Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Žemės pardavimas’

Artėjant gegužės pirmajai – galutiniam terminui, kuomet privalėsime leisti įsigyti žemės ūkio paskirties žemę visiems ES subjektams, diskusija tarp žemės pardavimo priešininkų (apsiginklavusių ir referendumo ginklu) ir pardavimo šalininkų – nerimsta. Neremiu nei vieno kraštutinumų – sutinku, jog žemės ūkio paskirties žemė turi būti parduodama ne tik Lietuvos piliečiams, bet griežtai laikausi nuomonės, jog būtini tam tikri apribojimai, leidžiantys užtikrinti, kad žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų arba būtų superkama spekuliantų. Šioje vietoje neprivalome išradinėti dviračio: ne viena ES valstybė savo įstatymuose yra įtvirtinusi panašius apribojimus (visų pirma tai valstybės, į ES įstojusios po 2004, ir susidūrusios su panašiomis problemomis).

Tarp tokių saugiklių – ir pardavimo apribojimas tik ES ir Europos ekonominės erdvės (Norvegija, Lichtenšteinas, Šveicarija) valstybių piliečiams. Lietuva, suteikdama leidimą žemės ūkio paskirties žemę įsigyti juridiniams asmenims, yra pasirinkusi kiek platesnį ratą valstybių, įtraukdama ir NATO priklausančias valstybes. Tokie patys ribojimai būtų taikomi ir parduodant žemę fiziniams asmenims.

Kitas apribojimas – pakankamas ryšys su valstybe. Įsigyjantis žemę subjektas privalo įrodyti, jog jį su valstybe sieja ne tik noras įsigyti žemės. Toks ryšys – gyvenimas (ar, juridinių asmenų atveju, veikimas) toje valstybėje tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, Lenkijoje kaip vienas iš tokių pateikiamų kriterijų yra ir santuoka su Lenkijos piliečiu.

Savaime suprantama, jog visi suinteresuoti, kad įsigyta žemė būtų tinkamai dirbama ir prižiūrima. Todėl visos kaimyninės valstybės (Estija, Latvija, Lenkija) yra nustačiusios, jog žemė gali būti parduodama tik tiems, kurie jau turi patirties dirbdami žemę. Lietuvoje irgi siūlome žemę leisti įsigyti tik tiems asmenims, kurie turi žinių arba praktikos dirbdami žemę.

Dar vienas siūlomas apribojimas (beje, analogiškas apribojimas yra įtvirtintas ir Latvijoje) – neleisti įsigyti žemės tam tikrose teritorijose. Tarp tokių – Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė (čia siūloma leisti žemę įsigyti tik Lietuvos subjektams), teritorijos, svarbios valstybės saugumo atžvilgiu, istorijos ir kultūros objektai (pvz., piliakalniai).

Europos Komisijos nuomone, valstybės gali žemės pardavimui taikyti apribojimus, tačiau tokie apribojimai neturi prieštarauti ES teisei ir suderinti su Europos Komisija, kuri pasirengusi konsultuoti valstybes nares, norinčias įvesti tokius apribojimus.

Diskusijos dėl apribojimų, taikytinų žemės įsigijimui, kurias inicijavome kartu su kolega ir A.Saudargu TS-LKD frakcijos atstovais LR Seime, įregistravusiais įstatymo projektą, tik prasideda. Žemės ūkio ministerija neseniai įregistravo savąjį įstatymo projekto variantą, kuriame siūloma įvesti analogiškus saugiklius. Šios diskusijos tęsis ir Seimo komitetuose. Tikiu, jog galutinis įstatymo tekstas ne tik nuramins skeptikus, bet ir leis suaktyvinti Lietuvos žemės ūkio sektorių.

Reklama

Read Full Post »

Prieš metus prasidėjusi diskusija dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams vėl įsisvyravo viešojoje erdvėje, tačiau gerokai stipriau, nei 2011-taisiais, kuomet draudimas buvo pratęstas iki 2014-ųjų balandžio pabaigos.

