Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 rugpjūčio

Turbūt nėra kito metų laiko, kuris prabėgtų taip greitai kaip vasara. Šįmet ji ypatingai trumpa. Ne vien dėl to, kad norisi aplankyti daug seniai matytų giminaičių bei bičiulių, bet ir dėl gausos įvairių renginių visoje Lietuvoje, kuriuose tenka dalyvauti – miestų švenčių, įvairių organizacijų sąskrydžių, stovyklų ir pan.

Ši vasara Lietuvai atnešė ir kaip niekad nesmagių politinės darbotvarkės „siuprizų“. Tai netikėtas įtariamojo Sausio 13-osios byloje dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui paleidimas Austrijoje,  šio atvejo detalių aiškinimasis – kuris dar nebaigtas  ir kylantys klausimai dėl bendradarbiavimo teisingumo srityje tarp ES šalių narių efektyvumo – į kuriuos mano įsitikinimu turėtų atsakyti Europos Komisija ir ES Tarybos. Ir ketvirtadienį įvykęs Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo areštas Minske, po kurio Baltarusijos opozicija paviešino, kad byla prieš jį kurpiama naudojantis ir bankinių sąskaitų duomenimis, beveik prieš pusmetį gautais iš Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pagal dvišalę teisinio bendradarbiavimo sutartį.

Žinant, kad pastarojo „apmaudaus vienetinio atvejo“ galima buvo išvengti vienos institucijos padalinio vadovui paskambinus kitos institucijos padalinio vadovui, tikrai apmaudu, kad nebuvo imtasi visų atsargumo priemonių informacijai patikrinti. Oficialaus Minsko prašymai pagelbėti teisingumo srityje (kaip ir kitose) turėtų visada būti ypač atidžiai nagrinėjami ir apdairiai vertinami, ir visada konsultuojantis su kitomis ekspertizę apie šią šalį turinčiomis institucijomis. Autoritarinis režimas teisingumą suvokia savotiškai. Kad kaimyninės šalies teisėsaugos institucijų darbo metodai yra „netradiciniai“, turėjome progos įsitikinti ir prieš metus, baltarusiams pasienyje sulaikius Lietuvos policijos pareigūną.

Dabar svarbu, kad ministerijos nepasiduotų pagundai viešai aiškintis „kas kaltesnis“ – nuo klaidų niekas neapsaugotas, svarbu jas pripažinti, jei įmanoma ištaisyti ir daugiau nebekartoti. Todėl tarpžinybinė komisija būtinai turėtų atsakyti į klausimus dėl pareigūnų profesionalumo ir atsakomybės, surasti būdus, kaip stiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą. O ministerijos ir kitos susijusios institucijos verčiau vieningai sutelktų visas pastangas, kad būtų minimizuotos neigiamos pasėkmės tiek Baltarusijos žmogaus teisių organizacijoms, tiek A. Beliackiui asmeniškai.

Turime elgtis garbingai ir iki galo A. Beliackio atveju. Taip pat neturime prarasti iniciatyvos Golovatovo „byloje“. Abiems atvejams labai reikia konstruktyvaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo.

Turime žiūrėti į priekį ir daryti viską, kad tokios situacijos nepasikartotų. Lietuva visada buvo už laisvės ir demokratijos principų stiprinimą: Lietuvos parama šioje srityje svarbi tiems kaimyninėse šalyse, kas siekia šių vertybių įtvirtinimo, kas siekia pakartoti Lietuvos sėkmės istoriją; ši vertybinė politikos nuostata svarbi ir pačiai Lietuvai, jos visuomenei.

Galime patys sau užduoti ir žymiai platesnių klausimų – ar ne patys kuriame visuomenę be vertybių ir principų, leisdami nuvertinti Lietuvos iškovotos laisvės vertybes ir pasiekimus, leisdami Lietuvoje kurti pilkąją zoną, kur pilietiškumą yra madinga pajuokti, o valstybinis mąstymas yra sukompromituotas. Ar nesukuriame savomis rankomis tokios situacijos, kai esame abejingi kitų kovai už laisvę ir teises, nes negerbiame savo pačių laisvės, leisdami įsigalėti abejingumui, apolitiškumui ir nihilizmui?

