Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Artimieji rytai’

Europos Parlamente per vakarykštę diskusiją dėl situacijos Gazoje buvo pasmerka smurto eskalacija ir pasveikintas pasiektas susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos, pabrėžiant, kai tai turėtų tapti pirmu žingsniu link ilgalaikės taikos. Per daugiau nei savaitę susišaudymų abiejose pusėse žuvo civiliai, patirta daug kitų nuostolių. Tolimesnė šio konflikto tąsa būtų grėsusi viso regiono, kuriame daug ir kitų įtampų (dėl Sirijos režimo represijų prieš savo gyventojus, dėl Irano branduolinės programos) stabilumui. Todėl šio susitarimo laukė visa tarptautinė bendruomenė ir dabar svarbu, kad jo salygų visos pusės laikytųsi ir susilaikytų nuo bet kokių provokacijų. Vis dėlto, atsižvelgiant į užsimezgusią viešą diskusiją, norėtųsi dar kartą grįžti prie šios temos ir pažymėti, kad vertinant šį konfliktą būtina emocijas atidėti į šalį, ir nepamiršti, kad joje nėra viskas vien tik juoda, ar vien tik balta.

Pirma – šioje komplikuotoje situacijoje yra tam tikras proveržis – sutarta dėl paliaubų. Vėl prasidės kompromiso, kurį, kaip rodo istorijos dešimtmečiai, itin sunku surasti, ieškojimas. Visgi vieni kitų naikinimas niekur neveda…

Nesinori leistis į istorinius dalykus. Ir šiuo atveju – kas teisus ar neteisus – ne tas klausimas. Esmė – nepavyksta užtikrinti taikos. Kodėl? Daug sudedamųjų dalių, bet esminė priežastis, kad nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo pradžios arabų pasaulis jos nepripažino.

Bėgant metams situacija klostėsi įvairiai. Nuo 2007 m. Gazos ruožas valdomas Hamas grupuotės, kuri niekada nepripažino Izraelio teisės egzistuoti – jokiu pavidalu. Pačioje Gazoje Hamas nėra vienintelė jėga, ten aktyviai veikia ir daugiau įvairaus plauko atmainų, grįstų agresija. Nuolatinis raketų laidymas iš Gazos ruožo pasiekė kulminaciją, kai buvo nusitaikyta į Tel Avivą ir Jeruzalę (o ne į karinius taikinius). Jei būtų norima taikos, Gazos žmonės ieškotų alternatyvos pas save viduje (t.y. kitos politinės jėgos, kuri atsisakytų jėgos naudojimo ir įrodytų, kad yra pasiryžę taikiai sugyventi, galbūt tuomet net ir 1967 m. ribas pavyktų atstatyti).

Žinoma, yra kitų niuansų, konflikto sudedamųjų dalių, tokių kaip pasitaikantis grubus elgesys, pavyzdžiui, Vakarų krante esančiose nausėdijose, iš naujakurių pusės, ar konfliktai pasienyje.

Apskritai – blogis slypi radikalizme. Aš manau, kad kiekvienas turi teisę apginti savo valstybę, bet kai taikomasi į civilius gyventojus (kaip kad rodo savižudžių veiksmai) – tai yra netoleruotina. Sakysit – Izraelis irgi atakuoja civilius gyventojus. Deja, aukų kariniame konflikte nepavyksta išvengti, bet tikslas – kova su kovotojais, karinėmis struktūromis, kurie, šiuo atveju, provokuoja Izraelį raketomis ir teroristiniais išpuoliais. Sakysit – bet kiek žuvusių vienoj, o kiek kitoj pusėj? Galvoju, kad tai nebe taip svarbu, nes svarbu užmojis ir idėja, ir jei jis veda į sąmoningą civilių žmonių naikinimą – tai netoleruotina. Beje, aukų skaičius Izraelyje galėtų būti panašus, jei ne gynybinė sistema “Geležinis kupolas“.

