Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Lietuva’

LT-EUPo kelių dienų švęsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viena vertus, dešimt metų – valstybės gyvenime labai trumpas laiko tarpas, kad galėtume daryti toli siekiančias išvadas. Kita vertus, šie dešimt metų – tai beveik pusė mūsų dabartinės Nepriklausomybės gyvenimo, todėl bendras tendencijas įžvelgti jau galime.

Prieš dešimt metų entuziastingai ir beveik vienbalsiai balsavome už Lietuvos tapimą Europos Sąjungos nare, o šiandien taip pat entuziastingai tą pačią Europos Sąjungą kritikuojame.

Kartais ši kritika gal ir pagrįsta (pavyzdžiui, kuomet skaičiuojame, kad ES skiria Lietuvai mažiau paramos, nei kitoms ES valstybėms), kartais – visiškai nepagrįsta (kuomet atsivėrusias sienas ar eurą kaltiname dėl emigracijos iš Lietuvos mastų). Tačiau kritikuodami, ko gero, nė nesusimąstome – juk be ES neturėtume net ir tos paramos, kurią gauname dabar, o norėdami išvažiuoti į kitas Europos valstybes, tebestovėtume ilgose eilėse prie sienų (kaip stovime važiuodami į Baltarusiją ar Rusiją).

Taigi pabandykime įvertinti, ko verta mūsų narystė Europos Sąjungoje. O paprasčiausia vertinti materialia išraiška, tai yra pinigais. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva jau yra gavusi apie 30 milijardų litų paramos. Per artimiausius 6 metus turėtume gauti dar kiek daugiau nei 23 milijardus litų struktūrinės paramos (ir dar beveik tiek pat – paramai žemės ūkiui). Daug tai ar mažai? Spręskime patys – metinis Lietuvos biudžetas be ES paramos sudaro apie 20 milijardų litų. Už ES skiriamas lėšas nuveikta nemažai. Dalimi ES paramos buvo bendrai finansuoti tokie fiziškai apčiuopiami projektai kaip Panevėžio ir Šiaulių arenų, Pasvalio sporto mokyklos, Vilniaus Vakarinio apvažiavimo bei Jakų sankryžos, naujojo Vilniaus Universiteto mokslinės komunikacijos centro statybos. Taip pat – daugiau nei pusės tūkstančio viešosios paskirties pastatų (mokyklų, bibliotekų, ligoninių) renovacija, daugiau nei pusantro šimto vandens ir nuotekų valymo sistemų rekonstrukcija ir plėtra. Kitą ES paramos dalį jaučiame netiesiogiai – parama naujų darbo vietų kūrimui bei įmonių konkurencingumo didinimui, darbuotojų kompetencijos ugdymui, sveikatos ir švietimo paslaugų tobulinimui, kultūros paveldo išsaugojimui.

Per dešimtį metų iš ES gavome ne tik finansinę paramą. Gavome ir postūmį reformoms. Lietuva, siekdama narystės ES, privalėjo įgyvendinti nemažai struktūrinių reformų ir ženkliai pakeisti savo teisės aktus. Dažnu atveju ES narystės reikalavimai buvo išorinis postūmis reformoms, kurių reikėjo iš planinės ekonomikos besivaduojančiai valstybei, tačiau kurių nebūtume ryžęsi imtis patys vieni. Visų pirma tai rinkos ekonomikos, veikiančios konkurencijos sąlygomis sukūrimas, pasenusio žemės ūkio sektoriaus modernizavimas, reformos aplinkos ir energetikos sektoriuose, teismų ir kitos reformos. Pažiūrėjus į kaimynines valstybes, tebegyvenančias valstybinio reguliavimo ekonomikoje, bent jau man nekyla abejonių, jog pasielgėme teisingai, įgyvendinę tokias griežtas reformas.

Europos Sąjunga daugeliui visų pirma asocijuojasi su galimybe judėti be sienų. Nuo judėjimo laisvės užtikrinimo, beje, prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo pati Europos Sąjunga. Dabar galime laisvai keliauti, dirbti, verslauti, mokytis, ilsėtis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse. Dažnam lietuviui tai atveria praktiškai neribotas galimybes siekti mokslo ar karjeros aukštumų. Net trumpalaikių studijų užsienyje galimybe iki šiol yra pasinaudoję daugiau nei 20 000 buvusių ir esamų studentų iš Lietuvos. Žinoma, su atsidariusiomis sienomis padidėjo ir emigracijos mastai, tačiau neturėtume šios problemos spręsti užsitverdami spygliuotomis tvoromis. Greičiau atvirkščiai – tautiečius į Lietuvą susigrąžinsime diegdami vakarietiškas vadybos ir valdymo sistemas ir keisdami valdininkų požiūrį į žmogų.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo nuogąstaujama, kad Europos Sąjunga suvienodins ar net išnaikins mūsų tautinį tapatumą. Tačiau šiais metais minėdami narystės ES dešimtmetį, jau gerai žinome, kad mūsų tapatybės sklaida priklauso tik nuo mūsų pačių aktyvumo. Dar daugiau, ES lėšomis atkūrėme ne vieną per okupacijos dešimtmečius sunaikinto kultūrinio paveldo objektą, narystė ES ne sutrukdė, o veikiau padėjo įtvirtinti mūsų materialaus ir nematerialaus paveldo tarptautinį pripažinimą. ES yra pavyzdys, kad religinės ir kultūrinės skirtybės, jei jos gerbiamos, nėra kliūtis glaudžiam bendradarbiavimui ir sutarimui. Tokia įvairovė ir jos pažinimas praturtina mus visus.

