Tautos ir valstybės istorija lydi žmogų nuo pat jo gimimo per visą gyvenimą. Svarbus vaidmuo jauname žmoguje ugdant pilietiškumą, vertybes ir plačią pasaulėžiūrą, atitenka muziejams. Juose ne tik kaupiami istorijos liudijimai ir fragmentai. Jie atlieka reikšmingą vaidmenį švietimo ir kultūros plėtojimo srityje, prisidėdami prie jauno žmogaus – būsimo aktyvaus savo valstybės, Europos Sąjungos, galiausiai – pasaulio piliečio ugdymo. Ne veltui sakoma, kad istorija – visų mokslų motina, o tas, kas istorijos nežino, visuomet lieka vaikas. Istorijoje glūdinčios pamokos ir mūsų gebėjimas iš jų pasimokyti gali nulemti ateities sėkmes ar nesėkmes.
Šiandien, gegužės 18 d. minint Tarptautinę muziejų dieną, galime pasidžiaugti įvairiais išskirtiniais renginiais muziejuose, atviromis durimis arba galimybe už simbolinę 1 lito kainą susipažinti su visa eile vertingų ekspozicijų, sudalyvauti ypatingose akcijose, kaip „Naktis muziejuje“ ar muziejų mugė Vilniuje „Muziejai be sienų“.
Išskirtinis dėmesys muziejui, pilietiškumo ugdymo citadelei, bus skiriamas visus šiuos metus – 2012-ieji Seimo nutarimu paskelbti Muziejų metais. Tuo pačiu tai yra ir svarbi proga atidžiau įsigilinti į muziejų situaciją, ieškoti problemų sprendimo būdų, pagerbti muziejininkus, kurie savo iniciatyvumu, nuosekliu darbu ir atsidavimu nepaisant gerovės ar sunkmečio laikų, galėtų būti pavyzdys visiems.
Todėl džiaugiuosi, kad į valstybės institucijų darbotvarkę pavyko sugrąžinti klausimą dėl tremties ir rezistencijos muziejų, įsteigtų ir išlaikomų dažniausiai privačia iniciatyva, padėties. Svarbu, kad šių muziejų, išsibarsčiusių visoje Lietuvoje, su labai skirtinga situacija, aktyvumo lygiu ir priklausomybe, teisinio statuso ir būklės problemos yra pripažintos visuose lygmenyse – tiek Seimo, tiek ir vykdomosios valdžios. Dar didesnė sėkmė, kad pavyko pasiekti konkrečių rezultatų. Vyriausybėje buvo sukurta darbo grupė, sudaryta iš susijusių institucijų atstovų, kuri sukonkretino problemas ir šią savaitę pateikė pasiūlymus Ministrui Pirmininkui bei rekomendacijas kitoms institucijoms, kaip sutelkto valstybinių institucijų darbo dėka būtų galima jas išspręsti.
Darbo grupės veikla padėjo detaliau pažvelgti į istorinės atminties plėtojimo problemas, pasikeisti nuomonėmis ir vizijomis tarp įvairių institucijų, taip pat ir pačių muziejų, atstovų. Ji atskleidė ne tik konkrečių muziejų, ar atminties vietų, tokių, kaip buvusios partizanų požeminių slėptuvių teisinio statuso ir priežiūros bėdas, bet ir bendrosios valstybinės istorinės atminties politikos stoką. Tenka pripažinti, kad didžioji dalis problemų kyla iš to, kad yra daug pilietinių iniciatyvų istorinės atminties sklaidos srityje, kurios paliekamos savieigai ir nėra koordinuojamos. Privatūs asmenys veikia išimtinai savo iniciatyvumo dėka, neturi kur kreiptis metodinės pagalbos, finansavimo, kartais vykdo veiklą be teisinio pagrindo, nes jo paprasčiausiai nėra. Iniciatyvumas yra šios srities išskirtinis bruožas, tad valstybė paremdama ir koordinuodama privačias iniciatyvas galėtų sukurti milžinišką pridėtinę vertę. Kaip pripažino darbo grupė, visa apimanti bėda – kad iki šiol nėra aiškaus teisės aktuose suformuoto valstybės požiūro dėl būtinybės užtikrinti istorinės atminties, apimančios tremties ir rezistencijos laikotarpį, sklaidą, dėl siekio išsaugoti laisvės kovotojų atminimą, įamžinant ir išsaugant su jų veikla susijusias vietas.
