Vieši pastebėjimai apie slaptus susitikimus

Pastaruoju metu į viešumą vis iškyla informacija apie kai kurių valstybės vadovų oficialiose darbotvarkėse neminimus susitikimus su Rusijos energetikos gigantų atstovais. Panašu, kad tik žurnalistų budrumo dėka.

Tai, jog Lietuvos valstybės vadovų durys atviros visiems (nes kairieji „kalbasi su visais“) – lyg ir nieko blogo. Tačiau minėtieji susitikimai kelia daug gilesnius klausimus – kurgi vis dėlto ši Vyriausybė mus veda? Šis klausimas šmėsčiojo ir tuomet, kai lengva ranka visiems buvo dalijami (kartais – net labai prieštaringi) rinkiminiai pažadai. O dabar jau galime pasižvalgyti ir po pirmuosius vaisius.

Kol kas labai džiaugtis nėra kuo. Kalbama apie šiek tiek kilstelėtą minimalų atlyginimą, tačiau nutylima, kad tie pinigai paimti ne iš kokio gausybės rago, o atimti iš senjorų, kurie prieš rinkimus buvo viliojami orios senatvės pažadais. Po rinkimų visiems įtemptai laukiant žadėtų keturženklių skaičių, pažadus teko vykdyti. Ir štai sprendimas – kodėl nepaėmus iš tų, kurie nesilanko Vyriausybės koridoriuose ir nesibrauna į kabinetus. Žadėtas būsto renovacijos proveržis. Tačiau kol kas vienintelė girdima „skatinamoji“ priemonė – bausmės principas (vėlgi nuriekiant iš sunkiausiai besiverčiančių). Kalbama ir apie lūžius užsienio politikoje, tačiau be vienos pusės reveransų, jokių lūžinių pokyčių iš partnerių pusės nematyti.

Aptariant vaisius nedera pamiršti ir to, ko nebėra. Nebėra ambicijos, lyderystės ir idėjų. Į šalį numesta idėja kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę. Lietuva dabar gręžiasi į Pietryčius. Kiekvienas galime pasvarstyti, ko netenkame ir ar ką nors gauname iš to. Nebėra verslo misijų, noro mokytis iš platesnio pasaulio, gerųjų pavyzdžių vystant aukštąsias technologijas, skatinant inovacijų verslą. Nebėra aiškumo, kokią valstybę norime kurti. Be to aiškumo ir suvokimo, balansuojame ant ribos, už kurios – tebūsime priedėliu prie kitų valstybių galios ašių, patilte tarp Rytų ir Vakarų. O gal vis dar turime ambicijų ir ryžto kurti paskatas naujoviškam verslui, stiprinant bendruomenes, telkiant visuomenės kūrybinius pajėgumus, įgyvendinti viziją, kuri geriausiai atlieptų Lietuvos žmonių interesus tolimesnėje ateityje nei tik šiandiena? Jei turime, būtų pats laikas jas traukti į dienos šviesą.

Nebėra jokio aiškumo ir dėl Lietuvos kelio energetikoje. Viskas, dėl ko buvo susitarta iki šiol, jau kuris laikas įšaldyta. Jokių atsakymų, tik uždarai veikiančios bevardės darbo grupės ir post-factum viešinami slapti susitikimai.

Susitikti ir kalbėtis nėra blogai. Tačiau produktyviai kalbėtis dėl energetikos su didžiąja kaimyne, deja, neturime realaus pagrindo. Lietuvos bendradarbiavimo, o tiksliau, pavaldumo Rusijos energetikos sektoriui istorija nėra sėkmės istorija: mokame politinę kainą už monopolines Gazprom dujas, nuolat susiduriame su trukdžiais įsijungti į europinę energetikos sistemą, Rosatom stato dvi atomines elektrines Lietuvos pašonėje, dėl kurių saugumo ir atitikimo standartams ir Europos Parlamentas yra išreiškęs susirūpinimą, o bendrovė Nukem, kuri yra tiesiogiai susijusi su Rosatom, panašu, veikia daugiau kaip ES pinigų siurblys, nei pagalbininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.

Turėkime omenyje, kad rusiška energija visuomet eina bendru paketu su kitais Lietuvai nepalankiais ir visiškai ne energetikos sektoriaus klausimais. Mums paprasčiausiai ne pakeliui, kol Rusijos energetikos sektorius bei verslas naudojami kaip politikos įrankis, o rusiški valstybiniai energetikos gigantai ir aukščiausi politikai trečiosiose šalyse veikia, kad apsaugotų savo interesus nuo laisvos konkurencijos ir išlaikytų politinę įtaką, kol Lietuva siekia savo energetikos sektoriuje sukurti teisines ir infrastruktūrines sąlygas konkurencijai ir visokeriopai įsijungti į ES energetikos sistemą, kol Lietuvos ir Rusijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir priemonės yra skirtingi, kol Lietuva skatina Rytinių valstybių suartėjimą su ES, o Rusija siekia jų išlaikymo ar įtraukimo į savo kuriamas sąjungas, kol Rusijoje nėra bent kiek daugiau demokratijos ir laisvės, o mes norime, kad mūsų valstybė būtų demokratiška ir savarankiška. Realybė tokia, kad Lietuvos ir Rusijos strateginiai tikslai ir veiklos būdai daugelyje sričių menkai sutampa, o neretai yra ir kardinaliai priešingi.

