Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 rugsėjo

Europos Sąjunga stengiasi pirmauti pasaulinėje kovoje už biologinės įvairovės išsaugojimą, tvarų vystymąsi. Jungtinių Tautų organizuojamose konferencijose būtent ES valstybės dažnai yra užsibrėžusios ambicingiausių tikslų. Deja, tiek dėl tebeegzistuojančių skirtumų tarp kai kurių valstybių, tiek dėl noro lyderiauti vieniems, ne visuomet pavyksta turėti bendrą visos ES poziciją. Štai ir šioje plenarinėje sesijoje svarstėme, kokia turėtų būti ES pozicija ir pagrindiniai tikslai vykstant į Rio de Žaneire įvyksiančią Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferenciją (Rio+20 aukščiausiojo lygio susitikimą).

Atrodo, didelių nesutarimų nebūtų kilę, jei ne vienas „bet“. Dažnai ruošiant vieną ar kitą dokumentą, į jį bandoma įtraukti ne visai su aptariamu reikalu susijusių dalykų. Panašiai buvo ir šį kartą. Rezoliucija dėl tvaraus vystymosi buvo pradėta ruošti dar vasarą, ją rengė iš įvairių politinių frakcijų atstovų sudaryta darbo grupė. Tuo tarpu atėjus rudeniui apsižiūrėta, jog kažkieno iniciatyva įją įtraukta nuostata, jog Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į Fukušimoje įvykusią katastrofą, ragina laipsniškai uždaryti veikiančias branduolines jėgaines ir nepritaria naujų branduolinių jėgainių statybai. Taip, ši energijos rūšis vertinama nevienareikšmiškai, ji gali būti pavojinga, tačiau esamomis sąlygomis jos atsisakymas pasauliui ir ES reikštų visų pirma išmetamo CO2 kiekio padidėjimą (kad ir kaip pritariu energetikai iš atsinaujinančių išteklių, suprantu, jog šiuo metu nei vėjo, nei biomasės elektra nepajėgios visiškai pakeisti „tradicinės“). Be to, toks atsisakymas visiškai negaliotų už ES ribų – ten abejotino saugumo atominės elektrinės veiktų kaip veikusios. Kaip taikliai buvo pastebėta mūsų politinės frakcijos posėdyje, Vokietija (būtent jos atstovai buvo tarp labiausiai norinčių uždrausti atominę energetiką Europos Sąjungoje) veidmainiauja, ragindama Europos Sąjungoje atsisakyti AE, tuo tarpu pati būdama pasiryžusi pirkti elektrą iš už ES esančių nesaugių jėgainių.

Taigi diskusija dėl tvaraus vystymosi virto principiniu Prancūzijos ir Lenkijos atstovų mūšiu už atominės energetikos išsaugojimą. Mano kolegos iš minėtų šalių pagrasino, jog blokuos visos rezoliucijos priėmimą, jei iš projekto nebus išbraukta minėta nuostata. Vis tik balsavimo metu Europos Parlamentas pritarė švelnesnei pataisai, kuria sakoma, jog neabejotinai būtina Europos Sąjungoje užtikrinti aukščiausią branduolinės saugos lygį ir šiuos reikalavimus remti tarptautiniu lygmeniu.

Read Full Post »

Apie demokratiją esam girdėję, o apie Zambiją, ko gero, kiek mažiau. Visgi Zambija ir demokratija – suderinama. Tuo turėjau progos įsitikinti praėjusią savaitę dalyvaudama Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misijoje (nuo Europos Parlamento) minėtoje šalyje.

Zambija – valstybė Afrikos pietryčiuose. 1964 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, nuo 1991 m. tapo daugiapartine valstybe, tačiau jau 20 metų valdžioje buvo ta pati partija – MMD (Judėjimas už daugiapartinę demokratiją). Tenka sutikti, kad tokia demokratijos išraiška – savotiška.

Zambija, kurios populiacija – apie 13 mln., laikoma viena stabilesnių pietų Afrikos valstybių, turinčių nemažai naudingųjų iškasenų ir įspūdingą gamtą, tačiau visgi skurdo ir korupcijos lygis yra gana nemažas.

