Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Utena’

Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis.  Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.

Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.

Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).

Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.

Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius.  Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?

Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.

Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės,  kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti  – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.

Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.

Nuotraukose:

1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.

Karalgiris_Karalgiryje2013_11_01-02_Velines-76Lukšio kapasNepriklausomybės kovų savanorių kapaiMemorialas tremtiniams UtenojeKapas Pociūnėliuose2013_11_01-02_Velines-62013_11_01-02_Velines-8

Reklama

Read Full Post »

Metų apvainikavimas su visus sužavėjusiu ir daug ką pravirkdžiusiu Atviro Rato spektakliu “Lietaus žemė“ Utenoje.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Metai iš metų minime Birželio 14-ąją, kaip ir kitas mūsų istorijai svarbias datas. Ar nėra pavirtusi ši diena tik į dar vieną progą pakartoti tuos pačius žodžius apie laisvę, kentėjimus, netektis? Iš esmės – teisingus žodžius, bet sakomus tiek sykių, kad kažin, ar jie beeina į širdį.

Ko gero, geriausias minėjimas būtų perskaityti tremtinių prisiminimus, pakalbinti savo artimuosius ar pažiūrėti filmus – įtvirtinti supratimą. Tačiau mūsų susibūrimai, tikiu, visgi įprasmina tų žmonių atminimą, Lietuvos istoriją.

Nors šie metai – Lietuvos didžiųjų netekčių ir atiminimo metai, visgi drįsčiau sakyti, kad tai ir tam tikrų atradimų laikotarpis. Tai, kad beveik kiekviena šeima patyrė tremtį – suartina mus. Tai yra mūsų bendras vardiklis. Tai mus daro tarsi viena didele šeima, išgyvenusią tą patį likimą.

Prieš 70 metų prasidėję įvykiai kardinaliai pakeitė mūsų likimus. Tai tapo priežastimi, kad esame kitokie, nei galėjome būti, ir niekas neatsakys, kokie galėjome būti. Vaikystėje norėdavau pamatyti (nusikelti bent vienai dienai), kaip būtų Lietuva gyvenus, jei ne okupacija. Norėčiau pamatyti ir dabar.

Tremiant mano dieduko šeimą, jo seseriai, paragintai vežime sėdėjusių šeiminyškių, progai pasitaikius pavyko iššokti iš jo ir, pavymui zvimbiant kulkom, pabėgti. Jos neišvežė, bet per vieną naktį, 26-erių metų mergina pražilo. Manau, kad lygiai taip pat, per anksti, pražilo ir Lietuva, per vieną naktį, trukusią 50 metų. Bet ne veltui birželio 14-oji – gedulo ir vilties diena. Nes po nakties visada būna diena, mes jos sulaukėme: mes augame ir stiebiamės į viršų.

Šiais metais minėjimų ciklą pradėjau Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse), prie lapteviečių jurtos. Pirmieji, 1941 m. trėmimai, ko gero, buvo baisiausi – niekas nesitikėjo, o ir tremties vietos – pati Sibiro šiaurė. Minėjime dalyvavo J.E. Prezidentė, užsienio valstybių ambasadoriai, politiniai kaliniai bei tremtiniai ir jų bičiuliai, Misija Sibiras dalyviai.  Atidengtas paminklas ir Lietuvos piliečiams žydams tremtiniams atminti.

Birželio 14-oji – tradicinis minėjimas Seime ir Aukų gatvėje, vakare – Utenoje. Labai džiugu, kad greta politikų kalbų – ir jaunosios kartos pasirodymai: dainos, mintys, vaidinimai.

Read Full Post »

Nors vasaris bene šalčiausias mėnuo, tačiau šaltuką “nugesina“ šilti susitikimai – tiek Europos Parlamente, kur antradienį mano kvietimu atvyko kelios dešimtys kraštiečių iš visos Lietuvos (džiaugiuosi, kad Europos Parlamentą aplankėte šventiški, belaukiantys Vasario 16-osios, nors ir buvote kelyje!), tiek čia, grįžus į Lietuvą.

