Septintojoje ES Aplinkos veiksmų programoje vietos piliečių balsui neatsirado

Derybos dėl ilgalaikės finansinės perspektyvos – pagrindinė žinia, pastaruoju metu girdima iš ES institucijų, o taip pat gausiai aptariama ir viešojoje erdvėje. Diskusijų ES biudžeto 2014-2020 metams fone nublanksta žinios apie tai, kad ES – ne tik pinigų maišas, kurį Lietuva turi kuo greičiau įsisavinti. Šiomis dienomis Europos Parlamente pradedamas svarstyti ir kitas ES ateitį lemsiantis dokumentas – Septintoji ES Aplinkos veiksmų programa.

Kuomet prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (dabartinės ES pirmtakė), ji buvo vien tik ekonominio pobūdžio sąjunga. Tačiau ne užilgo pastebėta, jog valstybėse narėse galiojantys skirtingi aplinkosauginiai reikalavimai tampa kliūtimi ekonominei integracijai. Taigi maždaug prieš keturis dešimtmečius viena iš ES veiklos sričių tapo ir aplinkos apsauga. ES aplinkos politikos prioritetai septynerių metų laikotarpiui yra apibrėžiami taip vadinamoje Aplinkos veiksmų programoje, kurią patvirtina pagrindinės ES institucijos.

Europos Komisija, pateikdama būsimos ES aplinkos politikos gaires, siūlo prioritetinėmis sritimis paskelbti klimato kaitą, biologinę įvairovę, darnų gamtos išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Kai kurios iš minėtų sričių – prioritetinės jau kurį laiką. Deja, valstybėms vis nepavyksta tinkamai įgyvendinti iškeltų tikslų. Tą rodo ir negerėjanti aplinkos būklė. Lietuva irgi ne išimtis – pagal atliekų tvarkymo, vandens valymo parametrus esame vieni paskutinių Europoje. Kita vertus, pagal daugumą natūraliosios gamtos ir kraštovaizdžio išsaugojimo parametrų Lietuva patenka tarp pirmaujančių ES valstybių. Taigi mūsų krašto aplinkos išsaugojimas turėtų būti itin aktualus klausimas. Aktualus ne tik aplinkos politiką formuojančioms institucijoms, bet ir visiems žmonėms, kurių dalyvavimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus tarptautiniu ir ES mastu pripažįstamas viena iš piliečių teisių. Deja, Komisijos pasiūlytame naujajame dokumente, kuris septyneriems metams nubrėš ES aplinkosaugos politikos gaires, šiai piliečių teisei aptarti vietos neatsirado. Ir labai gaila. Nes svarbus šios teisės įgyvendinimo aspektas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Nors pakankamai detaliai reglamentuojamas tiek ES, tiek ir Lietuvos teisės aktais, šis mechanizmas nuolat sulaukia priekaištų – dėl to, kad ne visuomet, kai galimas poveikis aplinkai, atliekamas vertinimas, nes to nereikalauja teisės aktai, arba atsakingos institucijos nusprendžia, jog poveikis nebus didelis. Arba tiesiog piktnaudžiaujama teisės aktais ar institucijoms suteiktais įgaliojimais – neseniai Austrijoje kilo skandalas, kuomet buvo išvengta poveikio aplinkai vertinimo rekonstruojant oro uostą. Taip pat ir dėl to, kad piliečiai nėra informuojami apie vykstančias procedūras (kita vertus, dažnai ir patys piliečiai nesidomi tuo, kas vyksta aplink juos ir sukrunta jau per vėlai, tik prasidėjus statyboms), dėl to, kad nėra atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo metu visuomenės išsakytas pastabas (pavyzdžiui, Alytaus rajone, Dauguose, pradėjus rengti stambiagabaričių atliekų aikštelę netoli ežero, paaiškėjo, jog nebuvo atsižvelgta į vietos gyventojų rūpestį dėl aplinkos išsaugojimo). Visi šie priekaištai tik rodo, jog poveikio aplinkai vertinimo sistema – toli gražu netobula ir kad tiek visos ES, tiek atskirų valstybių lygiu būtinos aktyvios diskusijos su visuomene, kaip reikėtų tobulinti poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Reikia pripažinti, kad neretai poveikio aplinkai vertinimas naudojamas ir kaip verslininkų šantažavimo priemonė, ar kaip priemonė sustabdyti bet kokią veiklą kaimynystėje (naiviai tikintis, jog XXI amžiuje pavyks gyventi pirmykštėje gamtoje). Kita vertus, tai – ne priežastis į ES aplinkos veiksmų programą neįrašyti piliečių įtraukimo į aplinkos klausimų svarstymą kaip vieno ES aplinkos politikos prioritetų. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar ES piliečių balsas – nėra tik deklaruojamas prioritetas? Aš asmeniškai manau, kad piliečių balsas ir nuomonė priimant bet kokius sprendimus – labai svarbūs. Tad galimybė dalyvauti ES politiniuose procesuose (nesvarbu, apie kokios krypties dokumentus bekalbėtume), turi būti užtikrinta. Todėl tikiuosi įtikinti kolegas europarlamentarus pritarti mano siūlomoms pataisoms, kuriomis ES Aplinkos veiksmų programoje (o ji greičiausiai bus patvirtinta jau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu) siūlau įtvirtinti nuostatas, jog vienu iš ateinančio laikotarpio ES aplinkos politikos tikslų taptų būtinybė įtvirtinti tinkamą piliečių įtraukimą į aplinkos klausimų svarstymą.