Kelis pagrindinius uždavinius kelyje į Europą atlikome: įstojome, įgyvendinome reformas, sėkmingai išlaikėme pirmininkavimo ES Tarybai egzaminą. Ar jau viskas? Ne. Nors narystė Europos Sąjungoje formaliai sugrąžino Lietuvą į Europą, dar liko nemažai nuveikti – vienas artimiausių tikslų, link kurio sėkmingai artėjame yra euro įsivedimas. Tačiau kur kas svarbiau yra į Europą atvesti ir mūsų protus, dažnai tebeklaidžiojančius posovietinėje erdvėje. Lietuvos kelią į Europą tiesti turime patys, atmindami, kad tik stiprioje Europoje Lietuva bus saugi.

Reklama

Read Full Post »

Kartais tam tikros situacijos Lietuvoje tampa panašios į absurdiškus ir mažai realistiškus pasakojimus. Sunku pasakyti, kaip atsirado tokie įpročiai, tačiau kiekvienam žmogui, bent daugiau mažiau savo gyvenime besivadovaujančiam pagrindinėmis moralės normomis – tai neabejotinai atrodo keistai. Jausmai, kurie seka po to – labai nemalonūs: tai ir pyktis, ir supratimas, kad esi kvailinamas, ir nepasitikėjimas, nerimas, nusivylimas. Žodžiu, visa tai, kas labai dažnai pastaruoju metu aptariama kaip pagrindiniai skauduliai arba tai, kuo serga mūsų visuomenė. Tokį rūpestį išsako ne tik masių psichologijos specialistai, tačiau pritariamai “liūdi“ ir nemaža dalis politikų. Bet sena patarlė sako: “kaip pasiklosi, taip išmiegosi“.

Šįkart kalbu apie viešuosius pirkimus, kurių pastaraisiais mėnesiais taip kratosi politinės partijos. Tačiau pradžiai – šiek tiek priešistorės: šių metų pradžioje Seimas nusprendė, kad politinės partijos nebegalės būti remiamos juridinių ir fizinių asmenų, o bus finansuojamos iš valstybės. Jei jau taip, tai iš karto tapo aišku, kad jos, kaip ir visi kiti “mirtingieji“ juridiniai asmenys – turės vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, kuriame aiškiai ir lietuviškai sakoma, kad viešasis ar privatus juridinis asmuo yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir jo veikla yra daugiau kaip 50 proc. finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų. Ir tai iki šiol galiojo VISIEMS be išimties – didelėms ir mažoms institucijoms, organizacijoms ar bet kam kitam, kas atitinka šias nuostatas. Ir tikrai buvo nemažai tokių, kuriems – labai nepatogu. Buvo ir daugybė absurdiškų situacijų – ypatingai meno ir kultūros sektoriuje, kuris taip pat buvo priverstas vadovautis  “mažiausios kainos” ir “pigiausios paslaugos“ principu. Nors kiekvienas meno kūrinys, ar jo atlikimas yra unikalus ir svarbiausias čia – profesionalumo aspektas. Tačiau ne – reikėjo ieškoti ir rasti būdų balansuoti toje situacijoje, kad spektakliai, meninės interpretacijos, muzikos kūriniai ar vienetiniai paveikslai būtų perkami tarsi šviežios bulvės. Kultūrininkai skundėsi, tačiau vargiai kam rūpėjo iki šiol, kai pačios politinės partijos suprato išimčių prasmę kai kuriais atvejais.

Visos šios mintys, kurioms radau laiko šiandien, kirbėjo jau seniai, tačiau iki pat pabaigos vis norėjosi tikėti, kad situacija pasisuks kažkaip pozityviai, į gerąją, teisingąją pusę. Tačiau. Vos prieš kelias savaites Seimas priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta netaikyti šio įstatymo nuostatų politinių partijų vykdomiems pirkimams. Pagal tas priimtas pataisas yra įtvirtinama, kad perkančioji organizacija yra viešasis ar privatus juridinis asmuo, išskyrus politines partijas. Nė motais šiems pakeitimams pritarusiems politikams buvo ir tai, kad tokiais pakeitimais būtų pažeidžiama ES direktyva, o Lietuvai galimai būtų taikomos sankcijos.

