Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 gegužės

Tautos ir valstybės istorija lydi žmogų nuo pat jo gimimo per visą gyvenimą. Svarbus vaidmuo jauname žmoguje ugdant pilietiškumą, vertybes ir plačią pasaulėžiūrą, atitenka muziejams. Juose ne tik kaupiami istorijos liudijimai ir fragmentai. Jie atlieka reikšmingą vaidmenį švietimo ir kultūros plėtojimo srityje, prisidėdami prie jauno žmogaus – būsimo aktyvaus savo valstybės, Europos Sąjungos, galiausiai – pasaulio piliečio ugdymo. Ne veltui sakoma, kad istorija – visų mokslų motina, o tas, kas istorijos nežino, visuomet lieka vaikas. Istorijoje glūdinčios pamokos ir mūsų gebėjimas iš jų pasimokyti gali nulemti ateities sėkmes ar nesėkmes.

Šiandien, gegužės 18 d. minint Tarptautinę muziejų dieną, galime pasidžiaugti įvairiais išskirtiniais renginiais muziejuose, atviromis durimis arba galimybe už simbolinę 1 lito kainą susipažinti su visa eile vertingų ekspozicijų, sudalyvauti ypatingose akcijose, kaip „Naktis muziejuje“ ar muziejų mugė Vilniuje „Muziejai be sienų“.

Išskirtinis dėmesys muziejui, pilietiškumo ugdymo citadelei, bus skiriamas visus šiuos metus – 2012-ieji Seimo nutarimu paskelbti Muziejų metais. Tuo pačiu tai yra ir svarbi proga atidžiau įsigilinti į muziejų situaciją, ieškoti problemų sprendimo būdų, pagerbti muziejininkus, kurie savo iniciatyvumu, nuosekliu darbu ir atsidavimu nepaisant gerovės ar sunkmečio laikų, galėtų būti pavyzdys visiems.

Todėl džiaugiuosi, kad į valstybės institucijų darbotvarkę pavyko sugrąžinti klausimą dėl tremties ir rezistencijos muziejų, įsteigtų ir išlaikomų dažniausiai privačia iniciatyva, padėties. Svarbu, kad šių muziejų, išsibarsčiusių visoje Lietuvoje, su labai skirtinga situacija, aktyvumo lygiu ir priklausomybe,  teisinio statuso ir būklės problemos yra pripažintos visuose lygmenyse – tiek Seimo, tiek ir vykdomosios valdžios. Dar didesnė sėkmė, kad pavyko pasiekti konkrečių rezultatų. Vyriausybėje buvo sukurta darbo grupė, sudaryta iš susijusių institucijų atstovų, kuri sukonkretino problemas ir šią savaitę pateikė pasiūlymus Ministrui Pirmininkui bei rekomendacijas kitoms institucijoms, kaip sutelkto valstybinių institucijų darbo dėka būtų galima jas išspręsti.

Darbo grupės veikla padėjo detaliau pažvelgti į istorinės atminties plėtojimo problemas, pasikeisti nuomonėmis ir vizijomis tarp įvairių institucijų, taip pat ir pačių muziejų, atstovų. Ji atskleidė ne tik konkrečių muziejų, ar atminties vietų, tokių, kaip buvusios partizanų požeminių slėptuvių teisinio statuso ir priežiūros bėdas, bet ir bendrosios valstybinės istorinės atminties politikos stoką. Tenka pripažinti, kad didžioji dalis problemų kyla iš to, kad yra daug pilietinių iniciatyvų istorinės atminties sklaidos srityje, kurios paliekamos savieigai ir nėra koordinuojamos. Privatūs asmenys veikia išimtinai savo iniciatyvumo dėka, neturi kur kreiptis metodinės pagalbos, finansavimo, kartais vykdo veiklą be teisinio pagrindo, nes jo paprasčiausiai nėra. Iniciatyvumas yra šios srities išskirtinis bruožas, tad valstybė paremdama ir koordinuodama privačias iniciatyvas galėtų sukurti milžinišką pridėtinę vertę. Kaip pripažino darbo grupė, visa apimanti bėda – kad iki šiol nėra aiškaus teisės aktuose suformuoto valstybės požiūro dėl būtinybės užtikrinti istorinės atminties, apimančios tremties ir rezistencijos laikotarpį, sklaidą, dėl siekio išsaugoti laisvės kovotojų atminimą, įamžinant ir išsaugant su jų veikla susijusias vietas.