Read Full Post »

Strasbūro sesijoje – apie Baltijos jūrą ir būtinybę peržiūrėti PAV direktyvą

Kaip ir visos – ši EP plenarinė sesija mirgėte mirga skirtingiausiomis temomis: pradedant žmogaus teisių aktualijomis, mechanizmais, kuriais siekiama susidoroti su finansų krize, parama besivystančioms šalims,  ekonomikos augimo ir užimtumo strategijos „ES 2020“ aptarimu baigiant kasdienybėje aktualiausiomis maisto žymėjimo, Baltijos jūros aplinkos tyrimais bei nepriklausomais poveikio aplinkai tyrimais vykdant infrastruktūros projektus. Tačiau apie viską iš eilės.

Šioje sesijoje be jau minėto maisto žymėjimo, kuris kasdien aktualus daugeliui europiečių, aptartas ir kitas svarbus klausimas – Europos Sąjungos lėšos Baltijos jūros aplinkai tirti.

Antradienį vykusių debatų prieš balsavimą metu akcentavau, jog labai svarbu, kad siekdamos pataisyti jūros padėtį, aštuonios ES šalys – Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija – parengė ir įgyvendina Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą „BONUS-169“. Būtent šios programos projektus įgyvendinant  buvo atskleista katastrofiška Baltijos jūros padėtis, ypač tose vietose, kur planuojami plataus masto energetikos infrastruktūros projektai, vykdomi ne vien Europos Sąjungos valstybių, bet ir kitų, besiribojančių su Sąjunga, valstybių. Genotoksiškumas tam tikrose vietose pakilęs kelis šimtus sykių. Taigi, Bonus programa jau įrodė savo galimybes prisidėti prie Baltijos aplinkos stebėsenos, todėl būtina ir toliau aktyviai tirti Baltijos jūros būklę. Taip pat ne kartą teko pasikeisti nuomonėmis, jog tam, kad tyrimai būtų kuo išsamesni ir objektyvesni, labai svarbu, kad į tyrimus lygiomis teisėmis būtų įtraukiami visų Baltiją supančių valstybių mokslininkai. Ši programa tarytum prevencinė priemonė, atkreipianti dėmesį į sudėtingą ekologinę Baltijos jūros situaciją ir tik tinkamai finansuodami mokslinius tyrimus, laiku pastebėdami grėsmes užkirsime kelią ekologinėms katastrofoms.