Šiųmečiai rinkimai – treji: prezidento, parlamento ir vietos valdžios. Iš esmės pagrindinė kova vyko tarp trijų partijų, jau minėtos MMD, PF (Patriotinis frontas) ir UPND (United party for national development). Registruotų rinkėjų teisę turinčių žmonių buvo apie 5 mln., iš jų – virš 20 proc. balsavusių pirmą kartą. Kol kas nėra visiškai aiškus galutinis aktyvumo skaičius, tačiau skaičiuojama, kad balsuoti atėjo apie 60 proc. rinkėjų, kurie Prezidentu išrinko Patriotinio fronto lyderį Maiklą Satą (Michael Sata) į šoną nustumdami MMD kandidatą, iki tol ėjusį prezidento pareigas Rupiją Bandą (Rupiah Banda). Iš viso kandidatų į Prezidentus buvo 10, į Nacionalinę asamblėją (parlamentą) – apie 700, iš jų 108 moterys, į 150 vietų.

Apie pačius rinkimus

Ypatingai įdomus procesas, kurį stebėjo 665 stebėtojai. Rinkimams išleista 60 mln. dolerių – Zambijos biudžeto ir tarptautinių donorų lėšų.

Rinkimams ruoštasi gana ilgai, įgyvendinti tam tikri struktūriniai pakeitimai. Ypač aktyvios buvo kampanijos dėl dalyvavimo rinkimuose, į kurias įsitraukė ne tik politinės partijos, bet ir nevyriausybinis sektorius.

Sostinė Lusaka mirgėjo nuo plakatų, raginančių taikingai agituoti ir taikingai balsuoti, o vėliau – taikiai priimti rezultatus, kurie yra tautos valios išraiška. Taigi, agituota ne vien už aktyvų dalyvavimą rinkimuose, bet ir už taiką jų metu. MMD partija, 20 metų valdžiusi šalį, turėjo stabilų finansavimą, naudojosi valstybiniais resursais, stiprindama savo pozicijas. Visgi nuolatinė ir pakankamai aštri opozicijos kritika atnešė pergalę Patriotiniam frontui, nors iki pat rinkimų  buvo nemaža įtampa dėl to, kad kampanija, anot opozicijos, vyko neskaidriai. Na, kaip ir daug kur, taip ir čia – prieš rinkimus išasvaltuoti keliai, perdažytos mokyklos, žmonės apdalinti kukurūzais, o valstybinė spauda šlovinte šlovino valdančiuosius. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad neraštingumo lygis Zambijoje didesnis nei 30 proc., spaudos įtakos gal ir nederėtų pervertinti, bet kukurūzų siuntos čia – labai pasitarnavo. Nepaisant to, galima sakyti, kad rinkimai buvo skaidrūs. Be abejonės, pasitaikė tam tikrų mažų incidentų, tačiau visgi žmonės patikėjo, kad jų balsas – lemiamas. Po rezultatų paskelbimo – prasidėjo visuotinis rinkimų šventimas – vaizdas toks, it Lietuvoje būtų laimėtas krepšinio čempionatas:)

Tiesa, kalbant apie patį rinkimų procesą – būta ir neįtikėtinų vaizdų: 6 val. ryto atvykus į vieną iš balsavimo vietų – kilometrinė eilė. Tikrai! Žmonės laukia nuo 1 val. nakties, kad būtų pirmieji eilėje ir balsuotų. Štai čia tai pilietiškumas! Eilėje stovi kūdikius maitinančios moterys, pagyvenę žmonės, jauni vyrai – žodžiu, visi.

Balsavimo procedūra vyksta taip: rinkėjai turi balsavimo pažymėjimą ir ID kortelę. Įėjus  į patalpą, pareigūnas perskaito garsiai balsuojančiojo vardą ir pavardę bei jo numerį. Tada stebėtojai, turintys rinkėjų sąrašą su jų nuotraukomis, ieško kataloge atitinkamo balsuotojo. Pasižymi, kad tikrai toks yra ir atvyko balsuoti. Tuomet išduodami biuleteniai, markeriu pažymimas nagas, idant žmogus neateitų balso atiduoti antrą sykį.

