Gedulo ir vilties diena

Metai iš metų minime Birželio 14-ąją, kaip ir kitas mūsų istorijai svarbias datas. Ar nėra pavirtusi ši diena tik į dar vieną progą pakartoti tuos pačius žodžius apie laisvę, kentėjimus, netektis? Iš esmės – teisingus žodžius, bet sakomus tiek sykių, kad kažin, ar jie beeina į širdį.

Ko gero, geriausias minėjimas būtų perskaityti tremtinių prisiminimus, pakalbinti savo artimuosius ar pažiūrėti filmus – įtvirtinti supratimą. Tačiau mūsų susibūrimai, tikiu, visgi įprasmina tų žmonių atminimą, Lietuvos istoriją.

Nors šie metai – Lietuvos didžiųjų netekčių ir atiminimo metai, visgi drįsčiau sakyti, kad tai ir tam tikrų atradimų laikotarpis. Tai, kad beveik kiekviena šeima patyrė tremtį – suartina mus. Tai yra mūsų bendras vardiklis. Tai mus daro tarsi viena didele šeima, išgyvenusią tą patį likimą.

Prieš 70 metų prasidėję įvykiai kardinaliai pakeitė mūsų likimus. Tai tapo priežastimi, kad esame kitokie, nei galėjome būti, ir niekas neatsakys, kokie galėjome būti. Vaikystėje norėdavau pamatyti (nusikelti bent vienai dienai), kaip būtų Lietuva gyvenus, jei ne okupacija. Norėčiau pamatyti ir dabar.

Tremiant mano dieduko šeimą, jo seseriai, paragintai vežime sėdėjusių šeiminyškių, progai pasitaikius pavyko iššokti iš jo ir, pavymui zvimbiant kulkom, pabėgti. Jos neišvežė, bet per vieną naktį, 26-erių metų mergina pražilo. Manau, kad lygiai taip pat, per anksti, pražilo ir Lietuva, per vieną naktį, trukusią 50 metų. Bet ne veltui birželio 14-oji – gedulo ir vilties diena. Nes po nakties visada būna diena, mes jos sulaukėme: mes augame ir stiebiamės į viršų.

Šiais metais minėjimų ciklą pradėjau Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse), prie lapteviečių jurtos. Pirmieji, 1941 m. trėmimai, ko gero, buvo baisiausi – niekas nesitikėjo, o ir tremties vietos – pati Sibiro šiaurė. Minėjime dalyvavo J.E. Prezidentė, užsienio valstybių ambasadoriai, politiniai kaliniai bei tremtiniai ir jų bičiuliai, Misija Sibiras dalyviai.  Atidengtas paminklas ir Lietuvos piliečiams žydams tremtiniams atminti.

Birželio 14-oji – tradicinis minėjimas Seime ir Aukų gatvėje, vakare – Utenoje. Labai džiugu, kad greta politikų kalbų – ir jaunosios kartos pasirodymai: dainos, mintys, vaidinimai.

Read Full Post »

Ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus?

Vakar Europos Parlamente vyko klausymai, kuriuos surengė Europos liaudies partijos frakcijos kolegos, apie tai, ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus.

Klausymų metu kalbėjomės apie tai, jog bendrumo siekianti Europa vis dar sunkiai gali kalbėti apie bendrą istorinę atmintį, apie tai, kad šių dienų Europa, turinti labai skirtingas istorines patirtis pagaliau turi įsiklausyti ir ieškoti bendro supratimo apie tam tikrus istorijos įvykius. Ir kad neturėtų likti dvigubų standartų, vertinant totalitarinių režimų pasekmes, karo nusikaltimų, genocido ir masinių žudynių nusikaltimus – nepriklausomai nuo to, kokia totalitarinė diktatūra juos atliko.

Ypatingai daug dėmesio diskusijoje skirta jaunimo supratimui, galimybėms pažinti ir suvokti 20-ojo amžiaus istorinius procesus.

