Metas liautis, ponas Valdemarai Tomaševski.

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.  Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis kategorijomis Europos valstybių atstovų ir ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šįkart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną kortelę ir prašydama žodžio.

Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasisakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdemaro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba ir kurios pilietis yra, įstatymų.  Sulaukiau ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui pasibaigus.

Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią kortelę kyla noras panaudoti būtent per p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sistemingai naudojasi proga paskleisti tautinių mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne oficialių posėdžių metu.

Europos Parlamentas yra skirtas bendraeuropinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomės susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti geranorišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant kontrargumentus, pateikiant faktus kolegoms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė beveik visi Lietuvos EP nariai,  ir kuriame kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra apie ką – juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių trūkumo ir kitų sunkumų.

Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti visas įmanomas tarptautines organizacijas, skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje veikianti rimta tarptautinė institucija nenustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors tarptautines normas.

Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Tomaševskio pastangomis šis klausimas keliamas Europos Parlamente.  Tačiau ir čia, net po keletos bandymų iš Europos Komisijos išgauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad Komisija numano ir apie politinį šio klausimo “pamušalą”.

Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius lenkus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautiečiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva persekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o verčiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant progų dirbti konstruktyviau ir ties dalykiniais klausimais.

Read Full Post »

ES finansinė perspektyva skirta geresnei žmonių gyvenimo kokybei valstybėse narėse, o ne siaurų grupių galimybėms pasipelnyti

Ši savaitė Europos Parlamente – gausi sprendimų dėl Europos Sąjungos finansinės ateities. Antradienį patvirtintas ilgai derintas susitarimas dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams bei dokumentas dėl Ignalinos AE uždarymo tolimesnio finansavimo, trečiadienį Europos Parlamentas pritarė ES 2014 metų biudžeto projektui bei atskirų ES fondų veikimą reguliuojantiems dokumentams.

Susitarimus dėl šių dokumentų išties galima vertinti kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmę. Susitarimas dėl daugiametės finansinės perspektyvos buvo derinamas beveik pusę metų. Dar ir pačią balsavimo Europos Parlamente dieną iki galo nebuvo aišku, ar jam pritars visos EP frakcijos. Tuo tarpu diskusijos dėl kitų metų biudžeto tarp ES valstybių atstovų truko iki paryčių (beje, praėjusiais metais derybos dėl biudžeto nebuvo tokios sklandžios ir nusitęsė net į šių metų pradžią).

Jau dabar galima konstatuoti, jog Lietuva, nors ir nepasiekė visko, ką buvo užsibrėžusi, iš visų derybų išeis nugalėtoja – visuose dokumentuose numatytas finansavimas, teksiantis Lietuvai yra didesnis, nei iš pradžių siūlė Europos Komisija. Štai, pavyzdžiui, finansavimas Ignalinos AE uždarymui padidintas nuo Europos Komisijos siūlytų 210 iki 450 milijonų eurų (nors ir nesiekia Lietuvos prašytų 770 milijonų). Naujos finansinės perspektyvos metu numatytas ir paprastesnis ES lėšų administravimas bei lankstesnis jų perskirstymas tarp atskirų fondų. Galiu pasidžiaugti, kad mano ir kolegų pastangomis programos „Europa piliečiams“ rėmuose atsiranda galimybė finansuoti projektus, prisidedančius prie bendros mūsų istorinės atminties išsaugojimo.

Vis tik visi ES lėšomis finansuojami projektai įgyvendinami valstybių narių vyriausybių, remiantis nacionaliniais teisės aktais. Būtent nacionaliniais teisės aktais nustatomi finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymas tarp šių prioritetų ir skirtingų įgyvendinančių institucijų. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos Lietuvai bus skiriama ES struktūrinė parama 2014-2020 metais, yra Partnerystės sutartis ir veiksmų programa. Partnerystės sutartyje nustatomi nacionaliniai plėtros poreikiai ir pasirenkami prioritetai, kurie galėtų būti finansuojami ES lėšomis.