Net ir esant tokioms sudėtingoms ir mūsuose neįprastoms procedūroms bei žmonių antplūdžiui, galima sakyti, kad procesas vyko gana sklandžiai.

Manau, kad rinkimų egzaminą Zambija išlaikė. Ir žmonės po jų turi daug vilčių, neretas sutiktas įsitikinęs, kad “nauja valdžia išvalys kiekvieną Zambijos kampą”. Na, telieka palinkėti jiems stiprybės…


R. Morkūnaitės nuotraukos

Read Full Post »

Šie metai – ypatingi dėl Lietuvos istorinių sukakčių gausos. Minime Laisvės gynimo dvidešimtimetį ir Lietuvos valstybingumo pripažinimo bei diplomatinių santykių atkūrimo su pasaulio valstybėmis dvidešimties metų sukaktis (1991 m. Sausio įvykių ir aukų pagerbimo dvidešimtmečiui pažymėti išleidau ir kolegoms Europos Parlamento nariams pristačiau knygą “Sausio 13-toji. Išsaugoję Laisvę“, kuri sulaukė tokio pasisekimo, kad per šiuos metus tenka leisti jau antrą leidimą). Lygia greta minime ypač skausmingas istorines sukaktis didžiųjų 1941 m. trėmimų pradžią bei Lietuvos žydų holokausto 70-metį.

Šiandien, rugsėjo 23 d. – Lietuvos žydų genocido aukų paminėjimo dieną –  iškilmingai pagerbkime Holokausto aukas ir atiduokime gilią pagarbą tiems, kurie toje visuotinio teroro ir prievartos  atmosferoje išdrįso tyliai pasipriešinti totalitarizmo diktatui ir gelbėjo be kaltės pasmerktuosius. Jie yra pamokantis pavyzdys jaunajai kartai.

2011 m. – Laisvės gynimo ir Holokausto aukų gynimo metai – tarsi kokia istorinė esencija, koncentruotai atskleidžia visą kančių kelią, kurį teko iškentėti Lietuvai praėjusiame amžiuje. Tuo pačiu, žvelgdami atgal į istorijos eigą galime dar kartą įsitikinti, kad net tamsiausi suirutės ir prievartos etapai negali užgesinti meilės artimui ir Tėvynei. Tiems, kurie šiai ugniai neleido užgesti savo ir savo vaikų širdyse, esame skolingi už šiandieninę laisvę. Puoselėkime jų atmintį ir savo darbais būkime jų verti, būkime verti savo laisvės.

Read Full Post »

Dienos Europos Parlamente, kaip ir įprasta – bėga labai greitai. Tik ką praskriejo pirmoji po vasaros pertraukos plenarinė sesija Strasbūre, kur kartu su kolegomis aptarėme daugybę skirtingų įvairių sričių aktualijų: tai ir moterų verslumas, ir siūlymai griežtinti naftos bei dujų gavybos jūroje leidimų išdavimą, energijos rinkos vientisumas bei euro zoną krečianti krizė.

Vos grįžusi į Vilnių ketvirtadienio vidurnaktį, jau laukiau penktadienio vizito į Druskininkus. Jau tapo įprasta ir labai smagu šitaip, susitikimuose su Lietuvos žmonėmis, pabaigti didžiąją dalį darbo savaičių. Tikiuosi, kad tokią galimybę skirti kaip įmanoma daugiau laiko Lietuvos ir savo kraštiečių aktualijoms turėsiu ir toliau.

Taigi, penktadienį pradėjau susitikimu Druskininkų M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kur Čiurlionių šeimos nameliuose atkurta autentiška buitis, pristatoma menininko kūrybą, biografiją ir šeimos istoriją atspindinčios ekspozicijos. Ši vieta man pačiai – labai nostalgiška, nes dar besimokydama J.Naujalio muzikos gimnazijoje pamenu neretas akimirkas čia skambinant M.K.Čiurlionio kūrinius.

