Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Lietuvoje’

Parlamentinis darbas skaičiuojamas savaitėmis: viena – darbas komitetuose, antra – politinėse grupėse, trečia- plenarinė sesija, o ketvirta – taip vadinama “žalioji“, kuomet parlamentaras laisvas dienas skiria bendravimui su kraštiečiais, susitikimams su žmonėmis savo atstovaujamos šalies miestuose ir miesteliuose. Man tai – vienos maloniausių akimirkų, kurios leidžia pajausti kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų tėkmę, pažinti problemas, neatitrūkti nuo tikrovės. Be jokios abejonės, toks “ryšio palaikymas“ labai pasitarnauja dirbant Europos Parlamente.

Tad ši savaitė – rudeniškoje Žemaitijoje.

Trečiadienį vizitą pradėjau nuo susitikimų Palangoje ir Kretingoje. Aptarėme atėjusio šildymo sezono sunkumus, savivaldybių siekius ir konkrečius darbus, ieškant galimybių sumažinti šildymo kainas. Taip pat kalbėjomės apie vandens politikos ypatumus ir tai, kad nepaisant į kaimiškąsias vietoves vedamo vandentiekio, žmonės ne itin aktyviai jungiasi prie bendros sistemos. Pagal Vandens politikos pagrindų direktyvą Lietuva įsipareigojusi, kad iki 2014 m. pabaigos ne  mažiau  kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu  vandeniu ir teikiamomis nuotekų  tvarkymo  paslaugomis. Kaip žinia, beveik visi turi šulinius, tad didžiulio poreikio lyg ir nėra, o atsižvelgiant į tai, kad gyventojai savo lėšomis iki namų nuo magistralinės trasos turi atsivesti jungtį – gerokai apsunkina procesą.

Tiek Palangoje, tiek Kretingoje buvo džiaugtasi, jog įvedus rinkliavą už atliekų tvarkymą, stipriai sumažėjo nelegalių sąvartynėlių pamiškėse. Visgi palangiškiai teigia, kad jų specifika kiek kitokia – kurorte vasarą 10 kartų padaugėja žmonių, tokiu būdu – ir atliekų, o už jas kaip ir nėra iš ko pareikalauti mokesčio, tam kad būtų įmanoma efektyviai susidoroti su išaugusiu paslaugų poreikiu.

Dar vienas pajūriui specifiškai aktualus klausimas – atsinaujinanti, vėjo energetika. Turi ji ir gerbėjų, ir oponuojančių. Pastarieji labiausiai piktinasi dėl per mažų atstumų nuo gyvenviečių ir nuvertėjusios žemės, esančios aplink vėjo malūnus. Tačiau visgi pripažįsta, kad tai svarbi energetikos rūšis ir kad reikia ją vystyti, tik aktyviau tariantis su žmonėmis, ieškant dialogo, statant kiek mažiau apgyvendintose vietovėse. Šiuo metu išduota leidimų įrengti beveik 300 MW vėjo jėgainių, dabar veikiančių ar įrengiamų yra apie 200 MW, patys „vėjininkai“ skaičiuoja, kad šiuo metu vėjo jėgainės pagamina apie 2,5 proc. viso Lietuvos elektros poreikio (o esą galėtų iki 33 proc.). Kaip ir kitais atvejais, vėjo energetika – medalis, turintis dvi puses. Pripažįstama, jog esant dabartinei elektros perdavimo tinklų būklei, dėl savo specifikos sudėtinga užtikrinti reikiamas rezervines galias. Todėl dabar LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme vėjo energetikai numatyta maksimali 500 MW galia galėtų būti padidinta tik išsprendus Lietuvos elektros tinklų integracijos į ES tinklus problemą, o idealiausiu atveju – visoje ES įdiegus „išmaniuosius tinklus“, kurie leistų elektrą pagal poreikį perduoti iš vieno ES krašto į kitą.

Netikėtai šiltas susitikimas po pasibuvimo Kretingoje – sekė Rūdaičiuose, kur užsukome į  vietos kultūros centrą jame dirbančios Sigitos Šimkutės kvietimu. Susipažinome su Sigita šiais metais, tuomet, kai ji dalyvavo mano inicijuotame konkurse “Žaliasis kodas“ su pasakojimu “Vaikai ir rupūžė“. Įėjus į liūdnos būklės kultūros centro pastatą, iš už durų pasigirdo adventinių dainų garsai – Sigita repetavo su mažaisiais rūdaitiškiais (Laimiu, Radvile, Rugile ir Gyte). Neišpasakytas nuoširdumas ir šiluma užlaikė mus kiek ilgiau nei planavome. Jauno žmogaus optimizmas, energija – tarsi šviesulys. Ir ne vien Rūdaičiams, tokie deimančiukai praverstų ir didiesiems miestams.

