Apie naftos gavybos viražus ir paspirtis Europos Komisijai

Be daugelio šios savaitė aktualių svarstymų dėl bioįvairovės, farmakologinio budrumo ar žuvininkystės reikalų, vakar Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete aptarti ES veiksmai, susiję su naftos paieška ir gavyba Europoje.

Europos Parlamentas, reaguodamas į  avariją Meksikos įlankoje išsiliejus naftai, šia rezoliucija ragina ES imtis veiksmų kurie užtikrintų, kad ES vandenyse panašių ekologinių katastrofų būtų išvengta.

Buvau pateikusi keletą siūlymų rezoliucijos projektui, ir džiaugiuosi, kad jiems buvo pritarta. Pirmiausia, akcentavau būtinybę užtikrinti, kad prieš planuojant vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą būtų atliekama nepriklausoma poveikio aplinkai vertinimo ekspertizė, nes mano požiūriu, labai svarbus aspektas, susijęs su atsakomybe, pirmiausia yra prevencija.

Juk Meksikos įlankos atvejis aiškiai parodė – jei laiku būtų imtasi prevencinių veiksmų, šiandien, ko gero nekalbėtume apie tokio masto žalą.

Neturėtume pagrindo gailėtis jau šiandien aiškių padarinių, kai naikinamos ištisos gyvūnų populiacijos, bet ir netektų nuogąstauti, jog nafta, nugrimzdusi į dugną ir įsigėrusi į lagūnų, pelkių gruntą, ten gali išlikti dešimtmečius ir niokoti gamtą.

Ši pamoka ir vis gausėjantis giliavandenės naftos gavybos poreikis reikalauja konkrečių veiksmų visomis priemonėmis užkirsti kelią ekologinėms katastrofoms. Ir vienas iš būdų, nuo ko galima pradėti kuriant prevencinį mechanizmą – efektyvus, nepriklausomas ir bešališkas poveikio aplinkai vertinimas.

Kol neturėsime tarptautiniu mastu įdiegtos išties nepriklausomo PAV sistemos, negalėsime kalbėti ir apie katastrofų prevenciją.

Nors pastaruoju metu dėmesį į didžiąją šių metų aplinkosaugos problemą atkreipęs naftos išsiliejimas įvyko prie Amerikos krantų, kur technologiškai naftos gavybai sąlygos gerokai rizikingesnės ir sudėtingesnės, tačiau dėl abejotino saugumo naftos gręžinių turime pagrindo  baimintis ir prie pat Europos Sąjungos krantų. Neturėtume pamiršti, jog pakankamą grėsmę kelia ne tik naftos gavybos platformos, bet ir naftos bei šalutinių naftos gavybos produktų (tokių kaip dujos) transportavimas vamzdynais, nutiestais jūros dugnu. Niekas nepaneigs, jog kilus avarijai tokiuose vamzdynuose, kiltų ne mažesnė ekologinė katastrofa. O žalos atlyginimo klausimai vis dar vilkinami…

Kalbu apie tai todėl, kad gavybos infrastruktūros bendrovių įžūlumas ir bandymas melu grįsti “tariamą“ savo projektų saugumą, tiek prie Amerikos, tiek Baltijos pakrantėse – mažai tesiskiria. Aukščiausiasis tikslas – ekonominių interesų tenkinimas bet kokiomis priemonėmis (klastojant tyrimų duomenis, kuriais grindžiami PAV). Ar gali būti suvokiama, kai tokius projektus valdančios bendrovės savo planuose kaip kontaktinius asmenis žalos atveju nurodo jau mirusius mokslininkus (BP nurodė senokai gyvenimą palikusį jūrų biologą), o naftos išsiliejimo likvidavimo įrangos tiekėjų adresas veda į Japonijos pramogų svetaines! Tikriausiai išvadų siūlyti nedera. Po pažinties su tokiais faktais, jos “susiklosto“ savaime.