O labiausiai, aptariant šį klausimą, verta grįžti prie svarstymų, kodėl gi politinės partijos tokios išskirtinės. Neklausiu, kodėl kratosi visuotinai taikomo įstatymo nuostatų iš tikrųjų, nes tai, tikriausiai, labai paprasta ir aišku – kiekvienas iš prigimties nori gyventi paprasčiau, laisviau, mažiau kontroliuojamas. Tačiau visai kas kita – argumentai, pateikiami viešumoje: neva nepakaks administracinių gebėjimų, resursų, viešųjų pirkimų procedūrų laikotarpio neįmanoma suderinti su politinių kampanijų ritmu, baiminamasi politinių konkurentų susidorojimo ir pan. Apie ką mes čia kalbame? Apie tai, kad keliasdešimt, kelis šimtus ar dar ten kiek tūkstančių gaunanti partija negali, negeba, nenori pasisamdyti teisininko, kuris būtų įgalus už tam tikrą valandinį įkainį susidoroti su administraciniais poreikiais įgyvendinant įstatymo reikalavimus? Apie tai, kad pramiegoję meškos miegu nespės surengti viešųjų pirkimų pagal reikiamas procedūras? Juokinga ir kartu baisu, nes jei teisintųsi kas nors kitas, būtų sakoma: nebūkite kaip studentai, kurie rengiasi egzaminui paskutinę naktį arba – jei negalite susidoroti su sąlygomis ir galiojančia tvarka – neimkite valstybinių lėšų. Bet ne. Vis dar gyvename dvigubą gyvenimą, kaip kad buvome išmokę buvusios santvarkos laikais, taikome dvigubus standartus, negebame į situaciją pažiūrėti empatiškai, labai gerai išmanome visas nuostatas, normas ir moralę, esame baisiai griežti, kol kalbame apie jų taikymą kitiems. Tačiau kai pokalbis pasisuka link mūsų – nejučia visas griežtumas išsisklaido ir paaiškėja, kad tupime prie tos pačios, suskeldėjusios geldos.

Pabaigai tenoriu pasakyti, kad, tikiuosi, jog iš Seimo į Prezidentūrą nukeliavęs įstatymas – nesulauks pritarimo. O Seimo nariai – pergalvos savo elgseną dar kartą, juk rinkimai tai čia pat. Po tokių benefisų – gali nebepadėti ir reklaminės kampanijos (nepriklausomai nuo procedūrų, kaip jos bus nupirktos), nes ir šaukštas (o buvo – gerokai daugiau!) deguto gali statinę medaus sugadinti.  O geroji šios situacijos dalis yra tik ta, kad pagaliau kilo rimta diskusija apie tai, kad reikia peržiūrėti viešųjų pirkimų tvarkos taikymą kultūros sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms. Ir puiku, kad diskusija pagaliau pasiekė tą lygmenį, kuriame priimami sprendimai – dar prieš kelias savaites šis klausimas imtas rimtai svarstyti tarpinstituciniu lygiu, apie problematiką ir sprendimų paiešką ėmė kalbėti ir Prezidentė. Tad tikėtina, kad rezultatyvių pokyčių sulauks tie, kam jų labiausiai reikia.

O kolegoms politikams tenoriu palinkėti pavasarinio vėjo, kuris turėtų gerokai pravėdinti užsistovėjusias mąstymo kerteles, kuriomis mėgavosi Džordžo Orvelo “Gyvulių ūkio“ personažai, jog tarp lygių turi būti lygesnių.

Read Full Post »

Šiandien EP plenarinės sesijos metu parlamentarai pritarė rezoliucijai dėl kovos su diabeto epidemija, kurios bendraautore teko būti ir man pačiai, nes neabejoju, kad tai – labai svarbus klausimas nemažai daliai diabetu sergančių europiečių ir jų artimiesiems. Šia problema teko ne kartą domėtis ir Lietuvoje, kalbant apie tai, kokių kovos su diabetu veiksmų imasi mūsų valstybė.

Tikiuosi, kad priėmus rezoliuciją, su išties išsamiais siūlymais, galėsime tikėtis efektyvesnės kovos su diabetu ES lygiu.

Diabeto mastą patvirtino ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja – konstatuota, kad diabetas yra viena iš 4 pagrindinių neužkrečiamų ligų pasaulyje. Skaičiai išties šokiruojantys – 33 mln. sergančiųjų Europos Sąjungoje (10 proc. visų gyventojų), dar 32 mln. – priskiriami rizikos grupei. Mirties atvejų skaičius per metus – taip pat milžiniškas, 325 tūkstančiai.