630 balsų EP narių dauguma, nuspręsta 2010-2013 metais skirti Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programai 50 mln. eurų iš ES biudžeto. Dar tiek pat turėtų jai skirti pačios šalys.

Taip pat su Baltijos jūra susijęs ir klausimas, kurį  šios sesijos metu uždaviau aplinkosaugos komisarui Janez Potočnik. Tai klausimas apie reikiamybę sukurti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą (kad jo atsiradimas neišvengiamas, puikiausiai parodė ir Nord Stream, ir ne vienas naujai pradedamas įgyvendinti projektas). Atkreipiau Komisaro dėmesį į neretai iškylančias problemas planuojant ir įgyvendinant didelio masto infrastruktūros projektus, ypač energetikos sektoriuje. Dauguma iš šių problemų kyla dėl to, kad tokių projektų poveikio aplinkai vertinimuose trūksta skaidrumo ir nešališkumo. Kaip matyti iš naujausios Komisijos ataskaitos, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatomas iš tikrųjų nepriklausomas poveikio aplinkai vertinimas. Galima paminėti du pagrindinius šios problemos sprendimo būdus: pirma, reikia, kad Komisija aktyviau dalyvautų poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, arba, antra, reikia užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimų finansavimas nebūtų priklausomas nuo vertinamų projektų vadovų. Teiravausi p. Potočnik, kada Komisija planuoja pateikti iš naujo apsvarstytą poveikio aplinkai vertinimo direktyvos tekstą, kokį sprendimą Komisija ketina pasirinkti siekdama užtikrinti nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą?

Komisaro teigimu, problema yra labai aktuali ir patikino, kad savo veiklos laikotarpiu ketina jai skirti pakankamą dėmesį, taip pat užsiminė, kad jau pradėta dirbti su PAV direktyvos peržiūros klausimu. Akivaizdu, kad šis klausimas bus pakankamai “jautrus“ ir kad greito rezultato tikėtis nereikėtų, tačiau buvau patikinta, jog platesnės konsultacijos su visuomene bei suinteresuotomis šalimis bus pradėtos dar birželio pabaigoje. Tai neabejotinai bus ir viena svarbiausių mano darbo EP sričių.

Read Full Post »

Artėjančios puotos Vyborge proga – apie politinę valią, ribas ir užribius.

Šią savaitę Baltijos dugnu pradėti kloti vamzdžiai dujotiekiui “Nord Stream“, o balandžio 9 dieną Vyborge žadama surengti “iškilmes” su aukščiausio lygio projekte dalyvaujančių šalių ir Europos Komisijos atstovais.

Tai bent proga švęsti! Tik būtų neprošal atsakyti  į klausimą: kam ir ką švęsti? Juk situacijos, kai realus visuomenės interesas žinoti tikrąsias grėsmes apie šio dujotiekio galimą poveikį ir keliamus pavojus taip ir liko “užribyje”. Keletas faktų, kuriuos verta prisiminti vadinamųjų “iškilmių” išvakarėse ne tik patvirtina tai, bet ir skatina susimąstyti dėl kitų panašių projektų.

Dar tuomet, kai grėsmingas vamzdžio “atgulimas” tik buvo projektuojamas, Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl dujotiekio, planuojamo tiesti iš Rusijos į Vokietiją per Baltijos jūrą, poveikio aplinkai, ragino atlikti objektyvų ir nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą (PAV). Deja, šis raginimas teliko tik ne kartą įvairių šalių politikų bei mokslininkų primintu šauksmu tyruose, nes nepriklausomo vertinimo taip ir nesiimta.

