Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Izraelis’

Jau geras mėnuo, kai Palestinai suteikta visateisė narystė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje (UNESCO). Tiek pat laiko netyla ir diskusijos bei vertinimai dėl balsavimo UNESCO asamblėjoje. Lietuvoje šiuo klausimu taip pat esama prieštaringų vertinimų. Panašu, kad nemažai diskusijų sukels ir gruodžio pirmosiomis dienomis LR Seime užregistruotas nutarimo projektas dėl nepriklausomos Palestinos valstybės pripažinimo. Detales atskleis laikas, tačiau šių aktualijų sūkuryje, norisi dar kartą permąstyti, kaip viskas atrodo iš šalies.

Šiandien praktiškai niekas neginčija palestiniečių teisės sukurti valstybę. Dviejų valstybių sprendimas buvo siūlomas dar 1947 m. Jungtinių tautų rezoliucija. Tąkart patys palestiniečiai pasirinko konfrontacijos kelią, vildamiesi, kad pro-arabiškų valstybių pasipriešinimo dėka Izraelio valstybės sukūrimo projektas „nepraeis“. Tačiau atsitiko kitaip – Izraelio valstybė buvo sukurta, o palestiniečiai atsisakė valstybingumo iki pat 1988-ųjų. Izraelio valstybei buvo paskelbtas karas – džichadas, kuriuo kiekvienas tikras musulmonas buvo įpareigotas daryti viską, kad Izraelio valstybė būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

Palestinos ir Izraelio klausimas aštrus ir sudėtingas nuo pat 1948-ųjų. Per visus šiuos dešimtmečius nelabai kas ir pasikeitė – periodiškai vyko kariniai konfliktai ir teroristiniai išpuoliai, kito sienos, vienos ir kitos pusės retorikos stiprumas, tarptautinės bendruomenės simpatijos, bet iš esmės – viskas liko taip pat: sprendimas dėl dviejų viena kitą pripažįstančių ir taikoje sugyvenančių valstybių niekaip neįgyvendinamas, dėl jo paprasčiausiai nesusitariama, nors abi pusės teigia norinčios taikos. Vilties, matyt, reikėtų neprarasti?

Nepretenduodama būti Artimųjų Rytų regiono ir problemų eksperte, galiu tik dalintis savo nuomone, kurią susidariau lankydamasi tuose kraštuose ir bendraudama su žmonėmis abiejose pusėse bei su UNWRA atstovais (Jungtinių Tautų paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra).

Labiausiai į akis krenta kraštutinumai, radikalios pozicijos ir įsitikinimai, kurių laikomasi vieni kitų atžvilgiu. Žinoma, kartais pasitaiko situacijų „arba-arba“, tačiau ne šioje situacijoje. Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išspęstas vieninteliu – abipusio kompromiso keliu, kitu atveju taikus ir saugus   gyvenimas visiems regione – nepasiekiamas tikslas.

Kodėl palestiniečiai daugelį dešimtmečių nesiekė valstybingumo? Laikui bėgant santykiai su kai kuriais kaimynais keitėsi, atsirado tam tikro sąlyginio stabilumo, tačiau teroristiniai išpuoliai iš Palestinos teritorijų į Izraelį tapo kasdienybe (teroristiniai, nes  taikomasi ne į kariškius, o į civilius žmones). Ir šiandien, jei kas klausia radikalių politinę kontrolę ir gyventojų paramą Palestinos teritorijose turinčių organizacijų, kodėl nesiliauja atakos, atsakymas itin savotiškas – esą nei viena raketa nėra paleista ne į Palestinos žemę. Štai ir atsakymas: Artimųjų Rytų problemų branduolyje glūdi ne klausimas apie vienokias ar kitokias sienas, bet iš principo – apie Izraelio valstybės (ne)egzistavimą.

Pokyčiai arabų valstybėse mums neša panašią žinią – kraštutinės islamistinės partijos, jų retorika kalba tik apie Palestiną – „one state solution in the region“. Esą kitos išeities nėra.

Kita vertus, negalime užsimerkti prieš tarptautinių organizacijų liudijimus apie sunkią eilinių palestiniečių padėtį, kurią sąlygoja laisvo judėjimo apribojimai (siena, saugumo patikros punktai, Gazos blokada). Tokioje situacijoje paprastiems žmonėms apsunkinamos sąlygos susitikti su šeimomis kitapus sienos, nepilnai užtikrinamos teisės į socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas, dėl blokados praktiškai nevyksta legali prekyba ir eksportas, sudėtinga gauti leidimus tiek paprastiems produktams, tiek medicinos įrangai įvežti. Tai tikrai nekuria pasitikėjimo atmosferos, tik dar labiau kaitina palestiniečius. Izraelio pusė teigia, kad tokios priemonės užtikrina jų valstybės saugumą  ir pastačius sieną ženkliai sumažėjo išpuolių. Nausėdijos, kurios, kaip teigia Izraelis, irgi statomos saugumo sumetimais, nuolat plečiamos nepaisant beveik vienbalsės tarptautinės bendruomenės kritikos.