Ruošiantis 2007-2013 metų finansinei perspektyvai, viešojoje erdvėje vyko aktyvios diskusijos dėl prioritetų nustatymo, įtraukiant įvairias visuomenės grupes ir organizacijas. Šiuo metu Lietuva pagal ES paramos panaudojimą jau priskiriama prie pirmaujančių ES valstybių. Diskusijos buvo prasidėjusios ir ruošiantis 2014-2020 metų finansinei perspektyvai. Deja, po Seimo rinkimų 2012 metų rudenį šios diskusijos tarsi pasitraukė į pogrindį – informacija apie jas skelbiama tik specializuotame portale ir yra taip “saugiai padėta“, kad rasti ją gali tik žinantys, kur ieškoti. Tuo tarpu plačioji visuomenė lieka nuošaly nuo šių sprendimų priėmimo – valdantieji, rodos, visiškai nenori, kad kuo daugiau gyventojų, bendruomenių ar organizacijų sužinotų apie planuojamus prioritetus, kad dalyvautų diskusijose. Skubama taip, kad ES paramos naudojimą reglamentuojantys dokumentai Europos Komisijai bus teikiami tvirtinti dar šiais metais.

Nežinia, kodėl nuo visuomenės yra slepiama, kokiems mūsų valstybės ir žmonių prioritetams 2014-2020 m. planuojama paskirstyti daugiau nei 40 milijardų litų. Negalima atmesti ir galimybės, jog tai susiję su valdančiosios koalicijos narių kova dėl ES lėšas administruojančių institucijų kontrolės. Juk kai niekas neteikia pasiūlymų, nekelia klausimų dėl planuojamų prioritetų tikslingumo, kur kas paprasčiau patvirtinti reikalingus dokumentus. Kitų ES valstybių patirtis rodo, jog tokia praktika – ydinga. Ne vienam yra tekę matyti Pietų Europos valstybėse vidury laukų užsibaigiančius greitkelius, o štai Rumunija privalės grąžinti maždaug penktadalį ES paramos lėšų (tai sudaro apie 1 milijardą eurų), išleistų sukčiaujant.

Taigi lieka tikėtis, jog teisėsaugos ir kontrolės institucijos neleis efektyviam Lietuvos diplomatų darbui dėl ES finansinės ateities virsti korumpuotų valdžios atstovų bei interesų grupių asmeninės gerovės užtikrinimo priemone. Nes ne tokia jos paskirtis.

Read Full Post »

Mediumas Europos Parlamente ir pirmoji naujųjų metų plenarinė sesija

EP archyvo nuotrauka

Šiomis dienomis EP daugiausiai dėmesio skiriama rinkimams, kitaip tariant pirmininkų, vicepirmininkų, koordinatorių rotacijai.

Europos Parlamentas turi naują pirmininką – dvejus su puse metų pirmininkavusį lenką, Europos liaudies partijos atstovą, J. Buzeką pakeitė vokietis socialistas Martinas Šulcas (M. Schulz). Nepaisant to, kad daug buvo kalbėta apie išankstinius didžiųjų politinių grupių susitarimus, visgi šiokia tokia intriga buvo: kandidatas turėjo varžovų – Nirj Deva, gavęs 142 balsus, (ECR grupė) ir Diana Wallis, gavusi 141 balsą (ALDE grupė). O M. Šulcas pirmininku tapo surinkęs 387 parlamentarų balsus, palyginimui – Buzekas savo laiku gavo 555! Na, bet kokiu atveju čia tinka pasakymas, kad pirmininkas buvo ne karūnuotas, o išrinktas…

Žinoma, nemaža dalis (matosi iš balsų pasiskirstymo) parlamentarų skundėsi išankstiniu susitarimu. Man taip pat tokie veikimo principai nėra malonūs, tuo labiau kad tai išskirtinai didžiųjų valstybių projektas, visi kiti tiesiog pastatyti prieš faktą. Tam tikra prasme, manau, kad tokie susitarimai veda euroskeptikų pasitenkinimo link – proga badyti pirštais, kad tai tik demokratijos imitacija. Žinoma, tiek buvęs EP pirmininkas, tiek naujas – kompetentingi žmonės, patyrę ir solidūs politikai, tačiau pats demokratijos imitavimo žaidimas nėra labai „skanus“.

Pirmininkas – Europos Parlamento vėliava. J. Buzekui tikrai negailiu gerų žodžių. Mano galva, jis sugebėjo nebūti lenkų pirmininku, bet būti visų valstybių europarlamentarų atstovu. Tai inteligentiškas, labai taktiškas ir šiltas žmogus. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje, pirmininkaudamas posėdžiams, po kiekvieno balsavimo punkto padėkodavo kolegoms, taip prailgindamas balsavimo laiką, todėl buvo besiskundžiančių maža balsavimo sparta:) Visgi tai rodo gražų, mandagų požiūrį į kolegas ir aukštą darbo kultūrą. Akivaizdu, kad J. Buzekas turėjo puikią komandą, ypač noriu pasidžiaugti mūsų tėvynainiu, pirmininko diplomatiniu patarėju Arnoldu Pranckevičiumi.