Turbūt sunku suprasti (bent jau man), kad ne visose kultūrose gyvybė yra vertybė pati savaime…kai kur idėjos ir įsitikinimai yra aukščiau visko, tuomet taikomasi net į tuos, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su tuo, kas antrai pusei nepatinka(požiūrio iliustracija: jei pasirodo Mohamedo paveikslas – beveik džihadas, o dėl 35 tūkstančių aukų Sirijoje – sąlyginai ramu).

Teko ne kartą išklausyti nuomones iš abiejų pusių, tiek pačiam regione, tiek Europoje. Visi turi savo argumentus. O situacijos komplikuotumą ir beviltiškumą iliustruočiau Godos nurodytu klausimu, kaip jaustumeisi, jei tau pasakytų: “mes tuoj padegsim tavo namą, turi 5 minutes evakuotis“, tačiau čia pat galima užduoti kitą klausimą: “kaip jautiesi, kai tavo vaikas pakeliui į mokyklą žuvo susprogusiame autobuse?“. Labiausiai gaila paprastų žmonių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, kurie dėl radikalizmo proveržių neturi galimybės ramiai gyventi.

Reklama

Read Full Post »

Šiandien Marselyje (Prancūzija) baigėsi dvi dienas trukęs Europos liaudies partijos (ELP) kongresas.


Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei “gilesnė integracija“ – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba “jaunoms demokratijoms“

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Read Full Post »

Spaudoje žinių apie Artimuosius rytus niekada netrūksta. Dažniausiai girdime: Gazos ruožas, Vakarų krantas, naujakurių gyvenvietės, Hamas, Fatah, teroristiniai išpuoliai, betoninė užtvara su naujausiomis elektroninės saugos technologijomis (siena, kurią Izraelis stato siekdamas atsitverti nuo palestiniečių; betoninis barjeras kyla ties tomis vietomis, kur palestiniečių ir Izraelio miestai yra labai arti, taip yra ir Jeruzalėje), aštri Izraelio politika ir pan.

Balandžio 25-29 d. Europos Parlamento delegacijos sudėtyje lankiausi Vakarų Krante ir rytų Jeruzalėje. Europos Parlamento nariai, atstovaujantys įvairias EP politines grupes, keturių dienų vizito metu aplankė žydų naujakurių gyvenviečių teritorijas, susitiko su prievarta iškeldintais palestiniečiais, politikais, žmogaus teises ginančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Vizitas vyko tuo metu, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę.

Kokie įspūdžiai? Jei reikėtų pailiustruoti, kas tai yra “amžinas konfliktas“, būtent Palestinos ir Izraelio santykius pasirinkčiau kaip pavyzdį. Nors didžioji tarptautinės bendruomenės dalis tikisi taip vadinamo dviejų valstybių sprendimo (t.y., kad Palestina su Izraeliu pripažintų viena kitą, remiantis 1967 m. sienomis), tačiau laikas bėga ir nepanašu, kad Izraelis ir Palestina prie taikaus susitarimo artėtų. O klausimų daugybė. Žinoma, esminis – sienų. Palestiniečiai tvirtai laikosi pozicijos dėl 1967 m. ribų ir rytų Jeruzalės, kaip sostinės. Izraelis teritorinius klausimus spręstų tik sutarus dėl visų kitų problemų. Kita opi problema – naujakurių gyvenvietės, priverstinis palestiniečių iškeldinimas iš nuosavų namų, betoninė užtvara ir laisvo judėjimo apribojimai.