Pati tikėjausi, kad iki šio rudens šalys visgi sugrįš prie derybų stalo, kaip buvo pasiūlęs Ketvertukas, tarp jų – ir Europos Sąjunga. Tačiau atsitiko kitaip, ir deja, Palestinos vadovybė kreipėsi į JTO Saugumo Tarybą su prašymu pakeisti narystės statusą, pripažįstant Palestinos valstybingumą. Sakau deja, nes netikiu, kad tai atneštų taiką ir stabilumą į regioną.

Valstybingumas yra ne tik teisės, bet ir pareigos. O nuogąstavimai tokie: nors institucine sąranga Palestina daro pažangą, ir tą pripažino eilė tarptautinių organizacijų, tačiau kas joms vadovaus? Fatah ir Hamas susivienijimas? Pastaroji, teroristinė organizacija, net nepalaiko M. Abaso iniciatyvos Jungtinėse Tautose.

Mes Lietuvoje iš patirties žinome, kad valstybės kūrimas yra ilgas ir nelengvas procesas, kuriam reikalinga aiški pozityvi vizija, politinė valia ir žmonių parama. Ar valstybės kūrimas gali būti sėkmingas ir tvarus, jei iš esmės pagrįstas priešprieša kitai valstybei, o ne tokiais dalykais kaip piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, ūkio vystimasis, bendradarbiavimas su kaimynais?

Palestinos situacijos lyginimas su Lietuva prieš 20 metų man atrodo nekorektiškas. Mes iškovojome laisvę taikiu būdu – bendru susitelkimu, be ginklų rankose.  Lietuvos piliečiai savo valią įkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos Respubliką išreiškė visuotiniame referendume. Turėjome įrodyti tarptautinei bendruomenei, kad esame verti pasitikėjimo, demokratiniais pagrindais valdoma ir visoje teritorijoje  veikianti, stabili valstybė.

Tuo pačiu, manau, kad pastarasis keleto Seimo narių žingsnis, siūlantis Seimui Islandijos pavyzdžiu pripažinti Palestinos valstybę yra ne gerai apgalvotas užsienio politikos žingsnis, o daugiau  taškų vidaus politikoje rinkimas. Ką konkrečiai mes pripažintume? Demokratinę respubliką, semi-autoritarinį režimą, teroristus valdžioje? Kaip bus valdomos teritorijos – ar tai bus federacija, konfederacija, respublika su autonomija? Ar tai, kad pripažintume Palestiną 1967 m. sienose, reikštų, kad pritariame išpuoliams prieš civilius gyventojus žydus, gyvenančius už tos ribos? Į daugelį klausimų turi atsakyti patys palestiniečiai, o didžioji dauguma atsakymų neįmanomi įgyvendinti be susitarimo su Izraeliu. Palestinos valstybės kūrimo vizija taptų daug aiškesnė, jei jos kūrėjai vieningai ir aiškiai deklaruotų Izraelio valstybės pripažinimą.

Nuolatinės parengties situacija abiejose pusėse yra tapusi rutina, o kai sistema yra „užvesta“ karui, labai sunku ją perkrauti taikos režimu. Tačiau net ir tokioje, atrodytų, totalinio priešiškumo atmosferoje, vistik abiejose pusėse atsiranda „plaukiančių prieš srovę“ – paprastų žmonių, tiesiančių kitai pusei pasitikėjimo ir draugystės ranką. Galbūt ir dėl kultūrinių ypatumų, politinės viršūnės nėra linkusios daryti nuolaidų, nes tai reikštų garbės praradimą, kapituliaciją. Tačiau jei politikai negali susėsti prie didžiojo derybų stalo, pradėjus tarpusavyje kalbėtis eiliniams žmonėms, politinių sprendimų priėmėjai galbūt atrastų daugiau pagrindo kalbėtis?