Tuo tarpu M. Šulcą žinau kaip aistringą oratorių, visuomet karingai nusiteikusį, kartais netgi pernelyg aštriai dėstantį savo nuomonę. Ir jam tenkanti užduotis tikrai nelengva – atstovauti visus EP narius, ne vien savo politinę frakciją ar valstybę. Būti ne socialistų, bet viso EP pirmininku.

O ar Lietuvai paranku, jei EP pirmininkas vokietis? Viena aišku, kad mūsų regiono problematika ir klausimai jam bus kur kas tolimesni nei p. Buzekui.  Žinoma, nuo pirmininkaujančių pasikeitimo politinė darbotvarkė nesikeis – ypač tai, kas susiję su EP dalyvavimu teisėkūros procese. Tuo tarpu teoriškai įmanoma, kad tam tikri klausimai galbūt nebus prioritetiniai. Pavyzdžiui, istorinis teisingumas – nežinia, koks bus M. Šulco nusiteikimas šiuo klausimu.

EP taip pat turi ir naujus (kai kurie iš jų) vicepirmininkus, viso – 14. Dar šią savaitę rinksime kvestorius. Na, o pasikeitimai delegacijose, komitetuose – artimiausios savaitės darbotvarkėje. Vėlgi – tai susitarimai..

Danijos pirmininkavimo prioritetai

Šiandien Danijos premjerė Helė Torning-Šmit (Helle Thorning-Schmidt) Europos Parlamentui pristatė Danijos pirmininkavimo prioritetus. Ji išskyrė bedarbystės problemą, ypač akcentavo jaunimo nedarbą ir būtinybę spręsti šias problemas įgyvendinant naują augimo darbotvarkę. EK pirmininkas J.M. Baroso antrino premjerei, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurioms turės būti skiriama nemaža dalis struktūrinių fondų paramos. Taip pat kalbėta dėl euro krizės, prekybos politikos, kovos su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu.

Taip pat prie prioritetų – ekologiška ES, t.y. žaliosios  darbotvarkės įgyvendinimas – ekonomikos augimas nedidinant energijos suvartojimo. Itin svarbu bus susitarti dėl Energijos efektyvumo direktyvos. Plačiau aplinkosauginius prioritetus bus galimybė aptarti kitos savaitės ENVI komiteto posėdyje su atitinkamais Danijos ministrais.

Read Full Post »

Paskutinė šių metų plenarinė sesija Strasbūre

Praėjusią savaitę Strasbūre šurmuliavo ne tik kalėdinės mugės, žavėjo elzasietišku stiliumi išpuošti namai, bet ir spaudė ganėtinai atšiaurus šaltukas. Besibaigiančių metų, artėjančių švenčių nuotaikomis gyveno ir Europos Parlamentas. Bent jau šią savaitę išskirčiau tris ypatingus įvykius: kasmetinis Sacharovo premijos įteikimas, pusmečio lenkų pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaiga, na, ir vienas svarbiausių – dabartinio EP pirmininko Jerzy Buzeko pustrečių metų kadencijos pabaiga.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi – atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Read Full Post »

Valstybės narės dėl GMO auginimo savo teritorijoje turės apsispręsti pačios

Tik ką Europos Parlamentas pritarė siūlymui valstybėms narėms suteikti kompetenciją pačioms apsispręsti dėl GMO auginimo jų teritorijoje.

Reikia pripažinti, kad apskritai genetiškai modifikuoti organizmai – labai kontraversiškas klausimas. Tai rodo ir Europos gyventojų nuomonės tyrimai: net 61 proc. Europos gyventojų iš GMO pagamintų maisto produktų vartojimas kelia nerimą ir tokia pati dalis europiečių nepritaria paskatoms plėtoti iš GMO pagamintų maisto produktų gamybą, tačiau reikia pripažinti, kad nemaža dalis (21 proc.) Europos gyventojų – GMO vertina palankiai ir teigia tikį, jog žalingo poveikio ateities kartoms jie neturėtų sukelti.