Deja, apsilankymas šiame unikaliame muziejuje sukėlė ir liūdesio dėl jo situacijos. Muziejui būtini atnaujinimo darbai, kurie vis stringa dėl lėšų stygiaus, biurokratinių trukdžių ar elementaraus nesusikalbėjimo. Tačiau susitikimo pas Druskininkų mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę metu buvau patikinta, kad šią užsitęsusią problemą siekiama spręsti ir savivaldybė ieško būdų tai padaryti.

Problematišką ir sudėtingą situaciją išgyvena ir kitas, neeilinis šio miesto kultūros objektas – Tremties ir rezistencijos muziejus, kuriame –  viena geriausių okupacijos laikotarpiui skirtų ekspozicijų Lietuvoje. Deja, savivaldybės ir valstybės institucijų dėmesio jis stokoja: tiek išlaikomas, tiek vystomas ir puoselėjamas musiejus yra tik patriotiškai ir visuomeniškai nusiteikusių druskininkiečių iniciatyva. Visos pastangos kreiptis į kultūros politiką Lietuvoje formuojančias institucijas Lietuvoje dėl paramos ir palaikymo – iki šiol buvo bevertės. Tokios situacijos išties liūdina. Grįžusi į Vilnių pažadėjau pasidomėti šia situacija, nes mano giliu įsitikinimu, mieste, kurorte, kurį aplanko daugiau nei 25 000 svečių per metus, istorinės atminties ir kultūros objektai turėtų tikėtis deramo dėmesio.

Kita vertus, kultūrinio gyvenimo atgaivą Druskininkuose išties žada naujų kompleksų, skirtų kultūros reikmėms, naujosios bibliotekos projekto įgyvendinimas. Neabejoju, kad tai bus vertinga dovana ne tik miestiečiams, bet ir miesto svečiams.

Susitikime su mero pavaduotoja – džiugino pristatoma miesto plėtra, infrastruktūros ir investiciniai projektai, pastangos pritraukti daugiau poilsiautojų į šį regioną. Be abejonės, teko aptarti ir regiono problemas – pakankamai aukštą nedarbo lygį, klestintį ekonominį “šešėlį” ir pan.

Susitikusi su Atgimimo vidurinės mokyklos mokiniais dalinausi patirtimis ir aktualijomis apie darbą Europos Parlamente, taip pat diskutavome apie visuomenines ir pilietines iniciatyvas, o su Druskininkų gyventojais – aptarėme karščiausias EP veiklos aktualijas: branduolinį saugumą, sveikatos  apsaugos, maisto saugos bei švietimo klausimus. Susirinkusieji labiausiai domėjosi Lietuvos ir Lenkijos santykiais bei pastaruoju metu vis dažniau keliamu tautinių mažumų situacijos Lietuvoje klausimu, taip pat klausinėjo apie Lietuvoje išrinktų EP narių bendradarbiavimą, Europos Parlamento nuotaikas dėl euro zonos krizės.

Viešnagė Druskininkuose baigėsi apsilankymu naujutėlaičiame žiemos sporto pramogų komplekse, kur kartu su viso vizito metu mane globojusiais palydovais apžiūrėjome slidinėjimo trasas, puikią iš šios arenos aukštumų atsiveriančią panoramą. Taip pat buvau maloniai nustebinta ir šiltu susitikimu su vieningu bei stiprėjančiu Druskininkų TS-LKD skyriaus aktyvu.   Jiems esu dėkinga už pažintį su miesto kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais.

Read Full Post »

Vakar Europos Komisija pateikė atsakymą į 2011 m. liepos 21 d. mano pateiktą rašytinį klausimą dėl M.Golovatovo atvejo, kuriuo raginau EK išanalizuoti šį atvejį bei pateikti savo išvadas.

Taip pat paklausime Komisija kviesta įvardinti, kokios konkrečios priemonės, Komisijos manymu, yra reikalingos, siekiant išvengti panašių atvejų pasikartojimo ateityje ir užtikrinti veiksmingesnį bendradarbiavimą vykdant baudžiamąjį persekiojimą bylose dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui visoje ES.

