Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 lapkričio

Pastarieji metai Italijai sunkūs ir nepalankūs. Pirmiausia – ekonominio nestabilumo prasme. Tačiau ne vien dėl to ar dėl nesibaigiančių S.Berluskonio skandalų Italija linksniuojama Europos Parlamente ir kitose ES institucijose.

Ko gero, visi esame ne kartą  girdėję apie šiukšlių problemas Neapolyje ir apie tai, kad Italijoje šios srities ES teisė nėra tinkamai įgyvendinama. Tad ir šį kartą (praėjusią savaitę) Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto delegaciją vykti į pietų Italiją, Kalabrijos regioną, paskatino buitinis, bet pakankamai svarbus klausimas – atliekų tvarkymas.

Tikslas – iš arčiau susipažinti su atliekų tvarkymo problemų specifika, o ypatingai – su situacija Olive upės slėnyje, kuris užterštas nuodingosiomis medžiagomis. Jau paruošiamojoje medžiagoje EP delegacijai pagrindine regiono problema įvardinta nusikalstama veikla gamtai, t.y. organizuotas nusikalstamumas, žalojantis aplinką. Nors vizito metu teko susitikti su regiono vadovais, prokuroru, nevyriausybinėmis organizacijomis,  rezultate – vaizdas gana keistas. Kodėl? Todėl, kad beveik į visus klausimus buvo atsakoma nežinojimu ir abejonėmis.

Kalbant apie kartu su EP kolegomis aplankytąjį Kalabrijos regioną, vertėtų paminėti tai, kad jis siejamas ir su viena turtingiausią ir didžiausią tinklą turinčia mafijine struktūra – Ndrangheta, kurios šaknys glūdi dar XIX amžiuje. 1860 metais grupuotė buvo suformuota, kai iš Sicilijos salos išvaryti žmonės, persikėlę į Kalabrijos regioną.

Tam tikra prasme ši informacija paaiškina ir jau minėtas keistas situacijas, lydėjusias EP delegaciją vizito metu. Kalbu apie tai, jog dažniausias atsakymas į bet kokį klausimą – tyla arba nežinomybė, problemos kartojimas ir trukčiojimas pečiais, vis primenant, jog atliekamas tyrimas (jau ne pirmus metus), tačiau kol kas konkrečių atsakymų – nėra.

Tačiau grįžkime prie pačios problemos. Upės slėnyje daugiau nei 20 metų buvo pilamos pramoninės atliekos. O tyrimai dėl šios taršos pradėti tik prieš porą metų. Atsakymų, kokios kilmės yra šios pramonės atliekos, iš kur jos galėtų būti vežamos – taip pat vis dar nėra. Apsilankius toje teritorijoje tokia nežinomybė ir atsakymų ar tyrimų rezultatų nebuvimas tampa mažų mažiausiai keistas – juk aplink, ant šlaitų, žmonių gyvenamieji namai. Nejaugi niekas nematė, nepastebėjo, kaip išaugo atliekų pylimai? O tosios dirbtinės atliekų kalvos tokios, kad plika akimi ir daug nesvarstant supranti, kad tikrai ne su kibirėliais čia viskas sunešta. Akivaizdu, kad tai -organizuota veikla, prieš kurią nemažai laiko buvo užsimerkiama. Paklausus apie tai, ar buvo gauta žmonių pranešimų apie šią veiklą, ar gal net susidurta su grasinimais, vietoje atsakymų – tyla. Tačiau iš dalies pritarta, kad esminiai problemos neišaiškinimo faktoriai – mafijos įtaka, žmonių abejingumas bei baimės.

Italijos pareigūnų išvadose siūlomos formuluotės, kad atliekos tiesiog yra ne iš Italijos (atplukdytos laivais, atgabentos kitais būdais), todėl kad dirvoje rasti nuodingi elementai  – nepriklauso vietinės pramonės galimai gaminamoms atliekoms.

Tokios išvados man priminė dar vieną panašią Italijos situaciją – atliekų krizę Kampanijoje (taip pat – Italija), kuomet kalbėta apie esamus aiškius įrodymus, kad organizuotos nusikalstamos grupuotės, jau seniai yra įsitraukusios į pelningą atliekų tvarkymo procesą, įskaitant nuodingų atliekų iš Šiaurės Italijos pramoninių objektų išvertimą šimtuose nelegalių sąvartynų arba netgi jūroje. Tuomet taip pat konstatuota, kad – neįtikėtina, jog jokia valdžios institucija nežinojo apie tokio masto veiklą.

Taigi, situacijos kartojasi, jomis vietos lygmeniu – aršiai politikuojama, tačiau realių sprendimų imtis neskubama, net ir tuomet, kai atliekų tvarkymui skirtų lėšų mokėjimas tam tikriems regionams – stabdomas ir grąžinti ES finansavimą žadama tik tuomet, kai atliekų tvarkymo planas atitiks ES teisės aktus.