Pati išsakiau nuomonę, jog Europos Sąjungoje būtina skatinti gilesnį istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe, nes  tai  – gyvybingos pilietinės visuomenės ir mūsų ateities kūrimo pagrindas. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien sunku kalbėti apie bendrą visos Europos Sąjungos istorijos atmintį, juk stokojame savo istorijos pažinimo ir supratimo, kurį turėtume skiepyti visuomenei jau nuo jaunų dienų. Ir tai turėtų būti daroma ne tik stiprinant dialogą tarp kartų, bet ir peržiūrint mokyklines ugdymo programas, kurios neretai yra pernelyg formalios ir neugdo istorinio supratimo, neskatina nagrinėti santykio tarp priežasties ir pasekmės. Be jokios abejonės, čia, kaip ir visame mokymo procese – labai svarbus mokytojas, jokiu būdu negalime absoliutinti situacijos, kalbėdami apie pasenusias ir jaunajai kartai poveikio nebeturinčias istorijos mokymo programas bei metodikas, juk yra nemažai mokytojų, kurie savo iniciatyva rūpinasi, kad istorijos pažinimas būtų gyvas ir iškalbingas. Tačiau toks rūpestis turi tapti sistema, o ne pavieniu reiškiniu.

Turime kuo ir pasidžiaugti: pastaruoju metu pasirodo vis daugiau gražių, tradicinėmis tapusių jaunimo iniciatyvų. Esu įsitikinusi, kad reikia skatinti jaunimo veiklas ir projektus šioje srityje, ieškoti paveikesnių būdų susipažinti su mūsų istorija – diegti jaunimui istoriją per jausmus, asmeninį patyrimą. Pristačiau susirinkusiems kolegoms vieną iš pavyzdžių Lietuvoje, kurį pati remiu visomis išgalėmis, nes esu tikra, kad kasmet rengiamas ir milžinišką pasisekimą turintis jaunimo projektas “Misija Sibiras“ yra labai svarbus. Jo metu lankomos tremties vietos, tvarkomi tremtyje mirusiųjų tautiečių kapai yra nepakeičiama patirtis ir supratimas jaunajai kartai, o dar svarbesnė misija tas patirtis perduoti savo jauniesiems kolegoms – grįžę iš ekspedicijų jaunuoliai mokyklose ir visuomenei pasakoja, ką patys matė ir patyrė tremties vietose, ką išgirdo iš vietos gyventojų. Džiaugiuosi ir muzikinės grupės “Skylė“ iniciatyva – albumu “Broliai“, kuris prikėlė galimybę jaunimui pažinti 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyvių kelią ir patirtis. Esu tikra, kad tokias iniciatyvas reikia puoselėti visoje Europoje ir skatinti jas jungtis.

Ar yra paskatų tolimesniems žingsniams? Tikrai taip. 2010 m. gruodį Europos Komisijos kolegijos patvirtintas raportas dėl totalitarinių  režimų įvykdytų nusikaltimų atminties išsaugojimo taip pat yra labai stiprus pagrindas ateities veiklai. Šiuo dokumentu ir jame išdėstytais pasiūlymais turime vadovautis ES ir nacionaliniu lygmeniu siekdami išsaugoti istorinę atmintį. Šiuo metu svarbiausia, kad Europos Komisija vykdytų savo praktinius įsipareigojimus ir numatytų totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų atminties įamžinimo projektams finansavimą įvairiose ES programose.

Prieš trejetą metų Europos Sąjunga programoje “Europa piliečiams“ numatė priemonę “Gyva Europos atmintis”, skirtą hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytų nusikaltimų atminimo projektų finansavimui. Lietuvos projektų finansavimas pagal šią programą pastebimai išaugo: 2007 m. šiai programai nebuvo pateikta nė vieno projekto, tačiau 2010 m. – finansuoti jau septyni projektai.

Tai rodo pažangą, tačiau reikėtų pasvarstyti, kaip galima būtų pritraukti, kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių projektų teikėjų, suvienyti jų jėgas. 

Nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, regioniniai kultūros centrai, muziejai turi nemažai vertingos medžiagos, kuri turėtų būti ištraukta iš lentynų ir pateikta platesniam visuomenės ratui. Tačiau kalbant apie ES finansavimą, šios įstaigos turi mažiau arba visai neturi galimybių gauti bendrą finansavimą iš kitų nei ES šaltinių arba stokoja tarptautinio bendradarbiavimo patirties, ko reikalauja dabartinės projektų finansavimo nuostatos. Todėl raginau ir raginsiu Europos Komisiją supaprastinti reikalavimus projektų dalyviams.