Tad antrasis ir dar svarbesnis siūlymas, kuriam pritarė ENVI Komitetas – skatinimas, jog Europos Komisija imtųsi aktyvaus vaidmens, siekdama, kad trečiųjų šalių veikla bei įgyvendinami naftos gavybos projektai kaip įmanoma labiau atitiktų aukštus aplinkos apsaugos standartus, neatidėliojant numatant ir  konkrečius kompensacinius mechanizmus galimos žalos atlyginimui dėl trečiųjų šalių naftos eksploatacijos atviroje jūroje, besiribojančioje su ES.

Juk nemažai prie ES sienų ar teritorinių vandenų esančių naftos gavybos platformų ar naftos bei jos produktų transportavimo vamzdynų yra valdomi ar prižiūrimi būtent trečiųjų šalių. Todėl tik griežti ir teisiškai privalomi susitarimai su tomis šalimis padėtų pasiekti efektyvios atsakomybės už aplinkos apsaugą.

Read Full Post »

Vasaros Lietuvoje pradžiai – apie metus EP

Vakar naktį grįžau į Lietuvą ir labai džiaugiuosi, kad šįsyk galėsiu čia pabūti ilgėliau, nes iki pat rugpjūčio pabaigos – Europos Parlamentas išeina atostogų. Paskutinysis posėdis vakar EP – Peticijų komiteto, kuriame, labai simboliška, kartotinai svarstytas ir “Nord Stream“ klausimas. Tiesa –  į pastabas EK atstovai reagavo vangiai, o ir tęsinį nuspręsta perkelti rugsėjo mėnesiui…. Dar viena paskata manyti, kad ES institucijos aplinkai keliamų grėsmių prevencijai kol kas nerodo deramo dėmesio. Ar nebus vėlu, kai visas vamzdis jau bus jaukiai įsitaisęs Baltijos dugne?

Šiandien vykusioje spaudos konferencijoje – apie aktualiausius praėjusių EP darbo metų klausimus, susijusius su energetikos ir stambių infrastruktūros projektų poveikiu aplinkai bei žalos atlyginimu, taip pat aptars siekį ES lygiu inicijuoti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą, kuris užkirstų kelią nemažai daliai ekologinių grėsmių.

Read Full Post »

EP Aplinkos komitete pristatytas siūlymas steigti Tarptautinį arba Europos aplinkos baudžiamąjį teismą

Prasidėjus Belgijos pirmininkavimo laikotarpiui – ir EP Aplinkos, visuomenės sveikatos bei maisto saugos komitete naujai peržiūrėta ir aptarta daugelis temų: pradedant sveikata ir pandeminio gripo pavojumi, baigiant GMO ar poveikio aplinkai vertinimo objektyvumu ir skaidrumu įgyvendinant energetikos ir  infrastruktūros projektus.

Tačiau šiandien neeilinio aptarimo vertas yra pasikeitimas nuomonėmis su laikinai Tarptautinės aplinkos mokslų akademijos pirmininko pareigas einančiu profesoriumi Antonino Abrami, kuris pristatė akademijos siūlymą  steigti Tarptautinį arba Europos aplinkos baudžiamąjį teismą.

Sveikindama tokią iniciatyvą, pabrėžiau, jog tokia institucija būtų labai svarbi, ypatingai užtikrinant objektyvų ir nepriklausomą PAV (poveikio aplinkai vertinimą) įvairiausiuose objektuose. Taip pat atkreipiau dėmesį ir akcentavau būtinybę, jog tokia institucija neliktų tik popierinė, kad ją pripažintų visos didžiosios valstybės.

Optimistiniu požiūriu – jei Tarptautinis arba Europos aplinkos baudžiamasis teismas išties atsirastų ir veiktų, su aplinka susijusias bylas būtų galima spręsti ir nagrinėti gerokai efektyviau, profesionaliau ir objektyviau.  Sakydama tai, turiu mintyje ne vieną labai konkretų ir sudėtingą pavyzdį, kai aiškiai kenkiama aplinkai, tačiau svertų ir realaus įgalumo reikalauti atsakomybės, deja, nėra.  Tai ir Meksikos, ir Nord Stream pavyzdžiai, ir dar ne vienas.

Be jokios abejonės, viskas priklausytų ir nuo to, kokias galias toks teismas turėtų: tirti, nagrinėti, reikalauti realios atsakomybės ir skirti sankcijas. Ir kokia apimtimi jis veiktų – ar tik žalos atvejai, ar ir ginčai dėl projektavimo, įgyvendinimo ir panašiai.