Tad kodėl Italijai taip nesiseka su tomis atliekomis?  Juk tai ne kokia nors “ES naujokė” (prisiminiau neretus vokiečių kolegų kaltinimus, kad rytų Europa nesugeba susitvarkyti atliekų srityje). Juk Italija Europos Sąjungoje – nuo pat pradžių, ekonomiškai turėjusi visai kitokias galimybes nei rytų Europos šalys.

Tačiau susidaro įspūdis, kad suskubti tvarkytis neskatina net nutraukiamas ES finansavimas, žala gamtai ar apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatai. Akivaizdu tik tai, kad tokios nesprendžiamos problemos neabejotinai pasitarnauja rinkimų kampanijoms, kuomet emocingai žarstomasi kaltinimais vieni kitiems. Vėliau jos tarsi pamirštamos ir apie jas primena tik ES grasinimai sankcijomis.

Taigi, ENVI komiteto požiūris taip pat buvo pakankamai griežtas – nustoti imituoti problemos sprendimą, o iš tiesų imtis tinkamo teisinės bazės (ES direktyvų vykdymas) įgyvendinimo, griežto monitoringo (panašu, kad šiai dienai jo niekas neatlieka) ir ES standartų diegimo.

Greičiausiai spręsti paplitusias Italijos atliekų tvarkymo problemas padėtų ir tai, kai teritorijų, kurios užterštos įvairių rūšių atliekomis, valymo našta tektų ne mokesčių mokėtojams, o, laikantis principo „teršėjas moka”, tiems, kurie atsakingi už taršą.

Tik štai, kaip reikėtų surasti tuos atsakinguosius “už taršą”, jei per dvidešimt metų, netgi dirbtinėms atliekų kalvoms iškilus, nepastebėta nė vieno prie to prisidėjusio?

Read Full Post »

Šiandien Europos Parlamentas vėl renkasi plenarinei sesijai Strasbūre, kurios metu bus aptarta 2012-ųjų Europos Komisijos veiklos programa bei ES vaidmuo stiprinant ekonomikos koordinavimą, su eurokomisarais J. Hahnu ir D. Ciolos diskutuosime, kaip supaprastinti ES sanglaudos ir žemės ūkio politiką ir padaryti ją konkurencingesnę, taip pat laukia diskusija ir balsavimas dėl artėjančios klimato kaitos konferencijos Durbane, na o trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje bus paskelbtas 2011 m. LUX kino apdovanojimo laureatas.

Tačiau kol plenarinė dar neįsibėgėjo, norėčiau prisiminti keletą prabėgusios savaitės momentų Briuselyje ir Lietuvoje.

COP17 susitikimui Durbane artėjant

Praėjusi savaitė – skirta politinių grupių posėdžiams ir pasirengimui šiandien prasidėjusiai plenarinei sesijai. Be aktualijų, kurias aptariame pakankamai dažnai, vertėtų paminėti Klimato kaitos komisarės Conie Hedegaard apsilankymą Aplinkos komitete. Ji pristatė ES pozicijas vykstant į COP17 susitikimą Durbane.

Pagrindinis siekis, pasak Komisarės, teisiškai įpareigojantis susitarimas dėl temperatūros kilimo sumažinimo dviem laipsniais. Kalbėdama apie šį siekinį bei įsipareigojimų įgyvendinimo gaires, Komisarė aptarė daug sričių – CO2 emisijų mažinimas (cost effective emission reduction policy), įtraukiant ne tik aviaciją, bet ir laivininkystę, energijos efektyvumo didinimas ir pan. Ir, ko gero, ašinė tema – finansiniai įsipareigojimai. K.Hedegaard įsitikinimu, labai svarbu siekti ne tik šiam klausimui skiriamų lėšų, bet ir pasirūpinti, kad tie pinigai būtų panaudoti aiškiai suformuoto paketo įgyvendinimui.

Be abejonės, labai svarbūs ne tik ES, bet ir kitų šalių įsipareigojimai. Kaip pavyzdį čia galime minėti JAV situaciją, kuri vis žadėdavo aktyviau žengti klimato kaitos mažinimo keliu, tačiau ekonominio sunkmečio akivaizdoje apie tai jau beveik nebekalbama – respublikonai apskritai niekada nebuvo šalininkai, o demokratai irgi priversti nuslopinti entuziazmą. Taigi, greičiausiai ne tiek svarbu sudėtinės klimato kaitos susitarimo dalys, bet prioritetu tampa valstybių realios galimybės ir politinė valia.