Na, o aš šįkart Strasbūre užtrukau ypač trumpai ir vos išlydėjusi svečius iš Lietuvos, rengiausi skrydžiui. Nes Valstybės atkūrimo dieną visada norisi pasitikti namuose.

Minint Vasario 16-ąją, Utenos muzikos mokykloje tradiciškai organizuojamas pilietinių dainų ir poezijos festivalis-konkursas „Volunge šauk ąžuole“. Šiemet buvau pakviesta tapti šio gražaus renginio globėja. Džiaugiuosi turėsianti galimybę su konkurso laureatais susitikti Europos Parlamente, kur pakviečiau apsilankyti. Galimybė pasiklausyti kūrybingų uteniškių, savo eilėmis ir dainomis puoselėjančių pilietiškumą ir rūpestį Lietuva, mano manymu, yra ne tik graži šventė uteniškiams ir miesto svečiams, bet ir įkvepianti tradicija, kuri nelengvu laikmečiu pabudina šiltesnius jausmus savo šaliai.

Penktadienį mero Antano Čepanonio kvietimu lankiausi Radviliškyje, kur susitikau su Radviliškio Lizdeikos gimnazijos bendruomene, vėliau – apie pilietiškumą, visuomeninę veiklą diskutavome su aktyviuoju Radviliškio jaunimu.

Šeštadienį Pasvalio krašto muziejuje dalyvavau konferencijoje, skirtoje laisvės gynimo 20-mečiui kartu su Pasvalio rajono meru G. Gegužinsku, Seimo nariu A. Matulu, Krašto apsaugos ministre R. Juknevičiene kalbėjomės apie Lietuvai svarbias datas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją.

Kalbėdama laisvės gynimo jauno žmogaus sąmonėje tema, pirmiausia klausiau, ką jaunimui apskritai reiškia Laisvė. Absoliutinti negalėčiau, nes apie reikšmę kiekvienam jaunam žmogui galime kalbėti asmeniškai. Man suvokimas atėjo iš šeimos, kurioje dažnai buvo kalbama apie žmones, dirbusius Lietuvos valstybei, jų pastangas išsaugoti kalbą, tradicijas ir papročius.

Visais laikais judėjimuose ir kovose už Lietuvos laisvę dalyvavo jauni žmones, patirtį ir suvokimą perėmę iš savo tėvų ir senelių. Tai ir 1863 metų sukilimo vadai, ir pirmosios lietuvių parodos Vilniuje organizatoriai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jo žmona Sofija Kymantaitė, kuriai tebuvo 21-eri, Vasario 16-osios akto signatarai, tarp kurių buvo nemaža dalis jaunų žmonių – P. Klimui 26-eri, A. Stulginskiui vos virš 30 m., partizanai, Lietuvos laisvės kovų dalyviai – didžioji dalis 20-mečių ir 30-mečių, lietuvių disidentas R. Kalanta, kraštotyrinių ekspedicijų dalyviai, Sąjūdžio, Sausio 13-osios įvykių dalyviai.

Jauni žmonės visada buvo aktyvūs savo valstybės gyvenimo dalyviai – tiek politikoje, tiek visuomeninėje veikloje. Kita vertus, jaunystė pati savaime nėra vertybė – kartu turi  keliauti bendradarbiavimas ir gerosios praktikos tąsa. Idėjos, pamokymai, palaikymas, perimtas iš vyresniųjų, skatino jaunus žmones veikti aktyviai ir susitelkus.

Pasibaigus konferencijai, prie kavos kalbėjomės su pasvaliečiais – Parlamento gynėjais, Pasvalio krašto menininkais, apžiūrėjome parodą „Kelias į laisvę“. Visada smagu nuvykti į Pasvalį – tikrų patriotų kraštą, anuomet nepabūgusių ir bent keliais autobusais nuvykusių ginti Lietuvos Seimo.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Tęsiasi kelionė po Aukštaitijos miestus ir miestelius. Daugybė susitikimų, minčių, klausimų, patarimų. Visi jie labai vertingi, tad sulauks laiko ir bus permąstyti jau pasibaigus viešnagėms.