Ši statistika aiškiai iliustruoja, kad priemonės, kurios buvo taikomos iki šiol – nėra pakankamos ir kad būtina sutelkti bendras sveikatos politiką formuojančių institucijų, mokslininkų, medikų bei nevyriausybinių organizacijų pastangas, kad veiksmai ir taikomos programos leistų tikėtis geresnių rezultatų.

Aišku, kaip ir daugeliu atvejų, taip ir šiuo kartu, skirtingose valstybėse narėse įgyvendinamos programos – labai nelygiavertės. Tačiau daugelyje valstybių narių išlaidos diabeto gydymui sudaro virš 10 proc. visų sveikatos priežiūros išlaidų. Ir taip yra netgi tuomet, kai didžiausia išlaidų našta visgi tenka patiems pacientams ir jų artimiesiems (priklauso nuo valstybės, tačiau neretai tos išlaidos siekia 95 proc. gydymui reikiamų lėšų).

Vakar, besirengiant sprendimo priėmimui – diskutavome apie nuostatas ir žingsnius, kurių imtis būtų labai svarbu. Turint galvoje tai, kad tik imantis išankstinių veiksmų galima laiku užkirsti kelią didesnėms šios ligos komplikacijoms bei bendram diabeto paplitimui, pirmieji žingsniai dėl kurių neabejotinai sutaria visi – tai visuomenės švietimas ir informavimas dėl rizikos faktorių (netinkamas gyvenimo būdas), sveikatinimo programų įdiegimas (raginimas atsisakyti nesveikų kasdienių įpročių, tinkama mityba, fizinis aktyvumas), prevencijos ir patikros programų įgyvendinimas. Taip pat aptartos ir priemonės, kurios padėtų žmonėms, sergantiems diabetu gyventi pilnavertį gyvenimą.

Man pačiai, labiau pasidomėjus šia tema ir pasikalbėjus su sergančiaisiais ar NVO, veikiančiomis šioje srityje, tenka apgailestauti, kad mūsų valstybė, deja, patenka tarp tų ES narių, kuriose kovoti su diabeto epidemija sekasi sunkiai. Lietuvoje ji plinta vis sparčiau, pusė pacientų gydosi neefektyviai, o du trečdaliai sergančiųjų net nežino, kad serga (šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruota per 72 tūkst. diabetu sergančių žmonių, bet, anot specialistų, dar apie 70 tūkst. sergančių šia klastinga liga, bet apie tai nežino). Tokie rezultatai verčia susimąstyti ir pripažinti, kad nors ir esanti Nacionalinė diabeto valdymo strategija -praktiškai neveikia, o diabetu sergančių žmonių švietimui finansavimo neskiriama apskritai. Na taip, ES tokie mes ne vieni. Tačiau kai kalbame apie žmonių sveikatos reikalus, tai, jog nesusidorojame su užduotimi užtikrinti galimybę į sveikesnę kasdienybę ir geresnę gyvenimo kokybę – ypatingai apmaudu ir vilktis ES uodegoje – nesinori.

Taigi, aišku viena – kad ir nacionaliniu, ir ES lygiu veikimas turi būti sutelktas ir koordinuotas. Ir šis veikimas turi būti orientuotas pirmiausia į bazinius – sveikatinimo ir prevencijos veiksmus, kad vėliau netektų milžiniškų lėšų skirti gydymui, o jei jau liga diagnozuojama – kad pacientas mokėtų ją valdyti ir su ja gyventi bei aiškiai suvoktų, jog svarbu ne tik vartoti būtinus vaistus, bet iš esmės keisti visą gyvenimo būdą – deramai maitintis bei didinti fizinį aktyvumą.

Read Full Post »

Kovo 11-osios išvakrėse norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš prieš kelias dienas Europos Parlamente vykusios konferencijos, skirtos SSRS žlugimo 20-mečiui.

Ją organizavo EPP politinė grupė ir R. Šumano fondas. Šioje konferencijoje savo patyrimais ir prisiminimais apie Sovietų Sąjungos griūtį dalininomės įdomiame rate. Man išties garbė būti šalia tokių žmonių kaip buvęs EP pirmininkas J. Buzek, Europos liaudies partijos politinės grupės pirmininkas J. Daul, Latvijos EP narė S. Kalnietė, kuri, gimusi tremtyje, vėliau buvo ne tik Latvijos nepriklausomybės atstatymo smaigalyje, bet ir Latvijos ambasadorė, užsienio reikalų ministrė, komisarė. Daugelio šių ir kitų garbių ir istorijai nusipelniusių žmonių draugija leido vėl suprasti, kokie vis tik esame panašūs, bet ir skirtingi.