Pasirodo, net ir šiomis dienomis, kai visos pasaulio valstybės tik ir kalba apie rūpestį gamta ir ekologija, galima “iškilmių” sulaukti ir be realių grėsmių numatymo. Tik štai ar galime būti tikri, kad puota pradedamos statybos jūros dugne neišplauks “nuodų puta”? Telieka stebėti ir laukti? Tai daryti galime, tačiau kas bus, jei sulauksime? Juk kaip nebuvo norinčių kalbėti apie realią žalą aplinkai, taip nėra ir sunkiai atsiras norinčiųjų prisiimti atsakomybę už galimas grėsmingas pasekmes.

Tenoriu pasakyti, kad vienas iš veiksmų, kurių turime imtis, jog panašiai neįklimptume su kitais panašaus masto energetikos (ir ne tik) infrastruktūros projektais, yra būtinybė kartą ir visiems laikams išsiaiškinti ribas ir užribius bei tinkamai reglamentuoti poveikio aplinkai vertinimo procesus ir taisykles.

Priešingu atveju imitaciniai poveikio aplinkai vertinimai teatneš begales panašių, ekologinėmis katastrofomis tykančių “iškilmių”.

Pažvelkime į projektus, kurie jau čia pat: kaip galime būti tikri dėl to, kad kaimynystėje ketinamų statyti atominių jėgainių poveikio aplinkai vertinimai bus tikrai nepriklausomi ir objektyvūs? Ko vertas ir kiek objektyvus čia pat, sostinėje, gyventojus ir specialistus bauginančios “Komunalinės atliekų deginimo gamyklos” poveikio aplinkai vertinimas?

Minėtų atominių jėgainių PAV atliekamas pagal Rusijos ir Baltarusijos nacionalines taisykles, o suteikiama informacija neišsami ir dažnai prieštaringa. Be to, nors Lietuva ir pateiks savo poziciją dėl šių poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų, kaip tai numato Espoo konvencija, reaguoti į Lietuvos poziciją nei vieniems, nei antriems kaimynams neprivaloma.

Tad “vamzdžio guldymo į dugną” išvakarėse turime situaciją, kuomet Lietuvą ir kitas ES valstybes iš trijų pusių juosia nemažai abejonių ir grėsmių keliantys projektai (“Nord Stream” ir dvi Atominės elektrinės). Ir jie “stumiami” su didele jėga. Neretai sakoma, kad tai verslo, atskirų valstybių interesai.

Gal ir tiesa, tačiau ar ne laikas aktyvesnio vaidmens, ginant europinį, piliečių interesą, imtis ir Europos Komisijai? Tebūnie ir po “iškilmių” Vyborge.

Šios svaitės EP Aplinkos komiteto posėdyje naujojo ES Aplinkos komisaro Janezo Potočniko klausiau, ko Komisijai trūksta, kad ji tokių didelio masto transnacionalinių projektų atveju galėtų imtis aktyvesnių veiksmų? Ar ketinama imtis užtikrinti iš tiesų nepriklausomą PAV ir tokių projektų statybų bei įgyvendinimo priežiūrą?  Ar trūksta administracinių resursų, ar pinigų, ar teisės aktų, ar politinės valios? Ko?

Komisaro teigimu, ši problema dėl poveikio aplinkai vertinimo procesų objektyvumo yra Komisijai žinoma, o jis pats šia tema yra domėjęsis ir planuoja prie šio klausimo grįžti netolimoje ateityje.

Tikėkimės, jog tai nebus tuščias pažadas ir kad deklaruojamos politinės valios Europos Komisijai tikrai nepritrūks. Nes tik esant griežtesnėms Komisijos nustatytoms taisyklėms, galėsime tikėtis tiek mus galinčių įtakoti iš šalies, tiek savo vidaus projektų iš tiesų nepriklausomo, o ne imitacinio projektų poveikio aplinkai vertinimo.

Tokie Europos Komisijos sprendimai leistų tikėtis projektų poveikio vertinimo, kuris nepaliks neatsakytų klausimų dėl tiesioginio ar netiesioginio poveikio gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei ir, galų gale – žmogaus sveikatai.

M.Mikulėno pieš.

Read Full Post »