Kaip bebūtų – akivaizdu, kad Durbanas bus proceso, kurio metu siekiama susitarti dėl klimato kaitos mažinimo veiksmų, tąsa. Bet toli gražu ne pabaiga.

Vos grįžus į Lietuvą – jau ketvirtadienį laukė susitikimas su žurnalistais iš Austrijos ir diskusija Akademiniame politologų klube apie Europos Parlamento vaidmenį ES santykiuose su trečiosiomis šalimis.

Su austrų žurnalistais, atvykusiais iš arčiau susipažinti su Lietuva, susitikome Vilniaus TV bokšte. Prieš mums susitinkant, svečiai jau buvo apsilankę pas premjerą A. Kubilių, Užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, Teisingumo ministrą R.Šimašių. Susitikimo metu kalbėjomės apie Lietuvos energetikos politiką, Lietuvos ir jos visuomenės požiūrį į ES bei Lietuvos narystę joje. Austriją ir Lietuvą vienija tai, kad nesam didžiosios ES šalys, taigi buvo galima kalbėtis apie mažųjų valstybių situaciją ES, bet skirtingas statusas (narystės trukmė) ir istorinės patirtys yra tai, kas mus skiria. Visgi, kalbėdami apie žmonių nusiteikimą dėl ES ir jos ateities, atradome daugiau panašumų, nei skirtumų – austrai, kaip ir mūsų kraštiečiai, mažai domisi Briuseliu, kuris atrodo pernelyg toli.

TV bokštas – simbolinė vieta  kiekvienam Lietuvos piliečiui, menančiam 1991 metus. Įdomu, kaip atrodė minia per TV bokšto langą tą Sausio 13-osios naktį, kur drąsiai stovėjo mūsų tėvai, draugai, kaimynai. Bent jau man buvimas prie TV bokšto sukelia keistus jausmus, keistus, nes pati anuomet buvau dar vaikas ir čia nebuvau, bet buvo mano artimieji. Paleidžiu mintis ir bandau įsivaizduoti, kaip toje pačioje vietoje prieš 20 metų buvo puolamas beginklis Laisvės troškimas. Ekskursijų metu lankome įvairių mūšių vietas, bet niekur nėra tokio jausmo ar įsivaizdavimo kaip čia.

VDU – diskusija su jaunaisiais politologais

Ketvirtadienio popietę su Akademiniu politologų klubu susitikome VDU centriniuose rūmuose. Man VDU – ypatingas universitetas, ne tik dėl to, kad mano seserys jį baigė, bet ir dėl to, kad jį 1936 m. cum laude baigė ir mano močiutė. Anuomet tai buvo puikių specialistų kalvė, norisi tikėti, kad ir dabar taip yra.

Labai smagioje jaunųjų politologų auditorijoje diskutavome apie ES užsienio politiką – dalyvavo dr. Antanas Venckus ir EP informacijos biuro Lietuvoje administratorius ryšiams su žiniasklaida Robertas Pogorelis.

Akademinio politologų klubo archyvo nuotraukos

Nesunku pastebėti, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo užsienio politikoje “briuselizacijos” vis daugiau, esame raginami kalbėti vienu balsu, tačiau akivaizdu, kad tą daryti neretai – labai sudėtinga (tereikia prisiminti pastarųjų savaičių įvykius UNESCO dėl Palestinos ir Izraelio).

Politologų buvau kviesta pristatyti EP vaidmens užsienio politikoje su trečiosiomis šalimis. Dr. Antanui Venckui pristačius ES institucijų struktūrą ir galias, toliau kalbėjomės apie EP reikšmę ir veiklą, apie tai, jog EP yra net 38 delegacijos su ne ES šalimis ir tai rodo, kad užsienio politikos linija yra labai stipri. Kiekvienas europarlamentaras  neišvengiamai yra daugiau ar mažiau įsitraukęs į ES užsienio politikos formavimą. Taip pat aptarėme rezoliucijų dėl žmogaus teisių pažeidimų ir padėties trečiosiose šalyse svarbą, tradicinę Sacharovo premiją, kuri kasmet teikiama žmogaus teisių gynėjams, daugiašalių parlamentinių asamblėjų veiklą, į trečiąsias šalis siunčiamų EP rinkimų stebėjimo misijų reikšmę.

Vilniuje – devintasis Europos šalių kino forumas SCANORAMA

SCANORAMA. Man šis kino festivalis – visuomet buvo laukiamas. O šiemet man pačiai ypatingas tuo, kad galėjau paremti vieną iš filmų programų – Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinių filmų retrospektyvą “Laiko upė”. Šie kūrėjai pristato festivaliui filmus apie mūsų, Lietuvos, kasdienybę, buitį ir būtį. Paprastų žmonių gyvenimai, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Gruodžiai užfiksuodami kasdienybę išsaugoja dalykus, virstančius istorija. Tai ir Vilniaus pirtis, ir senųjų Musteikos kaimo gyventojų gyvenimai, ir kaliausių statymas laukuose,  ir pan.