Šiandien – apsilankymas Skuode. Kaip kad sako Vygaudas Ušackas – ten, kur prasideda Lietuva. Ir tikrai, jei dar neatkreipėte dėmesio, pažiūrėkite – kelių atlaso pirmas puslapis – Skuodas.

Visa ilga ir įdomi diena –  pradedant susitikimu savivaldybėje, Skuodo ligoninėje, paslaugų šeimai centre, lankomosios priežiūros ir globos centre ir baigiant aktualiais pokalbiais su maisto ir veterinarijos tarnybos bei aplinkos apsaugos agentūros specialistais.

M.Mikulėno nuotraukos

Diena išties turininga – su  psichologe, dirbančia su vaikais, turinčiais elgesio problemų, kalbos sutrikimų aptarėme, kad nors ir nežymiai, visgi jaučiasi tendencija, kad tokių vaikų daugėja. Ligoninėje kalbėjomės, jog iš tiesų mūsų kraštiečiai labiausiai kenčia nuo besaikio vaistų vartojimo ir pasidavimo masinei reklamai (prielankumas antibiotikams, masiškai vartojami analgetikai ir maisto papildai). Tiesa, visos Europos Sąjungos statistika šioje srityje – tikrai nėra džiuginanti, tačiau pirmiausia, aišku – didžiausią rūpestį kelia savojo krašto žmonių įpročiai, kenkiantys jiems patiems.

Taip pat pavyko apsilankyti ir Skuodo krašto muziejuje, susitikti su pedagogais, apie pilietiškumą mintimis pasikeisti su mokiniais.

Visą dieną Skuode buvau lydima vicemerės p. Levutės Staniuvienės ir jaunojo TS-LKD kandidato į Seimą Skuodo rajone – Gedimino Anužio. Esu dėkinga jiems už rūpestį.

O rytoj – ketinu aplankyti Šilalę, kur susitiksiu su Šilalės rajono savivaldybės vadovais, aplankysiu Socialinių paslaugų centrą, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų ir Baublių kompleksą, bendrausiu su Šilalės jaunimu ir visuomeninėmis organizacijomis, apie sveikatos aktualijas norisi pasikalbėti su Šilalės rajono tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariais.

Reklama

Read Full Post »

Štai ir vėl prasideda plenarinė EP sesija Strasbūre. Tačiau dar prieš tai, kai pasinersiu į jos aktualijas – keletas minčių iš prabėgusios savaitės, kurioje – nemažai vietos istorinės atminties temai.

Šie metai – ypatingi. Tai laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių, holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai. 2011-ieji tarsi istorijos esencija primena visas kančias ir nelaimes, kurias XX amžiuje teko išgyventi Lietuvos žmonėms, atsidūrusiems didžiųjų pasaulio galybių interesų kryžkelėje. Per visą Lietuvą nuvilnijo daugybė renginių, konferencijų ir parodų. Vistik dar nesame atlikę visų namų darbų, kad istorinės atminties išsaugojimas ir jaunosios kartos gilesnio istorinio pažinimo ugdymas neapsiribotų proginiais paminėjimais, bet taptų neatsiejama valstybinės politikos dalimi, kurioje įvairios institucijos dirbtų kryptingai ir koordinuotai, kad darniai ir pagal aiškią strategiją veiktų apjungti visuomeniniai ir valstybiniai resursai.

Negalima palikti nepastebėjus, kad šios Vyriausybės dėmesys istoriniam teisingumui tarptautinėje arenoje yra išties žymiai didesnis nei kada nors iki šiol. Ypač daug dėmesio Lietuva kartu su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis skiria siekiui suformuoti bendrąsias gaires istorinės atminties skatinimui visoje Europos Sąjungoje ir totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų įvertinimui tarptautiniu lygiu. Kadangi viešojoje erdvėje apie šias aktualijas informuojama tik fragmentiškai ir nemažai žinių šia tema Lietuvos žmonių nepasiekia, noriu pabrėžti, kad bendromis pastangomis ES nuveikta išties nemažai. Nuoseklus, kantrus, užkulisinis, ir, tam tikra prasme, švietėjiškas darbas pastaraisiais metais atnešė konkrečių rezultatų.