Europos Komisijos atsakyme, deja, nėra pateikti atsakymai į labai konkrečius klausimus, tarp jų, ar Austrijos institucijos tinkamai vykdė 1957 m. Europos Tarybos konvenciją dėl ekstradicijos ir šia 1957 m. konvencija grindžiamą 1995 bei 1996 m. ES konvenciją dėl supaprastintos ekstradicijos. Pagal šias konvencijas maksimalus leistinas terminas papildomai informacijai pateikti yra 40 dienų,  tad kyla pagrįstas klausimas, ar Austrijos nustatytas 2 val. terminas gali būti traktuojamas kaip pagrįstas, pakankamas ir protingas.

Liko neatsakyta, kokių priemonių Komisija imsis, jei pasitvirtins informacija, kad įtariamasis keletą kartų lankėsi ES teritorijoje jau išdavus Europos arešto orderį, tačiau nebuvo sulaikytas. Lieka neaišku ir tai, ar Europos Komisija inicijuos savo tyrimą siekdama išsiaiškinti, ar tinkamai buvo laikomasi atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų.

Komisija yra atsakinga už Šengeno erdvę reguliuojančių teisės aktų priežiūrą. Komisijos tyrimas ir išvados dėl šio atvejo yra reikalingos, nes kyla klausimas, ar buvo tinkamai laikomasi ES teisės aktais nustatytų įsipareigojimų ir ar nebuvo pažeistas abipusio teisminių institucijų sprendimų pripažinimo ir pasitikėjimo principas, kuriuo grindžiamas visas ES bendradarbiavimas teisėsaugos srityje.

Vertinant pateiktą atsakymą peršasi išvada, kad Komisija nėra pakankamai įsigilinusi į klausimo detales, nors, kaip teigiama atsakyme, atidžiai stebėjo įvykių eigą ir kaip stebėtoja dalyvavo Lietuvos ir Austrijos dvišalės darbo komisijos posėdžiuose.

Europos Komisijos pasiryžimas nagrinėjant šio atvejo išryškintas problemas, palaikyti ryšius su abiem šalimis, siekiant sustiprinti teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą, yra sveikintinas, vis tik Europos Komisijos užduotis šiuo atveju yra ne stebėti ar tarpininkauti Lietuvos ir Austrijos institucijų suartėjimui, bet išanalizuoti šį atvejį, kuriame akivaizdžiai nesuveikė Europos ekstradicijos sistema, identifikuoti sisteminius trūkumus, pateikti išvadas ir pasiūlymus, padėsiančius užtikrinti, kad ateityje panašūs atvejai, su kuriais gali susidurti ne tik Lietuva, bet ir kitos, didelės ir mažos Europos Sąjungos valstybės, nebepasikartotų.

Norėtųsi tikėti, kad Europos Komisija visgi imsis aktyvaus veikimo šiuo klausimu. EP narės įsitikinimu, vienas iš tokių žingsnių galėtų būti šio klausimo teikimas nagrinėti artimiausiame ES Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) Tarybos posėdyje. Sveikintina, kad Komisarė V.Reding jau kreipėsi į ES Tarybai pirmininkaujančią Lenkiją dėl šio klausimo įtraukimo į  TVR Tarybos darbotvarkę, belieka tikėtis, kad sprendžiant šią situaciją EK laikysis veiksmų nuoseklumo ir aktyvios pozicijos, kad būtų apgintas Europos Sąjungos interesas.

Read Full Post »

Šią savaitę pompastiškai paleistas Rusijos dujų srautas “Nord Stream” vamzdžiu. Pavasarį su tokia pačia pompastika buvo skleidžiama žinia, kad šio dujotakio projekto poveikis Baltijos jūrai  – netgi mažesnis, nei tikėtasi. Tiesa, informacija pateikta labai subtiliai – be jokių konkrečių mokslinių tyrimų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad iš tiesų būtent taip ir yra.

Verta dėmesio ir tai, kad patys Nord Stream (NS) atstovai atkakliai laikosi nuomonės, jog nėra prasmės, kad atliekant stebėseną Baltijos jūros ekosistemai, būtų stebimi ir padidėję genotoksiškumo rodikliai, nors ne vienos valstybės mokslininkų įsitikinimu, šie rodikliai labai neramina ir yra labai svarbūs.