Su festivalio “Scanorama” direktore Gražina Arlickaite. M. Mikulėno nuotr.

Nepaprastas šios programos filmas „Upė“, kuriame pasakojama apie žmones, gyvenančius Neries ir Šventosios upių santakoje – Saleninkų kaime, Jonavos chemijos giganto pašonėje. Prieš dvidešimtmetį, po chemijos kombinate įvykusios avarijos kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečiai – liko ir iki šiol keliolika šeimų gyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto, o į seniūniją (už 12 km) nevažinėja autobusas, vaikai kasdien turi perplaukti upę ir dar gerokai pakeliauti, kol pasiekia Ruklos mokyklą. Viskas atrodo nepaprasta, o žmonės taip gyvena kasdien ir kuria savo šeimų ir vaikaičių gyvenimus.

Gruodžių filmų retrospektyvos antrą dalį galima pasižiūrėti šią savaitę, trečiadienį, kino teatro “Pasaka” mažojoje salėje.

Atgimimas – iki šiol nematytuose kadruose

Sekmadienį taip pat turėjau gražią progą apsilankyti rež. Giedrės Žickytės filme “Kaip mes žaidėme revoliuciją”. Iš archyvinių kadrų sudėliota, apipinta ano meto aktyvistų prisiminimais istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – „Anties“ muzikantai „perestroikos“ ir Sąjūdžio reiškinių kontekste, naujai pažadina jausmus, kurie turbūt mus visus vienija.

Kadras iš G.Žickytės filmo “Kaip mes žaidėme revoliuciją”

Atgimimas per muziką (ir rokenrolą:), atgimimas, kuris sujungė ir seną, ir jauną, ir rūpintojėlį, ir roko muzikos polėkį. Tai filmas ne apie skausmą ar skausmingus patyrimus, bet apie didžiulį Lietuvos susitelkimą ir žmones, buvusius viso to smaigalyje.

Man bene labiausiai užstrigo filmo epizodas, kuriame – per Lietuvą keliaujantis “Roko maršas”. Kai sustodavo miesteliuose, dalindamas žmonėms mažytes trispalves, buvo giedama tautiška giesmė. Senesnieji – verkė, o jaunieji – mokėsi himno žodžius. Tai išties nematyti archyviniai kadrai, kurie tarsi prikelia anuometines emocijas ir prisiminimus.

Read Full Post »

EP archyvo nuotrauka

Artėjantis pirmininkavimas ES Tarybai – tai ir garbė Lietuvai, bet kartu ir išbandymas. Euroskeptikai arba tie, kurie tiesiog abejoja ilga ES ateitimi, pasakytų, kad tai gali likti vienintelė galimybė Lietuvai įrodyti savo pajėgumą efektyviai vesti 27 Europos narių šeimą per globalinius ir vietinius iššūkius. Ir iš tiesų – kitą kartą ES Tarybai Lietuva turės galimybę pirmininkauti tik po 15 metų.

2013 m. antram pusmečiui ruošiamasi jau dabar – Lietuva pirmininkaus ne tik 9 ES Tarybos formacijoms, kuriose renkasi ministrai. Pasirengti pirmininkavimo išsūkiams, patobulinti derybinius įgūdžius, užmegzti ryšius su būsimais kolegomis iš kitų ES šalių narių į Briuselį siunčiami įvairių sričių specialistai, ministerijų atstovai, kurie vėliau turės pirmininkauti net 260 darbo grupių.  Per Lietuvos pirmininkavimo pusmetį įvyks daugiau nei 3000 susitikimų Briuselyje, kuriuose ES šalių narių atstovai priims visos ES gyvenimą lemiančius sprendimus.

Skandalingai nuaidėjusi pareigūnų komandiruotė į Pietų Korėją, kur vyko JT konvencijos dėl žemės degradacijos (jei konkrečiau – “dykumėjimo”) šalių konferencija, Lietuvoje sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir sarkazmo bangą – “ką jau ten Lietuvai apie dykumas, grynas pinigų švaistymas”.

Tačiau žinant, kad 2013 m. Lietuva bus atsakinga už bendrosios ES pozicijos dėl dykumėjimo problemų parengimą ir jos pristatymą sekančioje konvencijos šalių konferencijoje, komandiruotė neatrodo tokia nepagrįsta. Be šio, Lietuva turės suderinti ES pozicijas ir dar devyniems plataus masto Jungtinių Tautų susitikimams, ir jie – ne visuomet Lietuvai iš pirmo žvilgsnio aktualia tematika.