Pirmiausia, pavyko Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties klausimą iškelti ES ministrų lygiu ir pasiekti jų vieningo sutarimo, kad susitaikymas su skaudžia Europos kontinento istorija, istorinis teisingumas ir kolektyvinės atminties skatinimas yra visos ES rūpestis. Europos Sąjungos ministrai  pažymėjo, kad visos totalitarizmo aukos, nesvarbu kuo kurio nukentėjo, turi teisę į teisingumą ir jis turi būti užtikrinamas laikantis atitinkamų standartų. Taip pat pabrėžė, kadRugpjūčio 23 d. visoje Europos Sąjungoje turėtų būti minima kaip totalitarizmo aukų atminimo diena. Pradžia tam jau padaryta. Pirmininkaujančios ES Lenkijos iniciatyva šiais metais rugpjūčio 23 d. visos ES šalys buvo pakviestos Varšuvoje kartu paminėti totalitarizmo aukų atminimą.

Europos Komisija taip pat pateikė savo vertinimus ir pasiūlymus, pripažindama, kad tos ES šalys kurios XX amžiuje priklausė laisvajam pasauliui, ir tos, kurios atsidūrė kitapus Geležinės uždangos, skirtingai supranta Europos istoriją, todėl būtina suartinti šias istorijas skatinant atmintį, ir tiek Europos Sąjunga, tiek ir pati Komisija turi turi dalyvauti skatinant šį procesą. Komisija, ES ministrų pavesta, taip pat įvertino, ar yra reikalingas naujas ES teisės aktas, kuriuo visose ES šalyse narėse būtų suvienodintas totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų vertinimas, ir, nors šiuo metu nesiryždama tokio teisės akto inicijuoti, Komisija yra pasiruošusi sugrįžti prie šio klausimo ateityje – taigi neužkirto jam kelio, nors buvo jėgų, kurios siekė, kad taip atsitiktų. Taip pat pasiekėme, kad ES programos „Europa piliečiams“ daliai, kuri yra skirta istorinės atminties projektams ES šalyse finansuoti, būtų skiriama didesnė programos biudžeto dalis, dar labiau supaprastintos paramos projektams teikimo sąlygos.

Europos Parlamente daug dėmesio skiriama istorinei atminčiai – vien per praėjusią savaitę surengti net trys stambūs renginiai: atidaryta paroda, supažindinanti EP narius, darbuotojus ir lankytojus su komunistine šalių narių praeitimi, iškilmingai konferencijoje paminėtas Baltijos valstybių Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetis, o EP Europos istorijų sutaikymo grupė kartu su EP Kultūros komitetu surengė klausymus apie totalitarinių režimų nusikaltimų atmintį. Galime prisiminti ir tai, kad didžiosios 1941 m. netektys buvo paminėtos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje EP pirmininkui Buzekui tariant žodį ir iškilmingu paminėjimu-koncertu. 1991 m. Sausio įvykių dvidešimtmetis taip pat nepraėjo nepastebėtas Europos Parlamente. Šiai sukakčiai paminėti išleidau įvykių kroniką su foto liudijimais „Sausio 13. Išsaugoję laisvę“ lietuvių ir anglų kalbomis, kuri buvo pristatyta per EP plenarinę sesiją ir kuri Sausio įvykių atminimo proga įteikta visiems 736 Europos parlamento nariams. Ši knyga, po Lietuvą sukrėtusio įtariamojo Sausio 13 byloje Golovatovo paleidimo, užsienio reikalų ministro iniciatyva buvo išsiųsta visiems ES šalių narių užsienio reikalų ministrams, kad  primintų Lietuvos žmonių aukos reikšmę Europos susivienijimui.

Svarbiausias žingsnis, mano manymu, buvo žengtas spalio 14 d. Prahoje, kai ministrų lygiu įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. Pirmąkart sukurta tarptautinė organizacija, kurios konkretus uždavinys yra istorinės atminties ir istorinio teisingumo srityje dirbančių valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bei organizcijų bendradarbiavimo skatinimas ir istorinės medžiagos rinkimas, analizė bei išsaugojimas. Platforma turi stiprų valstybių ir tarptautinių institucijų palaikymą, yra išsikėlusi labai konkrečius uždavinius, todėl, tikiu, kad neilgai trukus sulauksime ir konkrečių rezultatų.