Todėl ir diskusijų tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygiu dėl šių produktų auginimo yra labai daug. GMO šalininkai kalba apie maisto stygiaus pasaulyje pašalinimą (nors moksliniai argumentai, kurie tai patvirtintų – kol kas nėra pakankami), oponentų argumentai – nuo moralinių iki visuomenės sveikatos.

Visa ši situacija, pradedant europiečių nuomone, skirtingomis mokslininkų nuomonėmis bei moksliniais argumentais, kurie kol kas nėra pakankami, kad būtų galima priimti vienokį ar kitokį vieningą visai Europai sprendimą, sąlygoja tai, kad požiūris valstybėse narėse – labai skiriasi ir rasti valstybių sutarimą – labai sudėtinga. Todėl šiandieninis siūlymas leisti valstybėms pačioms suteikti galimybę riboti GMO auginimą jų teritorijose, mano požiūriu, labai teisingas.

Tačiau, vertindami šį priimtą sprendimą turime atkreipti dėmesį ir į tai, kad jam įsigaliojus reikės pasirūpinti, jog valstybėms narėms būtų privaloma imtis priemonių, kad GMO nepatektų į kitus produktus ar neišplistų iš auginamos teritorijos į kitas šalis.

Šią savaitę Europos Parlamente – tai ne paskutinis klausimas, susijęs su maisto sauga. Rytoj parlamentarai turės apsispręsti dėl vartotojų informavimo apie maisto produktus. Pagrindinis principas, kurį siekiama įgyvendinti – vartotojo teisė gauti tiek informacijos apie maisto produktą ir tokiu būdu, kad jis galėtų remdamasis ta informacija priimti sprendimą dėl maisto produkto įsigijimo ar vartojimo.

Įgyvendinant minėtąjį principą, siekiama nustatyti, kokia informacija turi būti pateikiama apie produktą, kur ta informacija turi būti pateikiama, kokio pobūdžio informacija laikoma klaidinančia ir pan.

Read Full Post »

Pirmos birželio savaitės

Praeita savaitė Europos Parlamente – politinių grupių posėdžiai. Daug dėmesio ir laiko buvo skirta diskusijoms apie transnacionalinius kandidatų į EP sąrašus. Pati asmeniškai visai nepritariu tokių sąrašų sudarymui, nes nebūtų aišku, kam atstovauja ir kokios asmenybės turėtų būti traukiamos į tokius sąrašus.

Trumpai apie pačią idėją – Konstitucinių reikalų komitete buvo diskutuojama dėl 25 kandidatų transnacionalinio sąrašo kitiems EP rinkimams sudarymo. Į jį galėtų įeiti iškilios Europos asmenybės. Tačiau čia iškyla klausimas, kokią apygardą atstovautų šie kandidatai? Ar neatsirastų dviejų kategorijų europiečiai – vieni, keliami ir kandidatuojantys įprasta tvarka  savo nacionalinėse valstybėse, kita pagal šią tvarką lyg ir “labiau“ europiečiai, labiau Europai nusipelnę piliečiai. Visiškai pritariu pozicijai, kad tikras Europos politikas turi ieškoti kelių kaip Europą priartinti, bet ne dar labiau ją tolinti nuo piliečių, kai net nebus aišku, kaip jis ir kurios šalies piliečiams bus atskaitingas.

Na, o Lietuvoje lankiausi Marijampolėje – Sąjūdžio dienos minėjime bei Lazdijuose – pasienio šventėje. Pastarojoje, jau tradicinėje, dalyvavo ne vien Lazdijų krašto žmonės, bet ir svečiai iš Lenkijos, Karaliaučiaus srities, Baltarusijos, Latvijos. Tokie bendruomeniški pasibuvimai sustiprina gražios kaimynystės ryšius – puiki proga vieniems iš kitų pasimokyti, aptarti aktualius klausimus. O Pasaulinės aplinkos dienos išvakarėse – galimybė prisiminti aplinkosaugines problemas, padiskutuoti, kaip jas spręsti ne vien lokaliai, bet ir pasienio regione. Kiekvieną sykį, lankantis Lazdijų rajone, džiugina ne tik graži gamta, bet ir sparčiai besitvarkanti infrastruktūra. Akivaizdu, kad darnios komandos dėka pavyksta sutelkti jėgas Lazdijų kraštui svarbių darbų įgyvendinimui.

 

Šiandien Strasbūro plenarinė savaitė prasidėjo EP pirmininko J. Buzeko pranešimu dėl 1941 – ųjų birželio trėmimų. Būtent praėjusią savaitę su kolegomis rinkome parašus, kad šioje sesijoje būtų paminėtas trijų Baltijos valstybių svarbus ir skausmingas istorijos įvykis.