Proga dar kartą aptarti dujotakio “Nord Stream” poveikį – vakar vykęs svarstymas Europos Parlamento peticijų komitete. Čia vėl buvo keliamas Baltijos jūros dugnu tiesiamo „Nord Stream“ dujotiekio poveikio aplinkai klausimas. Susitikimo metu svarstyti tolimesni veiksmai, kurių Europos Komisija turėtų imtis siekdama užtikrinti, kad dujotiekis nekenktų Baltijos jūros ekosistemai.

Deja, jau ne pirmą kartą tenka pripažinti, kad pastarojo laikotarpio Europos Komisijos pozicija ir iniciatyvumas, kalbant apie dujotakį “Nord Stream” bei poveikį Baltijos jūrai – stebina. Komisijos ataskaitose ne tik tiesiog cituojamos ištisos pastraipos iš “Nord Stream” parengtų tekstų, bet vis dažniau siekiama įteigti, kad tai – pavyzdinis projektas.

Nežiūrint į tai, esu įsitikinusi, kad atkreipti šios institucijos atstovų dėmesį į Baltijos jūroje pastaruoju metu grėsmingai išaugusius kai kuriuos užterštumo parametrus – būtina. Vakar taip pat teiravausi EK atstovų, kaip toliau ketinama vykdyti aplinkos taršos stebėseną Baltijos jūroje.

Taip pat priminiau komiteto dalyviams ir pačios Europos Komisijos finansuojamos Bonus-169 tyrimų programos sukauptais duomenimis atliktas išvadas, kurios rodo, kad per 2008-2009 m. žuvų genotoksiškumas visoje Baltijos jūroje gerokai padidėjo, o pietinėje pakrantėje ir Suomijos įlankoje nustatyta ypač didelė žala. Remiantis tyrimų duomenimis – kai kuriose Baltijos jūros dalyse užterštumo lygis yra 200 procentų didesnis nei nustatyta riba, o genetinės pažaidos stebimos  beveik visuose patikrintuose individuose. Tokie rezultatai kelia nemažą siaubą bent ką nors nutuokiantiems apie objektyvų požiūrį ir nepriklausomus Baltijos jūros taršos tyrimus.

Pasak mokslininkų, tiriančių Baltijos jūros situaciją genotoksiškumo aspektu, rezultatai aiškiai rodo, kad palei “Nord Stream” trasą 2009-2010 yra susiformavusi ypač didelės rizikos zona, o 2011 m. tyrimų duomenimis tas genotoksiškumo laipsnis tiktai kyla. Šie lyginamieji dabartinės situacijos ir 2006-2007 m. tyrimų duomenys rodo grėsmingus pokyčius prieš kuriuos užsimerkti nevertėtų.

Todėl, išreiškusi nusistebėjimą, kad kai kurie duomenys, keliantys daug klausimų, tokie kaip minėtasis genotoksiškumas nėra įtraukti į „Nord Stream“ aplinkos vertinimo tyrimą, atkreipiau Europos Komisijos dėmesį, kad genetinio pažeidimo monitoringas yra būtinas ir kad naujausi duomenys apie koncentracijas turi būti viešai skelbiami, o vertinant tuos rezultatus negalima atmesti ir “Nord Stream” įtakos.

Vis tik šiokių tokių vilčių teikia Komisaro Potočniko atsakymas raštu į mano ir kolegų Europos Parlamento narių bendrą klausimą, kuriame pripažįstama, kad genotoksiškumo parametrai, kurių nemanė tikslingai rinkti valstybės, nustačiusios, kuriuos kriterijus turėtų stebėti NS statytojai, bet kuriuos renka nepriklausomi mokslininkai, yra reikšmingi, ir Komisija šiuos duomenis  įvertins ir į juos atsižvelgs tinkamu metu.

Todėl norėtųsi didesnio Komisijos nuoseklumo jos pozicijose. Ir belieka dirbti, kad Baltijos jūros šalių mokslininkų atlikti genotoksiškumo tyrimų duomenys atsispindėtų valstybių nacionalinėse ataskaitose HELCOM, kurios gali tapti pagrindu tiek HELCOM, tiek kitoms susijusioms tarptautinėms institucijoms atidžiau pažvelgti į “Nord Stream” poveikį Baltijos jūrai.

