Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 lapkričio

Lapkričio 26 d. minėjome 110-sias vyskupo Antano Baranausko mirties metines. Ta proga buvau pakviesta į gimtąsias Rumšiškes – dalyvauti minėjime-diskusijoje su gimnazistais apie šio iškilaus rašytojo kūrybinį palikimą, jo asmenybę ir indėlį į lietuvišką kultūrą. Turiu prisipažinti, kad gavus kvietimą iš Rumšiškių vysk. Antano Baranausko gimnazijos atvykti į šį renginį ir kalbėti apie Baranauską, kiek sutrikau. Pamaniau, ką gi aš galiu pasakyti apie jį pasakyti – juk apie jį turi kalbėti literatūros mokytojai, istorikai. Bet tai buvo puiki proga pagalvoti, ką mums reiškia Antanas Baranauskas, kaip jo kūryba ir veikla siejasi su šių dienų aktualijomis.

Rumsiskes-8

Taigi, pirmiausiai, galvojant apie Antaną Baranauską, ko gero, kiekvienam pagrindinė asociacija – „Anykščių šilelis“. O šis kūrinys – tai ir lietuvių kalbos grožio bei turtingumo įrodymas, ir gamtos žavesio atskleidimas. Abu dalykai mums šiandiena labai svarbūs. Lietuvių kalba gyvuoja ilgus amžius ir ne kartą patyrė įvairių išbandymų – nuo to, kad kai kurių buvo laikyta nevertinga, negraži ir apskritai – prasta kalba, iki absoliutaus draudimo, kai tie, kurie nešė mums lietuvišką žodį rizikavo savo gyvybe. Vienas žymiausių pasaulio baltistų, kalbininkas, semiotikas prof. Vladimiras Toporovas yra sakęs, kad norint pažinti indoeuropiečių kalbų grupės kalbas (o ją šiandien sudaro daugiau nei 400 pasaulio kalbų, kuriomis kalba apie 3 milijardai žmonių) – nėra kito kelio kaip tik remtis lietuvių kalba. Šiandieną lietuvių kalba yra viena iš 23 oficialių Europos Sąjungos kalbų. Kiekvienas pilietis gali teikti rašytinius klausimus ES institucijoms ir turi teisę atsakymą gauti lietuvių kalba. Vyksta programos, skirtos kultūriniam ir istoriniam vieni kitų pažinimui, tame tarpe atskleidžiant ir kiekvienos ES valstybės kalbos grožį bei ypatumus. Europos Parlamente visi oficialūs posėdžiai yra verčiami į lietuvių kalbą, dokumentus taip pat gauname išverstus į savo gimtąją kalbą.

Kitas svarbus aspektas – gamtos ir žmogaus santykis, Šiandien daug diskutuojame kaip paveikiai kovoti su klimato kaita, kaip pasiekti, kad žmogaus veiklos ir gyvenimo būdo pasekmės būtų kaip įmanoma mažiau destruktyvios gamtai. Leidžiami įstatymai, priimamos direktyvos, reglamentai, bandoma surasti tarptautinį sutarimą. Visgi galvoju, jei kiekvienas turėtumėm tiek jautrumo ir gebėjimo įžvelgti grožį aplink save, kiek jo turėjo Antanas Baranauskas, gal ir politiniame lygmenyje būtų lengviau susitarti.

Dar sykį prisiminus Antano Baranausko biografiją, didžioji diskusijos dalis sukosi apie rašytojo charakterio bruožus, apie tai, ko galėtumėme šiandieną pasimokyti – valios, užsispyrimo, saviugdos, kaip kad – rašytojo praktikuotos tylos valandėlės kiekvieną dieną. Išties, nuo didelio informacijos srauto, gandų, triukšmo iš aplinkos būtų sveika pailsėti, gal ir ramumo daugiau atsirastų. Mane labai pradžiugino gimnazistų požiūris į „Anykščių šilelio“ svarbą, kad tai buvo kaip tautos žadinimas, kad šiandieną šis kūrinys gali būti taip pat aktualus, nes „anksčiau kiti sakydavo, kad esame niekas, dabar patys taip sakom. Reikia mesti tokį požiūrį, juk nuo mūsų pačių visas priklauso“.

Išties, bėgant amžiams nelabai kas keičiasi – taip, technologijos smarkiai juda į priekį, bet žmogaus prigimtis lieka tokia pati. Todėl būtina žinoti istoriją, tada bus lengviau suprasti ir nūdieną.