Dauguma pranešėjų – jaunieji europarlamentarai iš įvairių šalių (Bulgarijos, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos, Rumunijos). Vieniems tuomet dar nebuvo dešimties, kiti jau buvo paaugliais. O šiandien mes sprendžiam kitokios, nepadalintos Europos problemas. Taigi, pagrindinis klausimas – ką prisimename iš tų dienų ir kaip matome ES ateitį.


Visi pasisakymai nupiešė paveikslą, kuriame atsispindėjo, kaip skirtingai mes suprantame Europos istorinę patirtį. Visiškai natūraliai, dėliodami savo mintis parodėme savo santykį su anuometiniais įvykiais.

Savaime suprantama, kad mano ir kolegų iš Rytų Europos šalių prisiminimai ir kalbėjimo kryptis buvo gana panaši. Tuo tarpu, panašu, kad kolegė italė L. Comi apskritai pirmą kartą dalyvavo tokio pobūdžio diskusijose, o sovietijos specifika jai – tik vadovėlinės istorijos patirtys (ir tai savaime suprantama!). O švedas Ch.Fjelner  – kiek kitoks pavyzdys. Jis pasakojo, kad vaikystėje labai bijojo Sovietų Sąjungos, kad žinojo, kur reikės bėgti slėptis, jei prasidėtų oro antpuolis. O jam paklausus savo brolio, kuris gimęs 1993 m., ko jis bijo, tas atsakė – Goblino. Ir pilnai sutinku, kad švęsti yra tikrai ką – vaikai šiandien bijo literatūrinių personažų, bet ne agresinės santvarkos.

Europos Parlamento konferencijoje apie gyvenimą po Sovietų Sąjungos, pabrėžiau nenuilstamą darbą šviečiant visuomenes, nes istorinės atminties sužadinimas – tai vakcina prieš netoleranciją ir radikalizmą. Na, o žiūrint į priekį – būtina lavinti kalbėjimą vienu balsu, kuris deklaruojamas ES. Bet pasitaiko, kad tik deklaruojamas. Reikia nepamesti solidarumo principo kalbant apie sanglaudos politikos finansavimą, tiesiogines žemės ūkio išmokas, likviduojant sovietinį palikimą – kuo skubiau įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą, siekti integruotos bei efektyvios ES energetikos rinkos kūrimo, energetinių išteklių šaltinių ir tiekimo kelių diversifikavimo.

Malonią šypseną ir tam tikrą bendrumo jausmą sukėlė mūsų su kolege iš Bulgarijos prisiminimai apie saldainius, tiksliau jų nebuvimą vaikystėje. Menu, kai 1992 m. pirmą sykį buvau užsienyje (Prancūzijoje), mane pribloškė saldainių gausa parduotuvės lentynose… Gali pasirodyti, kad požiūris į pokyčius, vykusius prieš 20 metų, labai vartotojiškas, bet iš vaiko perspektyvos tai buvo suvokimas, kad kažkas keičiasi, kad gali būti kitaip. Ir šiandien kalbėdama mintyje, turiu ne tik tuos saldainius ar kitų kasdienių gėrybių gausą iš vaikystės prisiminimų. Kitaip – tai gyventi, kalbėti, kurti ir spręsti patiems, prisiimant atsakomybę ir besirenkant gyvenimo, veiklos, pagaliau, valstybės, kurioje gyveni, kelią.

Reportažas apie vykusią konferenciją Latvijos nacionalinės televizijos “Panoramoje“ [reportažo pradžia 11.30 min.]

Read Full Post »

Lietuva jau antrąkart šiais metais sulaukė savo žvaigždžių valandos. 2011 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. Demokratijų bendrijos ministrų konferencija, Aukšto lygio pasaulio moterų-lyderių susitikimas ir lydintys renginiai į Vilnių sutraukė kelis šimtus politikų, visuomenės veikėjų ir intelektualų iš įvairių pasaulio valstybių.  Gruodžio 6-7 d. Vilnius vėl tapo tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru, kur tomis dienomis vyko Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos susitikimas. Šia proga Lietuvos sostinę jau antrąkart šiais metais aplankė JAV valstybės sekretorė H. Clinton, atvyko 56 ESBO šalių narių ministrai ir aukšti pareigūnai, šalių-partnerių atstovai iš Šiaurės Afrikos valstybių, nevyriausybinio sektoriaus veikėjai, renginį nušvietė beveik 200 akredituotų žurnalistų.

Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui  ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija  – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija,  Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse  –  detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t.y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų  taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m.. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri.  Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys  – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

EP archyvo nuotrauka

Artėjantis pirmininkavimas ES Tarybai – tai ir garbė Lietuvai, bet kartu ir išbandymas. Euroskeptikai arba tie, kurie tiesiog abejoja ilga ES ateitimi, pasakytų, kad tai gali likti vienintelė galimybė Lietuvai įrodyti savo pajėgumą efektyviai vesti 27 Europos narių šeimą per globalinius ir vietinius iššūkius. Ir iš tiesų – kitą kartą ES Tarybai Lietuva turės galimybę pirmininkauti tik po 15 metų.

2013 m. antram pusmečiui ruošiamasi jau dabar – Lietuva pirmininkaus ne tik 9 ES Tarybos formacijoms, kuriose renkasi ministrai. Pasirengti pirmininkavimo išsūkiams, patobulinti derybinius įgūdžius, užmegzti ryšius su būsimais kolegomis iš kitų ES šalių narių į Briuselį siunčiami įvairių sričių specialistai, ministerijų atstovai, kurie vėliau turės pirmininkauti net 260 darbo grupių.  Per Lietuvos pirmininkavimo pusmetį įvyks daugiau nei 3000 susitikimų Briuselyje, kuriuose ES šalių narių atstovai priims visos ES gyvenimą lemiančius sprendimus.

Skandalingai nuaidėjusi pareigūnų komandiruotė į Pietų Korėją, kur vyko JT konvencijos dėl žemės degradacijos (jei konkrečiau – “dykumėjimo”) šalių konferencija, Lietuvoje sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir sarkazmo bangą – “ką jau ten Lietuvai apie dykumas, grynas pinigų švaistymas”.

Tačiau žinant, kad 2013 m. Lietuva bus atsakinga už bendrosios ES pozicijos dėl dykumėjimo problemų parengimą ir jos pristatymą sekančioje konvencijos šalių konferencijoje, komandiruotė neatrodo tokia nepagrįsta. Be šio, Lietuva turės suderinti ES pozicijas ir dar devyniems plataus masto Jungtinių Tautų susitikimams, ir jie – ne visuomet Lietuvai iš pirmo žvilgsnio aktualia tematika.

Jei kalbėtume apie pirmininkavimo kainą, 2012 – 2014 m. iš viso planuojama apie 6 000 su pirmininkavimu ES Tarybai susijusių komandiruočių,  kurios kainuos 16 mln. litų. Seimo prieš keletą dienų priimtu pritarimu visos Lietuvos institucijos veiks pagal patvirtintą planą, kurio įgyvendinimas 2012 – 2014 m. kainuos apie 214 mln. litų.

Nors skaičiai atrodo dideli, tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvos pirmininkavimas bus bene taupiausias ES istorijoje (palyginimui, dabar pirmininkaujanti Lenkija numačiusi išleisti 400 mln. litų). Aišku, ekonominių sunkumų akivaizdoje, daug kas atrodo nepamatuota ar ne itin reikšminga. Man šiame kontekste svarbiausias atrodo kitas dalykas – pačių, į tokius susitikimus vykstančių pareigūnų atsakomybė – kaip įsisavins žinias ir kaip bus pasirengę reprezentuoti mūsų šalį 2013-taisiais. Tik atsakingo darbo ir sėkmės atveju galėsime manyti, kad su pirmininkavimu ES siejami lūkesčiai ne tik pakelti Lietuvos tarptautinį prestižą, didinti šalies žinomumą, bet ir tikėtis teigiamo poveikio šalies ekonomikai, galės būti įgyventinti.

Ir antra vertus, rezultatas galės džiuginti tik tuomet, jei savo valstybėje sulauksime visuomenės bei politinių jėgų pritarimo šiam Lietuvos tikslui įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje kaip brandžiai ES šeimos narei. Sakydama “sulauksime pritarimo” turiu mintyje nuoseklų darbą ir nuoširdžias pastangas pateikti mūsų žmonėms kuo daugiau informacijos tiek apie svarbą, tiek apie artėjančius iššūkius bei rūpesčius, tiek apie tam skiriamas lėšas. Tuomet gal ir pasipiktinimo būtų mažiau.

Neverta net abejoti, kad visiems mums pirmiausiai rūpi mūsų krašto problemos, rūpesčiai ir nepritekliai. Ir niekas nepaneigs – jų yra nemažai, kai kurie jau gerokai įsisenėję ir išties piktina žmones. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad prisijungus prie tarptautinės bendruomenės, Lietuvai atsivėrė galimybės, tačiau kartu su jomis – atkeliavo ir tam tikros pareigos. Žinant, kad ES  – labai aktyvi tarptautinių organizacijų veikėja, tikriausiai nebūtų sąžininga tikėtis, kad prasidėjus pirmininkavimo laikotarpiui, spręs tik Lietuvos klausimus ir bėdas, nors visada pritariu, kad savo kieme susitvarkyti būtina.