Jei kalbėtume apie pirmininkavimo kainą, 2012 – 2014 m. iš viso planuojama apie 6 000 su pirmininkavimu ES Tarybai susijusių komandiruočių,  kurios kainuos 16 mln. litų. Seimo prieš keletą dienų priimtu pritarimu visos Lietuvos institucijos veiks pagal patvirtintą planą, kurio įgyvendinimas 2012 – 2014 m. kainuos apie 214 mln. litų.

Nors skaičiai atrodo dideli, tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvos pirmininkavimas bus bene taupiausias ES istorijoje (palyginimui, dabar pirmininkaujanti Lenkija numačiusi išleisti 400 mln. litų). Aišku, ekonominių sunkumų akivaizdoje, daug kas atrodo nepamatuota ar ne itin reikšminga. Man šiame kontekste svarbiausias atrodo kitas dalykas – pačių, į tokius susitikimus vykstančių pareigūnų atsakomybė – kaip įsisavins žinias ir kaip bus pasirengę reprezentuoti mūsų šalį 2013-taisiais. Tik atsakingo darbo ir sėkmės atveju galėsime manyti, kad su pirmininkavimu ES siejami lūkesčiai ne tik pakelti Lietuvos tarptautinį prestižą, didinti šalies žinomumą, bet ir tikėtis teigiamo poveikio šalies ekonomikai, galės būti įgyventinti.

Ir antra vertus, rezultatas galės džiuginti tik tuomet, jei savo valstybėje sulauksime visuomenės bei politinių jėgų pritarimo šiam Lietuvos tikslui įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje kaip brandžiai ES šeimos narei. Sakydama “sulauksime pritarimo” turiu mintyje nuoseklų darbą ir nuoširdžias pastangas pateikti mūsų žmonėms kuo daugiau informacijos tiek apie svarbą, tiek apie artėjančius iššūkius bei rūpesčius, tiek apie tam skiriamas lėšas. Tuomet gal ir pasipiktinimo būtų mažiau.

Neverta net abejoti, kad visiems mums pirmiausiai rūpi mūsų krašto problemos, rūpesčiai ir nepritekliai. Ir niekas nepaneigs – jų yra nemažai, kai kurie jau gerokai įsisenėję ir išties piktina žmones. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad prisijungus prie tarptautinės bendruomenės, Lietuvai atsivėrė galimybės, tačiau kartu su jomis – atkeliavo ir tam tikros pareigos. Žinant, kad ES  – labai aktyvi tarptautinių organizacijų veikėja, tikriausiai nebūtų sąžininga tikėtis, kad prasidėjus pirmininkavimo laikotarpiui, spręs tik Lietuvos klausimus ir bėdas, nors visada pritariu, kad savo kieme susitvarkyti būtina.

Taigi, artėjantį 2013-tųjų antrąjį pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES, drauge su kitomis ES valstybėmis narėmis ir institucijomis teks nelengva užduotis rengti, derinti ir atstovauti bendras ES pozicijas tarptautinių organizacijų susitikimuose visame pasaulyje.

Jau iš dabartinių ES institucijų veiklos aktualijų matyti, kad planuojamoje darbotvarkėje neabejotinai atsiras tokie sudėtingi klausimai kaip energetinio saugumo didinimas, finansinis tvarumas, ekonominis augimas, išorinių sienų kontrolė bei ES ryšiai su kaimynėmis Rytuose, taip pat – Baltijos jūros strategija, galinčios užsitęsti derybos dėl  ES 2014 – 2020 m. biudžeto.

Pastarieji klausimai labai sudėtingi ir “jautrūs”. ES madinga sakyti, kad reikia vadovautis europiniu principu, t.y. atstovauti ne nacionalinius, bet europinius interesus. Akivaizdu ir nenuostabu, kad kiekviena šalis nori staltiesę su pyragais timptelėti į savo pusę. Nereta patirtis tokia: kai ateina laikas diskusijoms ne apie vertybes, o apie pinigus – minėtojo „europinio“ požiūrio kartais lieka gerokai mažiau. Bet tokia realybė ir joje reikia atitinkamai veikti.

Be laukiančios politinės darbotvarkės, reikės gerokai pasukti galvą ir dėl to, kaip išnaudoti ypač ribotus resursus Lietuvos pristatymui, o jei tiksliau – šiek tiek pasvarstykime apie smulkias detales, kurios nemažai prisideda prie bendojo įspūdžio, kuris pasilieka atmintyje.