Rumsiskes-3Rumsiskes-11

Reklama

Read Full Post »

Europos Parlamente per vakarykštę diskusiją dėl situacijos Gazoje buvo pasmerka smurto eskalacija ir pasveikintas pasiektas susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos, pabrėžiant, kai tai turėtų tapti pirmu žingsniu link ilgalaikės taikos. Per daugiau nei savaitę susišaudymų abiejose pusėse žuvo civiliai, patirta daug kitų nuostolių. Tolimesnė šio konflikto tąsa būtų grėsusi viso regiono, kuriame daug ir kitų įtampų (dėl Sirijos režimo represijų prieš savo gyventojus, dėl Irano branduolinės programos) stabilumui. Todėl šio susitarimo laukė visa tarptautinė bendruomenė ir dabar svarbu, kad jo salygų visos pusės laikytųsi ir susilaikytų nuo bet kokių provokacijų. Vis dėlto, atsižvelgiant į užsimezgusią viešą diskusiją, norėtųsi dar kartą grįžti prie šios temos ir pažymėti, kad vertinant šį konfliktą būtina emocijas atidėti į šalį, ir nepamiršti, kad joje nėra viskas vien tik juoda, ar vien tik balta.

Pirma – šioje komplikuotoje situacijoje yra tam tikras proveržis – sutarta dėl paliaubų. Vėl prasidės kompromiso, kurį, kaip rodo istorijos dešimtmečiai, itin sunku surasti, ieškojimas. Visgi vieni kitų naikinimas niekur neveda…

Nesinori leistis į istorinius dalykus. Ir šiuo atveju – kas teisus ar neteisus – ne tas klausimas. Esmė – nepavyksta užtikrinti taikos. Kodėl? Daug sudedamųjų dalių, bet esminė priežastis, kad nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo pradžios arabų pasaulis jos nepripažino.

Bėgant metams situacija klostėsi įvairiai. Nuo 2007 m. Gazos ruožas valdomas Hamas grupuotės, kuri niekada nepripažino Izraelio teisės egzistuoti – jokiu pavidalu. Pačioje Gazoje Hamas nėra vienintelė jėga, ten aktyviai veikia ir daugiau įvairaus plauko atmainų, grįstų agresija. Nuolatinis raketų laidymas iš Gazos ruožo pasiekė kulminaciją, kai buvo nusitaikyta į Tel Avivą ir Jeruzalę (o ne į karinius taikinius). Jei būtų norima taikos, Gazos žmonės ieškotų alternatyvos pas save viduje (t.y. kitos politinės jėgos, kuri atsisakytų jėgos naudojimo ir įrodytų, kad yra pasiryžę taikiai sugyventi, galbūt tuomet net ir 1967 m. ribas pavyktų atstatyti).

Žinoma, yra kitų niuansų, konflikto sudedamųjų dalių, tokių kaip pasitaikantis grubus elgesys, pavyzdžiui, Vakarų krante esančiose nausėdijose, iš naujakurių pusės, ar konfliktai pasienyje.

Apskritai – blogis slypi radikalizme. Aš manau, kad kiekvienas turi teisę apginti savo valstybę, bet kai taikomasi į civilius gyventojus (kaip kad rodo savižudžių veiksmai) – tai yra netoleruotina. Sakysit – Izraelis irgi atakuoja civilius gyventojus. Deja, aukų kariniame konflikte nepavyksta išvengti, bet tikslas – kova su kovotojais, karinėmis struktūromis, kurie, šiuo atveju, provokuoja Izraelį raketomis ir teroristiniais išpuoliais. Sakysit – bet kiek žuvusių vienoj, o kiek kitoj pusėj? Galvoju, kad tai nebe taip svarbu, nes svarbu užmojis ir idėja, ir jei jis veda į sąmoningą civilių žmonių naikinimą – tai netoleruotina. Beje, aukų skaičius Izraelyje galėtų būti panašus, jei ne gynybinė sistema “Geležinis kupolas“.

Turbūt sunku suprasti (bent jau man), kad ne visose kultūrose gyvybė yra vertybė pati savaime…kai kur idėjos ir įsitikinimai yra aukščiau visko, tuomet taikomasi net į tuos, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su tuo, kas antrai pusei nepatinka(požiūrio iliustracija: jei pasirodo Mohamedo paveikslas – beveik džihadas, o dėl 35 tūkstančių aukų Sirijoje – sąlyginai ramu).

Teko ne kartą išklausyti nuomones iš abiejų pusių, tiek pačiam regione, tiek Europoje. Visi turi savo argumentus. O situacijos komplikuotumą ir beviltiškumą iliustruočiau Godos nurodytu klausimu, kaip jaustumeisi, jei tau pasakytų: “mes tuoj padegsim tavo namą, turi 5 minutes evakuotis“, tačiau čia pat galima užduoti kitą klausimą: “kaip jautiesi, kai tavo vaikas pakeliui į mokyklą žuvo susprogusiame autobuse?“. Labiausiai gaila paprastų žmonių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, kurie dėl radikalizmo proveržių neturi galimybės ramiai gyventi.

Read Full Post »