Metas liautis, ponas Valdemarai Tomaševski.

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.  Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis kategorijomis Europos valstybių atstovų ir ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šįkart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną kortelę ir prašydama žodžio.

Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasisakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdemaro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba ir kurios pilietis yra, įstatymų.  Sulaukiau ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui pasibaigus.

Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią kortelę kyla noras panaudoti būtent per p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sistemingai naudojasi proga paskleisti tautinių mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne oficialių posėdžių metu.

Europos Parlamentas yra skirtas bendraeuropinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomės susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti geranorišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant kontrargumentus, pateikiant faktus kolegoms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė beveik visi Lietuvos EP nariai,  ir kuriame kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra apie ką – juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių trūkumo ir kitų sunkumų.

Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti visas įmanomas tarptautines organizacijas, skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje veikianti rimta tarptautinė institucija nenustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors tarptautines normas.

Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Tomaševskio pastangomis šis klausimas keliamas Europos Parlamente.  Tačiau ir čia, net po keletos bandymų iš Europos Komisijos išgauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad Komisija numano ir apie politinį šio klausimo “pamušalą”.

Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius lenkus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautiečiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva persekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o verčiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant progų dirbti konstruktyviau ir ties dalykiniais klausimais.

Read Full Post »

Atviras Lietuvoje išrinktų europarlamentarų laiškas Lenkijos Užsienio reikalų ministrui R.Sikorskiui

Šiandien, į Lietuvą atvykstant Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kartu su kolegomis Lietuvoje išrinktais Europos Parlamento nariais atviru laišku kreipėmės į svečią, kviesdami dalyvauti atvirame ir geravališkame Lietuvos ir Lenkijos politikų bendradarbiavime bei atsiriboti nuo tų asmenų ir iniciatyvų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurių veikla nukreipta į įtampos kėlimą tautiniu pagrindu.

***

p. Radoslavui SIKORSKIUI

Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministrui

Briuselis, 2011 birželio 30 d.

LIETUVOJE IŠRINKTŲ EUROPOS PARLAMENTO NARIŲ ATVIRAS LAIŠKAS

Gerbiamas Pone Ministre,

Sveikiname Jus atvykstantį į Lietuvos Respubliką.

Lietuvą ir Lenkiją sieja tamprūs istoriniai, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, kurie atsispindi mūsų šalių strateginėje partnerystėje, aktyviame bendradarbiavime ES ir NATO rėmuose, bendruose energetiniuose projektuose, mūsų piliečių tarpusavio kontaktuose.

Mes, Lietuvoje išrinkti Europos Parlamento nariai, kviečiame Jus dalyvauti atvirame ir geravališkame Lietuvos ir Lenkijos politikų bendradarbiavime.

Nors daugelis Jūsų nepasitenkinimą iššaukusių klausimų niekaip nesisieja su mūsų užsienio politika, o yra Lietuvos vidaus reikalas, jau ne kartą buvo patvirtinta, kad esame atviri diskusijai ir dalinimuisi informacija bet kuriuo Jus dominančiu klausimu. Kviestume Jus atsiriboti nuo tų asmenų ir iniciatyvų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurių veikla nukreipta į įtampos kėlimą tautiniu pagrindu. Ši veikla pirmiausia kenkia eiliniams piliečiams. Lietuvoje šimtmečiais vieni šalia kitų gyvena ir sugyvena daugelio tautybių žmonės. Norintys šią sutarimo situaciją pakeisti turėtų nesulaukti pritarimo. Solidžia informacija pagrįstas aukštesnio politinio lygio dialogas yra geriausias būdas užkirsti kelią bandymams provokuoti nesutarimus tiek tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių, tiek tarp mūsų šalių. Jūsų asmeninis indėlis stabdant šias tendencijas yra neabejotinai reikalingas ir svarbus.

Viliamės, kad Jūsų buvimas Vilniuje atnaujins gerų tarpusavio kontaktų pagrindus. Tikime, kad turėsite puikią progą surasti atsakymus į visus kylančius klausimus ir susipažinti su realia situacija, kadangi Jums, mūsų nuomone, iki šiol buvo pateikiama šališka informacija.