Tačiau aptarus šį optimistinį scenarijų, deja, peršasi ir kita – pesimistinė šios institucijos vizija. Nors šiandien buvo daugiau kalbama apie pačią idėją iš esmės, tačiau siūliau jau šiame etape nepamiršti diskutuoti ir gilintis į labai konkrečius klausimus. Juk problema ta, kad dažniausiai už ūkinę veiklą yra atsakingi juridiniai asmenys, neretai registruoti vienoje valstybėje, o veiklą vykdantys kitoje. Kokiais kriterijais remiantis tuomet būtų svarstoma atsakomybė už padarytą žalą? Pavyzdžiui, tragedija Meksikos įlankoje yra tapatinama su konkrečios įmonės veiksmais ir atsakomybe, šiuo atveju viskas aišku ir akivaizdu. Tuo tarpu, kalbėdami apie Baltijos jūros – turime sudėtingesnę situaciją: genotoksiškumas nuo 2004 m. yra pakilęs bent kelis sykius. Kas tokiu atveju yra atsakingas. Ar tai tam tikrų įmonių veikla ir kas gali tai pagrįsti, įrodyti?

Dar vienas svarbus aspektas – jei baudžiamasis teismas veiktų tik ES, tikriausiai galėtume tikėtis aiškių rezultatų, nes ES ir taip pirmauja pagal aplinkosauginius standartus. Bet jei kalbėtume apie trečiąsias šalis? Kokia jų atsakomybė? Rusija, Baltarusija? Jei tai būtų tarptautinis teismas, tuomet kaip dėl didžiųjų valstybių? JAV, Kinija? Remkimės Tarptautinio baudžiamojo teismo patirtimi: juk iki šiol Romos statuto taip ir neratifikavusios nei JAV, nei Kinija, nei Rusija ar Indija.

Tad jei imamės kalbėti apie to paties Tarptautinio baudžiamojo teismo nuostatų praplėtimą, jog nusikaltimu žmonijai būtų laikomi ir nusikaltimai, padaryti žalojant aplinką, dera suprasti ir tai, kad teks balansuoti labai siaura riba siekiant įrodyti tyčines kenksmingas veikas. Tuomet dauguma avarijų tiesiog nepatektų į tokio teismo apimtis? Nors aplinkos teisėje atsakomybė kyla ir tuomet, kai žala padaroma ne dėl tyčinių veikų, ypatingai tuomet, kai tai įvyksta aukštos rizikos objektuose. Taigi, būtina ir atsakomybė už neapdairumą, tebūnie ir „netyčinį“.

Belieka tikėtis, kad iš tiesų tai galėtų būti institucija, kuri griežčiau ribotų veiklą, grėsmingą aplinkai. Pasak iniciatorių,  būtų naudojamasi ir sudarytu Aplinkos atlasu, kur matoma situacija ir galimi problemų židiniai. Tad teismas imtųsi ir tyrimų bei prevencijos. O tai jau būtų pasiekimas.

Read Full Post »

Apie ekonominius sumetimus rizikuoti, žalos atlyginimą ir būtinus “praregėjimus“.

Vakar, kai Europos Parlamento ENVI komitete buvo aptariama situacija dėl naftos nuotėkio Meksikos įlankoje, jau buvo pasiekusi ir žinia apie dar vieno naftos nuotėkį, tiesa, gerokai mažesnio masto, kurį patvirtino Egipto Vyriausybė. Naftos pėdsakų čia, pasirodo, rasta jau praėjusią savaitę, tačiau valdžia rimtai susirūpino tik tuomet, kai naftos dėmės „papuošė“ užsienio poilsiautojų knibždančias turizmo zonas. Panašia aplaidumo tendencija puošiasi ir minėtoji bene viena didžiausių ekologinių katastrofų Meksikos įlankoje: tyrimo metu ima aiškėti, kad naftos platformos Meksikos įlankoje sprogimą buvo galima sustabdyti, nes pavojaus signalus ten buvę darbininkai pastebėjo dar savaitę prieš sprogimą, tačiau gedimas nebuvo laiku sustabdytas. Dėl elementarių finansinių sumetimų.  Nes tam, kad sutaisytum gedimą, reikėtų laikinai sustabdyti naftos gavybos darbus, ir taip per dieną būtų prarasta apie 500 tūkst. JAV dolerių. Galbūt šiandien toks aplaidumas dėl elementaraus trumparegiško noro neatsakingai lobti atrodo nebesuvokiamas ir patiems tokį sprendimą priėmusiems, juk bendros avarijos likvidavimo sąnaudos jau išaugo iki 2 mlrd. USD, o nukentėjusiems nuo nelaimės BP („British Petroelum“) jau išmokėjo 105 mln. USD. Tikriausiai, jei kalbėtume apie liaudies išmintį, užtenka prisiminti, jog “šykštus moka du kartus“.