Atrodo, kad niekam nekyla abejonių dėl būtinybės turėti labai aiškų valstybinį požiūrį, tačiau šis savaime suprantamas dalykas nebuvo įtvirtintas teisiniame valstybės pagrinde – apsiribojome pavienėmis, net jei ir valstybės lygiu, ar privačiomis iniciatyvomis, proginiais atmintinų datų ir jubiliejinių metų paminėjimais, iškilmingais medalių įteikimais. Tiesa, tai yra labai artima ir dar gyva istorija, kuri didelei daliai, ypač pagyvenusių, žmonių yra savaime suprantama, kita vertus, gyvieji liudininkai nesiveržia dalintis prisiminimais, patys neieško progų pasakoti viešai apie jų skaudžias asmenines ir ištisų šeimų patirtis, juos reikia skatinti dalintis savo liudijimais. Nepastebėjome, kaip per 20 nepriklausomos Lietuvos metų užaugo nauja karta, kuri ne tik neprisimena sovietmečio gyvenimo realijų, bet ir Lietuvos laisvės kovos jiems atrodo kažkokia tolima ir nelabai gerai žinoma istorija. Todėl, manyčiau yra pats laikas, šiai ir ateinančioms Vyriausybėms labai rimtai apsvarstyti ir imtis iniciatyvos suformuoti visos valstybės lygio istorinės atminties sklaidos sistemą. Mano galva, šių problemų pripažinimas darbo grupės rėmuose yra vienas iš reikšmingiausių dalykų.
Tuo pačiu, mano galva, darbo grupės išvados padėjo pakankamą pagrindą ir nubrėžė aiškias gaires tolimesniems sprendimams. Tikiuosi, kad ilgai netrukus Lietuvoje turėsime visą valstybę apimantį struktūriškai suorganizuotą tremties ir rezistencijos muziejų, jų edukacinės veiklos, apimančios atmintinas vietas, tinklą, koordinuojamą iš vieno aiškaus centro valstybinėje institucijoje. Labai svarbu, kad Seime būtų pateikti ir priimti darbo grupės pasiūlyti Lietuvuos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymo pakeitimai, kurie suteiks centrui teisinį pagrindą ir lėšas vykdyti koordinavimo ir metodinio centro funkcijas. Ministerijos jau nuo kitų metų savo strateginiuose veiklos planuose turėtų nusimatyti atitinkamas lėšas, kuriomis galėtų pasinaudoti muziejai savo ekspozicijų atnaujinimui, infrastruktūrai pagerinti, edukacinei veiklai, muziejinių vertybių apsaugai, objektų atstatymui ir priežiūrai. Taip pat svarbu, kad informacija apie jau sukurtus edukacinius maršrutus ir muziejus būtų lengvai prieinama per valstybinių institucijų kuruojamus turizmo informacijos kanalus. Patirtis rodo, kad šia istorijos atkarpa aktyviai domisi ne tik moksleiviai, jaunimas, bet ir užsienio piliečiai.
Tuo pačiu vistik reikia išlaikyti požiūrį „iš apačios į viršų“, nes užsibrėžtų užduočių įgyvendinimo sėkmė labai priklauso ir nuo muziejų įkūrėjų, globėjų aktyvumo ir iniciatyvumo. Manau labai būtų svarbu šios krypties muziejams įgyti juridinio asmens statusą ir susivienyti į bendrą asociaciją. Tai padėtų aiškiau formuluoti kylančias problemas, teikti projektus ir pasiūlymus, telktis atstovaujant interesus, kurie, be abejo, iš esmės yra visų mūsų interesai, t.y. užfiksuoti nykstančią gyvąją atmintį, ją išsaugoti ir įvairiomis priemonėmis aktyviai skleisti tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautiniu mastu.
Darbo grupės išvados – tik pradinis etapas, didžiulo darbo pradžia, kuriai reikės sutelkto ir iniciatyvaus bendradarbiavimo įvairiais lygiais ir tarp įvairių veikėjų – valstybinių ir privačių.
morkunaite.wordpress.com 