Giliai asmeniškai mane sukrėtęs įvykis – Norvegijos žudynės. Ypač sukrėtė tai, kad sąmoningai buvo taikomasi į pilietiškus jaunus žmones, dar pačioje jų gyvenimo kelio pradžioje,  būsimus visuomenės lyderius ir politikus. Manau, ir Londone besimėgaujantys savivalės ir nebaudžiamumo svaiguliu jaunuoliai yra tarsi signalas mums visiems prisiminti ir savo gyvenimuose bei  bendruomenėse laisvių, moralės ir vertybių svarbą.

M.Mikulėno nuotraukos
Reklama

Read Full Post »

Liepos pabaigoje raštu pateikiau klausimą Europos Komisijai dėl M.Golovatovo atvejo. Džiaugiuosi, kad šis klausimas jau užregistruotas ir vos prasidėjus naujajam EP politiniam sezonui, jau galėsime tikėtis Europos Komisijos atsakymo bei reakcijos.

Sveikintina, kad sprendžiant šį klausimą jau buvo sudaryta dvišalė teisės institucijų darbo grupė ir kad į jos veiklą įsitraukė Europos sąjungos institucijos, tačiau mano įsitikinimu, labai svarbu, kad Europos Komisija šiuo atveju dalyvautų ne tik stebėtojos teisėmis, bet ir išanalizavusi šį atvejį pateiktų savo išvadas.

***

Klausimas raštu Komisijai
2011 07 21

Dėl  M. Golovatovo atvejo

Rusijos pilietis M. Golovatovas, įtariamasis Sausio 13-osios byloje dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, 2011 m. liepos 14 d. buvo sulaikytas Vienos oro uoste (Austrija) pagal Europos arešto orderį (EAO), išduotą Lietuvos, tačiau nepraėjus 24 valandoms paleistas taip ir nepradėjus ekstradicijos procedūros. Dėl šio atvejo 2011 m. liepos 19 d. Lietuva EUROJUSTe inicijavo teisinę procedūrą prieš Austriją. Tarp Lietuvos pusės keliamų klausimų – kodėl Austrija  apie sulaikymo faktą Lietuvą informavo tik praėjus 12 valandų; kokiu pagrindu papildomos informacijos pateikimui nustatė neįprastai trumpą terminą; kodėl, jei Austrijos institucijoms pritrūko duomenų, buvo nuspręsta įtariamąjį paleisti, o ne kreiptis į Lietuvą patikslinimo (laikinasis sulaikymas galėjo būti pratęstas dar bent vieną parą, iki 48 val.).

Sveikintina, kad buvo sudaryta dvišalė teisės institucijų darbo grupė kylantiems klausimams išsiaiškinti. Bet būtina, kad šį atvejį išanalizuotų bei savo išvadas pateiktų ir Europos Komisija, nes kyla klausimas ar buvo tinkamai laikomasi ES teisės aktais nustatytų įsipareigojimų, ir ar nebuvo pažeistas abipusio teisminių institucijų sprendimų pripažinimo ir pasitikėjimo principas, kuriuo grindžiamas ES bendradarbiavimas teisėsaugos srityje.

Ar Austrija pagrįstai apeliuoja į išimtį, pagal kurią EAO traktuojamas kaip prašymas ekstradicijai tik bylose dėl nusikaltimų, įvykdytų po 2002 m.? Jei taip, ar Austrija tinkamai vykdė ES konvenciją dėl ekstradicijos tarp ES valstybių narių (ir Europos Tarybos konvenciją dėl ekstradicijos). Ar, žinant, kad pagal šias konvencijas maksimalus leistinas terminas papildomai informacijai pateikti yra 40 dienų, Austrijos nustatytas 2 val. terminas gali būti traktuojamas kaip pagrįstas, pakankamas ir protingas? Ar Komisija inicijuos savo tyrimą siekiant išsiaiškinti ar buvo tinkamai laikomasi atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų? Kokių priemonių Komisija imsis, jei pasitvirtins informacija, kad įtariamasis keletą kartų lankėsi ES teritorijoje jau išdavus EAO, tačiau nebuvo sulaikytas? Kokios konkrečios priemonės Komisijos nuomone yra reikalingos, siekiant išvengti panašių atvejų ateityje ir užtikrinti veiksmingesnį bendradarbiavimą vykdant baudžiamąjį persekiojimą bylose dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui visoje ES?

Read Full Post »