Tačiau šitaip besižvalgant, susidaro įspūdis, kad tas stabilus nestabilumas kažkam naudingas. Ir tikrai – ne tų kraštų žmonėms…

Atsimenu, kaip mokykloje per fizinio lavinimo pamokas reikėdavo „išsiskaičiuoti pirmais-antrais“. Panašu, kad tuose kraštuose nepriimta būti “antru”, nes juk sąvoka “antras” – suprantama kaip pralaimėtojo užuomina. Tad ir mes, Lietuva, ir visa tarptautinė bendruomenė turime prisidėti prie tokio sprendimo paieškų, kuris leistų abiems pusėms būti laimėtojomis. Toks sprendimas gali būti pasiektas tik dvišalių taikių derybų būdu.

Read Full Post »

Spaudoje žinių apie Artimuosius rytus niekada netrūksta. Dažniausiai girdime: Gazos ruožas, Vakarų krantas, naujakurių gyvenvietės, Hamas, Fatah, teroristiniai išpuoliai, betoninė užtvara su naujausiomis elektroninės saugos technologijomis (siena, kurią Izraelis stato siekdamas atsitverti nuo palestiniečių; betoninis barjeras kyla ties tomis vietomis, kur palestiniečių ir Izraelio miestai yra labai arti, taip yra ir Jeruzalėje), aštri Izraelio politika ir pan.

Balandžio 25-29 d. Europos Parlamento delegacijos sudėtyje lankiausi Vakarų Krante ir rytų Jeruzalėje. Europos Parlamento nariai, atstovaujantys įvairias EP politines grupes, keturių dienų vizito metu aplankė žydų naujakurių gyvenviečių teritorijas, susitiko su prievarta iškeldintais palestiniečiais, politikais, žmogaus teises ginančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Vizitas vyko tuo metu, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę.

Kokie įspūdžiai? Jei reikėtų pailiustruoti, kas tai yra “amžinas konfliktas”, būtent Palestinos ir Izraelio santykius pasirinkčiau kaip pavyzdį. Nors didžioji tarptautinės bendruomenės dalis tikisi taip vadinamo dviejų valstybių sprendimo (t.y., kad Palestina su Izraeliu pripažintų viena kitą, remiantis 1967 m. sienomis), tačiau laikas bėga ir nepanašu, kad Izraelis ir Palestina prie taikaus susitarimo artėtų. O klausimų daugybė. Žinoma, esminis – sienų. Palestiniečiai tvirtai laikosi pozicijos dėl 1967 m. ribų ir rytų Jeruzalės, kaip sostinės. Izraelis teritorinius klausimus spręstų tik sutarus dėl visų kitų problemų. Kita opi problema – naujakurių gyvenvietės, priverstinis palestiniečių iškeldinimas iš nuosavų namų, betoninė užtvara ir laisvo judėjimo apribojimai.

Dažniausiai, ko gero, girdime apie Vakarų krantą ir Gazos ruožą, tačiau ir palestiniečiai, gyvenantys Jeruzalėje susiduria su didžiuliais apribojimais. Pirma, jie lygiaverčiai moka mokesčius, tačiau, jų teigimu, tegauna 10-30 proc. paslaugų, tai atsispindi miesto infrastruktūroje (gatvės, apšvietimas, šiukšlės ir pan.). Antra – šeimos reikalai.  Jei, pvz, vyras (sutuoktinis) yra iš Vakarų kranto, jam neleidžiama gyventi Jeruzalėje, tuo tarpu žmona, gyvenanti Jeruzalėje, norėdama išvykti į Vakarų krantą ilgesniam laikui, rizikuoja prarasti savo tapatybės pažymėjimą ir netekti teisės toliau gyventi Jeruzalėje. Susiklosto situacija, kad vienas iš tėvų turi prašyti Izraelio leidimo, kad galėtų aplankyti savo šeimą (tokius leidimus, anot palestiniečių, taip pat gana sunku gauti, neretai paskutinę minutę jie gali būti atšaukiami, net ir turėdamas tokį leidimą asmuo nebūtinai pereis patikros punktą, nes perėjimo punktų vartai bet kuriuo metu gali būti uždaryti).

Tai, ką teko išgirsti apie vaikų įkalinimą – taip pat šokiravo. Palestiniečiai teigia, kad Izraelis areštuoja net 8-10 metų amžiaus vaikus, juos terorizuoja, bando paversti šnipais. Iš Izraelio pusės, ko gero, išgirstume kitokias versijas. Kalbant apie judėjimo ribojimus – palestiniečiai turi rimtų sunkumų norėdami pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (būtini specialūs leidimai atvykti gydytis iš Gazos ir Vakarų kranto, vaikai priversti likti vieni, kadangi pasitaiko atvejų, kai tėvai negauna leidimų kirsti sieną grįžtant). Taip pat nepaprastos sąlygos ir elementariam laisvam fiziniam judėjimui: pavyzdžiui, du palestiniečių kaimus, esančius 7 km atstumu Vakarų krante jungia vieškelis, tačiau palestiniečiai turi sukti keliasdešimties kilometrų lanką, nes šiuo trumpuoju keliu naudotis jiems neleidžiama – kelias atkirstas Izraelio armijos, ši atkarpa naudojama tik Izraelio naujakuriams pasiekti savo gyvenvietę.