Taip pat plenarinėje sesijoje svarstysime klausimus dėl ES mokslinių tyrimų 7-osios programos, E.coli sukeltos infekcijos protrūkio ES valstybėse narėse ir kita. Tačiau vienas svarbesnių klausimų – branduolinė sauga ES kaimynystėje.

Praeitą savaitę pagaliau pavyko po ilgų derybų, diskusijų ir pasitarimų tiek su kolegomis iš kitų politinių grupių, tiek ir su EP sekretoriato darbuotojais pasiekti, kad klausimas, kurį inicijavau, dėl atominio saugumo ES kaimynystėje būtų diskutuojamas šią savaitę, ketvirtadienį, Strasbūro plenarinėje sesijoje. Tad vėl nekantriai lauksiu karštų diskusijų ir Komisijos atsakymų į šiuos itin opius ir Europai, ir Lietuvai klausimus.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Dar kartą apie kaltinimus “diskriminacija” ir tai lydinčią retoriką

Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.

Pastarasis klausimas, o tiksliau – jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų – pono Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos” Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir “nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba”, yra šio mano atviro laiško objektas.

Nors, atvirai pasakysiu, tą pačią valstybę atstovaujančių parlamentarų viešas nuomonių susikirtimas nėra itin malonus, šįkart Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kurioje, europarlamentarams ir Švietimo komisarei girdint Lietuvai vėl klijuota žmogaus teises diskriminuojančios, tautinių mažumų gerove nesirūpinančios ir piliečius engiančios valstybės etiketė, negalėjau nutylėti nesureaguodama atsakomuoju pasisakymu. Taip pat vis dar dabar, grįžus į Lietuvą, man kirba klausimas, kodėl Lietuvoje išrinktasis parlamentaras nuosekliai bando kurstyti savo tautiečių pasipiktinimą valstybe, kurioje jie gyvena. Dėl diskriminacinių sąlygų švietimo srityje? Kokių?

Juk faktai ir skaičiai, iliustruojantys tautinių mažumų situaciją, kalbant apie švietimą, yra aiškūs ir paprasti. Ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, kalbėti apie diskriminaciją, erdvės čia nėra. Pažvelkime: Lietuvoje gyvena apie 230 tūkstančių lenkų kilmės Lietuvos piliečių, veikia 75 mokyklos, vykdančios ugdymą tik lenkų kalba ir 34 mokyklos su lenkiškomis klasėmis. Tuo tarpu taip pat Lenkijos kaimynėje Vokietijoje, ES valstybėje, kur taip pat kompaktiškai gyvena istorinė lenkų tautinė mažuma (2 mln. lenkų), valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Galime sakyti – vienas pavyzdys nieko nelemia. Pasidairykime toliau: Latvijoje, kur kompaktiškai gyvena 60 tūkst. lenkų – tėra 5 mokyklos, Baltarusijoje (kur gyvena mažiausiai 400 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, Ukrainoje (mažiausiai 300 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos. Tiek skaičiais pasakytina apie ankstyvąjį mokymą ir mokymąsi mokykloje. Tačiau kalbant apie faktus, nederėtų pamiršti, jog tik Lietuvoje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto – tai unikalus pasaulyje atvejis: būtent Lietuvoje veikia vienintelis Lenkijos univesiteto padalinys užsienyje – Bialystoko univesiteto filialas.

Štai po tokių pastebėjimų – vėl laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, prie retorikos ir plačiai mano kolegos europarlamentaro vartojamos sąvokos “diskriminacija”, kai kalbama apie švietimo reikalus ir lenkų tautinės mažumos situaciją Lietuvoje.

Kalbant apie etnines mokyklas, Lenkijoje veikiančiose, vidutiniškai 40 proc. pamokų vyksta lenkiškai, o 60 proc. – ne lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje – 95 proc. dalykų dėstomi lenkų kalba ir tik 5 proc. – lietuvių. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurio “ribojimus” kaip diskriminaciją ir akcentuoja p. Tomaševskis, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo bei mokoma pilietiškumo pagrindų.

Tad eskaluojama “diskriminacija“ čia ne visai pritinkanti sąvoka, nes tai labai rimtas kaltinimas valstybei. O Lietuvos lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, kita vertus – jos padės Lietuvoje gyvenantiems lenkams geriau išmokti valstybinę kalbą, o tai reiškia – įgyvendinti jų teisėtus lūkesčius lengviau integruotis į darbo rinką ir viešajame gyvenime.