Taigi, kol lėtai, tačiau užtikrintai stumiamės į priekį ES lygiu, atsigręžus į tai, kas vyksta namuose, tenka kiek nusivilti. Neužtenka siekti, kad į mūsų istorijos skaudulius atviromis akimis žiūrėtų Vakarų europiečiai. Mūsų pozicijos tarptautiniuose forumuose bus silpnos, jei neparemsime jų konkrečiais darbais savajame krašte.

Mano įsitikinimu, tolimesnis siektinas tikslas turėtų būti mokymo programų suvienodinimas, kad dėstant XX a. istorijos dalykus, visų ES šalių narių mokyklose būtų tinkamai atspindėta sovietinio totalitarizmo esmė ir pasipriešinimo judėjimai. Tačiau švietimo reikalai nėra ES kompetencijoje, tai yra išimtinės šalių narių nacionalinės politikos reikalas. Todėl negalime viltis, kad šio tikslo pavyks pasiekti “iš viršaus”. Šio reikalo sprendimui turi atsirasti šalis–lyderė, kuri savo pavyzdžiu užkrėstų kitas šalis, jas suburtų ir, galiausia, suaktyvintų tas šalis, kurios savaime nelaiko šio dalyko svarbiu. Manau, per porą metų galime daug nuveikti šia kryptimi. Ir Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. galėtume priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau kaip galime to siekti, jei, pavyzdžiui, Patriotinio ugdymo programai nutrauktas finansavimas, ir apskritai nėra aišku ar ji bus pratęsta?

Kitas stebinantis atvejis – privačia iniciatyva įsteigtų ir visuomeniniais pagrindais veikiančių mažųjų tremties ir rezistencijos muziejų statuso klausimas, kuris buvo svarstomas net ir Seime, tačiau niekaip neišsisprendžia jau daugelį metų. Dabartinėje situacijoje šių muziejų likimas visiškai priklauso nuo jų steigėjų, garbaus amžiaus, neretai ir tremtį išgyvenusių, bet visuomeniškai atsakingų žmonių aktyvumo, asmeninių finansų ir, visai atvirai kalbant, sveikatos galimybių. Šiuose muziejuose žmonių paaukoti ir ilgamečio darbo pasekoje surinkti unikalūs eksponatai, daugelis jų yra išvystę plačią jaunimo šviečiamąją veiklą, vykdo pasipriešinimo istorijos įamžinimo projektus, pristato savo ekspozicijas lankytojams iš užsienio. Tačiau jau yra atvejų, kada muziejus tyliai užrakinamas į amžinybę iškeliavus žmogui, kuris savo asmeninėmis pastangomis, be jokio atlygio sukūrė istorinės atminties citadelę. Lyg ir bandoma spręsti kai kurių muziejų išlikimo klausimą jungiant juos prie regioninių kraštotyros ar krašto muziejų, pavedant juos globoti savivaldybėms, tačiau ir šis procesas negarantuoja sėkmės. Savivaldybėse pučia permainingi politiniai vėjai, o ir prijungimas neretai reiškia veikiau „pajungimą“ be aiškių teisių, finansavimo, statuso.

Tai, kad muziejai gimė iš privačios iniciatyvos yra vertybė, kurią valstybė turėtų palaikyti ir skatinti. Turime žiūrėti į šiuos muziejus ne kaip į problemą, o kaip į galimybę. Galimybę šių muziejų pagrindu ilgainiui išvystyti regioninių istorinės atminties kaupimo, išsaugojimo, edukacijos ir švietimo, pilietinio ugdymo, krašto istorijos pažinimo centrų tinklą. Tokių centrų reikia ir tam, kad spėtume surinkti kasdien negrįžtamai nykstančią gyvąją atmintį, unikalius asmeninius liudijimus ir prisiminimus, kam valstybinėms institucijoms tiesiog neužtenka pajėgumų.