Dažniausiai, ko gero, girdime apie Vakarų krantą ir Gazos ruožą, tačiau ir palestiniečiai, gyvenantys Jeruzalėje susiduria su didžiuliais apribojimais. Pirma, jie lygiaverčiai moka mokesčius, tačiau, jų teigimu, tegauna 10-30 proc. paslaugų, tai atsispindi miesto infrastruktūroje (gatvės, apšvietimas, šiukšlės ir pan.). Antra – šeimos reikalai.  Jei, pvz, vyras (sutuoktinis) yra iš Vakarų kranto, jam neleidžiama gyventi Jeruzalėje, tuo tarpu žmona, gyvenanti Jeruzalėje, norėdama išvykti į Vakarų krantą ilgesniam laikui, rizikuoja prarasti savo tapatybės pažymėjimą ir netekti teisės toliau gyventi Jeruzalėje. Susiklosto situacija, kad vienas iš tėvų turi prašyti Izraelio leidimo, kad galėtų aplankyti savo šeimą (tokius leidimus, anot palestiniečių, taip pat gana sunku gauti, neretai paskutinę minutę jie gali būti atšaukiami, net ir turėdamas tokį leidimą asmuo nebūtinai pereis patikros punktą, nes perėjimo punktų vartai bet kuriuo metu gali būti uždaryti).

Tai, ką teko išgirsti apie vaikų įkalinimą – taip pat šokiravo. Palestiniečiai teigia, kad Izraelis areštuoja net 8-10 metų amžiaus vaikus, juos terorizuoja, bando paversti šnipais. Iš Izraelio pusės, ko gero, išgirstume kitokias versijas. Kalbant apie judėjimo ribojimus – palestiniečiai turi rimtų sunkumų norėdami pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (būtini specialūs leidimai atvykti gydytis iš Gazos ir Vakarų kranto, vaikai priversti likti vieni, kadangi pasitaiko atvejų, kai tėvai negauna leidimų kirsti sieną grįžtant). Taip pat nepaprastos sąlygos ir elementariam laisvam fiziniam judėjimui: pavyzdžiui, du palestiniečių kaimus, esančius 7 km atstumu Vakarų krante jungia vieškelis, tačiau palestiniečiai turi sukti keliasdešimties kilometrų lanką, nes šiuo trumpuoju keliu naudotis jiems neleidžiama – kelias atkirstas Izraelio armijos, ši atkarpa naudojama tik Izraelio naujakuriams pasiekti savo gyvenvietę.

Taigi, priešprieša įsitvirtinusi ne vien politikoje, atsispindinčioje konkrečiuose veiksmuose,  bet ir kasdieniame gyvenime. Rezultatas – didžiulė neapykanta tarp palestiniečių ir žydų naujakurių. Tą patyrėme, kai palestiniečiai lydėjo mūsų delegaciją Hebrono senamiestyje – buvome apipilti buitiniu vandeniu iš naujakurių namų. Paklausus, gal visgi pavyksta užmegzti kažkokį žmogišką kontaktą tarpusavyje, na, tarkime, kad ir dalinimasis vaikų supynėmis? Klausimas buvo naivus. Atsakymas: „jokiu būdu ne“. Taip auganti nauja karta, vaikai, gaubiami tokios neapykantos atmosferos, greičiausiai taip pat niekada nesusės taikiam pokalbiui.

Ar šioje situacijoje yra išeičių? Ar tokia galėtume pavadinti Palestinos valstybės pripažinimą, kuri, anot Jungtinių Tautų, daro pažangą įgyvendindama struktūrines ir institucines reformas? Ar pasirašytas naujas susitarimas tarp Fatah ir Hamas (pastaroji yra JAV, ES, Kanados, Australijos ir Japonijos teroristinių organizacijų sąrašuose, o Izraelis griežtai atsisako su tokios sudėties Palestinos vyriausybe derėtis) leis Palestinai vieningu požiūriu žvelgti į regiono situaciją ir ieškoti problemų sprendimo?

Palestiniečių (Palestinian legislative council) atstovai teigia, kad naujoji vyriausybė (suformuota šių metų balandžio pabaigoje, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę) bus remiama visų politinių jėgų. Palestina rugsėjį ketina Jungtinėms Tautoms (JT) teikti deklaraciją dėl Palestinos valstybės pripažinimo, ji taip pat siekia narystės JT, deklaruoja, kad eina demokratiniu keliu. Be abejonės, šios pastangos yra svarbios ir turi būti vertinamos, tačiau, kalbant apie Palestinos vienybės vyriausybę, mano supratimu, ES parama jai turėtų būti teikiama su sąlyga, jog ši vyriausybė aiškiai ir galutinai atmes prievartos naudojimą ir pripažins Izraelio valstybę.