Taigi, artėjantį 2013-tųjų antrąjį pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES, drauge su kitomis ES valstybėmis narėmis ir institucijomis teks nelengva užduotis rengti, derinti ir atstovauti bendras ES pozicijas tarptautinių organizacijų susitikimuose visame pasaulyje.

Jau iš dabartinių ES institucijų veiklos aktualijų matyti, kad planuojamoje darbotvarkėje neabejotinai atsiras tokie sudėtingi klausimai kaip energetinio saugumo didinimas, finansinis tvarumas, ekonominis augimas, išorinių sienų kontrolė bei ES ryšiai su kaimynėmis Rytuose, taip pat – Baltijos jūros strategija, galinčios užsitęsti derybos dėl  ES 2014 – 2020 m. biudžeto.

Pastarieji klausimai labai sudėtingi ir “jautrūs”. ES madinga sakyti, kad reikia vadovautis europiniu principu, t.y. atstovauti ne nacionalinius, bet europinius interesus. Akivaizdu ir nenuostabu, kad kiekviena šalis nori staltiesę su pyragais timptelėti į savo pusę. Nereta patirtis tokia: kai ateina laikas diskusijoms ne apie vertybes, o apie pinigus – minėtojo „europinio“ požiūrio kartais lieka gerokai mažiau. Bet tokia realybė ir joje reikia atitinkamai veikti.

Be laukiančios politinės darbotvarkės, reikės gerokai pasukti galvą ir dėl to, kaip išnaudoti ypač ribotus resursus Lietuvos pristatymui, o jei tiksliau – šiek tiek pasvarstykime apie smulkias detales, kurios nemažai prisideda prie bendojo įspūdžio, kuris pasilieka atmintyje.

Kaip žinia, šį pusmetį ES pirmininkauja Lenkija. Derėtų pasakyti, kad šio pirmininkavimo (bent jau viešųjų ryšių pusė) Europos Parlamento bendruomenei tikrai daro įspūdį. Nuo 2009 m. birželio (tiek teko matyti savo akimis) nei viena pirmininkavusi valstybė tiek dėmesio neskyrė savosios valstybės pristatymui Europos Parlamente.

Vos prasidėjus Lenkijos pirmininkavimui – visas Parlamentas buvo apdalintas braškėmis, vėliau obuoliais, pašto dėžutėse EP narių nuolat laukia nemenki rinkiniai ir kitokių Lenkiją prisattančių suvenyrų (rankų gamybos muilo, skarelių ir pan). Jei kas anksčiau nebuvo patyręs, tai dabar tikrai žino, ką lenkai turi: kokius saldėsius, kokius koldūnus, kaip farširuotus šernus, kokius dūdų orkestrus ir pan. Įspūdingas ir pačių lenkų EP narių susitelkimas: kadangi kiekvienas EP narys per kadenciją turi galimybę surengti vieną didelį reprezentacinį renginį Europos Parlamente (koncertas, paroda, vaišės ir pan.), tai panašu, kad visi 50 EP narių iš Lenkijos savo jėgas puikiai konsolidavo – kiekvieną savaitę Parlamente skamba lenkiška muzika, pristatomi menininkai, mokslo pasiekimai, valgiai, kultūra, turizmo galimybės ir pan. Tiesiog atrodo, kad tai lenkų Parlamentas.

Šičia, matyt, verta prisiminti seną posakį, jog mažos dovanėlės – stiprina draugystę. Nežinau, kaip su ta draugyste, bet pasimokyti yra iš ko.

Read Full Post »

Vos prasidėjus šiems metams, Europos Komisija paskelbė valstybių narių atliekų prevencijos ir perdirbimo ataskaitą. Iš šiosios matyti, kad kai kurios valstybės narės išties padarė didelę pažangą. Tačiau taip pat akivaizdu, kad siekiant ilgalaikio tikslo – tapti atliekas perdirbančia visuomene, kuri ne tik vengia atliekų susidarymo, bet ir naudoja jas kaip išteklių, – teks įdėti dar daugiau pastangų.

Europos Komisijos pateikta ataskaita rodo, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo ES vidurkio keliais aspektais: tiek tvarkydama biologiškai skaidžias ir pavojingas atliekas, tiek atliekų “laidojimo” srityje apskritai – Europos Sąjungoje esame antri nuo pabaigos pagal sąvartynuose “sugulančių” atliekų kiekį. Tai patvirtina ir strateginiame plane pateikiami duomenys, kad 2009 m. sąvartynuose vis dar laidojome 90,6 proc. atliekų.

Europos Komisijos ataskaitos paskelbimas beveik sutapo su dar vienu aktualiu įvykiu – 2010 m. gruodžio mėn. 12 dieną baigėsi terminas, kuomet valstybės narės (tarp jų – ir Lietuva) privalėjo į savo teisę perkelti ES Direktyvą dėl atliekų tvarkymo.