Yra ir kitų nebaigtų darbų. Tuomet, kai didysis Lietuvos kaimynas metė didžiulius finansinius ir žmogiškuosius resursus Sovietų armijos karių kapams mūsų žemėje tvarkyti, partizanų ir rezistentų, savanorių kapaviečių likimas vis dar lieka daugiausiai pilietinės iniciatyvos reikalu, dar nesudarytas tremtinių kapų registras ir žemėlapis.

Atrodo, kad nėra prieštaraujančių tam, jog geriausias būdas įprasminti partizanų, politinių kalinių, tremtinių ir visų Tėvynę ir laisvę mylinčių žmonių auką yra perduoti atmintį apie ją ateities kartoms, tuo pačiu įskiepijant amžinąsias vertybes ir atsparumą savo formą ir būvius keičiančiam totalitarizmui.  Tačiau kad šį uždavinį įgyvendinti pavyktų, reikia dirbti kryptingai ir nuosekliai, apjungiant visuomeninius ir valstybinius resursus. Per 21-erius nepriklausomybės metus dėl visokiausių priežasčių nuosekli valstybinė istorinės atminties politika nėra suformuota. Jei valstybė nuosekliai įtrauktų ir apjungtų įvairaus lygmens visuomenines inciatyvas ir susietų jas su valstybinių įstaigų veikla, manau, rezultatai galėtų būti stulbinamai geri, nes šioje srityje, kaip niekur kitur, veikia savo dvasia šviesūs, idealams atsidavę ir pilietiški žmonės.

Šiandien gyvename bendroje Europos tautų šeimoje. Šiomis krizių dienomis ypač norisi priminti, kad ES šalių narių interesai negali būti skirstomi į nacionalinius ir europinius pagal jų dydi ar gyventojų skaičių. Visos valstybės vienodai privalo prisidėti prie ES gerbūvio kūrimo, ir kiekvienos šalies narės interesai, nesvarbu ar ji didelė, ar mažesnė, yra vienodai svarbūs. Juk ES – tarsi daugiabutis namas, tad nepamirškime, kad jei namo stogas kiauras, problemos neilgai trukus apims visą namą ir ilgainiui pažeis jo pamatus.

Neramu, kad elementarus istorijos neišmanymas, skirtingi naratyvai, gilaus supratimo stygius, lengva ranka nurašant nepatogius klausimus ir įspėjimus mažųjų tautų „fobijoms“, leidžia sėti nepasitikėjimo vieni kitais sėklą, ir kad nepradėtų skilinėti Europos solidarumo pamatai. Turime ir toliau dirbti, nepailsdami liudyti istorinę tiesą tarptautinėje plotmėje. Mažosios Europos tautos yra jos sąžinė ir imunitetas, neleidžiantis finansinių krizių ir šios dienos aktualijų sūkuryje užmiršti laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybių ir už jas sumokėtos kainos. Šio imuniteto  įskiepijimo būsimiems mūsų valstybės piliečiams pavertimas valstybine politika – didžiausia užduotis mūsų namų darbams.

Akimirkos iš susitikimo, į kurį susirinkome regioninių Tremties ir rezistencijos muziejų situacijos aptarti, M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Praėjusią savaitę vykusi Strasbūro plenarinė sesija – šią vasarą paskutinė. Pagrindiniai sesijos akcentai: Vengrijos pirmininkavimo įvertinimas, Lenkijos pirmininkavimo prioritetų aptarimas, balsavimai dėl genetiškai modifikuotų organizmų auginimo, maisto ženklinimo. Taip pat praėjusią savaitę Europos liaudies partijai, kurios šeimai priklauso mūsų TS-LKD, sukako 35 m. Kaip pažymėjo partijos pirmininkas W. Martensas, „rinkimams vejant rinkimus, mūsų politinė šeima įgauna vis didesnį piliečių pasitikėjimą visoje Europoje“.

Kaip visad plenarinė sesija buvo intensyvi. Teko nemažai pasisakyti aktualiais darbotvarkės klausimais: apie GMO auginimą, dėl energetikos infrastruktūros prioritetų 2020 m. ir vėliau, dėl Europos Komisijos penktosios sanglaudos ataskaitos ir sanglaudos politikos strategijos po 2013 m. Vyko intensyvios diskusijos apie Vengrijos pirmininkavimą 2011 m. pirmoj pusėj. Mano nuomone, kad Vengrija daug pasiekė, kuriant stiprią Europą – šalių narių biudžetų koordinavimo, ekonominio valdymo, Dunojaus strategijos, romų integravimo, Vakarų Balkanų ir kitose srityse. Taip pat teikė nuoseklų dėmesį istorinės atminties skatinimo ir totalitarinių režimų Europoje įvertinimo klausimui. Birželio 8 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos išvados padėjo solidų pagrindą tolimesniems žingsniams sekančiame pirmininkavimo laikotarpyje. Vienas jų būtų pozityvus sprendimas dėl finansinės ES pagalbos įkuriant Europos atminties ir sąžinės platformos būstinę Briuselyje – taip patvirtintume, kad istorinės atminties skatinimas ES lygiu yra mūsų visų reikalas.