Tačiau yra ir kita pusė – ne ekonominė ar finansinė, o žala gamtai ir regionui, kurią kasdien klampina iki šių dienų nesustabdomai plūstanti nafta (šiomis dienomis, nežiūrint visų pastangų, jos vis dar išteka 35-60 tūkst. barelių kasdien). Kaip su jos atlyginimu? Čia labai aiškų interesą turime ir mes, Baltijos pakrančių gyventojai, juk jūroje gulasi vamzdis (Nord Stream), kurio grėsmės taip pat ignoruojamos, o juo labiau vengiama kalbėti apie kokį nors galimos žalos atlyginimą. Nepamirškime ir giedrą dieną iš Nidos paplūdimio plika akimi matomo “Lukoil“ valdomo naftos gręžinio D-6, dėl kurio protestavo ir Lietuvos visuomenė. Sako, nebus žalos. Panašu, kad Meksikos gręžinį valdanti BP irgi buvo tikra, jog žalos nebus, tačiau šiandien tenka prisiimti atsakomybę ir atlyginti milijoninę žalą.

Vakar padėkojusi komitetui už iniciatyvą aptarti situaciją Meksikoje, pasisakydama atkreipiau dėmesį į būtinybę kuo greičiau imtis veiksmų ir iniciatyvos užtikrinti, kad būtų įdiegtas efektyvus žalos, padarytos aplinkai dėl žmonių ar ūkio subjektų veiklos, atlyginimo mechanizmas.

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir į esamas pastabas, kad kompanija, valdanti naftos platformą Meksikoje, nuo pat pradžių turėjo tam tikrų probelmų, susijusių su licenzijavimu, platformos eksploatacija. Neretai panašius atvejus lydi ir žinios apie galimai mokslininkų pateiktus palankius ir šališkus komentarus dėl poveikio aplinkai vertinimo.

Apie nepriklausomos ir objektyvios poveikio aplinkai vertinimo sistemos sukūrimą tenka kalbėti ne pirmą kartą ir esu tikra, kad pradedant vykdyti didelius ir rizikingus energetikos infrastruktūros projektus tai galėtų būti viena stipresnių prevencinių priemonių, siekiant išvengti žalos aplinkai. Teisinė bazė – teoriškai lyg ir yra. Kalbant apie ES – beveik galime būti tikri, kad ES tokia sistema veiktų. Tuo tarpu trečiąsias šalis (pvz., Rusiją) priversti atlyginti aplinkai padarytą žalą – beveik neįmanoma. Tačiau atkreipdama dėmesį, į skirtingų pasaulio valstybių pajėgumus, tiek stebint situaciją, tiek likviduojant padarinius, EP Aplinkos komitete dalyvavusio Europos Komisijos tarnautojo teiravausi, ar Komisija nemano, jog būtų tikslinga atsirasti privalomojo draudimo sistemai, ypač toms kompanijoms, kurios dirba “rizikingomis“ sąlygomis (beje, tokia galime vadinti ir minėtą Nord Stream, kuri, šiandieninėmis aplinkybėmis, greičiausiai vargiai galėtų imtis finansinės atsakomybės už padarytą žalą).