Žinant, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pataisos yra parengtos vadovaujantis lenkiškojo švietimo įstatymo modeliu, nesusilaikiau EP plenarinėje sesijoje nepaklaususi, ar p. Tomaševskis mano, jog ir Lenkijoje diskriminuojamos tautinės mažumos?

Baigdama tenoriu pasakyti, kad mane stebina p. Tomaševskio užimta politinė pozicija ir žodynas, kuris niekam, nei Lietuvoje nei Lenkijoje nėra naudingas ir nepritinka nariui institucijos, esančios žmogaus teisių ir demokratijos gynybos avangarde, nes grindžiamas klaidinančia informacija ir savo esme tikrai neprisideda prie tautinės santaikos puoselėjimo.

Read Full Post »

Prabėgusi savaitė Strasbūre: branduolinė sauga, pasaulinė tvarkymosi akcija ir kraštiečių vizitas EP

Plenarinė Strasbūro savaitė prabėgo nejučia. Sakyčiau, kad du dalykai buvo šios savaitės akcentai mano darbotvarkėje – kampanija, siekiant surinkti daugiau nei pusę EP narių parašų po rašytine deklaracija dėl pasaulinės akcijos „DAROM“ 2012, kurios iniciatore esu, ir atominių šalia Lietuvos sienos klausimas.

Jau pirmadienį dalyvavau vakarienėje, kurioje kartu su kolegomis aptarėme kokių veiksmų imtis, norint surinkti 369 EP narių (daugiau nei pusės) parašus, kad mūsų deklaracija atsidurtų politinėje darbotvarkėje ir būtų parodytas atsitinkamas dėmesys mus visus supančiai aplinkai. Nemažai pastangų reikalaujantis darbas kartu su iš Slovėnijos ir Estijos atvykusiais akcijos „DAROM“ savanoriais, įtikinant EP kolegas, kad būtina pasirašyti šią deklaraciją – davė rezultatų, šiuo metu yra 338 parašai, o dar turime gegužės mėn. plenarinę jiems baigti rinkti. Savaitės viduryje šiuo klausimu dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje kartu su kolegomis estu I. Tarand ir portugale A. Gomes žurnalistams pristatėm rašytinę deklaraciją ir akciją “DAROM“.

Kitas svarbus ir lauktas šios savaitės klausimas – branduolinė sauga po įvykių Japonijoje, trečiųjų šalių atsakomybė, Lietuvos pasienyje statomos atominės elektrinės. Tai klausimas, kuris, neabejotinai, išsiskyrė labai karštomis diskusijomis ir daugybe emocijų. Pati – visomis formomis kėliau šį opų klausimą EP: teiravausi EK pirmininko J. M. Barosso, su kolegomis pateikėme pataisas politinių grupių rezoliucijoms dėl branduolinės saugos, ėmiausi koordinuoti parašų rinkimą dėl šio klausimo Komisijai. Deja, kad ir kaip bebūtų gaila – vienas didžiausių pralaimėjimų, kad jungtinė frakcijų rezoliucija taip ir nebuvo priimta. Gaila, kad nepriėmus rezoliucijos, nebeliko ir Lietuvai svarbių punktų, kuriuos į rezoliucijų tekstus bendromis pastangomis pavyko įtraukti skirtingoms politinėms grupėms priklausantiems Lietuvos atstovams EP (EPP, SD, ALDE), liečiančių Baltarusijos ir Kaliningrado atominių klausimą, bei ES vaidmenį siekiant, kad minėtos valstybės laikytųsi aukštų aplinkosauginių ir branduolinės saugos standartų nuo pat šių projektų vystymo pradžios. Kita vertus, dar daug priemonių lieka neišnaudota, kad branduolinės saugos ir trečiųjų šalių atsakomybės klausimas išliktų aukštai politinėje darbotvarkėje. Negaliu nepaminėti ir šio įvykio atspindžių žiniasklaidoje, kai akcentuojamas nusivylimas, neva rezoliucija atmesta dėl trečiųjų šalių atsakomybės ir kad Briuselis nepalaikė Lietuvos pozicijos. Tai šiek tiek iškreipia realią situaciją –  juk didžiąja dalimi, greičiausiai, rezoliucijai nepritarta dėl nuostatos, numatančios palaipsnį branduolinės energetikos atsisakymą visoje Europos Sąjungoje.