Šios, prie šimtadienio artėjančios Vyriausybės dėka, Lietuva energetikoje sustojo tuoj už kryžkelės. O minėtieji slapti susitikimai indikuoja, kad yra žvalgomasi atgal ir tuo pačiu – svarstoma apie pasirinkimus, kurie „gerintų santykius“. Pastangos ką nors gerinti – pagirtinos, tačiau ne savo interesų sąskaita. Kitos šalys, jų lyderiai mūsų interesų tikrai negins, tą turime padaryti patys. Derėtų prisiminti, kad yra valstybių, kurios visada ieškos silpnosios grandies, kuria gali tapti bet kas: profesinė ar tautinė grupė, stambi investicija, verslo ryšiai, nežabotas pelnas, valstybės pareigūnų žmogiškos silpnybės ir daugybė kitų dalykų.

Todėl labai svarbu, kad valdančioji koalicija aiškiai įvardintų savo viziją, kokius Lietuvos interesus ketina ginti ir kokią valstybės ateitį nori kurti.  Nes priešingu atveju – sunku tikėtis, kad  slaptieji pokalbiai vyksta mūsų naudai.

Read Full Post »

Naujajai (senajai) energetikos komandai – mažesnės kainos nė motais?

Pastarosiomis dienomis pasirodė dvi naujienos energetikos sektoriuje, kurias vienu kartu verta aptarti pirmiausiai dėl to, kad jų poveikį neišvengiamai pajus kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Naujasis LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kreipėsi į Vyriausybę siūlydamas “apsvarstyti paskelbtų angliavandenilių (skalūninių dujų) išteklių naudojimo konkursų ištekliams žvalgyti ir išgauti tikslingumą“, o į strateginius postus, formuojant ir įgyvendinant energetikos politiką, paskirti (nors ministrė ir išsigynė savo parašu tai patvirtinusi) du „nomenklatūrininkai”. Tai Visagino atominės elektrinės valdybos nariais šviežiai tapę buvęs „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius, LEO LT Valdybos pirmininkas Rymantas Juozaitis, jau iki šiol iš energetikos sukaupęs milijonus, ir naujasis energetikos viceministras – R.Juozaičiui juos iš ES paramos padėjęs susikrauti buvęs Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius bei į VTEK nemalonę dėl su „Vilniaus energija“ susijusių interesų patekęs Algimantas Zaremba.

Vakar taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog Seimo Aplinkos komiteto kreipimasis dėl skalūninių dujų galėjo būti įtakotas vieno iš komiteto narių glaudaus ryšio su rusiškų dujų tiekėjais, kurie, beje, visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis šių dujų kainomis vartotojams.

Čia norėtųsi priminti ne tik atsakomybę vartotojams, kurie per rinkimus maloninti pažadais apie lengvesnį gyvenimą, bet ir tai, kad vienas iš ES energetikos politikos tikslų – užtikrinti, jog visoje Europos Sąjungoje vartotojai turėtų kuo didesnį energijos šaltinių pasirinkimą, ir kad tarp tiekėjų – būtina konkurencija, taip užtikrinant mažesnes galutines išteklių kainas. Europos Parlamentas praėjusių metų lapkričio 21 d. rezoliucijoje dėl ekonominių skalūnų dujų gavybos Europos Sąjungoje aspektų taip pat yra pažymėjęs, jog  dujų rinkai tampant vis labiau pasauline, skalūnų dujų gavybos plėtra didins pasaulinę dujų konkurenciją. Taigi, skalūnų dujos padės sustiprinti klientų padėtį dujų tiekėjų atžvilgiu, todėl tai turėtų paskatinti kainų mažėjimą.

Naujieji VAE Valdybos nariai jau yra pademonstravę savo „rūpestį“ vartotojais. Vilniečiai puikiai atsimena praėjusį šildymo sezoną ir „Vilniaus energijos“ (iš kurios į Energetikos ministeriją ir atkeliavo A.Zaremba) manipuliacijas skaitiklių parodymais. Gyventojai spėjo pajusti ir įmonės, kurios akcininku (dar iki šio pirmadienio) buvo R.Juozaitis, ES lėšomis modernizuoto Vievio šilumos ūkio (kuriam šiluma dabar tiekiama iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose) “naudą”: po modernizavimo Vievio gyventojai už šilumą mokėjo dvigubai brangiau nei elektrėniškiai, nors šilumos šaltinis – ta pati rusiškomis dujomis mintanti elektrinė. Žodžiu, abi įmonės vartotojams gerai žinomos ir pagarsėjusios tuo, kad įsivėlė į nesibaigiančius ginčus dėl šilumos tiekimo kainų nustatymo.

Tad matant į valdžią ateinančius šiuos naujuosius (senuosius) energetikos veidus, ir žinant jų verslo interesus, kyla pagrįstų abejonių, ar per ateinančius 4 metus Lietuva bent kiek priartės prie vieningos ES energetikos politikos, laisvos konkurencijos ir mažesnių dujų bei elektros kainų vartotojams. Nesinorėtų, kad belaukiant kol bus tesėti rinkimų pažadai, viskas dėliotųsi kaip patarlėje, kad akių neatvėrus, teks atvert kišenę.

