Turbūt nėra kito metų laiko, kuris prabėgtų taip greitai kaip vasara. Šįmet ji ypatingai trumpa. Ne vien dėl to, kad norisi aplankyti daug seniai matytų giminaičių bei bičiulių, bet ir dėl gausos įvairių renginių visoje Lietuvoje, kuriuose tenka dalyvauti – miestų švenčių, įvairių organizacijų sąskrydžių, stovyklų ir pan.
Ši vasara Lietuvai atnešė ir kaip niekad nesmagių politinės darbotvarkės „siuprizų“. Tai netikėtas įtariamojo Sausio 13-osios byloje dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui paleidimas Austrijoje, šio atvejo detalių aiškinimasis – kuris dar nebaigtas ir kylantys klausimai dėl bendradarbiavimo teisingumo srityje tarp ES šalių narių efektyvumo – į kuriuos mano įsitikinimu turėtų atsakyti Europos Komisija ir ES Tarybos. Ir ketvirtadienį įvykęs Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo areštas Minske, po kurio Baltarusijos opozicija paviešino, kad byla prieš jį kurpiama naudojantis ir bankinių sąskaitų duomenimis, beveik prieš pusmetį gautais iš Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pagal dvišalę teisinio bendradarbiavimo sutartį.
Žinant, kad pastarojo „apmaudaus vienetinio atvejo“ galima buvo išvengti vienos institucijos padalinio vadovui paskambinus kitos institucijos padalinio vadovui, tikrai apmaudu, kad nebuvo imtasi visų atsargumo priemonių informacijai patikrinti. Oficialaus Minsko prašymai pagelbėti teisingumo srityje (kaip ir kitose) turėtų visada būti ypač atidžiai nagrinėjami ir apdairiai vertinami, ir visada konsultuojantis su kitomis ekspertizę apie šią šalį turinčiomis institucijomis. Autoritarinis režimas teisingumą suvokia savotiškai. Kad kaimyninės šalies teisėsaugos institucijų darbo metodai yra „netradiciniai“, turėjome progos įsitikinti ir prieš metus, baltarusiams pasienyje sulaikius Lietuvos policijos pareigūną.
Dabar svarbu, kad ministerijos nepasiduotų pagundai viešai aiškintis „kas kaltesnis“ – nuo klaidų niekas neapsaugotas, svarbu jas pripažinti, jei įmanoma ištaisyti ir daugiau nebekartoti. Todėl tarpžinybinė komisija būtinai turėtų atsakyti į klausimus dėl pareigūnų profesionalumo ir atsakomybės, surasti būdus, kaip stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą. O ministerijos ir kitos susijusios institucijos verčiau vieningai sutelktų visas pastangas, kad būtų minimizuotos neigiamos pasėkmės tiek Baltarusijos žmogaus teisių organizacijoms, tiek A. Beliackiui asmeniškai.
Turime elgtis garbingai ir iki galo A. Beliackio atveju. Taip pat neturime prarasti iniciatyvos Golovatovo „byloje“. Abiems atvejams labai reikia konstruktyvaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Turime žiūrėti į priekį ir daryti viską, kad tokios situacijos nepasikartotų. Lietuva visada buvo už laisvės ir demokratijos principų stiprinimą: Lietuvos parama šioje srityje svarbi tiems kaimyninėse šalyse, kas siekia šių vertybių įtvirtinimo, kas siekia pakartoti Lietuvos sėkmės istoriją; ši vertybinė politikos nuostata svarbi ir pačiai Lietuvai, jos visuomenei.
Galime patys sau užduoti ir žymiai platesnių klausimų – ar ne patys kuriame visuomenę be vertybių ir principų, leisdami nuvertinti Lietuvos iškovotos laisvės vertybes ir pasiekimus, leisdami Lietuvoje kurti pilkąją zoną, kur pilietiškumą yra madinga pajuokti, o valstybinis mąstymas yra sukompromituotas. Ar nesukuriame savomis rankomis tokios situacijos, kai esame abejingi kitų kovai už laisvę ir teises, nes negerbiame savo pačių laisvės, leisdami įsigalėti abejingumui, apolitiškumui ir nihilizmui?
Giliai asmeniškai mane sukrėtęs įvykis – Norvegijos žudynės. Ypač sukrėtė tai, kad sąmoningai buvo taikomasi į pilietiškus jaunus žmones, dar pačioje jų gyvenimo kelio pradžioje, būsimus visuomenės lyderius ir politikus. Manau, ir Londone besimėgaujantys savivalės ir nebaudžiamumo svaiguliu jaunuoliai yra tarsi signalas mums visiems prisiminti ir savo gyvenimuose bei bendruomenėse laisvių, moralės ir vertybių svarbą.
M.Mikulėno nuotraukos
morkunaite.wordpress.com 