Deja, konkretaus atsakymo išgirsti nepavyko. Minėta, kad įmonės, valdančios telkinį Meksikos įlankoje bendradarbiauja ir teikia informaciją. Tačiau prašant patikslinti, kokių papildomų saugumo stirpinimo priemonių bei saugiklių žadama imtis, tapo aišku, jog pasitarimai prasidėjo tik neseniai, tad konkrečių atsakymų tikėtis būtų per anksti.

Kalbant apie žalos atlyginimo mechanizmą, pasak EK atstovo, ES teisės aktuose (ne vienoje šiuo metu peržiūrimoje direktyvoje) numatyta, jog savininkas turi prisiimti atsakomybę už žalą. Užsiminta, kad dėl platformų saugumo EK neatlieka jokių tyrimų, tačiau minėta, kad apie tokią galimybę galvojama. Taip pat prisiminta, kad dar 2001 m. buvo pateiktas pasiūlymas dėl žalos atlyginimo, buvo kalbama apie specialaus fondo kūrimą, tačiau iniciatyva užgeso ir iki šiol jokio progreso taip ir nėra, o naujos iniciatyvos, ypatingai tokiais “jautriais“ klausimais, kaip poveikio aplinkai vertinimų objektyvumas, energetikos projektų savininkų atsakomybė, žalos prevencija ir likvidavimas, kelią skinasi vangiai.

Nepamirškime, kad kalbant vien apie naftos platformas, kurių galimas grėsmes dėl aplaidumo puikiai iliustruoja ir Meksika, derėtų rimtai sunerimti, nes ES vandenyse jų yra 1163. O kur dar kiti energetikos ir kitų ūkio šakų stambiosios infrastruktūros projektai? Arba trečiųjų šalių projektai, esantys mūsų panosėje?

Sunku nusiraminti nepaklausus: jei tokios ekologinės katastrofos (kaip Meksikoje) EK tarnautojams yra per maža paskata suskubti ir praregėti, kas galėtų pagelbėti?

Read Full Post »

Strasbūro sesijoje – apie Baltijos jūrą ir būtinybę peržiūrėti PAV direktyvą

Kaip ir visos – ši EP plenarinė sesija mirgėte mirga skirtingiausiomis temomis: pradedant žmogaus teisių aktualijomis, mechanizmais, kuriais siekiama susidoroti su finansų krize, parama besivystančioms šalims,  ekonomikos augimo ir užimtumo strategijos „ES 2020“ aptarimu baigiant kasdienybėje aktualiausiomis maisto žymėjimo, Baltijos jūros aplinkos tyrimais bei nepriklausomais poveikio aplinkai tyrimais vykdant infrastruktūros projektus. Tačiau apie viską iš eilės.

Šioje sesijoje be jau minėto maisto žymėjimo, kuris kasdien aktualus daugeliui europiečių, aptartas ir kitas svarbus klausimas – Europos Sąjungos lėšos Baltijos jūros aplinkai tirti.

Antradienį vykusių debatų prieš balsavimą metu akcentavau, jog labai svarbu, kad siekdamos pataisyti jūros padėtį, aštuonios ES šalys – Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija – parengė ir įgyvendina Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą „BONUS-169“. Būtent šios programos projektus įgyvendinant  buvo atskleista katastrofiška Baltijos jūros padėtis, ypač tose vietose, kur planuojami plataus masto energetikos infrastruktūros projektai, vykdomi ne vien Europos Sąjungos valstybių, bet ir kitų, besiribojančių su Sąjunga, valstybių. Genotoksiškumas tam tikrose vietose pakilęs kelis šimtus sykių. Taigi, Bonus programa jau įrodė savo galimybes prisidėti prie Baltijos aplinkos stebėsenos, todėl būtina ir toliau aktyviai tirti Baltijos jūros būklę. Taip pat ne kartą teko pasikeisti nuomonėmis, jog tam, kad tyrimai būtų kuo išsamesni ir objektyvesni, labai svarbu, kad į tyrimus lygiomis teisėmis būtų įtraukiami visų Baltiją supančių valstybių mokslininkai. Ši programa tarytum prevencinė priemonė, atkreipianti dėmesį į sudėtingą ekologinę Baltijos jūros situaciją ir tik tinkamai finansuodami mokslinius tyrimus, laiku pastebėdami grėsmes užkirsime kelią ekologinėms katastrofoms.