Šiandieną pradėjau Antalieptėje, netrukus 250 metų jubiliejų švęsiančioje šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, kartu su Zarasų mero patarėja ir Antalieptės bendruomene – malda gegužinėse pamaldose.

Vėliau – apsilankėme bibliotekoje, kur likau maloniai nustebinta, biblioteka netrukus ketina persikelti į naujas patalpas, o ir dabar gyventojus pažinti pasaulį kviečia įrengtos interneto prieigos, atnaujinamas literatūros turinys. Neeiliniai šie metai ir pačiam Antalieptės miesteliui – šiemet jis pasitinka 410 jubiliejinius metus. Šios gražios šventės proga pažadėjau sugrįžti dar kartą pabūti kartu su rūpestingais miestelio gyventojais.

Iš Antalieptės pasukusi į Dusetas, viešnagę pradėjau susitikimus su miestelio bendruomene ir seniūnijos vadovais. Būtų sunku nepasidžiaugti Dusetų kultūrinio gvenimo atgimimu: statomas naujas kultūros centras, veikia dailės mokykla, galerija, pasidairyti kviečia jaukus skulptūrų parkas, šalimais – išpuoselėtos Sartų ežero pakrantės. Aplankę specialiųjų poreikių Vaiku ugdymo namus, turėjome išskubėti į kapelos išgarsintus Sadūnus, kur prie mūsų prisijungė ir Zarasų meras A. Abromavičius, o bendruomenė  pasitiko su gausybe klausimų: daugiausia jų – apie sveikatą, maisto kokybę ir vartotojų apsaugą.

Vakarėjant važiuodami link Salako žvalgėmės po nepaprasto grožio apylinkes, o Salake jau laukė mokyklos bendruomenė, klausinėjusi apie darbo Europos Parlamente aktualijas, pastarųjų dienų sprendimus, ypatingai domėjęsi aplinkos komiteto veikla, domėjosi aplinkosaugos, atsinaujinančių išteklių, maisto kokybės ir poveikio mūsų sveikatai klausimais. Vėliau apie kasdienybę ir salakiečiams svarbius dalykus teko kalbėti lankantis senelių namuose, kultūros centre, kur užtikau garažiai repetuojant chorą, bibliotekoje, kuri gali pasigirti daugybe skaitytojų. Apsilankymąs Salake baigėsi Gražutės regioninio parko lankytojų centre, o dieną – susitikimu Zarasuose su gyventojais ir bendraminčiais, bendrapartiečiais.

Pirmadienį buvau paskyrusi bendravimui su uteniškiais ir Utenos apylinkių žmonėmis: lankiausi  A. Šapokos, Dauniškio gimnazijose, su jaunimu kalbėjomės apie jiems artėjančius iššūkius ir darbą Europos Parlamente, pietų metu susitikę su Utenos apskrities viršininku E. Puodžiuku kalbėjomės apie miesto aktualijas, apskrities aplinkosaugos klausimus, su “Utenos vandenų“ vadovu bei administracija aptarėme vandens nuotekų, vandens tiekimo gyventojams problematiką, kalbėjomės apie vandens kokybės užtikrinimą. Ypatingai dažnai šis klausimas būna aktualus kaimiškųjų vietovių gyventojams, nes dėl pasenusios vandens tiekimo infrastruktūros vandens normos neretai nukrypsta nuo būtinųjų, atitinkančių keliamus reikalavimus. O infrastruktūros reikalams tvarkyti reikalingos ne tik pastangos, bet ir nemaži finansiniai ištekliai, tad labai svarbios ES lėšų panaudojimo perspektyvos tokioms reikmėms.

Rytoj laukia susitikimai su gyventojais, jaunimu, kultūrininkais, miesto vadovybe Anykščiuose, Svėdasuose ir Troškūnuose.

M. Mikulėno nuotraukos [c], [p]. Daugiau nuotraukų ieškokite Akimirkose.

Read Full Post »