Read Full Post »

Savaitė EP: nuo reikšmingų sukakčių iki energetikos

Prabėgusią savaitę posėdžiavome Strasbūre. Atrodo, ką tik pradėjau darbą Europos Parlamente, bet iš tiesų, ši plenarinė sesija žymėjo jau ketvirtojo darbo sezono pradžią.

Simboliška, tačiau pirmomis sesijos dienomis kaip tik sukako 60 metų nuo pirmosios Europos Tarybos susirinkimo Liuksemburge. 1952 m. rugsėjo 8–10 dienomis Liuksemburge vykęs Tarybos posėdis buvo dabartinės ES Tarybos pirmtakės Europos anglių ir plieno bendrijos Specialiosios ministrų tarybos posėdis. Tuo metu posėdžiaudavo tik šešios valstybės narės steigėjos: Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Persikeliant į šiandienos Sąjungą – Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso savo metinį pranešimą skaitė jau 27 valstybių atstovams Europos Parlamente.

Ekonominis Europos valstybių bendradarbiavimas ir integracija, principai, davę pradžią ES, nemenkiau aktualūs ir šiandien. J. M. Barroso metinėje kalboje pabrėžė, kad būtina siekti tautinės valstybių federacijos, su dar glaudesne  ekonomine ir monetarine integracija, o ne kurti vieną supervalstybę.

Ne tik Komisijos pirmininko kalba skatino mintį apie “energetinę savaitę“, kupiną energetinių temų: pritarėme energijos vartojimo efektyvumo direktyvai, įpareigojančiai renovuoti vyriausybinius pastatus, o energetikos įmones – diegti energijos taupymo sistemas. Antra vertus, kalbėdama plenariniame posėdyje, pabrėžiau, kad trūksta griežtesnių energijos efektyvumo tikslų įvardijimo, be kurių nerealu tikėtis pasiekti aukštesnių taupymo standartų. Efektyvus energijos vartojimas prisideda ne tik prie kovos su klimato kaita bei aplinkos išsaugojimo, bet ir kuria naudą visai Europos Sąjungos ekonomikai, apie kurios siekį tiek daug kalbamą visų ES viršūnių pasisakymuose.

Ketvirtadienį patvirtinome dokumentą, nustatantį tarpvyriausybinį valstybių narių ir trečiųjų šalių energetikos susitarimų mechanizmą. Šiuo dokumentu įpareigojamos valstybės teikti informaciją EK, jei susitaria su trečiosiomis valstybės dėl energijos tiekimo. Itin akivaizdus pavyzdys – EK pradėtas tyrimas dėl dujų įmonės Gazprom, kurio laukėme jau ne vienerius metus.

Aišku, ne vien energetiniais klausimais buvo gausi sesijos darbotvarkė – aptartas ir galvijų žymėjimas, galimai veikę CŽV kalėjimai, žemės ūkio finansavimo schemos, farmakologinis budrumas, ES išorės reikalai, padėtis Rusijoje ir žmogaus teisių pažeidimo, ypatingai grupės „Pussy Riot“, atvejai, taip pat situacija Azerbaidžane bei Sirijoje. Tylos minute pagerbėme rugsėjo 11-osios aukas. Liūdna konstatuoti, kad būtent šiomis dienomis atakos Libijoje metu žuvo JAV ambasadorius, o posėdžiaudami EP delegacijos su Valstijomis susitikime, girdėjome ne vieną užuojautą ir perspėjimą apie beprasidedančius veiksmus prieš JAV Jemene.

Eidama iš susitikimo į susitikimą, bendravau tiek su latviškos (kurių negaliu nepagirt už greitą reakciją, domėjimąsi, nuolatinį darbo Parlamente nušvietimą), tiek ir su lietuviškos žiniasklaidos atstovais. Ypač smagiai kalbėjomės su labai jauna, entuziastinga žurnaliste iš radijo stoties„Laisvoji banga“.

Neapsiėjusi be netikėtumų oro uoste Frankfurte, kai vos jame nelikau nakvoti, savaitės pabaigoje dalyvavau Energetikos ministerijos konferencijoje apie Baltijos regiono energetikos rinkas. Išskirtinio svečio teisėmis dalyvavęs eurokomisaras G. Oettinger pabrėžė, kad atėjo laikas užkirsti kelią principui “skaldyk ir valdyk“, o panašus dujų kainų lygis privalo būti visose ES šalyse, be itin žymių nuokrypių. Panašiai Komisijoje už energetiką atsakingas komisaras kalbėjo ir būdamas Strasbūre, klausymų-atsakymų valandoje.

Belieka tikėtis, kad komisaro žodžiams lemta pildytis, nepaisant, jog vis dar neaišku, kokia ateitis laukia „nedraugiškų“ Lietuvos kaimynių statomų elektrinių. Iš savo pusės galiu pažadėti, kad šį klausimą kėliau ir kelsiu Europos Parlamente!

Read Full Post »

Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencijai (RIO+20) artėjant

Europos Sąjunga stengiasi pirmauti pasaulinėje kovoje už biologinės įvairovės išsaugojimą, tvarų vystymąsi. Jungtinių Tautų organizuojamose konferencijose būtent ES valstybės dažnai yra užsibrėžusios ambicingiausių tikslų. Deja, tiek dėl tebeegzistuojančių skirtumų tarp kai kurių valstybių, tiek dėl noro lyderiauti vieniems, ne visuomet pavyksta turėti bendrą visos ES poziciją. Štai ir šioje plenarinėje sesijoje svarstėme, kokia turėtų būti ES pozicija ir pagrindiniai tikslai vykstant į Rio de Žaneire įvyksiančią Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferenciją (Rio+20 aukščiausiojo lygio susitikimą).