Neabejojame, kad Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, pagrįsta geranoriška kaimynyste ir abipuse pagarba, yra reikalinga abiems šalims. Tikimės, kad Jūs, kaip diplomatijos vadovas, padėsite suaktyvinti pilnavertį dialogą ir dvišalius politinius kontaktus. Tikime, kad Jums pavyks atverti duris naujam Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių etapui, kuriame abi šalys veiksmingai bendradarbiaus.

To iš mūsų laukia abiejų šalių piliečiai. Toks turėtų būti mūsų bendras tikslas. Jūsų apsilankymas Lietuvoje yra puiki proga jo siekti.

Pagarbiai,

Laima Liucija Andrikienė

Zigmantas Balčytis

Vilija Blinkevičiūtė

Leonidas Donskis

Juozas Imbrasas

Vytautas Landsbergis

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Rolandas Paksas

Justas Vincas Paleckis

Algirdas Saudargas

Read Full Post »

Dar kartą apie kaltinimus “diskriminacija” ir tai lydinčią retoriką

Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.

Pastarasis klausimas, o tiksliau – jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų – pono Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos” Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir “nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba”, yra šio mano atviro laiško objektas.

Nors, atvirai pasakysiu, tą pačią valstybę atstovaujančių parlamentarų viešas nuomonių susikirtimas nėra itin malonus, šįkart Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kurioje, europarlamentarams ir Švietimo komisarei girdint Lietuvai vėl klijuota žmogaus teises diskriminuojančios, tautinių mažumų gerove nesirūpinančios ir piliečius engiančios valstybės etiketė, negalėjau nutylėti nesureaguodama atsakomuoju pasisakymu. Taip pat vis dar dabar, grįžus į Lietuvą, man kirba klausimas, kodėl Lietuvoje išrinktasis parlamentaras nuosekliai bando kurstyti savo tautiečių pasipiktinimą valstybe, kurioje jie gyvena. Dėl diskriminacinių sąlygų švietimo srityje? Kokių?

Juk faktai ir skaičiai, iliustruojantys tautinių mažumų situaciją, kalbant apie švietimą, yra aiškūs ir paprasti. Ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, kalbėti apie diskriminaciją, erdvės čia nėra. Pažvelkime: Lietuvoje gyvena apie 230 tūkstančių lenkų kilmės Lietuvos piliečių, veikia 75 mokyklos, vykdančios ugdymą tik lenkų kalba ir 34 mokyklos su lenkiškomis klasėmis. Tuo tarpu taip pat Lenkijos kaimynėje Vokietijoje, ES valstybėje, kur taip pat kompaktiškai gyvena istorinė lenkų tautinė mažuma (2 mln. lenkų), valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Galime sakyti – vienas pavyzdys nieko nelemia. Pasidairykime toliau: Latvijoje, kur kompaktiškai gyvena 60 tūkst. lenkų – tėra 5 mokyklos, Baltarusijoje (kur gyvena mažiausiai 400 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, Ukrainoje (mažiausiai 300 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos. Tiek skaičiais pasakytina apie ankstyvąjį mokymą ir mokymąsi mokykloje. Tačiau kalbant apie faktus, nederėtų pamiršti, jog tik Lietuvoje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto – tai unikalus pasaulyje atvejis: būtent Lietuvoje veikia vienintelis Lenkijos univesiteto padalinys užsienyje – Bialystoko univesiteto filialas.

Štai po tokių pastebėjimų – vėl laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, prie retorikos ir plačiai mano kolegos europarlamentaro vartojamos sąvokos “diskriminacija”, kai kalbama apie švietimo reikalus ir lenkų tautinės mažumos situaciją Lietuvoje.

Kalbant apie etnines mokyklas, Lenkijoje veikiančiose, vidutiniškai 40 proc. pamokų vyksta lenkiškai, o 60 proc. – ne lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje – 95 proc. dalykų dėstomi lenkų kalba ir tik 5 proc. – lietuvių. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurio “ribojimus” kaip diskriminaciją ir akcentuoja p. Tomaševskis, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo bei mokoma pilietiškumo pagrindų.