Atrodo, kad niekam nekyla abejonių dėl būtinybės turėti labai aiškų valstybinį požiūrį, tačiau šis savaime suprantamas dalykas nebuvo įtvirtintas teisiniame valstybės pagrinde – apsiribojome pavienėmis, net jei ir valstybės lygiu, ar privačiomis iniciatyvomis, proginiais atmintinų datų ir jubiliejinių metų paminėjimais, iškilmingais medalių įteikimais. Tiesa, tai yra labai artima ir dar gyva istorija, kuri didelei daliai, ypač pagyvenusių, žmonių yra savaime suprantama, kita vertus, gyvieji liudininkai nesiveržia dalintis prisiminimais, patys neieško progų pasakoti viešai apie jų skaudžias asmenines ir ištisų šeimų patirtis, juos reikia skatinti dalintis savo liudijimais. Nepastebėjome, kaip per 20 nepriklausomos Lietuvos metų užaugo nauja karta, kuri ne tik neprisimena sovietmečio gyvenimo realijų, bet ir Lietuvos laisvės kovos jiems atrodo kažkokia tolima ir nelabai gerai žinoma istorija. Todėl, manyčiau yra pats laikas, šiai ir ateinančioms Vyriausybėms labai rimtai apsvarstyti ir imtis iniciatyvos suformuoti visos valstybės lygio istorinės atminties sklaidos sistemą. Mano galva, šių problemų pripažinimas darbo grupės rėmuose yra vienas iš reikšmingiausių dalykų.

Tuo pačiu, mano galva, darbo grupės išvados padėjo pakankamą pagrindą ir nubrėžė aiškias gaires tolimesniems sprendimams. Tikiuosi, kad ilgai netrukus Lietuvoje turėsime visą valstybę apimantį struktūriškai suorganizuotą tremties ir rezistencijos muziejų, jų edukacinės veiklos, apimančios atmintinas vietas, tinklą, koordinuojamą iš vieno aiškaus centro valstybinėje institucijoje. Labai svarbu, kad Seime būtų pateikti ir priimti darbo grupės pasiūlyti Lietuvuos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymo pakeitimai, kurie suteiks centrui teisinį pagrindą ir lėšas vykdyti koordinavimo ir metodinio centro funkcijas. Ministerijos jau nuo kitų metų savo strateginiuose veiklos planuose turėtų nusimatyti atitinkamas lėšas, kuriomis galėtų pasinaudoti muziejai savo ekspozicijų atnaujinimui, infrastruktūrai pagerinti, edukacinei veiklai, muziejinių vertybių apsaugai, objektų atstatymui ir priežiūrai. Taip pat svarbu, kad informacija apie jau sukurtus edukacinius maršrutus ir muziejus būtų lengvai prieinama per valstybinių institucijų kuruojamus turizmo informacijos kanalus. Patirtis rodo, kad šia istorijos atkarpa aktyviai domisi ne tik moksleiviai, jaunimas, bet ir užsienio piliečiai.

Tuo pačiu vistik reikia išlaikyti požiūrį „iš apačios į viršų“, nes užsibrėžtų užduočių įgyvendinimo sėkmė labai priklauso ir nuo muziejų įkūrėjų, globėjų aktyvumo ir iniciatyvumo. Manau labai būtų svarbu šios krypties muziejams įgyti juridinio asmens statusą ir susivienyti į bendrą asociaciją. Tai padėtų aiškiau formuluoti kylančias problemas, teikti projektus ir pasiūlymus, telktis atstovaujant interesus, kurie, be abejo, iš esmės yra visų mūsų interesai, t.y. užfiksuoti nykstančią gyvąją atmintį, ją išsaugoti ir įvairiomis priemonėmis aktyviai skleisti tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautiniu mastu.

Darbo grupės išvados – tik pradinis etapas, didžiulo darbo pradžia, kuriai reikės sutelkto ir iniciatyvaus bendradarbiavimo įvairiais lygiais ir tarp įvairių veikėjų – valstybinių ir privačių.

Reklama

Read Full Post »

Sekmadienį dalyvavau Politinėje jaunimo akademijoje, kurioje viena iš diskusijų buvo skirta autoritetams, t.y. kiekvienas iš jaunųjų dalyvių buvo paprašytas pristatyti asmenybę (politiką, menininką, filosofą ar pan.), kuris jo/jos manymu yra ar yra vertas būti visuomenės autoritetu.

Pasirinkimai buvo įvairūs, tačiau dauguma išskyrė tuos, kurie turėjo tvirtus įsitikinimus, tvirtą vertybinį stuburą  – nesvarbu, ar tai būtų Tomas Moras, ar Karlas Marksas – juos vienijanti vertybė: būti ištikimam savo įsitikinimam, jei reikia – nebijoti dėl tų įsitikinimų numirti ar kitaip kęsti. Istorijoje, deja, buvo nemažai asmenybių, kurių tam tikri tikslai ir jų siekimas privedė prie baisingų dalykų, matome nemažai radikalizmo ir mūsų laikais.

Visos šį sekmadienį aptartos asmenybės pasižymėjo drąsa – vienos dėl savo idėjų ir jų sklaidos, kitos – dėl konkrečių žingsnių ar reformų. Bet drąsa viena savaime nėra vertybė, tiksliau – subalansuotam veikimui būtinos kitos trys dorybės – teisingumas, išmintis ir susivaldymas (nuosaikumas).