Atrodo, didelių nesutarimų nebūtų kilę, jei ne vienas „bet“. Dažnai ruošiant vieną ar kitą dokumentą, į jį bandoma įtraukti ne visai su aptariamu reikalu susijusių dalykų. Panašiai buvo ir šį kartą. Rezoliucija dėl tvaraus vystymosi buvo pradėta ruošti dar vasarą, ją rengė iš įvairių politinių frakcijų atstovų sudaryta darbo grupė. Tuo tarpu atėjus rudeniui apsižiūrėta, jog kažkieno iniciatyva įją įtraukta nuostata, jog Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į Fukušimoje įvykusią katastrofą, ragina laipsniškai uždaryti veikiančias branduolines jėgaines ir nepritaria naujų branduolinių jėgainių statybai. Taip, ši energijos rūšis vertinama nevienareikšmiškai, ji gali būti pavojinga, tačiau esamomis sąlygomis jos atsisakymas pasauliui ir ES reikštų visų pirma išmetamo CO2 kiekio padidėjimą (kad ir kaip pritariu energetikai iš atsinaujinančių išteklių, suprantu, jog šiuo metu nei vėjo, nei biomasės elektra nepajėgios visiškai pakeisti „tradicinės“). Be to, toks atsisakymas visiškai negaliotų už ES ribų – ten abejotino saugumo atominės elektrinės veiktų kaip veikusios. Kaip taikliai buvo pastebėta mūsų politinės frakcijos posėdyje, Vokietija (būtent jos atstovai buvo tarp labiausiai norinčių uždrausti atominę energetiką Europos Sąjungoje) veidmainiauja, ragindama Europos Sąjungoje atsisakyti AE, tuo tarpu pati būdama pasiryžusi pirkti elektrą iš už ES esančių nesaugių jėgainių.

Taigi diskusija dėl tvaraus vystymosi virto principiniu Prancūzijos ir Lenkijos atstovų mūšiu už atominės energetikos išsaugojimą. Mano kolegos iš minėtų šalių pagrasino, jog blokuos visos rezoliucijos priėmimą, jei iš projekto nebus išbraukta minėta nuostata. Vis tik balsavimo metu Europos Parlamentas pritarė švelnesnei pataisai, kuria sakoma, jog neabejotinai būtina Europos Sąjungoje užtikrinti aukščiausią branduolinės saugos lygį ir šiuos reikalavimus remti tarptautiniu lygmeniu.

Read Full Post »

Už dujas mokėsime brangiausiai pasaulyje, kol būsime „energetine sala“

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje viena dažniausiai linksniuojamų temų tapo Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Kad diskusija nėra tuščia rodo ir tai, jog į ją įsijungė ne tik Lietuvos politikai, verslo atstovai, bet ir jaunimo organizacijos. Dar daugiau – diskusija energetinės nepriklausomybės klausimu aršiai vyksta ir Europos Sąjungos institucijų koridoriuose. Nenorą užleisti pozicijas monopolistams iš Rytų demonstruoja garsiai nuskambėjęs ES trečiojo energetikos paketo priėmimas (atskiriantis dujų tiekimą nuo perdavimo) ir visai šviežias bei dėmesio vertas įvykis – Europos Komisijos sprendimas neduoti leidimo „Gazprom“ pirkti vienos didžiausių Europos dujų biržos – „Central European Gas Hub“ (CEGH).

Šie veiksmai liudija, kad Europa labai realistiškai ir pragmatiškai vertina rizikas, susijusias su energetine nepriklausomybe ir jos praradimu. Reikia tikėtis, tokio mąstymo nepritrūks ir Lietuvos politikams, juolab jų laukia rimti išbandymai – dar šį mėnesį Seimas turėtų svarstyti Lietuvos Nacionalinės energetikos strategiją, Gamtinių dujų ir Elektros energetikos įstatymus.

Šiame kontekste kiek keistai atrodo pamąstymai apie tai, kad energetinė nepriklausomybė esą negalima nei forma, nei turiniu. Taip, reikia sutikti, jog šiuolaikiniame pasaulyje jokia nepriklausomybė nebėra įmanoma grynuoju pavidalu. Tačiau kalbėdami apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, turime omeny galimybę patiems pasigaminti pakankamai energijos mažiausiomis kainomis, o trūkstamą kiekį importuoti iš kelių, bet ne iš vieno šaltinio. Štai ir visa esmė. Socialdemokratų valdymo metu to vieno šaltinio, šiuo atveju „Gazprom“, įtaka buvo tik sustiprinta, nes privatizuojant „Lietuvos dujas“ jam buvo atiduoti ir magistraliniai dujotiekiai. Iš dalinės priklausomybės perėjome į visišką priklausomybę, kuri reiškia didžiules kainas. Dabar metas tą priklausomybę, o tuo pačiu ir kainas mažinti. Tai ir daroma.