Be abejo, aptariant Vengrijos pirmininkavimą tolygus dėmesys buvo skiriamas ir liepos 1 d. prasidėjusiam Lenkijos pirmininkavimui ES. Pirmininkavimo prioritetus Strasbūro plenarinėje sesijoje pristatė Lenkijos ministras pirmininkas D. Tuskas, vyko iškilmingas posėdis, kuriame svečiavosi Lenkijos Prezidentas B. Komorowskis. Lenkija perima pirmininkavimą tokiu metu, kai susirūpinimą tebekelia netolygus ekonomikos atsigavimas, Graikijos skolų krizė ir politinis nestabilumas Šiaurės Afrikoje. Vienas iš ateinančio pusmečio Lenkijos prioritetų – pasiekti, kad ES šalys labiau koordinuotų savo veiklą ir dėl to ekonomika atsigautų sparčiau, būtų kuriama daugiau darbo vietų.

Sesijoje taip pat balsavome dėl gana kontraversiško klausimo – GMO auginimo ir pritarėme leidimui, kad valstybės narės galėtų apsispręsti pačios. 61 procentui Europos gyventojų iš GMO pagamintų maisto produktų vartojimas kelia nerimą ir tokia pati dalis europiečių nepritaria paskatoms plėtoti iš GMO pagamintų maisto produktų gamybą, tačiau reikia pripažinti, kad nemaža dalis (21 proc.) Europos gyventojų – GMO vertina palankiai ir teigia tikį, jog žalingo poveikio ateities kartoms jie neturėtų sukelti.

Dėl teigiamo ar neigiamo poveikio – nei vieni, nei kiti argumentai nėra iki galo pagrįsti moksliškai. O tai reiškia, kad neįmanoma rasti visoms valstybėms vienodo sprendimo. Todėl siūlymas leisti valstybėms pačioms suteikti galimybę riboti GMO auginimą jų teritorijose, manau, kad labai teisingas ir sveikintinas.

Tačiau man pačiai visos savaitės akcentu tapo Valstybės dienos minėjimas Europos Parlamente Strasbūre. Nors Tautiška giesmė viso pasaulio lietuvių giedama jau porą metų, tik šiemet pavyko inicijuoti visų bendrą susibūrimą. 20 val. vietos (21 val. Lietuvos laiku) Parlamento kieme kartu su kolegomis europarlamentarais, padėjėjais, EP darbuotojais bei žurnalistais iš Lietuvos sugiedojome Lietuvos himną, kuris vedamas prof. V. Landsbergio, nuskambėjo ypač jautriai ir nuoširdžiai. Džiaugiuosi, kad šia gražia proga pavyko kartu ir ilgiau pavakaroti.

G.Uzdilaitės nuotraukos

Susitelkimo jausmas, apjungiantis bendraminčius, lydėjo ir savaitgalį, lankantis TS-LKD partijos sąskrydyje Plungės rajone. Šalia tradiciškai vykstančių sąskrydžio sportinių rungčių, Tarybos posėdžio, bendravimo su TS-LKD skyrių nariais, grupės „Skylė“, E. Sipavičiaus koncerto, kartu su Vilniaus m. skyrių Sueigos lyderiu M. Adomėnu partiečius sukvietėme pasidalinti mintimis apie Laisvės kovų atminimą kuriant šiandienę Lietuvą.

M.Mikulėno nuotraukos

Savaitės pabaigą su mintimis apie vieningą Lietuvą, nesusipriešinusią ir siekiančią bendro tikslo, apvainikavo pergalės. Jaunų sportininkų – Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinės – pergalė Pasaulio krepšinio čempionate. Tad šiandienos įrašą tuo ir užbaigčiau –  
mes laimėjom!