Kaip žinia, šį pusmetį ES pirmininkauja Lenkija. Derėtų pasakyti, kad šio pirmininkavimo (bent jau viešųjų ryšių pusė) Europos Parlamento bendruomenei tikrai daro įspūdį. Nuo 2009 m. birželio (tiek teko matyti savo akimis) nei viena pirmininkavusi valstybė tiek dėmesio neskyrė savosios valstybės pristatymui Europos Parlamente.

Vos prasidėjus Lenkijos pirmininkavimui – visas Parlamentas buvo apdalintas braškėmis, vėliau obuoliais, pašto dėžutėse EP narių nuolat laukia nemenki rinkiniai ir kitokių Lenkiją prisattančių suvenyrų (rankų gamybos muilo, skarelių ir pan). Jei kas anksčiau nebuvo patyręs, tai dabar tikrai žino, ką lenkai turi: kokius saldėsius, kokius koldūnus, kaip farširuotus šernus, kokius dūdų orkestrus ir pan. Įspūdingas ir pačių lenkų EP narių susitelkimas: kadangi kiekvienas EP narys per kadenciją turi galimybę surengti vieną didelį reprezentacinį renginį Europos Parlamente (koncertas, paroda, vaišės ir pan.), tai panašu, kad visi 50 EP narių iš Lenkijos savo jėgas puikiai konsolidavo – kiekvieną savaitę Parlamente skamba lenkiška muzika, pristatomi menininkai, mokslo pasiekimai, valgiai, kultūra, turizmo galimybės ir pan. Tiesiog atrodo, kad tai lenkų Parlamentas.

Šičia, matyt, verta prisiminti seną posakį, jog mažos dovanėlės – stiprina draugystę. Nežinau, kaip su ta draugyste, bet pasimokyti yra iš ko.

Read Full Post »

Lapkričio 5 d. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse pakvietė paminėti keliautojo Mato Šalčiaus prieš 100 metų dviračiu atliktą žygį aplink Lietuvą. Matas Šalčius – mokytojas, keliautojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, energingas žmogus, dėjęs pastangas Lietuvos stiprinimui. Apkeliavęs daugybę pasaulio šalių, ko gero, buvo pirmasis, iš kurio lūpų tolimi kraštai sužinojo apie Lietuvą.

Visais laikais buvo tų, kurie pomėgį keliauti pritaikė žinios apie Lietuvą skleidimui: Antanas Poška, su Matu Šalčiumi išsiruošęs motociklais aplink pasaulį, Antanas Gustaitis ir jo bendražygiai 1934 m. surengė skrydį aplink Europą, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą, garsiosios jachtos „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ 1989 m. perplaukė Atlanto vandenyną (vėliau „Lietuva“ ir „Laisvė“ apiplaukė pasaulį, prieš porą metų tą padarę ir „Ambersail“) ir daugelis kitų.

Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“, padėjusi organizuoti žygį, pasiūlė puikią temą diskusijoms, vykusioms po važiavimo dviračiais – “Žygiai, skirti Lietuvai – siekis pasipuikuoti ar išreikšti meilę Tėvynei”. Kaip minėjo jachtos „Laisvė“ kapitonas Ignas Miniotas, svarbiausia – neprarasti žingeidumo, nes tik besidomintis ir neabejingas žmogus gali pasitarnauti savo artimiesiems ir savam kraštui.

Šios idėjos, dviračių žygiu paminėti Mato Šalčiaus kelionę aplink Lietuvą, sumanytojas – muziejaus direktorės pavaduotojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas, pats jaunystėje su bičiuliais keliavęs dviračiu ne tik po Lietuvą, bet ir po LDK teritorijas. Tarp kelių dešimčių dviračių entuziastų buvo velomobilių kūrėjas bei propaguotojas dr. Vytautas Dovydėnas, taip pat žurnalistas Domijonas Šniūkas, kuris 1973 m. kartu su bičiuliu Algiu Šėkštele apvažiavo Lietuvą, o savo įspūdžius aprašė straipsniuose „Ta žalioji tėviškės vasara“ tuometėje spaudoje (vėliau išleista knyga „Žalioji tėviškės vasara“). Kaip minėjo p. Šniūkas ir, manau, su tuo galime visiškai sutikti, jog dviratis – genialiausias išradimas, kai savo kojų pagalba gali pagreitinį įprastą savo eigą keliais kartais. Tikėtina, kad su šiais puikiais išradimais suvažiuosime į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir kitąmet, kur kaip ir šįmet, ne tik vyks važiavimas dviračiu, bet ir gilesnis susipažinimas su Lietuvos istorija ir etnografija.

Na, o įrašą norėčiau pabaigti paties Mato Šalčiaus žodžiais: „Aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Tęsk tu toliau mano darbą“.