Energetinė priklausomybė – ne vienos Lietuvos bėda. Kitos šalys taip pat kreipia ypatingą dėmesį šiai problemai spręsti – juk ji tolygi politinei priklausomybei. Nenoras matyti šios problemos, jos neigimas ar bandymas prisidengti gerų kaimynystės santykių išsaugojimu gali būti paaiškinamas tik stipriu suinteresuotumu ir asmeninių interesų viršenybe prieš valstybės interesus.

Nors 20 metų būdama nepriklausoma valstybė, Lietuva energetine prasme vis dar tebėra Sovietų Sąjungos dalis. Lietuvos situacija yra viena nepalankiausių ES – esame „energetinė sala“, neturinti jokių jungčių su kitomis ES valstybėmis. Būtent dėl to už dujas mokame brangiausiai pasaulyje, o su tuo susijusios šildymo ir elektros energijos kainos tampa nepakeliama našta daugeliui šalies gyventojų.

Naujojoje Lietuvos nacionalinės energetikos strategijoje nurodoma ilgalaikė kryptis ir išdėstyti prioritetiniai projektai yra būtini, siekiant energetinės nepriklausomybės didinimo ir konkurencijos įvedimo. Neabejoju, kad ilgainiui jie teigiamai paveiks ir energijos kainas vartotojams. Europos Komisija remia Lietuvos pastangas, tą viešai ne kartą išsakė jos Pirmininkas J. M. Barroso. Vertinant trumpuoju laikotarpiu, suskystintų gamtinių dujų terminalas šiuo metu yra bene vienintelis ir greičiausias būdas Lietuvai sukurti galimybę diversifikuoti gamtinių dujų tiekimo šaltinius.

Svarbu žinoti, kad Lietuvos prisijungimas prie ES sistemos yra reikalingas ne tik pačiai Lietuvai, jos žmonėms, bet ir visai Europos Sąjungai (ES). ES jau daug metų nuosekliai dirba kurdama bendrąją ES energetikos politiką ir bendrąją energijos rinką ir šalindama kliūtis jai susikurti. Europos Vadovų tarybos, vykusios 2011 m. vasario mėnesį, išvadose nustatytas tikslas, kad iki 2015 m. ES turi nebelikti energetikos salų. Šį tikslą, kaip vieną iš prioritetų, išskiria ir šiuo metu ES pirmininkaujanti Vengrija bei po jos pirmininkausianti Lenkija. Tai taip pat patvirtina Lietuvos išsikeltų uždavinių reikšmę visos ES lygiu. Tik pašalinę Lietuvą iš energetinių salų žemėlapių ir užtikrinę efektyvią konkurenciją energetikos sektoriuje, galėsime jaustis energetiškai nepriklausomi.

Read Full Post »

Prabėgusi savaitė EP ir pavasarėjanti Lietuva

Nors bene daugiausiai minčių ir nuotaikų kelia šios savaitės pabaigoje vykusi tvarkymosi akcija “Darom 2011“, tačiau trumpai norėtųsi žvilgtelėti atgal į darbo Europos Parlamento komitetuose savaitę bei Demokratijų bendrijos, kuriai nuo 2009 m. iki 2011 pirmininkauja Lietuva, susitikimą Briuselyje.

Pirmininkavimo Demokratijų bendrijai estafetę iš Lietuvos perims Mongolija

Demokratijų bendrija – tai tarpvyriausybinė struktūra, kurios veikloje dalyvauja daugiau kaip 100 demokratiją sukūrusių bei ją kuriančių valstybių. Jos tikslas – pasauliniu mastu stiprinti ir gilinti demokratijos normas ir praktikas. Demokratijų bendrijos veikla remiasi Jungtinių Tautų chartija ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Daugiausiai dėmesio praėjusio pirmadienio susitikime – skirta įvykiams Šiaurės Afrikoje ir visame Arabų pasaulyje. Taip pat aptarta ir istorinės atminties tema, svarstyta apie galimybę steigti darbo grupę dėl istorijų sutaikinimo.   Taip pat kalbėta bendrai apie ES kaimynystę, pati išsakiau nuomonę, kad dėmesys istorinėms patirtims ir atminčiai – labai svarbus. Taip pat laikausi pozicijos, jog ES kaimynystės politika turi būti subalansuota, nes šiuo metu visų mūsų dėmesys krypsta į šiaurės Afriką, tuo tarpu Rytų kaimynystė lieka  tarsi  primiršta.

Šiais metais Lietuva baigia pirmininkauti Demokratijų bendrijai ir perduoda  estafetę Mongolijai. Telieka tikėtis, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu kelti siekiai stiprinti Demokratijų bendrijos vaidmenį įtvirtinant demokratines vertybes, žmogaus teises, teisės viršenybę, ir toliau skatins vieningą bendrijos šalių požiūrį į grėsmes demokratijai.

EP Aplinkos komitete – energetikos, atliekų tvarkymo strategijos aktualijos

Taip pat pirmadienį prasidėjo ir intensyvus darbas Europos Parlamento ENVI komitete, kur energijos efektyvumo, branduolinio saugumo klausimai aptarti su Komisaru G.Oettingeriu.