Tad eskaluojama “diskriminacija“ čia ne visai pritinkanti sąvoka, nes tai labai rimtas kaltinimas valstybei. O Lietuvos lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, kita vertus – jos padės Lietuvoje gyvenantiems lenkams geriau išmokti valstybinę kalbą, o tai reiškia – įgyvendinti jų teisėtus lūkesčius lengviau integruotis į darbo rinką ir viešajame gyvenime.

Žinant, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pataisos yra parengtos vadovaujantis lenkiškojo švietimo įstatymo modeliu, nesusilaikiau EP plenarinėje sesijoje nepaklaususi, ar p. Tomaševskis mano, jog ir Lenkijoje diskriminuojamos tautinės mažumos?

Baigdama tenoriu pasakyti, kad mane stebina p. Tomaševskio užimta politinė pozicija ir žodynas, kuris niekam, nei Lietuvoje nei Lenkijoje nėra naudingas ir nepritinka nariui institucijos, esančios žmogaus teisių ir demokratijos gynybos avangarde, nes grindžiamas klaidinančia informacija ir savo esme tikrai neprisideda prie tautinės santaikos puoselėjimo.

Read Full Post »

Pakeliui pas skaitytojus – naujausias Europos spalvų numeris

Galutinai įsibėgėjus naujam darbiniam sezonui, nori nenori apninka nerimas dėl per lėtai vykstančių darbų – Lietuvoje, Europos Sąjungoje, pasaulyje. Kaip padaryti, kad užsibrėžti tikslai būtų įgyvendinami ne tik popieriuje, bet ir tikroveje? Kokios motyvacijos reikia kiekvienam iš mūsų, kad sugebėtumėme tiesiog atlikti darbus, kurie reikalingi visuomenei?

Nepasiektų tikslų ir neatliktų svarbių tarptautinio masto darbų turime daug. Kova su klimato kaita, nors apie ją kalbama vis daugiau ir daugiau, niekaip nesugeba įgauti solidesnio, apčiuopiamus rezultatus galinčio duoti pagreičio. Nagojoje netrukus vyksiančioje Jungtinių Tautų konvencijos dėl biologinės įvairovės konferencijoje ir vėl teks pripažinti, kad nors ir dedame pastangas biologinės įvairovės išsaugojimui, tačiau pernelyg lėtai ir neužtikrintai. Net ir žemesniu Europos Sąjungos lygmeniu neretai sunkiai sekasi rasti politinės valios vykdyti užsibrėžtiems siekiams. Vienas iš pavyzdžių – bendra ES užsienio ir saugumo politika, kurios vizija taip ir lieka labiau “popierinė“, kitas – vis opesnėmis tampančios tautinių mažumų integravimosi į visuomenę problemos.

Tenka pripažinti, kad nepaisant skambių idealistinio turinio kalbų, tarptautinė bendruomenė vis dar neišmoko žvelgti į pasaulį kaip į bendrą valtį, kurioje plaukiame visi drauge. Atskirų šalių, politikų, įmonių trumpalaikiai interesai dažnai atsiduria aukščiau bendros pasaulio gerovės suvokimo, per mažai galvojama apie tai, kas iš tiesų yra svarbu dabar ar bus svarbu po dešimt, dvidešimt ar šimto metų.

Visgi, manau, kad Europos Sąjungos pasirinktas kelias ir veiklos modelis gali būti efektyviu, siekiant išvengti įvairių  trumparegiškų  poelgių. 27 šalių Bendrija, vienijama panašių kultūrinių ir moralinių vertybių, per glaudų bendradarbiavimą ir nuolatinius kompromisus beveik visuomet sugeba užtikrinti sveiko proto pergalę. Ko gero, reiktų palinkėti, kad solidarumas, pagalba vieni kitiems ir atsakingas požiūris į ateitį būtų ne tik deklaruojamos vertybės, bet tikri kelrodžiai.

Šio spalio “Europos spalvose”, kurios jau pakeliui pas skaitytojus – apie biologinės įvairovės konferenciją Nagojoje, ES saugumo politiką, tautinių mažumų klausimus, nedarbą, ir kitką. Kviečiu skaitiniams ir siūlau pasidžiaugti šviesiu ir ryškiu oru…

Read Full Post »