Read Full Post »

Vėlinės – ko gero viena gražesnių švenčių – šventų dienų. Nuo pat vaikystės tai turi kažkokią ypatingą nuotaiką, kupiną paslaptingumo, susikaupimo ir ramybės. Šiandien nėra laiko, o gaila, daryti popierinius gaubtelius žvakėm, kaip tai darydavom visa šeima anksčiau, bet aplankyti visus proprosenelius, uždegti žvakeles ant valstybės veikėjų, laisvės kovotojų, knygnešių, sukilimų dalyvių ar tiesiog nelankomų (neprisimintų) kapelių – pareiga ir malonumas.

Utena, Anykščiai, Vyžuonos, Užpaliai, Kaunas, Kėdainiai, Grinkiškis, Kairinėliai, Vilnius ir t.t.  – tai, ką pavyko aplankyti šiemet, prisimenant artimuosius ir istorines asmenybes. Gera matyti, kad nepamirštami tremtinių, nežinomų kareivių ar partizanų kapai. Skirtingose vietose dėmesys skiriasi. Bet yra dar tiek daug svarbių žmonių mūsų istorijai, kurie šiandien kiek primiršti. Pavyzdžiui, Užpaliuose aptikome lakūno majoro Juozo  Namiko kapą, ant kurio nebuvo nei vienos žvakelės..O tai žmogus, 1934 ANBO lėktuvais, kartu su kpt. Antanu Gustaičiu apskridęs Europą, garsinęs Lietuvos vardą.

Manau, jog svarbu apsiriboti ne vien savo artimųjų pagerbimu, bet ir žvlelgti plačiau – prisiminti žmones, svarbius mūsų istorijai.

Na, o kalbant apie parlamentinius darbus – praėjusią savaitę Europos Parlamente, Aplinkos komitete balsavome dėl Nepriklausomo poveikio  vertinimo dokumento, Pacientų judumo direktyvos.  Tiek vienas, tiek kitas svarbus dokumentas. Pirmasis – žingsniai link Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos peržiūros ir nepriklausomumo principo įtvirtinimo. Kol kas jis kalba bendrąja prasme apie poveikio vertinimą teisėkūros procedūrose, tačiau anksčiau ar vėliau tai ateis iki konkrečių sričių. Ypač smagu, kai yra pritariama mano siūlomoms pataisoms. Atrodo, tik keli sakiniai ar tiesiog kableliai, bet galutiniame variante – Europos Palamento pozicijoje tai atsispindi. Antrasis dokumentas – dėl pacientų judumo užtikrinimo. T.y. kad už planinį gydymą pacientui būtų kompensuojama ne vien tik jo gyvenamojoje šalyje, bet ir visoje ES. Tai jau antrasis dokumento skaitymas Europos Parlamente, vis dar sunku surasti bendrą sprendimą Taryboje. Tiek dėl vieno, tiek dėl kito dokumento artimiausiais mėnesiais bus balsuojama plenarinėje Europos Parlamento sesijoje.

O ateinanti, „žalioji“ savaitė – kaip ir dera – Lietuvoje: Panevėžys, Pasvalys, Kupiškis, Molėtai. Apie įspūdžius – kituose įrašuose.

Read Full Post »

Šį politinį rudens sezoną pradėjau nuo dalyvavimo Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje organizuoto seminaro. Jūsų dėmesiui – keletas minčių iš mano ir kitų seminaro dalyvių pranešimų.

Seminare „Europos Parlamento teisėkūros veiklas: farmacinis paketas“ dalyvavę valstybinių institucijų, farmacininkų, gydytojų ir pacientų organizacijų atstovai aptarė visiems mums, ES piliečiams, svarbų EP farmacinį dokumentų paketą, susidedantį iš dokumentų, apimančių farmakologinį budrumą, falsifikuotus žmonėms skirtus medicinos produktus, informaciją apie žmonėms skirtus receptinius vaistus.

Pristatydama Europos Parlamento poziciją, pastebėjau, kad būtina siekti tarptautinių teisinių priemonių, kurios nustatytų konkrečias baudas už falsifikavimą. 2007 m. ES pasienyje konfiskuota apie 2,5 mln. falsifikuotų vaistų ir lyginant su 2005 m. šie skaičiai patrigubėjo. Todėl kaip sutarėm diskusijų su seminarų dalyviais metu, svarbu, kad pacientai įdėmiai sektų, kokius vaistus vartoja, atkreiptų dėmesį į pakuotes, informacinius lapelius. Tuo tarpu ES sau kelia aiškius tikslus – užkirsti kelią falsifikuotiems vaistams, griežtinti prekybą internetu, suvienodinti visų vaistų gamybos ir platinimo grandinės dalyvių atsakomybę, numatyti griežtesnes nuobaudas klastotojams.