Kita vertus, šitiek metų besitęsiančioje susipriešinimo ir konfliktų istorijoje, labai sunku vertinti, kas teisus, ir kur tiesa. Ši situacija turi savo priešistorę, ir kiekviena pusė turi savąją tiesą. Ir kartu su ja keliauja ne tik faktai, kartu keliauja ir propaganda (pakanka vien vaizdo įrašų, pasklidusių internete ar vien tik kanale youtube). Izraelyje ar Palestinoje besilankantiems turistams ekskursijoje gidas taip pat papasakos skirtingas istorijas- kam ši žemė priklausė, kas ją valdė, kas ją kūrė.

Svarstant, kieno pusėje būti, tokiais atvejais tėra vienas atsakymas. Žmogiškumo.

Read Full Post »

Kovo 3-4 dienomis Romoje vyko EUROMED (Viduržemio jūros regiono) parlamentinė asamblėja, kurioje dalyvavo ne tik Viduržemio jūros valstybės, bet ir Europos Parlamento atstovai, bei Europos Sąjungos valstybių delegacijos.

Pastaraisiais mėnesiais Artimuosiuose Rytuose tvyranti įtampa yra išdava kelis dešimtmečius ten vyravusių nedemokratinių režimų. Dabartinis virsmas lyginamas su Berlyno sienos griuvimu, buvusios Jugoslavijos persitvarkymu – prieš 20 metų Europoje vykusiais procesais. Yra ir kitokių nuomonių, kad štai Šiaurės Afrikos valstybėse žmones demonstracijoms kursto tam tikros  radikalios grupuotės, tačiau visgi garsiai išsakoma pozicija – jog tai jaunos, išsilavinusios visuomenės dalies proveržis, siekiant įvesti demokratiją, kaip ekonominio augimo, socialinio teisingumo ir visapusiško stabilumo garantą.

Parlamentinė asamblėja dirbo skirtinguose komitetuose: Energetikos, aplinkos ir vandens, Moterų teisių, Politikos, saugumo ir žmogaus teisių, Kultūros,  Ekonomikos, finansų, socialinių ir švietimo reikalų.

Aplinkos komitete priimti keli dokumentai, kalbantys apie Viduržemio jūros bioįvairovės išsaugojimą, aplinkos gerinimą, griežtinant ir atidžiau prižiūrint veiklą, susijusią su laivyba, naftos bei dujų gavyba, ūkine veikla (nutekamųjų vandenų valymas ir pan.). Viduržemio jūra, kaip ir Baltijos jūra, skalauja ne vien tik ES valstybes, todėl aukštų aplinkosauginių standartų laikymasis šiame regione – nuolatinių derybų laukas.  Taip pat didelis dėmesys skirtas atliekų tvarkymui Viduržemio jūros baseino valstybėse. Noriu pabrėžti, kad dokumente aiškiai įtvirtinta pozicija dėl būtinybės laikytis atliekų tvarkymo hierarchijos. Kalbant apie aplinkosauginį švietimą ir visuomenines iniciatyvas – pasiūliau DAROM iniciatyvą praplėsti už Europos Sąjungos ribų. Tikėtina, kad kitais metais šis projektas galėtų startuoti ir Viduržemio jūros regione.

Kitos paliestos temos – didelis moterų neraštingumas arabų šalyse, siekiantis 30proc. Čia parlamentinė asamblėja kreipiasi į Europos Komisiją, prašydama atkreipti dėmesį į šią problemą ir esant galimybei finansuoti atitinkamus projektus, kurie galėtų prisidėti prie minėtos problemos mažinimo. Išsakytos mintys, kad ERASMUS programa turėtų išsiplėsti į Viduržemio jūros regiono valstybes (ne ES).

