Lapkričio 26 d. minėjome 110-sias vyskupo Antano Baranausko mirties metines. Ta proga buvau pakviesta į gimtąsias Rumšiškes – dalyvauti minėjime-diskusijoje su gimnazistais apie šio iškilaus rašytojo kūrybinį palikimą, jo asmenybę ir indėlį į lietuvišką kultūrą. Turiu prisipažinti, kad gavus kvietimą iš Rumšiškių vysk. Antano Baranausko gimnazijos atvykti į šį renginį ir kalbėti apie Baranauską, kiek sutrikau. Pamaniau, ką gi aš galiu pasakyti apie jį pasakyti – juk apie jį turi kalbėti literatūros mokytojai, istorikai. Bet tai buvo puiki proga pagalvoti, ką mums reiškia Antanas Baranauskas, kaip jo kūryba ir veikla siejasi su šių dienų aktualijomis.
Taigi, pirmiausiai, galvojant apie Antaną Baranauską, ko gero, kiekvienam pagrindinė asociacija – „Anykščių šilelis“. O šis kūrinys – tai ir lietuvių kalbos grožio bei turtingumo įrodymas, ir gamtos žavesio atskleidimas. Abu dalykai mums šiandiena labai svarbūs. Lietuvių kalba gyvuoja ilgus amžius ir ne kartą patyrė įvairių išbandymų – nuo to, kad kai kurių buvo laikyta nevertinga, negraži ir apskritai – prasta kalba, iki absoliutaus draudimo, kai tie, kurie nešė mums lietuvišką žodį rizikavo savo gyvybe. Vienas žymiausių pasaulio baltistų, kalbininkas, semiotikas prof. Vladimiras Toporovas yra sakęs, kad norint pažinti indoeuropiečių kalbų grupės kalbas (o ją šiandien sudaro daugiau nei 400 pasaulio kalbų, kuriomis kalba apie 3 milijardai žmonių) – nėra kito kelio kaip tik remtis lietuvių kalba. Šiandieną lietuvių kalba yra viena iš 23 oficialių Europos Sąjungos kalbų. Kiekvienas pilietis gali teikti rašytinius klausimus ES institucijoms ir turi teisę atsakymą gauti lietuvių kalba. Vyksta programos, skirtos kultūriniam ir istoriniam vieni kitų pažinimui, tame tarpe atskleidžiant ir kiekvienos ES valstybės kalbos grožį bei ypatumus. Europos Parlamente visi oficialūs posėdžiai yra verčiami į lietuvių kalbą, dokumentus taip pat gauname išverstus į savo gimtąją kalbą.
Kitas svarbus aspektas – gamtos ir žmogaus santykis, Šiandien daug diskutuojame kaip paveikiai kovoti su klimato kaita, kaip pasiekti, kad žmogaus veiklos ir gyvenimo būdo pasekmės būtų kaip įmanoma mažiau destruktyvios gamtai. Leidžiami įstatymai, priimamos direktyvos, reglamentai, bandoma surasti tarptautinį sutarimą. Visgi galvoju, jei kiekvienas turėtumėm tiek jautrumo ir gebėjimo įžvelgti grožį aplink save, kiek jo turėjo Antanas Baranauskas, gal ir politiniame lygmenyje būtų lengviau susitarti.
Dar sykį prisiminus Antano Baranausko biografiją, didžioji diskusijos dalis sukosi apie rašytojo charakterio bruožus, apie tai, ko galėtumėme šiandieną pasimokyti – valios, užsispyrimo, saviugdos, kaip kad – rašytojo praktikuotos tylos valandėlės kiekvieną dieną. Išties, nuo didelio informacijos srauto, gandų, triukšmo iš aplinkos būtų sveika pailsėti, gal ir ramumo daugiau atsirastų. Mane labai pradžiugino gimnazistų požiūris į „Anykščių šilelio“ svarbą, kad tai buvo kaip tautos žadinimas, kad šiandieną šis kūrinys gali būti taip pat aktualus, nes „anksčiau kiti sakydavo, kad esame niekas, dabar patys taip sakom. Reikia mesti tokį požiūrį, juk nuo mūsų pačių visas priklauso“.
Išties, bėgant amžiams nelabai kas keičiasi – taip, technologijos smarkiai juda į priekį, bet žmogaus prigimtis lieka tokia pati. Todėl būtina žinoti istoriją, tada bus lengviau suprasti ir nūdieną.
morkunaite.wordpress.com 