Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis. Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.
Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.
Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).
Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.
Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius. Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?
Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.
Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės, kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.
Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.
Nuotraukose:
1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.
morkunaite.wordpress.com 