Be įprastų darbų, susitikimų ir posėdžiuose svarstomų temų, Strasbūre sulaukiau svečių – mano kvietimu EP lankėsi būrys bendraminčių iš Vilniaus, Utenos, Trakų, Šalčininkų, Anykščių, Prienų. Kaip visad, atvykusieji džiugino ne tik savo šiltu bendravimu, bet ir lauktuvėmis iš Lietuvos.

Tad pasibaigus vienai darbingai savaitei, laukiu jau kitos – šiandien pakeliui į Briuselį, kur laukia Lietuvos pirmininkavimo Demokratijų bendrijai renginys bei komitetų posėdžių savaitė.

Read Full Post »

Savaitė Briuselyje: plenarinės sesijos aktualijos ir tikrą pavasarį pranašaujantis Vasario 16-osios minėjimas

Ši savaitė Briuselyje – ne tik daugelio posėdžių, bet ir plenarinės sesijos savaitė, gausi susitikimų ne tik Europos Parlamente, bet ir už jo ribų. Savaitės pradžioje dalyvavau „Europos studentų demokratų“ (EDS) organizacijos, vienijančios centro-dešinės jaunimo nevyriausybines organizacijas,  50-mečio minėjime. Sutikau nemažai buvusių kolegų, su kuriais bendravom įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, kuomet aktyviai dalyvavau Jaunųjų konservatorių lygos veikloje.

Besirengiant plenarinei sesijai kaip įprasta posėdžiavome darbo grupių, politinių grupių formatuose. Vienas pagrindinių šios savaitės klausimų EP – ne tik islamo pasaulį krečiantys gyventojų maištai Tunise, Egipte, bet ir penktadienį vykusioje Europos Viršūnių Taryboje aptartas energetikos klausimas. Bene pirmą kartą toks didelis dėmesys buvo skirtas energetikai. Pastaruoju klausimu pasisakiau ir plenarinėje sesijoje. Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad po 2015 m. nei viena ES valstybė narė neliktų energetine sala. Tai labai svarbus klausimas. Ypatingai toms valstybėms, kurios šiandien ES yra energetiškai izoliuotos. O šiuo metu jungčių stinga būtent tose šalyse, kur gamtinių dujų sektoriuje dominuoja vienas  operatorius. Paraginau Europos Parlamentą, Komisiją ir Tarybą išnaudoti visas galimybes atvirai išreikšti nepritarimą spaudimui, kurį patiria valstybės narės, siekiančios įgyvendinti ES teisės aktus. Praleisdami galimybę priimti tinkamus ir ryžtingus sprendimus šioje situacijoje, vargiai galime tikėtis, kad pavyks pasiekti, jog ES vidaus energetikos rinka bus integruota, efektyviai veikianti ir izoliuotų energetinių salų nebeliks. Šiuo klausimu į pasitarimą ir Lietuvos pozicijų pristatymą kvietė ir Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje R. Karoblis.

Dar vienas klausimas dėl kurio diskutavome plenarinėje sesijoje šią savaitę – elektroninių prietaisų atliekos ir jų tvarkymas – 2003 m. priimtos Direktyvos peržiūra. Nors šiuo metu apie 85 proc. elektroninių atliekų yra šalinama, bet mažiau nei pusė jų yra tinkamai tvarkomos (o Lietuvoje pagal užsibrėžtus tikslus surenkama ir sutvarkoma bene tris kartus mažiau šių atliekų). Vartotojui bene svarbiausi faktoriai – kaina ir mokestis už atliekas bei jų surinkimą. Paskaičiuota, kad elektroninių atliekų surinkimas nuo „namų slenksčio“ yra kur kas brangesnis, todėl EP diskusijoje buvo svarstoma ar gamintojas turėtų įtraukti surinkimo mokestį į bendrą produkto kainą, ar tuo turėtų pasirūpinti patys.

Vasario 3 d., anksčiau nei įprastai Briuselyje buvo minima ir Vasario 16-oji. Šventę „Lietuvos identitetas“ Europos Komisijoje globojo komisaras A. Šemeta, Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje R. Karoblis, Lietuvos ambasadorė Belgijos karalystėje ir Liuksemburgo kunigaikštystėje N. Žambaitė, Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas. Per 500 svečių buvo pristatyta lietuvių dizainerių kolekcija, tekstilininkų darbai, grojo styginių kvartetas.