Read Full Post »

Šios savaitės žemaitiškas maratonas užsibaigė Šilalėje. Tęsiant ne taip seniai aprašytą tremties ir rezistencijos muziejų temą reiktų paminėti būtent šį rajoną.  Čia planuojami du muziejai – tremties, kurį ketinama įrengti tremtinės, gydytojos, rašytojos Dalios Grinkevičiūtės name ir rezistencijos – Kentrų sodyboje už kelių kilometrų nuo Šilalės. Pastarasis projektas kiek tolimesnis, tačiau vizijos itin įdomios ir patrauklios. Linkiu, kad kuo greičiau pavyktų įgyvendinti planus dėl D. Grinkevičiūtės muziejaus, tai būtų labai simboliška – juk ši rašytoja, pati patyrusi tremties sunkumus, paliko mūsų ir tarptautinei visuomenei knygą “Lietuviai prie Laptevų jūros”, per kurią daug kas pažino tremtinių išgyvenimus. D Grinkevičiūtės prisiminimais rėmėsi ir Rūta Šepetys, kurios romanas “Tarp pilkų debesų” tapo pasauliniu bestseleriu ir taip pat prisideda prie Lietuvos istorijos sklaidos.

Diena prabėgo greitai kupina susitikimų, kurie atspindėjo Šilalės rajono nuotaikas, problemas ir džiaugsmus. Savivaldybėje su meru Jonu Gudausku, vicemeru Raimundu Vaitiekumis bei administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Maciene pasidalinome ES ir Šilalės aktualijomis. Rajonas remiasi žemės ūkiu, todėl mano pristatytas Europos Komisijos pasiūlymas dėl galimai mažėsiančios paramos žemės ūkiui buvo sutiktas su nerimu. Guodžia kol kas tiek, kad Europos Parlamente ginsime  Lietuvos interesus visomis išgalėmis. Apsilankymas Socialinių paslaugų centre ir tai, kad jau galiu lyginti su situacija kituose rajonuose, leidžia pagilinti žinias socialinės politikos srityje.

Labai malonus susitikimas buvo su rajono jaunimo organizacijų, kurių aktyviai veikiančių yra 15,  atstovais. Prie šilališkų džiaugsmų priskirčiau D. Poškos baublių komplekso renovaciją (ne tik pačių „namukų“, bet ir visos aplinkos). Tikiuosi, jis dabar sulauks dar daugiau lankytojų – rekomenduoju apsilankytiJ.

Ir kaip visada, esu dėkinga partiečiams bendražygiams už šiltus ir malonius susitikimus.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Parlamentinis darbas skaičiuojamas savaitėmis: viena – darbas komitetuose, antra – politinėse grupėse, trečia- plenarinė sesija, o ketvirta – taip vadinama “žalioji”, kuomet parlamentaras laisvas dienas skiria bendravimui su kraštiečiais, susitikimams su žmonėmis savo atstovaujamos šalies miestuose ir miesteliuose. Man tai – vienos maloniausių akimirkų, kurios leidžia pajausti kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų tėkmę, pažinti problemas, neatitrūkti nuo tikrovės. Be jokios abejonės, toks “ryšio palaikymas” labai pasitarnauja dirbant Europos Parlamente.

Tad ši savaitė – rudeniškoje Žemaitijoje.

Trečiadienį vizitą pradėjau nuo susitikimų Palangoje ir Kretingoje. Aptarėme atėjusio šildymo sezono sunkumus, savivaldybių siekius ir konkrečius darbus, ieškant galimybių sumažinti šildymo kainas. Taip pat kalbėjomės apie vandens politikos ypatumus ir tai, kad nepaisant į kaimiškąsias vietoves vedamo vandentiekio, žmonės ne itin aktyviai jungiasi prie bendros sistemos. Pagal Vandens politikos pagrindų direktyvą Lietuva įsipareigojusi, kad iki 2014 m. pabaigos ne  mažiau  kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu  vandeniu ir teikiamomis nuotekų  tvarkymo  paslaugomis. Kaip žinia, beveik visi turi šulinius, tad didžiulio poreikio lyg ir nėra, o atsižvelgiant į tai, kad gyventojai savo lėšomis iki namų nuo magistralinės trasos turi atsivesti jungtį – gerokai apsunkina procesą.

Tiek Palangoje, tiek Kretingoje buvo džiaugtasi, jog įvedus rinkliavą už atliekų tvarkymą, stipriai sumažėjo nelegalių sąvartynėlių pamiškėse. Visgi palangiškiai teigia, kad jų specifika kiek kitokia – kurorte vasarą 10 kartų padaugėja žmonių, tokiu būdu – ir atliekų, o už jas kaip ir nėra iš ko pareikalauti mokesčio, tam kad būtų įmanoma efektyviai susidoroti su išaugusiu paslaugų poreikiu.