Tad šie du įvykiai ir turimi skaičiai – proga pasižvalgyti savo kieme ir pasvarstyti, kodėl taip sunkiai kapanojamės iš atliekų tvarkymo labirinto. Ir besižvalgydami neabejotinai atrasime, kad šioje srityje tikrai yra dalykų, kuriuose sugebame, tačiau yra ir tokių – kurie šiai dienai vis dar atrodo neperkopiamu kalnu.

Taigi, ES Direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę (įgyvendinimą) sudaro du etapai – teisinis bei institucinis. Teisine prasme Lietuva, tikėtina, Europos Komisijai pranešė, kad įgyvendinimas baigtas. Tai, kad mūsų institucijos geba “tinkamai” pateikti ataskaitas ir rodiklius, teko pastebėti ne kartą ir ne tik aplinkosaugos srityje. Tačiau tai tikrai neteikia vilčių ramiai atsipūsti – juk teisiniu įgyvendinimu viskas tik prasideda – sutvarkius teisinę bazę, reikia pasiruošti ir pasiryžti praktiniam įgyvendinimui. Šičia realybę vargiai pavyks pagražinti. O jei pavyktų – tik trumpam.

Tiesa, reikia pripažinti, kad Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, įgyvendinant ES teisės aktus atliekų tvarkymo srityje, užsibrėžta nemažai ambicingų tikslų. Tačiau statistiniai duomenys rodo, kad su praktiniu įgyvendinimu mums sekasi gerokai prasčiau: štai pavyzdžiui, Eurostat 2010 metų duomenimis (už teisingų duomenų pateikimą Eurostatui atsakinga pati valstybė), 2007 metais Lietuvoje perdirbta ar pakartotinai panaudota tik kiek daugiau nei 40 proc. pakuočių atliekų (kai tų metų tikslas – beveik 60 proc.). Tampa dar įdomiau, kad remiantis Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamais 2008 metų duomenimis, savo tikslus įgyvendiname – kuo puikiausiai. Kas tai? Nesusikalbėjimas tarp duomenis teikiančių institucijų, skirtingas duomenų interpretavimas ar nevykęs bandymas pagražinti realią situaciją?

Tačiau trumpam palikime skaičius ir grįžkime į kasdienybę, kurioje vis dažniau kaip išsigelbėjimas iš labirinto ar panacėja atliekų tvarkymo nesėkmėms iškyla atliekų deginimo galimybė.

Daugeliui ir girdėta, ir žinoma, kad siekdami tausoti aplinką turime susirūpinti saikingu vartojimu, antriniu žaliavų panaudojimu. Atliekų vengimą apskritai ir jų perdirbimą, antrinį panaudojimą akcentuoja ir Europos Komisija.

Kitos ES valstybės narės kur kas daugiau atliekų perdirba ar sudegina. Ir net jose susiduriama su atliekų krizėmis (pvz., Italijos Kampanijos regione). Tiesa, deginamos pagal atliekų tvarkymo hierarchiją turi būti tik tos atliekos, kurios negali būti panaudotos antrą kartą ar perdirbtos. Todėl net nusikalstamu galima būtų pavadinti verslininkų vykdomą informacinę kampaniją (bei vietos valdžios veiksmus nereaguojant į ją), kurios metu atliekų deginimas statomas į vieną gretą (ar net iškeliamas aukščiau) už perdirbimą.

ES Aplinkos komisaras Janešas Potočnikas (Janez Potocnik), paklaustas apie tokius atvejus, žadėjo, kad Europos Komisija domėsis visais atliekų perdirbimo sistemos pažeidimais. Tad akivaizdu, kad mūsuose aukštyn kojomis apvirtusi atliekų tvarkymo hierarchijos piramidė turės grįžti į tinkamą padėtį. Mes, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės pirmiausia turėsime pasirūpinti priemonėmis, kaip vengti atliekų susidarymo, jas tinkamai rūšiuoti, pakartotinai panaudoti, o tik tosioms, kurios išties bevertės – galės būti taikomos likusios dvi priemonės – deginimas, siekiant išgauti energiją, bei šalinimas į sąvartynus.

Šiuo metu, kuomet Europos Sąjunga atliekas įvardija kaip senkančių žaliavų šaltinį, kuomet iškeliami tikslai sąvartynuose praktiškai nebešalinti jokių atliekų, kuomet Europos Komisijos planuose – itin žymus atliekų deginimo mažinimas, šį procesą keičiant kompostavimu (bioskaidžių atliekų) bei perdirbimu, Lietuvoje tikrai reikia išsamių diskusijų dėl to, kaip tvarkysime savo atliekas. Diskusijų su rezultatu, kuris bus įgyvendinamas ir priimtinas žmonėms.

Read Full Post »