 Na, o penktadienį jau pasitiksiu Jeruzalėje – čia iki pirmadienio vyks susitikimai su Izraelio Prezidentu, Vyriausybės ir Kneseto vadovais, ministrais. Grįžusi būtinai pasidalinsiu viešnagės įspūdžiais ir šiame dienoraštyje.

Read Full Post »

Kankūno klimato kaitos konferencija pasibaigė. Tikrų žingsnių pirmiausiai turime imtis “savo kieme“.

Paskutinė šių metų Europos Parlamento plenarinė sesija Strasbūre – jau įpusėjo. Be gausybės skirtingų klausimų, vakar Europos Parlamento nariai įvertino Kankūne vykusios klimato kaitos konferencijos rezultatus,  o šiandien turės apsispręsti dėl efektyvaus energijos vartojimo veiksmų plano peržiūros.

Šiems dviems klausimams – tikrai pakeliui, nes nežiūrint į tai, jog Europos Sąjunga Kankūno konferenciją vertina kaip pasisekimą lyginant su Kopenhaga, visgi tampa aišku, kad per artimiausius metus realių sprendimų ir veiksmų, kaip siekti ES deklaruojamų tikslų klimato atšilimo mažinimo srityje, pirmiausia turėsime ieškoti “savo kieme“.

Jei apie Kankūno rezultatus kalbėtume trumpai – net ir suprantant, jog susitarti visoms valstybėms gana nelengvu laikotarpiu išties nėra paprasta, vertinti ją būtų galima ir santūriau, nors nereikšmingais rezultatų – taip pat negalima pavadinti: valstybės įsipareigojo siekti, kad klimato atšilimas neviršytų 2 laipsnių palyginus su ikiindustriniu laikotarpiu, sprendimų pakete vietą rado ir pasiryžimas stabdyti miškų nykimą, susitarimas kurti fondą, finansuosiantį besivystančių valstybių kovą su klimato atšilimo padariniais. Aišku ir tai, kad didžiosios valstybės iki 2012 m. į fondą pasižadėjo pervesti 30 milijardų JAV dolerių. Tačiau subalansuota strategija, dėl kurios susitartų visos šalys, rezultato nepavadinsi. Belieka guostis, kad tam liko “atsarginiai“ metai iki kito JT klimato kaitos susitikimo, kai Kioto susitarimo laikas jau bus bebaigiąs galioti. Tačiau nesinorėtų, kad praslinkus metams, Durbane (Pietų Afrika) bent kokio nors susitarimo (kaip bėdos sprendimo) būtų vėl ieškoma paskutinę naktį.

Visgi, šalia šiokio tokio antrojo nusivylimo, yra kuo ir pasidžiaugti: Europos Sąjunga šįsyk kalbėjo vienu balsu, tad žvelgiant iš ES pozicijų, atrodo, kad nors ir labai braškėdamas, vežimas juda, ir lyderio vaidmens imasi būtent ES.

Tačiau tam, kad išliktume ne tik kalbančiais, bet ir veikiančiais lyderiais, ES turime veikti nedelsdami, kol pavyks susitarti, kaip paspartinti tarptautinius kovos su klimato kaita veiksmus. Beveik neabejoju, kad šiandien Europos Parlamentas pritars rezoliucijai, kuria išsako ambicingą poziciją dėl būtinybės aktyviau veikti efektyvaus energijos vartojimo srityje. Tokių sprendimų naudą turėtų pajusti kiekvienas europietis, nes kalbame apie daugybę savarankiškų sričių – ir transportą, ir naujas technologijas, ir pastatų, gamybos bei perdavimo infrastruktūros efektyvumą. Antra vertus, energijos vartojimo veiksmingumas yra pigiausias būdas sumažinti anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas.

Tai, jog pagaliau kalbame apie energijos efektyvumą ne tik kaip apie atskirą veiklą, bet ir kaip apie principą, į kurį ES institucijos ir valstybės narės raginamos atsižvelgti visose politikos ir teisėkūros srityse – rimtas proveržis, bet kartu ir iššūkis.

Toks požiūris leidžia tikėtis realių rezultatų, nes tik patys įsisąmoninę efektyvaus energijos naudojimo svarbą ir tik šitaip veikdami tiek kasdienėje veikloje, tiek vietos, nacionalinės ir ES politikos formavimo srityse, galėsime tapti geru pavyzdžiu visai pasaulio bendruomenei.

Read Full Post »