Dėl šiuo metu vykstančių neramumų Šiaurės Afrikoje buvo priimta rezoliucija, kurioje išsakoma parama žmonių apsisprendimui siekti demokratiniais pagrindais sutvarkytų valstybių sąrangos, smerkiamas smurtas prieš taikius gyventojus, raginama atitinkamas organizacijas imtis griežtų sankcijų Libijos atžvilgiu.

Buvo priimtas sprendimas kurti Viduržemio regiono vystymo banką (Medditeranean development bank), kuris būtų Europos investicinio banko padalinys ir koncentruotųsi telkiant lėšas,  teikiant paskolas, konsultacijas Artimųjų Rytų (Šiaurės Afrikos) valstybėms gerinant jų infrastruktūrą, skatinant mažų ir vidutinių įmonių veiklą. Kaip minėjo Europos investicinio banko atstovas – „tokias programas mes vykdėme prieš 20 metų Rytų Europoje, ekonominis stabilumas – vienas iš instrumentų, kurio pagalba galime siekti teigiamų pokyčių minėtame regione“. Finansavimas iš Europos Sąjungos biudžeto lėšų – jautrus klausimas ypač turint minty dabartinę ekonominę krizę ir sumenkusius ES resursus. Labiau linkčiau prie konsultavimo reformų srityje, o investicijos į infrastruktūrą turi būti griežtai kontroliuojamos, atsižvelgiant į padėtį vienoje ar kitoje valstybėje.

Kita problema – pabėgėlių antplūdis į Italijos teritoriją ir sunkiai suvaldomi migracijos srautai, taigi, išsakyta būtinybė sukurti atitinkamą politiką, orientuotą į ES-Viduržemio jūros regiono migracijos klausimus.

Visgi, daugiausiai aistrų susilaukė ne dabartinė padėtis Šiaurės Afrikoje, bet nesibaigiantis konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos. Šis klausimas buvo keliamas ir Aplinkosaugos kontekste, ir bendrose diskusijose minint 1967 m. karo padarinius ir tai, kad pasaulis neturi tylėti dėl Izraelio politikos Palestinos atžvilgiu.

Read Full Post »

Kaip ir žadėjau praeitame įraše – šiek tiek įspūdžių iš vizito Jeruzalėje, kur vyko EP ir ES nacionalinių parlamentų narių susitikimai su Izraelio prezidentu S. Peres, premjeru B. Netanyahu, Kneseto nariais ir pan.

Artimųjų rytų situacija – sudėtinga ir įtempta jau daugelį metų. Kad regionui reikia taikos ir stabilumo – savaime aišku, bet kelias į tai gana sudėtingas, tolimas ir, deja, nežinia, ar pasiekiamas… Po apsilankymo Knesete (Izraelio parlamentas) ir diskusijų Aplinkos komitete apie Izraelio ir Palestinos bendradarbiavimą vandens išteklių klausimu abejonės dėl bendro sutarimo tik sustiprėjo. Sprendžiant iš emocijų ir bendravimo kultūros tarp Kneseto parlamentarų (vieni stoja Palestinos pusėn, kiti – Izraelio) išvis kyla klausimas, ar įmanoma dėl ko nors susitarti. Žinoma, tai tik fragmentai, bet lyginant su EP darbu, tai tikrai atrodo, kad iki kompromiso prieiti labai sunku.

Vandens problema – viena opiausių. Regione Izraelis ir Palestina turi mažiausiai išteklių, ta linkme šios dvi valstybės bando bendradarbiauti, tačiau, ginčų kyla kaltinant vieni kitus susitarimų nesilaikymu. Kaip minėjo kalbėjęs Izraelio kariuomenės atstovas – „mes valgom su jais, jie valgo mus“. Tuo tarpu nevyriausybinis sektorius pateikia kitokius skaičius, prieštaraujančius kaip kuriems Izraelio valdžios teiginiams. Tokia situacija tik įrodo, kad įtampos nemažėja, o ir iš šalies vargu, ar galima padėti.


Kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius ir klimato kaitą bei bendrai energetiką reikia paminėti, kad Izraelis yra iš esmės prieš branduolinę energetiką. Jie mato ją kaip „karinės jėgos dalį“, todėl akcentuoja saulės energijos galimybes. Beveik kiekvienas namas Izraelyje ant stogo turi saulės baterijas, gauta energija skirta vandens šildymui. Didelis saulėtų dienų kiekis įgalintų Izraelį 40 proc. energijos poreikio patenkinti iš saulės energetikos ir tokiu būdu tapti pasaulio lyderiais šioje srityje.

Prezidentas S. Peres savo pasisakyme kalbėjo apie inovacijų, tyrimų svarbą. „Mes turime du ežerus: vieną mirusį, kitą – mirštantį. Ir vistiek sugebame eksportuoti žemės ūkio produkciją į tokias šalis, kaip Rusiją, turinčią tūkstančius ežerų“. Teisingumo dėlei turėjo paminėti, kad būtent maisto inžinerijos, inovatyvių technologijų (GMO ir pan.) dėka jiems tai pavyksta. Kaip minėjo aukštieji Izraelio pareigūnai, Izraelio tikslas – taika, o ne pergalė,  būtina dirbti ties vandens išteklių, žemės tausiu naudojimu, siekti modernios ekonomikos ir ekonominio augimo.

Tiesa, turbūt visi žinome, kad Izraelio armija yra viena moderniausių pasaulyje ir kad stengiamasi šią sritį plėtoti. Lankantis Izraelio oro erdvės industrijose šios žinios tik pasitvirtino – lėktuvai „sekliai“, lengvųjų satelitų gamyba ir pan. Izraelio jaunuoliai turi privalomą karinę tarnybą  – vaikinai 3 metus, merginos – 2. Kiek teko bendrauti su vietiniais – nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Vieni vertina šią galimybę kaip brandos garantą, kiti – nemato tame prasmės ir, jei pasiseka, atlieka tarnybą kariuomenėje  kaip garso ar šviesų režisieriai.
Dėl neprognozuojamo saugumo regione Izraelis dideles pastangas deda į infrastruktūrą, štai, pavyzdžiui, Haifos Rambam medicininis centras dirba ties požeminės gydymo įstaigos įrengimu – minus 3 aukštai karo atveju galėtų būti transformuoti į ligoninę. Ligoninės veiklos sričių pristatymo metu pasiteiravau dėl  jaunųjų profesionalų migracijos, atsakymas nustebino – nepaisant puikių sąlygų, laboratorijų, visgi specialistai nori važiuoti dirbti ir tobulintis į ES ar JAV.

Ko galime pasimokyti iš Izraelio – istorijos  akcentavimo. Holokausto tema it leitmotyvas lydėjo visų susitikimų turinį. Yra ko siekti mūsų istorinės patirties viešinimui pasaulyje, nekalbant vien apie Lietuvos patyrimus, bet bendrai, apie komunistinių nusikaltimų žalą Europai ir pasauliui.

Vizitas leido gyvai pajausti komplikuotą regiono situaciją. Esu už stabilumą ir taiką artimuosiuose rytuose, tačiau akivaizdu, kad kiekviena valstybė turi skritingą požiūrį ir priemonių planą šiam tikslui pasiekti..

Tie, kas buvo Jeruzalėje matyt, drąsiai gali tvirtinti, kad miestas įspūdingas. Ne tiek dabartimi (vienas skurdžiausių miestų. Kaip sako vietiniai gidai – dėl populiacijos: arabai ir žydai ortodoksai, kurie nekuria jokio ekonominio produkto),  tačiau istoriniu aspektu,  kultūriniu ir religiniu daugiasluoksniškumu. Tai, kad pats Jeruzalės vardas reiškia „taikos miestas“, teikia vilties, kad ateityje čia taika bus tikra.


Read Full Post »