Artėjant tvarkymosi akcijai Lietuvoje, Briuselyje dar kartą permąstyti Lietuvos situaciją su atliekomis teko keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija dėl ES atliekų tvarkymo strategijos. Taigi, pripažinta, kad situacija nėra paprasta visoje ES, nes atskirose valstybėse padidėjo atliekų kiekiai, nesugebama sumažinti bendrų atliekų apimčių.

Vidutiniškai vienam namų ūkiui ES tenka apie 500 kg atliekų  per metus, nors atskirose valstybėse šis kiekis siekia net 800 kg. Ypatingai daug informacijos, kokia Lietuvos situacija, galėtų suteikti ir vienas skaičius: ES sumažino atliekų, šalinamų į sąvartynus kiekį nuo 65 proc. iki 45%, tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar šaliname į sąvartynus apie 96 procentus atliekų!!!

Taip pat akcentuota ir gyventojų švietimo svarba. Šį klausimą Lietuvoje tiek viešai, tiek Aplinkos ministerijos atstovams esu akcentavusi ne kartą, tačiau, deja, dar vis nesugebame arba nenorime suprasti, jog tinkamai neinformuojant žmonių ir neparodant atliekų tvarkymo naudos, rezultato nepasieksime. Šiandieninės atliekų tvarkymo švietimui taikomos priemonės Lietuvoje tikrai yra nepakankamos ir greičiau imitacinės, o ne orientuotos į rezultatą.

O tuo tarpu visa ES susirūpinusi, kaip įgyvendinti pagrindinius iššūkius, jog būtų suprasta, kad atliekos – tai ištekliai, kurie turi būti tinkamai tvarkomi ir perdirbimo metu gali ir turi tapti žaliavomis.

Lietuvoje. Šilti susitikimai ir švarinimosi akcija Kėdainiuose

Vos grįžusi į Lietuvą, ketvirtadienį skubėjau į  Kauno menininku namus, kur kartu su bendramoksliais minėjome savo fortepijono mokytojos Rymantės Šerkšnytės, išugdžiusios daugiau nei pusšimtį garsių muzikų, jubiliejų. Aš pati šiai mokytojai esu dėkinga ne vien už muzikines žinias ar įgūdžius, bet ir už tai, kad ji plataus požiūrio žmogus, kad pamokose darbas ir kalbos sukdavosi ne vien apie muziką, bet ir apie  pasaulio ir Lietuvos istoriją, realijas, meną.

Na o šeštadienį, kaip ir įprasta kasmet – prisijungiau prie tvarkymosi akcijos “DAROM“ – šįkart Kėdainiuose, krašte, kuriame gyveno seneliai (pernai – tvarkiausi kartu su rumšiškiečiais, savo tėviškėje). Aplinką tvarkėme pačiame mieste, Smilgos upelio slėnyje. Kartu su sūnėnais prisijungėme prie susirinkusių tvarkytis, o bendras darbas, rūpestis ir gera nuotaika tik sustiprino įsitikinimą, kad tokios geros iniciatyvos ne tik gražina mūsų kraštą, bet ir skatina bendruomeniškumą, kitokį, gražesnį požiūrį į bendravimą bei buvimą drauge.

Read Full Post »

Europos Parlamente ir toliau kelsime branduolinės grėsmės prie ES sienų klausimą

Šiandien vykusiame balsavime Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre nei viena iš politinių grupių teiktų rezoliucijų kaip ir bendrosios Europos Parlamento  rezoliucijos  „Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje“ projektas nebuvo patvirtintas.

Jungtinis politinių grupių rezoliucijos tekstas buvo daugialypis, apimantis daug klausimų, susijusių su branduolinės energetikos plėtra ateityje. Galutiniame projekte buvo siekta įtraukti nuostatas dėl naujų jėgainių moratoriumo, skubaus perėjimo nuo branduolinės energetikos prie kitų energijos rūšių. Branduolinę energetiką vystančių valstybių atstovai nepalaikė gana radikalių idėjų.

Europos Vadovų Taryba kovo mėnesio susitikime nusprendė, kad branduolinių jėgainių testavimas nepalankiausiomis sąlygomis  būtų taikomas ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pastatytoms bei planuojamoms statyti už ES ribų, kaimyninėse valstybėse.

Tačiau gaila, kad nepriėmus rezoliucijos, nebeliko ir Lietuvai svarbių punktų, kuriuos į rezoliucijų tekstus bendromis pastangomis pavyko įtraukti skirtingoms politinėms grupėms priklausantiems Lietuvos atstovams EP (EPP, SD, ALDE), liečiančių Baltarusijos ir Kaliningrado atominių klausimą, bei ES vaidmenį siekiant, kad minėtos valstybės laikytųsi aukštų aplinkosauginių ir branduolinės saugos standartų nuo pat šių projektų vystymo pradžios.

„Šios rezoliucijos rengimas parodė, kad Lietuvos atstovai gali susivienyti bendram reikalui, klausimui, kuris aktualus visiems Lietuvos piliečiams. Europos Parlamentui nepriėmus rezoliucijos, nenuleisime rankų ir jau dabar rengiame naujas iniciatyvas, kuriomis atkreipsime Europos Sąjungos dėmesį į grėsmes, kylančias prie Lietuvos ir tuo pačiu ES išorinių sienų“, – teigia viena iš Lietuvos atstovų Europos Parlamente bendros iniciatyvos koordinatorių EP narė R. Morkūnaitė.