Ir tai svarbu ne tik dėl pagarbos ir atminties tiems 780 922 savo kraštiečių, kurių Lietuvoje netekome 1940–1952 sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl mūsų šalies, savo laisvės vertės suvokimo ir valstybės bei visos Europos ateities.

***

Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).

Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

Read Full Post »

Telšiuose – apie istorinės atminties išsaugojimą

Savaitė prabėgo neįtikėtinai greitai: daugybė besitęsiančių klausimų, naujų minčių, bendravimo su kolegomis Europos Parlamente, pasirengimas artėjančiai plenarinei sesijai Strasbūre.

Tačiau šįkart norėčiau pasidalinti ne aktualių klausimų virtine, o pirmadienio prisiminimais ir mintimis čia, Lietuvoje, viešint Telšių Žemaitės gimnazijoje. Ypatinga ši viešnagė tuo, kad ji sujungia du man labai artimus  – “Misijos Sibiras“ ir Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – atminimui skirto grupės “Skylė“ albumo “Broliai“ projektus. Ir gražią idėją – sujungti bendram tikslui žmones, besistengiančius, jog istorinė mūsų tautos atmintis (skaudi, tačiau įprasminta pasiaukojusiai kovojusių už laisvą valstybę) būtų gyva laisvoje Lietuvoje augančių piliečių mintyse.

Telšių mokykla – pirmoji, kurią aplankėme puoselėdami istorinės atminties saugojimo idėją. Šių metų “Misijos Sibiras“ dalyviai Eugenijus ir Robertas papasakojo trėmimų istorijas, prie kurių teko gyvai “prisiliesti“  šių metų ekspedicijos į Sverdlovsko sritį metu.  Beveik  šimtas telšiškių bene pirmieji iš bendraamžių gyvai klausėsi Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus atliekamų albumo “Broliai“ dainų, su priskirta dedikacija “už žemę, kurioj mes visi prasidėjom“.

Dar iki Kalėdų ketiname su tokia pačia iniciatyva aplankyti ir Klaipėdą, Kauną bei Kėdainius. Pati džiaugiuosi turėjusi galimybę prisidėti prie šių iniciatyvų įgyvendinimo ir tikiuosi, kad taip netolimos, tačiau nelengvos praeities prisiminimai paskatins jaunąją kartą ne tik prisiminti, bet ir su nauju požiūriu įvertinti kiekvieno iš mūsų galimybę gyventi, kurti ir augti laisvoje valstybėje ir pastangas, kasdienį rūpestį sava šalimi, miestu, bendruomene.

Read Full Post »

Į Sverdlovską išlydėjome „Misija Sibiras’10” dalyvius

Šiandien Geležinkelio stotyje į kelionę išleidome projekto “Misija Sibiras“ dalyvių komandą. Dvidešimt jaunuolių šiemet keliaus į Sverdlovsko sritį, kur lankys lietuvių tremties ir įkalinimo vietas, tvarkys niekieno neprižiūrimus kapus, susitiks su čia gyvenančiais lietuviais.

Man pačiai istorinės atminties tema – labai svarbi, visomis išgalėmis remiu ir prisidedu prie jaunų žmonių iniciatyvų suprasti istorijos vingius, išsaugoti protėvių ir tėvų gintas vertybes, tautai svarbiausių gyvenimo posūkių atmintį. Tiesa, tenka pripažinti, kad nemažai laiko praradome, bent keliolika nepriklausomybės metų.

Per tą laiką daug istorijų, galėjusių skambėti gyvai, iškeliavo į kitus pasaulius. Bet tuomet nebedelskime, nevenkime padėti skleistis puikioms iniciatyvoms – tokioms, kaip “Misija Sibiras“, muzikinės grupės “Skylė“ albumas “Broliai”, kuris skirtas Lietuvos laisvės kovotojams, stovykloms, konkursams, žygiams, knygų leidybai ir kitoms gražioms misijoms, kuriomis puoselėjama istorinė atmintis ir pagarba laisvę gynusiai kartai.