Šiomis dienomis minime 40-asias Romo Kalantos susideginimo metines. Šis žmogus galėtų būti vienas iš tų autoritetų, kuris savo poelgiu aiškiai parodė, kad nepaisant totalinės kontrolės, sunaikinto aktyvaus pasipriešinimo okupacijai, trėmimų ir represijų, Tėvynės laisvės troškimo išnaikinti nepavyko. Kad nepavyko sukurti homo sovieticus – sraigtelio sistemoje, nes laisvės siekis atgimsta ir yra gyvas jaunose širdyse. Kalantos auka neabejotinai sudrebino sistemą ir suteikė naują gūsį rusenančiam laisvės troškimui. Todėl, mano galva, sakyti, kad ji buvo beprasmė -negalima. Romas Kalanta išreiškė savo įsitikinimus, nepabūgo dėl jų prarasti gyvybę ir jo žinia vis dar gyva, ji pasiekė ir tuos, kurie tuomet dar nebuvo gimę.

Romo Kalantos susideginimo metinių minėjimas Vilniuje. M. Mikulėno nuotr.

Apie prieš 40 metų vykusius įvykius kasmet girdžiu iš savo tėvų. Jie tuo metu gyveno Kaune ir dalyvavo tame sujudime. Bendraujanti, besidalijanti išgyvenimais šeima yra didelė dovana. Šiandien 18-ąjį kartą minime Tarptautinę šeimos dieną. Todėl labai norisi linkėti, kad mūsų visuomenėje kurtųsi laimingos šeimos, kad turėtų savyje jėgų būti stiprios įvairiems išbandymams. Svarbu, kad šeimose augtų stiprios asmenybės, kurių mintys ir darbai bylotų apie jų autoritetą visuomenei.

Read Full Post »

Gegužės 9-oji – Europos diena

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šiandien jau 62-ąjį kartą švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis iškilmingai minimas visose ES valstybėse narėse ir, žinoma, Europos sostine tituluojamame Briuselyje.

Kitaip nei įprasta, Europos Parlamentas dūzgia nuo pat ryto. O jau artėjantį šeštadienį visos ES institucijos piliečiams plačiai atvers duris ir kvies pažvelgti į didžiulio biurokratinio aparato kasdienį darbą.

Svarbios Europai dienos proga, norėčiau trumpai žvilgterėti į šiandienos ES vadovų pasisakymus Europos liaudies frakcijos posėdyje. Europos Tarybos pirmininkas H. van Rompuy pabrėžė, kad švęsdami Šumano dieną turime solidariai ir atsakingai elgtis. Neapsiriboti tik pagalbos gavimu, bet ir patys stengtis. Visiškai sutinku, kad padėdami vieni kitiems, pirmiausia padedame sau.

Panašius dalykus akcentavo ir Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso, teigdamas, kad turim turėti pakankamai drąsos ginti savo bendrąsias krikščioniškas vertybes ir įsitikinimus, nebijoti prisiimti atsakomybės.

Iš tiesų, atsakomybė – esminė vertybė ES tautų šeimoje. Šiuo principu turėtų būti grindžiama ir bendra ES veikla, kurios vienas iš pavyzdžių – fiskalinės drausmės paktas, pasirašytas ES valstybių vadovų metų pradžioje, numatantis griežtesnę ES fiskalinę politiką ir narių atsakomybę išlaidaujant. Kaip ir ES valstybių narių nacionalinių Vyriausybių veikla ir atsakomybė.

Pastarąjį laikotarpį stebime, o ir čia, EP, diskutuojam apie kairiųjų politinius laimėjimus Europoje. Prancūzijos pavyzdys, Graikijos koalicinės Vyriausybės formavimo tendencijos neramina. Ypatingai dėl to, kad vienas iš siekių –  nubraukti buvusiųjų įdirbį. O kadangi buvusieji – dešinieji, tad braukti ir keisti nesigailint. Šiuo atveju, labiausiai tiktų prisiminti, kad daugeliu atveju tie patys Europos dešinieji prisiėmė atsakomybę, dirbdami ekonominės krizės sąlygomis.

Kaip šiandien posėdyje teigė J. M. Barroso, užmirštamos tokios idėjos kaip darbas, drausmė, etika. Aš dar pridėčiau – kaip esam atsakingi savo šeimoje, stengiamės tokiais būti savo valstybėse, taip norėtųsi, kad minint Europos dieną tarptautinės atsakomybės ir europinės vienybės principas neliktų tik tuščiažodžiavimas.

Tad sveikinu visus, mieli vieningos Europos piliečiai, su Europos diena! Stabilios, vieningos ir stiprios Europos!

Read Full Post »