Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Trakinių partizanai’

Vasara praliuoksėjo nepastebimai greitai, su kiekvienais metais ji tą padaro vis greičiau. Deja. Šiandien vėl rutininis rytinis skrydis į Briuselį ir posėdžiai komitetuose bei politinėse grupėse – pasiruošimas kitos savaitės plenarinei. Svarbūs ir įdomūs klausimai – Tarpvyriausybiniai susitarimai tarp ES šalių ir trečiųjų valstybių energetikos srityje, Sieros kiekis jūriniame kure (laivininkystės konkurencingumo klausimai Baltijos jūroje), Energijos efektyvumo direktyva ir Farmakologinio budrumo paketas (vienas iš klausimų – informacija apie vaistus ir jų šalutinį poveikį).

Tiesa, ketvirtasis sezonas prasidėjo su tam tikra intriga. Vienas iš parlamento pastatų uždarytas, pastebėjus įtartinus skilimus plenarinių sesijų salės lubose. Tikiuosi, kad tai netaps ES ateities simbolika…

Mano vasara užsibaigė dviem panašios tematikos renginiais, kuriuos turėjau malonumo paremti – antruoju Laisvės kino seansu ir Trakinių partizanų sąskrydžiu.

Pastarasis, Tėvynę mylinčių žmonių susibūrimas, vyko šį savaitgalį Trakinių kaime (Anykščių rajone) ir sutraukė nemenką būrį tų, kurie domisi rezistencinio pasipriešinimo istorija. Džiugu, kad šįmet žmonių  jau daugiau nei pernai ir labai linkiu, kad skaičius augtų, tik norėtųsi, kad šis susibūrimas neprarastų savo dvasios. Paprastai taip jau nutinka: kai renginys tampa pernelyg masišku ar populiariu reiškiniu, atsiranda rizika prarasti tam tikrą nuotaiką. O ji dabar puiki – jokio patoso, įdomi programa, geranoriški ir nuoširdūs žmonės.

Pernai šiame festivalyje (drąsiai galiu taip vadinti) galbūt daugiausiai džiaugsmo kėlė bunkerio statyba, šįmet programa nemažiau įdomi – filmų peržiūros, paskaitos, koncertai, naktišokiai, diskusijos.

O rugpjūčio 25 d. vyko Laisvės kino ir dainų renginys, šįsyk Marcinkonyse – viename gražesnių Lietuvos miestelių. Susirinkusieji buvo pakviesti pasižiūrėti režisierių Vytauto V.Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Partizano žmona“. 2011 m. sukurtas dokumentinis filmas pasakoja apie legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę ir tragišką jų meilę. Filmas paremtas laiškais ir Nijolės atsiminimais apie jųdviejų jausmus Prancūzijoje, kur Juozas atvyko 1949 metais, antrąsyk iš okupuotos Lietuvos prasiveržęs į Vakarus. Šios istorijos kulminacija – vedybos, įvykusios žinant, kad Juozas netrukus grįš atgal į Lietuvą. Praėjus maždaug mėnesiui po vestuvių Juozas išvyko Lietuvon, kur 1951 m. rugsėjo 4 d., artimo bendražygio išduotas, žuvo. Būtent šiandien minime Juozo Lukšos žūties metines. Jis savo laiškuose žmonai Nijolei rašė, kad turi dvi mylimąsias – ją ir Lietuvą. Tad linkiu Lietuvą mylėti ne kaip kažką abstraktaus, bet kaip savo artimą – kaip mamą, tėtį, mylimą žmogų.

Laisvės kino ir dainų renginiai, vykę Merkinėje ir Marcinkonyse, skirti paminėti reikšmingą sukaktį, kai Laisvoje ir Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename ilgiausiai per pastarąjį 100 metų. Šių metų liepos 8–9 dienomis peržengėme simbolinį 22 metų slenkstį: dabartinė Lietuvos Respublika „pergyveno“ tarpukario Lietuvą – 1990 metais nepriklausomybę atkūrusi valstybė gyvuoja jau ilgiau nei 1918-ųjų Lietuva iki 1940 metų okupacijos.

 

 

 

Read Full Post »

Apie pokario istoriją kiekvienas sužino iš skirtingų šaltinių, tiksliau, susiformuoja savo požiūrį ir santykį.