630 balsų EP narių dauguma, nuspręsta 2010-2013 metais skirti Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programai 50 mln. eurų iš ES biudžeto. Dar tiek pat turėtų jai skirti pačios šalys.

Taip pat su Baltijos jūra susijęs ir klausimas, kurį  šios sesijos metu uždaviau aplinkosaugos komisarui Janez Potočnik. Tai klausimas apie reikiamybę sukurti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą (kad jo atsiradimas neišvengiamas, puikiausiai parodė ir Nord Stream, ir ne vienas naujai pradedamas įgyvendinti projektas). Atkreipiau Komisaro dėmesį į neretai iškylančias problemas planuojant ir įgyvendinant didelio masto infrastruktūros projektus, ypač energetikos sektoriuje. Dauguma iš šių problemų kyla dėl to, kad tokių projektų poveikio aplinkai vertinimuose trūksta skaidrumo ir nešališkumo. Kaip matyti iš naujausios Komisijos ataskaitos, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatomas iš tikrųjų nepriklausomas poveikio aplinkai vertinimas. Galima paminėti du pagrindinius šios problemos sprendimo būdus: pirma, reikia, kad Komisija aktyviau dalyvautų poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, arba, antra, reikia užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimų finansavimas nebūtų priklausomas nuo vertinamų projektų vadovų. Teiravausi p. Potočnik, kada Komisija planuoja pateikti iš naujo apsvarstytą poveikio aplinkai vertinimo direktyvos tekstą, kokį sprendimą Komisija ketina pasirinkti siekdama užtikrinti nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą?

Komisaro teigimu, problema yra labai aktuali ir patikino, kad savo veiklos laikotarpiu ketina jai skirti pakankamą dėmesį, taip pat užsiminė, kad jau pradėta dirbti su PAV direktyvos peržiūros klausimu. Akivaizdu, kad šis klausimas bus pakankamai “jautrus“ ir kad greito rezultato tikėtis nereikėtų, tačiau buvau patikinta, jog platesnės konsultacijos su visuomene bei suinteresuotomis šalimis bus pradėtos dar birželio pabaigoje. Tai neabejotinai bus ir viena svarbiausių mano darbo EP sričių.

Read Full Post »

Atliekų deginimo gamykla Vilniuje: gyventojų nerimas, institucijų “reveransai“ ir nepriklausomų ekspertų paieška.

Vakar Aplinkos ministerija išplatino pranešimą, skelbiantį, jog dėl Vilniuje planuojamos statyti regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos savo nuomonę išsakys nepriklausomi ekspertai.

Jei tai būtų veiksmo pradžia – būtų visai neblogai, nes nepriklausomas poveikio aplinkai vertinimas (jei jis tikrai nepriklausomas!) –  dar niekam nepakenkė.

Tačiau situacija ir prieštaringas jos kontekstas, deja, visai neramina ir neskatina “ploti rankomis“.

Jei pradėtume nuo istorijos pradžios, tai istorija labai paprasta: 2006 m. lapkritį “pradedama“ registruoti “UAB Regioninė komunalinių atliekų deginimo gamykla“ ir 2007 m. gruodžio 27 dieną Ūkio ministro (V.Navicko) ir Ministro Pirmininko (G.Kirkilo) parašais patvirtintame nutarime dėl nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų plano patvirtinimo ši UAB jau minima kaip “atsakinga vykdytoja“ 20 MW elektrinės galios ir 50 MW šiluminės galios kogeneracinei elektrinei Vilniuje statyti (nepamirštamos ir lėšos – 547,03 mln.). Po to sekė ne vienas gamyklos vadovo pasipiktinimas pareigūnais, kurie “vilkina“ direktyvomis ir įstatymais bei strategijomis įtvirtinto objekto statybą.

Kodėl, sakote, “vilkina“? Juk viskas atrodo labai greita: vos pirmuosius metus skaičiuojanti įmonė – o jau įtvirtinta galimybė įsisavinti tokias lėšas (daugiau nei pusę milijardo ES struktūrinių fondų paramos). Kaip kūdikis “su marškinėliais gimęs“….