Dar prieš metus sakiau, jog žemės ištekliai yra mūsų nacionalinis turtas ir kad žemės pardavimas neturėtų būti toks pats paprastas kaip skalbimo mašinos įsigijimas. Kita vertus, dar stodami į Europos Sąjungą sutarėme su visomis ES valstybėmis (o šį mūsų susitarimą patvirtino ir visų ES valstybių parlamentai), jog privalėsime sudaryti galimybes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę pirkti ir ES valstybių piliečiams. Galutinis terminas, kurį esame išsiderėję – 2014 metų gegužės pirmoji. Viena priežasčių, kodėl pagrįstai norime dar ilgesnių terminų – pagal ES išmokas žemės ūkiui, mūsų ūkininkai vis dar pakankamai smarkiai atsilieka nuo kitų ES valstybių ūkininkų. Noriu pasidžiaugti, jog kartu su kolegomis iš kitų Baltijos valstybių, derybų dėl finansinės perspektyvos metu pavyko į dokumentus įtraukti nuostatą, jog šis atotrūkis iki minimumo turėtų sumažėti jau po kelerių metų.

Kyla įvairiausių iniciatyvų dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ribojimo. Nemažai jų, jei būtų įgyvendintos, tikėtina, prieštarautų ne tik mūsų susitarimams su ES (o gal ir pačiai Konstitucijai) ir galėtų turėti neprognozuojamų padarinių (pavyzdžiui, išmokų iš ES biudžeto mūsų ūkininkams ribojimą). Kita vertus, sutinku, jog leidimas besąlygiškai parduoti žemę gali neigiamai paveikti konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje. Todėl būtina įstatymais užtikrinti, jog teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir kurie moka, gali ir nori dirbti įsigytoje žemėje.

Būtina įstatymais užtikrinti, jog žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik tie asmenys, kurie turi ryšį su Lietuva (gyvenantys čia tam tikrą laiką, mokantys kalbą) ir gebėjimų ūkininkauti. Kalbant apie įmones, kurios galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, savo patirtimi ir iki šiol vykdoma veikla jos taip pat turėtų būti įrodžiusios, jog įsigytą žemę naudos tik žemės ūkio produkcijos gamybai. Žinoma, šie reikalavimai būtų taikomi tiek Lietuvos, tiek ir ES valstybių subjektams. Manau, kad turėtume bijoti ne to, kad kaimynystėje morkas ar tulpes augins koks nors olandų ūkininkas, trejus metus gyvenantis Lietuvoje ir kalbantis lietuviškai, o kad žemės savininku liks mieste gyvenantis ir blizgančiu visureigiu važinėjantis tautietis, jos nedirbsiantis, bet už dirvonuojančius laukus gausiantis ES išmokas.

Dar viena grėsmė, susijusi su žemės ūkio paskirties žemės pardavimu – jos koncentracija įvairių korporacijų rankose. Tai, deja, vyksta jau dabar ir tęsiasi ne vienerius metus. Todėl, jei planuojamas didesnio nei, pvz., 20 hektarų, žemės įsigijimo sandoris, atitinkamos tarnybos turėtų įvertinti, kaip tai paveiks smulkiuosius ūkininkus, aplinką ir pan.

Deja, vos prieš savaitę savo dėmesį žemės pardavimo klausimui pagaliau pademonstravusi dabartinė Vyriausybė iki šiol nėra nė piršto pajudinusi, kad užtikrintų, jog žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų. Praėjusiais metais buvo įtvirtinti tam tikri saugikliai, užkertantys kelią neribotam didžiųjų žemės ūkio bendrovių stambinimui. Tačiau ir šios pataisos atsirado visų pirma buvusio žemės ūkio ministro K.Starkevičiaus iniciatyva.

Dirbdama Europos Parlamente ir matydama situaciją kitose ES valstybėse, nebegaliu stebėti tokio delsimo. Todėl su kolega Algirdu Saudargu ryžomės Seimui pasiūlyti svarstyti įstatymo pataisas, užtikrinančias, kad Lietuvos žemė būtų dirbama, o ją dirbtų žmonės, įrodę savo ryšį su Lietuva.

Read Full Post »