R. Morkūnaitės nuotr.

Read Full Post »

Apie šios savaitės darbus ir atominį saugumą

Savaitgalis Lietuvoje baigėsi – vėl pakeliui į Strasbūrą, kuris, kaip paprastai būna dar greitesnis, intensyvesnis nei Briuselis. Ilgos dienos ir kupina darbotvarkė labai dažnai sudaro įspūdį, kad per vieną dieną praeina bent kelios, ir vakare, prisiminus rytą, atrodo, kad visa tai buvo užvakar.

Rytoj atvyksta lankytojų grupė iš Lietuvos, trečiadienį – spaudos konferencija dėl aplinkos tvarkymo akcijos DAROM (Parlamente esame parengę deklaraciją, kad DAROM iniciatyva taptų pasauliniu, ar bent Europiniu reiškiniu).

Šios sesijos klausimai: žuvininkystės politika, diskusijos apie bendrąją ES rinką, ES kaimynystės politika, Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadų aptarimas. Tiesiogiai su Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto darbotvarke susijęs klausimas  – balsavimas dėl Komisijos pasiūlyto reglamento projekto dėl leidimo vartoti ir nesutikimo leisti vartoti tam tikrus teiginius apie maisto produktų sveikumą – susirgimo rizikos mažinimą ir vaikų vystymąsi bei sveikatą. Balsuosime dėl to, ar leisti (tiksliau, neleisti) teigti, jog dirbtinai susintetinta OMEGA 3 riebalų rūgštis skatina kūdikių vystymąsi.

Na ir vienas svarbesnių klausimų Lietuvai – diskusijos branduolinės energetikos tema – kokias pamokas turime išmokti po Japonijos atominės elektrinės katastrofos. Diskusijos vyks trečiadienį, o debatus turėtų sekti rezoliucija. EPP rezoliucijai Lietuvos delegacija pateikė keletą esminių pasiūlymų dėl trečiųjų šalių atsakomybės ir griežtų branduolinio saugumo standartų taikymo planuojamose atominėse prie ES sienų (šiuo atveju – elektrinės Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje).

Šis klausimas yra vienas iš tų, dėl kurio sutampa daugelio Lietuvos Europos Parlamento narių pozicijos, nepriklausomai nuo politinės grupės. Džiaugiuosi, kad kai kreipiausi į visus Lietuvos parlamentarus su pasiūlymu bendradarbiauti, iš daugelio sulaukiau geranoriškų reakcijų. Mano manymu, tai klausimas, kurio iškėlimą ES lygiu pasieksime tik koordinuotu visų Lietuvos atstovų Europos Parlamente veikimu, todėl tikiuosi, kad šis bendras darbas neilgai trukus atneš rezultatų.

Read Full Post »

ES energetikos strategija. Pademonstruotas ambicingas požiūris, tačiau jį dar teks “sutvirtinti” veiksmais

Tik ką Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai dėl Europos Komisijos siūlomos naujos ES energetikos strategijos 2011-2020 m. Po vakar vakaro svarstymų ir šiandienos balsavimo  – būtų sunku nepaminėti, kad tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje akcentuojame tuos pačius pagrindinius dalykus: energetinį saugumą, šiltnamio dujų išlakų mažinimą, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą.

Kadangi apie pačią strategiją jau kalbėta nemažai, norisi paminėti keletą svarbių aspektų. Vienas tokių – tai, jog Europos Parlamento rezoliucijoje pabrėžiama, kad energetiniai tinklai, “net jei jie komercinio pobūdžio“, turėtų būti reglamentuojami skaidriais tarpvalstybiniais susitarimais, nepažeidžiančiais valstybių narių interesų. Tai ypatingai svarbus ir taiklus pastebėjimas šiuo metu, sėkmingai kelią skinantis kai kurių valstybių dvišaliams susitarimams ir vykdomiems projektams – tokiems kaip dujotiekis „Nord Stream“, kurie kelia nepasitikėjimą ne vien aplinkosauginiu aspektu, bet ir bendro solidarumo principu – susitaria dvi valstybės, viena kurių – ES narė, o į ES Sutartyse deklaruojamą valstybių narių solidarumo principą iš esmės numojama ranka.

Išorės vamzdynai ir kiti energetikos tinklai, patenkantys į ES teritoriją, neabejotinai turi būti reglamentuojami tik skaidriais susitarimais, sudarytais griežtai laikantis ES teisės principų.

Esu įsitikinus, kad tokiems vamzdynams turėtų būti taikomos ES vidaus rinkos taisyklės, įskaitant ir reglamentuojančias trečiosios šalies patekimą į rinką. Jei jau siekiame įtvirtinti vieningos energetikos politikos įgyvendinimą ir norime, kad ES būtų didis pasaulinis žaidėjas, tai šių principų laikykimės visur – ypač kalbėdami su visomis (be išimčių) trečiosiomis šalimis, ir turėdami jų atžvilgiu griežtą poziciją.

Yra keletas dalykų, kuriuos išties malonu pastebėti – artėjant Kankūno deryboms dėl klimato kaitos stabdymo, ES institucijos apie energetiką ir aplinkosaugą ima mąstyti kompleksiškai – energetikos strategijoje minimi CO2 mažinimo, energijos efektyvumo didinimo ir platesnio atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo tikslai.