Man pasisekė, nes vaikystėje apie tai girdėjau šeimoje. Per prievartą nebuvo grūdama sausa informacija. Prisilietimas prie šios temos atėjo per bendrą krašto pažinimą (su tėvais nemažai keliaudavom po Lietuvą, kur buvo žinomos partizanų žūties vietos – uždegdavom žvakelę, klausydavausi pasakojimų, kurie leido nuo mažens pažinti nemažą dalį svarbių mūsų valstybės išgyvenimų). Visgi itin daug konkretikos iš tėvų nereikalavau, suvokimas lipdėsi iš bendros atmosferos. Tačiau atėjo laikas, kai atsirado poreikis tarsi iš naujo įsisavinti ano meto istoriją. Panašiai, kaip iš naujo, po daugelio metų perskaityti tą pačią knygą – nauji patyrimai ir emocijos.

Lukšų šeima – išrašyta jų istorija vėl supažindino mane su pokario laikotarpiu. Juozo Lukšos -Daumanto ir jo žmonos dr. Nijolės Bražėnaitės meilės istorija (nuostabioje knygoje “Laiškai mylimosioms“) ir J.Lukšos laiškai mylimajai atskleidė gražią, poetišką sielą, tvirtą charakterį ir požiūrį į Lietuvą ir vertybes. Šeimų patirtys, ko gero, kuo puikiausiai ir suprantamiausiai atskleidžia ir mūsų tautos istorines patirtis bei skausmą. Tai paveikslas visų, kentėjusių nuo okupacijos.

Todėl šiandien, rugsėjo 4 d., man buvo labai svarbu prisijungti prie gausaus būrio žmonių, susirinkusių paminėti 60-ųjų J.Lukšos-Daumanto žūties metinių. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su para­ma Lietuvai.

Kaip ir daugelį metų prieš tai, taip ir šį rugsėjį žūties vietą (nes palaidojimo vieta – nėra žinoma) aplanko ir Daumanto našlė Nijolė, brolis Antanas Lukša. Prieš keletą metų turėjau progos susipažinti su šiais kilniais, šviesiais žmonėmis. Neįtikėtina, kad tie, apie kurių likimus pasakojama, kuriami filmai – vis dar šalia mūsų, gyvu žodžiu galintys perduoti tas patirtis.

Mano karta laiminga – mes dar turime galimybę suvokti pokario istoriją ne iš knygų, bet gyvų liudininkų pagalba.

Džiugina, kad jaunoji karta ieško ir naujų, kitų būdų pažinti okupacijos ir pokario istorines patirtis: šį savaitgalį taip pat vyko Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis “Trakinių partizanai 2011”. Į Anykščių rajone, Kurklių seniūnijoje esantį Trakinių kaimą Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“ ir Anykščių S.Dariaus ir S.Girėno 1-oji šaulių kuopa sukvietė tuos, kurie partizaninę temą atradę jau seniai ir tuos, kurie gal dar tik beatrandantys. Bunkerio statymas, darbas tremtinių virtuvėje, Vytauto V. Landsbergio filmo “Partizano žmona“ peržiūra ir diskusija su autoriumi, susitikimas su tremtiniais, partizanų poezijos naktiniai skaitymai, uteniškių muzikinės grupės “Siela” koncertas sukūrė atmosferą, kurioje kiekvienas, pabėgęs nuo pašalinių minčių, turėjo progos prisiminti ir apmąstyti istorinius įvykius, patirtis ir jų pamokas.

Smagu, kad prieš penkis metus, draugų rate gimusi įdėja paminėti 33 Trakinių kaime sušaudytus partizanus peraugo į tradiciniu tampantį ir vis daugiau dalyvių pritraukiantį Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydį.

Tikiu, kad kiekvienam  – savas atradimo kelias. Tam priemoniu randasi vis daugiau, vis daugiau aktyvių žmonių imasi iniciatyvos apie tai priminti, kalbėti. Linkiu kiekvienam susikurti savo supratimą apie mums taip svarbius istorijos vingius ir, svarbiausia, nelikti abejingume.

Na, o organizuojantiems – nuoširdi padėka. Man pačiai – visada malonu prie tokių inicityvų prisidėti, jas paremti ir globoti.

Radvilės Morkūnaitės, Mindaugo Mikulėno, Simonos Bakutytės ir Mindaugo Nefo nuotraukos

Read Full Post »