Be abejo, ši situacija tik patvirtina jau prieš kelerius metus išsakytus nuogąstavimus, kad nesant nepriklausomam tokio masto projekto poveikio aplinkai vertinimui, neatsiras tarptautinių institucijų, kurios turėtų pajėgumus o galbūt ir noro kritiškai ir objektyviai bei pilna apimtimi įvertinti realų šio projekto poveikį aplinkai. Todėl ketinu ir toliau kelti klausimą dėl būtinybės kurti reikiamas institucijas ir burti visuomenines bei mokslines pajėgas, kad stambios intervencijos į aplinką reikalaujantys projektai būtų vertinami tik nepriklausomų nuo projekto vykdytojų ir užsakovų ekspertų. Juolab, kad jau pasigirsta minčių tiesti trečią Nord Stream vamzdyną….

Autorius: M.Mikulėnas

Read Full Post »

Europos Parlamente Briuselyje ši darbo savaitė – pirmoji, kai po vasaros pertraukos sugrįžta įprastai judrus ritmas ir įtempta darbotvarkė. Rodos, tik ką išsiskirstėme, tačiau rudenėjantis Briuselio dangus, net neleido suabejoti, kad laikas kibti į darbus ir naują politinį sezoną. Net neabejoju, kad ir čia, Briusely ir Strasbūre, ir Lietuvoj jis bus intensyvus. Juk tik metai liko iki Seimo rinkimų.

Savaitė Briuselyje prasidėjo netradiciškai – į Belgijos sostinę atskridau ne iš Vilniaus, kaip visad, bet iš Tel Avivo. Tel Avive, Izraelyje, nors ir trumpai, bet teko sudalyvauti aukšto lygio konferencijoje apie regioninį bendradarbiavimą, Izraelio – Palestinos santykius. Gal dar kartą pasikartosiu, tačiau šio regiono problemos yra ypač sudėtingos, o nevienašalis, bet dvišaliu dialogu grįstas konflikto sprendimas – būtinas. Ypač artėjant Jungtinių Tautų Asamblėjai rugsėjį, kuomet dar kartą turėtų būti keliamas Palestinos teritorijų statuso klausimas.

Įpuolusi į darbų sūkurį EP, per šią savaitę dalyvavau ir politinių grupių, ir darbo grupių, ir komitetų  posėdžiuose. Aplinkos, maisto saugos ir visuomenės sveikatos komitete per šios savaitės posėdį balsavome dėl “Rio+20” rezoliucijos bei 2012 m. EP biudžeto projekto. Beje, apie pastarąjį diskusijos netilo ir mūsų politinės grupės posėdy. Be kita ko, Aplinkos komitete aptarėme elektros ir elektroninės įrangos atliekų, biocidinių produktų tiekimo rinkai klausimus. Šią savaitę dalyvavau ir Peticijų komiteto posėdy, kuriame vėl grįžta prie dujotiekio “Nord Stream” klausimo svarstymo. Bet apie Europos Komisijos išvadas ir atsakymus – jau kitame mano dienoraščio įraše.

Na, ir be abejo, apie krepšinį. Oranžinio kamuolio epidemija, siautėja ne tik Lietuvoje. Pačiai teko patirti, su kokiu užsidegimu, susitelkimu ir emocijomis Lietuvos rinktinė palaikoma Briusely dirbančių ir gyvenančių lietuvių. Kartu su gausia lietuvių bendruomene, kolegomis prof. V. Landsbergiu, A. Saudargu, J. V. Paleckiu stebėjome Lietuvos rungtynes prieš Serbiją prie pat Europos Parlamento esančiam sporto bare. Ir turbūt neliko nei vieno tą vakarą suabejojusio lietuvių meile šiai sporto šakai ir rinktinės karštu palaikymu – iš visos širdies, visi lietuviai Lietuvoj ir aplink pasaulį!

 

Read Full Post »

Older Posts »