Išvykstantiems į ilgą kelionę traukinių bėgiais, šiandien džiaugiuosi turėjusi galimybę įteikti tik ką iš spaustuvės grįžusią trečiąjį kartą išleistą knygą “Lietuviai Arktyje“. Už galimybę prisidėti prie šios iniciatyvos ir ją paremti, dėkoju Tremtinių brolijai “Lapteviečiai“ ir leidinio sudarytojams Jonui Markauskui ir Jonui Puodžiui. Esu įsitikinusi, kad D. Grinkevičiūtės, R.Vaicekausko prisiminimai ir G.Martynaičio piešiniai sudomins ne tik vykstančius šiai gražiai misijai, bet ir visus, tautos tremties istorija besidominčius skaitytojus.

M. Mikulėno nuotraukos. Daugiau nuotraukų ieškokite Akimirkose.

Read Full Post »

Skaudžias istorines patirtis atmenant…

Pirmadienį Strasbūre Europos Parlamento plenarinė sesija pradėta prisiminus, jog prieš 70 metų Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos Raudonosios armijos ir neteisėtai prijungtos prie SSSR.

Vos prieš išvykstant į Strasbūrą, paskutinės akimirkos Lietuvoje taip pat buvo skirtos  skaudžioms mūsų tautos patirtims prisiminti. Tai įvykiai, pakeitę Lietuvos ir visų mūsų gyvenimus bei daugelio šeimų likimus.  Masiniai areštai,  tremtis ištisomis šeimomis į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą, neabejotinai pakeitė ne tik anuometinius laikus, bet ir dabartį, įsirėžė ir ateityje.  Tai labai skaudi istorinė tautos ir kiekvieno iš mūsų patirtis, kuri vienaip ar kitaip keičia požiūrį į šiandieną. Į šiandieną savame krašte, savoje valstybėje. Tiesa, dabarties laikas taip pat nelengvas, tačiau norisi tikėti, kad visgi pajėgsime tikėti sava šalimi, sunku ar lengva čia, kur viskas sava, kur artimi žmonės, gamta, papročiai.

Šiandien esame laisvi, bet neapleidžia mintis, ar tikrai ta okupacija baigėsi  – ar mūsų veiksmai, mintys – laisvi, ar esame išsivadavę nuo nepagarbos artimam,  nuo netiesos, nuo abejingumo?  Kartais pagalvoju, kad mes, lietuviai, keista tauta: kai spaudžia negandos, kai varžoma mūsų laisvė, tuomet mes priešinamės ir susitelkiame visomis išgalėmis (Žalgirio mūšis, 1863 sukilimas, spaudos draudimas ir kt.), bet šiandien, būdami laisvi, sunkiai susitvarkome.

Labai skaudu ir nelengva matyti, kai neretas apsisprendžia palikti savo kraštą, tačiau šį šeštadienį Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse) prie tremtinių žeminukės jurtos turėjau progą pajusti, kad tikėjimas, idėjos ir vertybės yra gyvos, kad ir šiandien susirinkę kartu galime susitelkti, kaip susitiprina patirtis ir istorinė atmintis, žinojimas. Apie tai neretai kalbame ir su kitais europarlamentarais. Ir nors EP buvo pirmoji tarptautinė organizacija, 1983 m. pasmerkusi Baltijos šalių okupaciją, reikia paminėti, jog dauguma Europos šalių bei JAV jos niekada nepripažino.  Akivaizdu, jog mūsų likimai yra ganėtinai tolimi senajai Europos demokratijai.

Tad minėdami žmonių, kurie okupaciniam režimui neleido pavergti tautos ir savosios sąmonės, atminimą, kaskart turime progą naujai permąstyti įvykius, pažinti vieni kitus ir suvokti skausmingas, nelengvas istorijos akimirkas. Tos akimirkos turi būti žinomos ir be atidėliojimų aptariamos, nes tik suprasdami vieni kitus galėsime sėkmingai kurti savo ir taikios Europos ateitį.

M. Mikulėno nuotraukos. Daugiau nuotraukų ieškokite AKIMIRKOSE.

Read Full Post »