Dėl netinkamo vaistų vartojimo ar vaistų šalutinio poveikio ES šalyse kasmet miršta iki 197 tūkst. žmonių. Atliekant klinikinius tyrimus šalutinis vaistų poveikis gali likti nepastebėtas, jei jis pasireiškia retai, atsiranda tik ilgai vartojant vaistą arba pasireiškia dėl sąveikos su kitais vaistais. Todėl tiek valstybinės institucijos, tiek gydytojai, gamintojai, pacientai turi būti aktyvūs farmakologinio budrumo (arba vaistų saugumo kontrolės) sistemos dalyviai. Nors esama dabartinė duomenų bazė kaupia informaciją apie rizikingus vaistus, kurią pateikia valstybinės institucijos ir gamintojai, gydytojas irgi neturi bijoti pranešti apie nepageidaujamą šalutinį vaisto poveikį. Labai svarbu, kad atsirastų nuostata, leidžianti pacientams tiesiogiai kreiptis į atitinkamas institucijas dėl šalutinio vaistų poveikio, pranešti apie vaisto netinkamumą arba padidintą vaisto vartojimo riziką.

Informavimo apie receptinius vaistus Lietuva bendrame ES kontekste atrodo gana neblogai, kadangi informacija yra griežtai reguliuojama pagal LR teisės aktus. ES lygiu siekiama, kad informacija turėtų būti teikiama specialiuose leidiniuose ir oficialiuose internetiniuose puslapiuose, o informacinis lapelis turi būti aiškiai suprantamas vartotojui. Šiuo metu žvelgiant iš pacientų pusės, gana sudėtinga teisingai pasirinkti vaistą dėl informacijos gausos, tam tikrų manipuliacijų. Todėl reikia užkirsti kelią bet kokioms prieigoms prie neteisingos informacijos, kovoti su neetiška vaistų reklama.

Labai tikiuosi, kad dar šį rudenį Europos Parlamento plenarinėje sesijoje pavyks sėkmingai priimti aptartąjį dokumentų paketą ir įgyvendinti bene svarbiausius šių dokumentų principus: bendradarbiavimą, tarptautinį ir tarpinstitucinį, skaidrų ir aiškų pacientų informavimą bei visuomenės švietimą.

M.Mikulėno nuotraukos [c], [p].

Read Full Post »

Rugpjūčio 7 d. vyko jubiliejinis, 20-asis tarptautinis sąskrydis “Su Lietuva širdy“. Šįmet politinių kalinių ir tremtinių susibūrime be politinių aktualijų aptarta ir jaunimo akcija Misija Sibiras, kuri susilaukė didelio palaikymo sąskrydžio dalyvių tarpe. Smagu, kad jaunoji karta savo iniciatyvomis džiugina tuos, kurie, ko gero,  to labiausiai laukia – buvusius tremtinius, kovotojus už Lietuvos laisvę.
Prie gerų iniciatyvų galime prisidėti kiekvienas.
R. Keršytės nuotr.

Read Full Post »

Prieš 70 metų  JAV laikinai einančio valstybės sekretoriaus pareigas Bendžamino S. Velso (Benjamin Sumner Welles) pareiškimas tapo pagrindu Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikai.

Šia proga Vilniuje, Vašingtono skvere, vyko anuometinių įvykių paminėjimas, kuriame dalyvavo buvę Lietuvos valstybės vadovai, Vyriausybės atstovai, užsienio valstybių diplomatai, vilniečiai ir Vilniaus svečiai.

Prieš keletą dienų Europos Parlamento nariai iš Baltijos valstybių laišku, kurį pasirašė ir dalis Lietuvos atstovų,  kreipėsi į  JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton (Hillary Clinton), dėkodami už svarbų JAV vaidmenį siekiant Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės.

Foto:
JAV valstybės departamento pareiškimas dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo
Minėjimo dalyviai
JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elisabeth Derse
Prezidentas Valdas Adamkus
M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Older Posts »