Taigi, priešprieša įsitvirtinusi ne vien politikoje, atsispindinčioje konkrečiuose veiksmuose,  bet ir kasdieniame gyvenime. Rezultatas – didžiulė neapykanta tarp palestiniečių ir žydų naujakurių. Tą patyrėme, kai palestiniečiai lydėjo mūsų delegaciją Hebrono senamiestyje – buvome apipilti buitiniu vandeniu iš naujakurių namų. Paklausus, gal visgi pavyksta užmegzti kažkokį žmogišką kontaktą tarpusavyje, na, tarkime, kad ir dalinimasis vaikų supynėmis? Klausimas buvo naivus. Atsakymas: „jokiu būdu ne“. Taip auganti nauja karta, vaikai, gaubiami tokios neapykantos atmosferos, greičiausiai taip pat niekada nesusės taikiam pokalbiui.

Ar šioje situacijoje yra išeičių? Ar tokia galėtume pavadinti Palestinos valstybės pripažinimą, kuri, anot Jungtinių Tautų, daro pažangą įgyvendindama struktūrines ir institucines reformas? Ar pasirašytas naujas susitarimas tarp Fatah ir Hamas (pastaroji yra JAV, ES, Kanados, Australijos ir Japonijos teroristinių organizacijų sąrašuose, o Izraelis griežtai atsisako su tokios sudėties Palestinos vyriausybe derėtis) leis Palestinai vieningu požiūriu žvelgti į regiono situaciją ir ieškoti problemų sprendimo?

Palestiniečių (Palestinian legislative council) atstovai teigia, kad naujoji vyriausybė (suformuota šių metų balandžio pabaigoje, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę) bus remiama visų politinių jėgų. Palestina rugsėjį ketina Jungtinėms Tautoms (JT) teikti deklaraciją dėl Palestinos valstybės pripažinimo, ji taip pat siekia narystės JT, deklaruoja, kad eina demokratiniu keliu. Be abejonės, šios pastangos yra svarbios ir turi būti vertinamos, tačiau, kalbant apie Palestinos vienybės vyriausybę, mano supratimu, ES parama jai turėtų būti teikiama su sąlyga, jog ši vyriausybė aiškiai ir galutinai atmes prievartos naudojimą ir pripažins Izraelio valstybę.

Kita vertus, šitiek metų besitęsiančioje susipriešinimo ir konfliktų istorijoje, labai sunku vertinti, kas teisus, ir kur tiesa. Ši situacija turi savo priešistorę, ir kiekviena pusė turi savąją tiesą. Ir kartu su ja keliauja ne tik faktai, kartu keliauja ir propaganda (pakanka vien vaizdo įrašų, pasklidusių internete ar vien tik kanale youtube). Izraelyje ar Palestinoje besilankantiems turistams ekskursijoje gidas taip pat papasakos skirtingas istorijas- kam ši žemė priklausė, kas ją valdė, kas ją kūrė.

Svarstant, kieno pusėje būti, tokiais atvejais tėra vienas atsakymas. Žmogiškumo.

Read Full Post »

Kaip ir žadėjau praeitame įraše – šiek tiek įspūdžių iš vizito Jeruzalėje, kur vyko EP ir ES nacionalinių parlamentų narių susitikimai su Izraelio prezidentu S. Peres, premjeru B. Netanyahu, Kneseto nariais ir pan.

Artimųjų rytų situacija – sudėtinga ir įtempta jau daugelį metų. Kad regionui reikia taikos ir stabilumo – savaime aišku, bet kelias į tai gana sudėtingas, tolimas ir, deja, nežinia, ar pasiekiamas… Po apsilankymo Knesete (Izraelio parlamentas) ir diskusijų Aplinkos komitete apie Izraelio ir Palestinos bendradarbiavimą vandens išteklių klausimu abejonės dėl bendro sutarimo tik sustiprėjo. Sprendžiant iš emocijų ir bendravimo kultūros tarp Kneseto parlamentarų (vieni stoja Palestinos pusėn, kiti – Izraelio) išvis kyla klausimas, ar įmanoma dėl ko nors susitarti. Žinoma, tai tik fragmentai, bet lyginant su EP darbu, tai tikrai atrodo, kad iki kompromiso prieiti labai sunku.