Šiandien man tai atrodo visai “vikru“, kai palyginu su elementariu AM pareigūnų atsakymu į gruodžio viduryje užduotą klausimą dėl tos pačios gamyklos toje pačioje strategijoje. Taip, pagaliau šiandien pavyko isireikalauti atsakymą iš “Atliekų valdymo“ skyriaus, kuris, panašu, parengęs jį, tiesiog “pamiršo“ išsiųsti. Na ir puiku. O kur skubėti? Argi ta deginimo gamykla ir numanomos išskirtinės sąlygos jai yra toks aktualus klausimas?

Na ir galiausiai – PAV (poveikio aplinkai vertinimas), kuris, pasak gamyklos atstovų atliktas labai skaidriai ir pagal direktyvas. Na žinote, skaidrumu čia kvepia neypatingai, kai galime situaciją palyginti su lietuviška patarle “kas moka, tas ir muziką užsako“… Kodėl taip skubame (nežiūrint į tai, kad planuotas lėšų įsisavinimo laikotarpis prasidėjo jau 2009…)? Juk kalbame apie realų poveikį žmonėms, kurie turės kvėpuoti, gyventi šalia šios gamyklos…

Tai štai, grįžtant prie to užtrukusio atsakymo iš Aplinkos ministerijos. Pabendravusi su lazdyniečiais jau praėjusiais metais kreipiausi į LR Vyriausybę, prašydama įvertinti, ar teisėtai NES (Nacionalinės energetikos strategijos) įgyvendinimo plane kogeneracinės elektrinės Vilniuje statybai vieniems verslo dalyviams – UAB Regioninei komunalinių atliekų deginimo (RKAD) gamyklai – sudaromos išskirtinės sąlygos.

Atsakymas platus, tačiau išties dėmesio verta dabartinėje situacijoje dalis, kurioje išsakoma pozicija, jog Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008 – 2012 m. plano 1.10-1.12 priemonėse neturėtų būti nurodytos konkrečios įmonės (kaip yra dabar!), kurios savivaldybėse būtų atsakingos už netinkamų perdirbti energetinę vertę turinčių komunalinių ir kitų atliekų naudojimo energijai gauti įrenginių statybą.

Pritariu. Taip pat neabejonu ir tuo, jog ES fondų parama, dalyvaujant privačiam partneriui, turėtų būtų skiriama tik tais atvejais, kai šis parenkamas vadovaujantis lygiateisiškumo principais ir nepažeidžiant konkurencinės teisės. Ar realybė, kai vos sukurta privati įmonė netrukus su “neskurdžiomis“ paramos eilutėmis atsiranda energetikos strategijos įgyvendinimo plane, nekelia klausimo, kur čia tas lygiateisiškumas, konkurencinės kitų galimų verslo subjektų teisės?

Bet pastarųjų dienų retorika aiškiai sako, jog “karavanas juda“… Pabaigai belieka pacituoti AM pranešimą, kur vardijama, jog net ir šališkam (pačios bendrovės užsakymu atliktam) poveikio aplinkai vertinimui jau spėjo pritarti visa “puokštė“ procese dalyvavusių institucijų: “tarp jų – už sostinės gyventojų sveikatą atsakingas Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Jo atstovai nurodė neprieštaraujantys Gariūnuose planuojamos atliekų deginimo gamyklos statybai ir veiklai. Vilniaus miesto savivaldybės atstovai savo išvadose nurodo, jog gamykla padės įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą. Gamyklos veiklai pritarė ir Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys, praėjusiais metais – Vilniaus apskrities viršininko administracija.“

Pabaigos šioje istorijoje kol kas nėra, bet klausimai kaupiasi.

Ar nekeista ta valstybinių institucijų, kurios turi ginti piliečių interesus, reveransų tendencija, tuomet, kai ir gyventojai, ir mokslininkai jau išsakė aiškių “argumentų prieš“?

Džiugu dėl Aplinkos ministerijos iniciatyvos. Tačiau ar pavyks įgyvendinti nelengvą darbą rasti NEPRIKLAUSOMŲ ekspertų, kurie išsakytų netendencingą nuomonę apie Vilniuje planuojamą statyti regioninę komunalinių atliekų deginimo gamyklą?

Read Full Post »