apie faktus, nederėtų pamiršti, jog tik Lietuvoje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto – tai unikalus pasaulyje atvejis: būtent Lietuvoje veikia vienintelis Lenkijos univesiteto padalinys užsienyje – Bialystoko univesiteto filialas.

Štai po tokių pastebėjimų – vėl laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, prie retorikos ir plačiai mano kolegos europarlamentaro vartojamos sąvokos “diskriminacija”, kai kalbama apie švietimo reikalus ir lenkų tautinės mažumos situaciją Lietuvoje.

Kalbant apie etnines mokyklas, Lenkijoje veikiančiose, vidutiniškai 40 proc. pamokų vyksta lenkiškai, o 60 proc. – ne lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje – 95 proc. dalykų dėstomi lenkų kalba ir tik 5 proc. – lietuvių. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurio “ribojimus” kaip diskriminaciją ir akcentuoja p. Tomaševskis, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo bei mokoma pilietiškumo pagrindų.

Tad eskaluojama “diskriminacija“ čia ne visai pritinkanti sąvoka, nes tai labai rimtas kaltinimas valstybei. O Lietuvos lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, kita vertus – jos padės Lietuvoje gyvenantiems lenkams geriau išmokti valstybinę kalbą, o tai reiškia – įgyvendinti jų teisėtus lūkesčius lengviau integruotis į darbo rinką ir viešajame gyvenime.

Žinant, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pataisos yra parengtos vadovaujantis lenkiškojo švietimo įstatymo modeliu, nesusilaikiau EP plenarinėje sesijoje nepaklaususi, ar p. Tomaševskis mano, jog ir Lenkijoje diskriminuojamos tautinės mažumos?

Baigdama tenoriu pasakyti, kad mane stebina p. Tomaševskio užimta politinė pozicija ir žodynas, kuris niekam, nei Lietuvoje nei Lenkijoje nėra naudingas ir nepritinka nariui institucijos, esančios žmogaus teisių ir demokratijos gynybos avangarde, nes grindžiamas klaidinančia informacija ir savo esme tikrai neprisideda prie tautinės santaikos puoselėjimo.

Read Full Post »