Vandens problema – viena opiausių. Regione Izraelis ir Palestina turi mažiausiai išteklių, ta linkme šios dvi valstybės bando bendradarbiauti, tačiau, ginčų kyla kaltinant vieni kitus susitarimų nesilaikymu. Kaip minėjo kalbėjęs Izraelio kariuomenės atstovas – „mes valgom su jais, jie valgo mus“. Tuo tarpu nevyriausybinis sektorius pateikia kitokius skaičius, prieštaraujančius kaip kuriems Izraelio valdžios teiginiams. Tokia situacija tik įrodo, kad įtampos nemažėja, o ir iš šalies vargu, ar galima padėti.


Kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius ir klimato kaitą bei bendrai energetiką reikia paminėti, kad Izraelis yra iš esmės prieš branduolinę energetiką. Jie mato ją kaip „karinės jėgos dalį“, todėl akcentuoja saulės energijos galimybes. Beveik kiekvienas namas Izraelyje ant stogo turi saulės baterijas, gauta energija skirta vandens šildymui. Didelis saulėtų dienų kiekis įgalintų Izraelį 40 proc. energijos poreikio patenkinti iš saulės energetikos ir tokiu būdu tapti pasaulio lyderiais šioje srityje.

Prezidentas S. Peres savo pasisakyme kalbėjo apie inovacijų, tyrimų svarbą. „Mes turime du ežerus: vieną mirusį, kitą – mirštantį. Ir vistiek sugebame eksportuoti žemės ūkio produkciją į tokias šalis, kaip Rusiją, turinčią tūkstančius ežerų“. Teisingumo dėlei turėjo paminėti, kad būtent maisto inžinerijos, inovatyvių technologijų (GMO ir pan.) dėka jiems tai pavyksta. Kaip minėjo aukštieji Izraelio pareigūnai, Izraelio tikslas – taika, o ne pergalė,  būtina dirbti ties vandens išteklių, žemės tausiu naudojimu, siekti modernios ekonomikos ir ekonominio augimo.

Tiesa, turbūt visi žinome, kad Izraelio armija yra viena moderniausių pasaulyje ir kad stengiamasi šią sritį plėtoti. Lankantis Izraelio oro erdvės industrijose šios žinios tik pasitvirtino – lėktuvai „sekliai“, lengvųjų satelitų gamyba ir pan. Izraelio jaunuoliai turi privalomą karinę tarnybą  – vaikinai 3 metus, merginos – 2. Kiek teko bendrauti su vietiniais – nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Vieni vertina šią galimybę kaip brandos garantą, kiti – nemato tame prasmės ir, jei pasiseka, atlieka tarnybą kariuomenėje  kaip garso ar šviesų režisieriai.
Dėl neprognozuojamo saugumo regione Izraelis dideles pastangas deda į infrastruktūrą, štai, pavyzdžiui, Haifos Rambam medicininis centras dirba ties požeminės gydymo įstaigos įrengimu – minus 3 aukštai karo atveju galėtų būti transformuoti į ligoninę. Ligoninės veiklos sričių pristatymo metu pasiteiravau dėl  jaunųjų profesionalų migracijos, atsakymas nustebino – nepaisant puikių sąlygų, laboratorijų, visgi specialistai nori važiuoti dirbti ir tobulintis į ES ar JAV.

Ko galime pasimokyti iš Izraelio – istorijos  akcentavimo. Holokausto tema it leitmotyvas lydėjo visų susitikimų turinį. Yra ko siekti mūsų istorinės patirties viešinimui pasaulyje, nekalbant vien apie Lietuvos patyrimus, bet bendrai, apie komunistinių nusikaltimų žalą Europai ir pasauliui.

Vizitas leido gyvai pajausti komplikuotą regiono situaciją. Esu už stabilumą ir taiką artimuosiuose rytuose, tačiau akivaizdu, kad kiekviena valstybė turi skritingą požiūrį ir priemonių planą šiam tikslui pasiekti..

Tie, kas buvo Jeruzalėje matyt, drąsiai gali tvirtinti, kad miestas įspūdingas. Ne tiek dabartimi (vienas skurdžiausių miestų. Kaip sako vietiniai gidai – dėl populiacijos: arabai ir žydai ortodoksai, kurie nekuria jokio ekonominio produkto),  tačiau istoriniu aspektu,  kultūriniu ir religiniu daugiasluoksniškumu. Tai, kad pats Jeruzalės vardas reiškia „taikos miestas“, teikia vilties, kad ateityje čia taika bus tikra.


Read Full Post »