Pirmiausia tokie pokyčiai leidžia tikėtis, kad po Kopenhagos fiasko, Europos Sąjungai atstovausianti delegacija išties nusiteikusi veikti labiau koordinuotai ir strategiškai. Kas svarbiausia – siekis mažinti iškastinio kuro naudojimą, didinant atsinaujinančių išteklių dalį, tampa panašus į norą realiai įgyvendinti 20-20-20 tikslus, jog iki 2020 m. pasiektume, kad ne mažiau kaip 20 proc. energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių išteklių (Lietuvos įsipareigojimas – ne mažiau 23 proc.). Valstybėms narėms paskata aktyviau veikti šioje srityje neabejotinai yra ir Europos Komisijos ketinimas paramą atsinaujinantiems teikti ne unifikuotai, o atsižvelgiant į kiekvienos valstybės geografinę, ekonominę padėtį bei ligšiolinę atsinaujinančių išteklių panaudojimo patirtį.

Aišku, pabaigti šį pamąstymą teks žvilgsniu į ateitį, kuris labai dažnas priėmus panašius dokumentus – tuo, kad ES institucijų pagaliau pademonstruotas požiūris į energetikos ir aplinkos politikos tarpusavio priklausomybę, turėtų būti grindžiamas ir realiais veiksmais: tiek remdami atsinaujinančius išteklius, tiek energetikos projektus apskritai, turime rūpintis aplinka ir tvaria plėtra.

Read Full Post »

Apie skaidrumą ir konkurenciją ES dujų rinkoje. Kokių intencijų (ir noro) turi Europos Komisija?

Nors skelbiama apie vieningos ES dujų rinkos sukūrimą, yra valstybių narių, kuriose tas pats trečiosios šalies subjektas (bendrovė „Gazprom“), užimantis iš esmės monopolinę padėtį dujų rinkoje, tiesiogiai arba per tarpininkus valdo tiek dujų tiekimo, tiek perdavimo bei paskirstymo tinklus.

Ši padėtis daro neigiamą įtaką minėtųjų valstybių sutartims su dujų tiekėjais ir dažnai lemia nepalankias dujų kainas galutiniams vartotojams. Europos komisaro J.Almunios, atsakingo už konkurenciją, pasiteiravau, kaip Komisija planuoja užtikrinti skaidrumą ir konkurenciją ES energetikos rinkoje. Ar, siekdama išvengti kainų iškraipymo, EK ketina padėti valstybėms, didžiąja dalimi priklausomoms nuo vieno išorės tiekėjo, derybose dėl dujų kainų? Taip pat teiravausi apie Komisijos planus nagrinėti klausimą, ar „Gazprom“ dominavimas atskirose valstybėse narėse, neiškreipia konkurencijos bendroje ES dujų rinkoje taisyklių ir ar tai nesudaro galimybių bendrovei „Gazprom“ piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje?

Deja, kaip ir daugeliu kitų atvejų, Komisija atsakydama į šį klausimą, pasirinko lengviausią kelią – cituoti teisės aktus, tačiau iš esmės nepasakyti nieko. Tiksliau, pasakyti, jog nors vieninga dujų rinka ir kuriama, šiuo momentu Komisija neturi intencijų (ar noro?) imtis aktyvių veiksmų užtikrinant skaidrumą ir tinkamą esamų dujų rinkos žaidėjų priežiūrą. Tokia pozicija išties liūdina, ypač prisimenant aktyvią Europos Komisijos poziciją kitose antimonopolinėse bylose (prisiminkime žymiąją „Microsoft“ bylą), ir tik patvirtina nuomonę/prielaidą, jog dujų rinkose didesnę reikšmę vaidina ne teisė, o „didžioji“ politika, tiksliau, verslas. Dažnai apeinant mažųjų ir nereikšmingų šios politikos žaidėjų, tokių kaip Lietuva, interesus.

Tai ypač aiškiai pamatėme, kuomet buvo priimtas sprendimas tiesti „Nord Stream“ dujotakį Baltijos jūros dugnu. Juk jis, be jau ne sykį aptartų aplinkosauginių grėsmių, Lietuvai reiškia ir galimybę netolimoje ateityje likti prie užsukto neribotam remontui dujų vamzdžio. Tiesa, ir pati Europa, taip aktyviai norinti „alternatyvaus“ dujų tiekimo Baltijos dugnu, gali likti prie suskilusios geldos – jau patys Rusijos atstovai puse lūpų pripažįsta, jog gali neužtekti dujų visiškai užtikrinti „Nord Stream“ poreikius…

Grįžtant prie Europos Komisijos atsakymo, galima jame rasti ir teigiamų pusių. Štai atsakyme pažymima, kad valstybėms narėms, neturinčioms fizinių jungčių su kitomis valstybėmis, arba saistomoms ilgalaikių sutarčių su dujų tiekėju (dauguma atvejų tai – bendrovė „Gazprom“) svarbu užsitikrinti jungiamąsias linijas, kurios padės integruotis į ES energetikos rinką ir naudotis pasirinkimo, kurį rinka teikia vartotojams, privalumais.

Todėl itin svarbu, kad ir toliau Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės aktyviai įgyvendintų dujų jungties tarp šių dviejų valstybių projektą, kad ir kaip tai būtų neparanku „Gazprom“ valdomam privačiam verslui.

Read Full Post »