Europoje neretai susiduriame su nevienodu Europos istorinės patirties vertinimu. Tokie atvejai žeidžia tuos, kurie išgyveno sovietinį terorą. Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų šalių praradimai atsispindi ir šiandienoje, mūsų bandyme prisivyti Europos Sąjungos senbuves. Žinoma, nederėtų Europos Sąjungos dalinti ar skirstyti jos šalių, bet realybė yra tokia, kad skirtinga istorinė patirtis sukūrė takoskyras, gajas ir šiandien.
Yra dabarties pavyzdžių, kai išryškėja konkrečios istorinio fono nesupratimo pasekmės. Vienas skaudžiausių – M. Golovatovo, įtariamojo Sausio 13-osios byloje, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, paleidimas Austrijoje. O visai neseniai buvome nemaloniai nustebinti išaiškėjus, kad Europos Komisijos būstinėje kaba plakatas skelbiantis “Europa visiems” ir jame tarp kitų simbolių pavaizduoti kūjis ir pjautuvas. Teko padėti Komisijai susiprasti, kad totalitarinio režimo simboliams ES institucijose ne vieta.
Vieni kitų nepažinojimas veikia įvairias sritis, pavyzdžiui požiūrį į ES santykius su Gruzija, Moldova ir kitomis Rusijos kaimynėmis, kai deklaruojama parama šių šalių eurointegraciniams siekiams, bet tuo pačiu baiminamasi per daug užrūstinti didįjį ES partnerį ir kaimyną.
Ilgą laiką tai vedė prie nesusikalbėjimo ir energetikos srityje. Lietuvos nuogąstavimai dėl Rusijos dujų importo monopolio ir įtakos Lietuvos raidai buvo nurašomos kaip nerimtos. Mums buvo sakoma, kad energetikos sektoriuje Rusija paklūsta rinkos dėsniams, jei bus paklausa, bus ir pasiūla, tad dujos ir nafta nenustos tekėti. Tačiau vienas po kito sekę įvykiai, kaip netikėtai visiems laikams sugedęs “Družbos” naftotiekis, ypač šaltą žiemą nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai, ir staiga šalti pradėjusios ES šalys narės, privertė atidžiau įsiklausyti į mūsų balsą ir imtis konkrečių žingsnių. Tad šiandien, kai ES artėja prie tikslo sukurti efektyviai veikiančią energetikos vidaus rinką, kurioje visiems galioja tos pačios taisyklės, jau galime sakyti, kad Lietuvos tylioji diplomatija davė postūmį Europos energetiniam sąjūdžiui. Praėjus 20 metų nuo to meto, kai Lietuva buvo virsmų mūsų regione priekyje, mes ir vėl stovime šįkart ES energetikos politikos avangarde, ir konkretūs žingsniai jau yra matomi.
Kad neliktų abejingumo, reika geriau vieni kitus pažinti. Didžiausią efektą galime pasiekti neformaliomis diskusijomis bei pateikdami faktus iliustruojančią medžiagą. Tam pasitelkiame įvairias priemones, pavyzdžiui Europos Parlamente organizuojame knygų apie partizaninį pasipriešinimą ir tremtis, pristatymus, filmų peržiūras, temines diskusijas. Svarbu, kad po tokių renginių ir diskusijų klausimų lieka daug mažiau. Po dokumentinio filmo “Ledo vaikai” pristatymo Briuselyje matyti tų kolegų, kurie nelabai ką žinojo apie mūsų istorinę patirtį, akyse ašaras buvo tikras pasiekimas.
Pastaraisiais metais nuoseklaus darbo dėka Lietuvai ir kitoms šalims bendramintėms pavyko pasiekti gana konkrečių postūmių. Svarbiausia, kad Europos Sąjunga pripažino skirtingų Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties skatinimo svarbą – šis pripažinimas suteikia pagrindą tolimesniems ES sprendimams. Jau keletą metų Rugpjūčio 23-ioji yra bendra Europos atminties diena. Iškilmingi ministrų lygio renginiai tądien kasmet vyksta vis kitoje ES šalyje narėje, ir tikėtina, kad kitais metais, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, mes būsime panašaus renginio šeimininkais. Taip pat Lietuvos pirmininkavimo metu turėtume sulaukti Komisijos nuomonės svarbiausiu mums klausimu – ar ES yra pasiruošusi teisiškai įvertinti totalitarinio komunizmo nusikaltimus.
Viena yra reikalauti iš Europos Sąjungos supratimo ir politikų palaikymo siekiant konkrečių sprendimų, tačiau reikia užbaigti namų darbus ir čia, Lietuvoje. Daug žmonių jau daugelį metų vykdo puikias iniciatyvas, iš esmės vien savo entuziazmo dėka, trūkstant lėšų, palaikymo, tačiau kartais pritrūksta susitelkimo bei koordinuoto veikimo valstybės lygiu. Įstatymo pakeitimas, kuris turėtų padėti sureguliuoti privačia iniciatyva įsteigtų tremties ir rezistencijos muziejų ateities klausimą atiteko spręsti kitam Seimui. Lukiškių aikštės memorialo klausimas taip pat vienas iš neišpręstų dalykų, kuriuos vertinu kaip mūsų namų darbus, tam, kad būtume tvirti patys ir neštume atitinkamą žinią į Europą.
Norisi paminėti geras iniciatyvas, kaip Sibiro Alma Mater – čia fiksuojami liudijimai perduodami ateities kartoms. Tokios ir mažiau plačiai žinomos iniciatyvos, ties kuriomis pasišventę žmonės daugiau nei dvidešimt metų dirba savarankiškai, trūkstant įvertinimo ir pastebėjimo, yra nepaprastai vertingos. Mūsų pareiga yra tuos žmones atrasti ir padėti jų darbe.
Turime dar daugiau dėmesio skirti jaunimo švietimui. Neseniai Tuskulėnų memoriale įvyko DVD vaizdo pasakojimų rinktinės “Laisvės kovoms atminti” pristatymas, kurią išleidome kartu su VšĮ Bernardinai.lt. Tai interviu su partizanais, rezistencinio pasipriešinimo dalyviais, tame tarpe ir spaustuvininkai Andziuliai, ir sesuo Nijolė Sadūnaitė. Ši rinktinė skirta mokykloms ir mokytojams, kurie galės panaudoti šią medžiagą dirbant su moksleiviais.
Pagrindiniai mūsų ateities darbai – teisinio instrumento sukūrimas, ES programos, kurios remtų neformalų ugdymą ir švietimą istorinės atminties srityje, taip pat, kad ES mokyklose atsirastų pamokos, kuriose būtų supažindinama su ES valstybių istorija, ypač apimant laikotarpį nuo Antrojo Pasaulinio karo iki Geležinės uždangos griuvimo, apie tai, kas dėjosi 90-aisiais. Gilesnis istorinių patirčių pažinimas padės Europai būti vieningai ir darniai.
Parengta pagal pranešimą, skaitytą Sibiro Alma Mater trečiojoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje
morkunaite.wordpress.com 