Dar vienas pajūriui specifiškai aktualus klausimas – atsinaujinanti, vėjo energetika. Turi ji ir gerbėjų, ir oponuojančių. Pastarieji labiausiai piktinasi dėl per mažų atstumų nuo gyvenviečių ir nuvertėjusios žemės, esančios aplink vėjo malūnus. Tačiau visgi pripažįsta, kad tai svarbi energetikos rūšis ir kad reikia ją vystyti, tik aktyviau tariantis su žmonėmis, ieškant dialogo, statant kiek mažiau apgyvendintose vietovėse. Šiuo metu išduota leidimų įrengti beveik 300 MW vėjo jėgainių, dabar veikiančių ar įrengiamų yra apie 200 MW, patys „vėjininkai“ skaičiuoja, kad šiuo metu vėjo jėgainės pagamina apie 2,5 proc. viso Lietuvos elektros poreikio (o esą galėtų iki 33 proc.). Kaip ir kitais atvejais, vėjo energetika – medalis, turintis dvi puses. Pripažįstama, jog esant dabartinei elektros perdavimo tinklų būklei, dėl savo specifikos sudėtinga užtikrinti reikiamas rezervines galias. Todėl dabar LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme vėjo energetikai numatyta maksimali 500 MW galia galėtų būti padidinta tik išsprendus Lietuvos elektros tinklų integracijos į ES tinklus problemą, o idealiausiu atveju – visoje ES įdiegus „išmaniuosius tinklus“, kurie leistų elektrą pagal poreikį perduoti iš vieno ES krašto į kitą.

Netikėtai šiltas susitikimas po pasibuvimo Kretingoje – sekė Rūdaičiuose, kur užsukome į  vietos kultūros centrą jame dirbančios Sigitos Šimkutės kvietimu. Susipažinome su Sigita šiais metais, tuomet, kai ji dalyvavo mano inicijuotame konkurse “Žaliasis kodas” su pasakojimu “Vaikai ir rupūžė”. Įėjus į liūdnos būklės kultūros centro pastatą, iš už durų pasigirdo adventinių dainų garsai – Sigita repetavo su mažaisiais rūdaitiškiais (Laimiu, Radvile, Rugile ir Gyte). Neišpasakytas nuoširdumas ir šiluma užlaikė mus kiek ilgiau nei planavome. Jauno žmogaus optimizmas, energija – tarsi šviesulys. Ir ne vien Rūdaičiams, tokie deimančiukai praverstų ir didiesiems miestams.

Šiandien – apsilankymas Skuode. Kaip kad sako Vygaudas Ušackas – ten, kur prasideda Lietuva. Ir tikrai, jei dar neatkreipėte dėmesio, pažiūrėkite – kelių atlaso pirmas puslapis – Skuodas.

Visa ilga ir įdomi diena –  pradedant susitikimu savivaldybėje, Skuodo ligoninėje, paslaugų šeimai centre, lankomosios priežiūros ir globos centre ir baigiant aktualiais pokalbiais su maisto ir veterinarijos tarnybos bei aplinkos apsaugos agentūros specialistais.

M.Mikulėno nuotraukos

Diena išties turininga – su  psichologe, dirbančia su vaikais, turinčiais elgesio problemų, kalbos sutrikimų aptarėme, kad nors ir nežymiai, visgi jaučiasi tendencija, kad tokių vaikų daugėja. Ligoninėje kalbėjomės, jog iš tiesų mūsų kraštiečiai labiausiai kenčia nuo besaikio vaistų vartojimo ir pasidavimo masinei reklamai (prielankumas antibiotikams, masiškai vartojami analgetikai ir maisto papildai). Tiesa, visos Europos Sąjungos statistika šioje srityje – tikrai nėra džiuginanti, tačiau pirmiausia, aišku – didžiausią rūpestį kelia savojo krašto žmonių įpročiai, kenkiantys jiems patiems.

Taip pat pavyko apsilankyti ir Skuodo krašto muziejuje, susitikti su pedagogais, apie pilietiškumą mintimis pasikeisti su mokiniais.

Visą dieną Skuode buvau lydima vicemerės p. Levutės Staniuvienės ir jaunojo TS-LKD kandidato į Seimą Skuodo rajone – Gedimino Anužio. Esu dėkinga jiems už rūpestį.

O rytoj – ketinu aplankyti Šilalę, kur susitiksiu su Šilalės rajono savivaldybės vadovais, aplankysiu Socialinių paslaugų centrą, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų ir Baublių kompleksą, bendrausiu su Šilalės jaunimu ir visuomeninėmis organizacijomis, apie sveikatos aktualijas norisi pasikalbėti su Šilalės rajono tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariais.

Read Full Post »

Ilgės

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »