Šiandienos EP sesija prasidėjo anksčiau nei įprasta – balsavome dėl dokumentų, kurie buvo numatyti per praėjusią sesiją Strasbūre. Tačiau dėl vulkaninių pelenų sutrikdytų skrydžių nemažai daliai europarlamentarų nepavyko atvykti į sesiją.
Be daugelio klausimų, kurie svarsyti ir dėl kurių balsuota šiandien, buvo keletas, kuriems verta skirti daugiau dėmesio. Pirmiausia – siekis, jog ES parama regionams taptų veiksmingesnė. Reglamento pataisos, dėl kurių jau sutarė Parlamento ir Tarybos atstovai padės Lietuvos ir kitų ES šalių regionams lengviau ir greičiau gauti ES struktūrinių fondų paramą. Taip pat numatoma, kad padidės išankstiniai mokėjimai projektams, skatinantiems darbo vietų kūrimą, o nebaigtiems projektams įgyvendinti galės būti skirta daugiau laiko.
Antrasis klausimas, kuris jau ne pirmą kartą aptariams Europos Parlamente (apie jį kviesiu skaityti ir šią savaitę pasirodysiančiose “Europos spalvose“) – jaunimo nedarbas.
Šiandienos sesijoje diskusijų metu aptariant jaunimo nedarbą, išsakiau įsitikinimą, jog šalia jaunimo nedarbo yra ir kita svarbi problema, kuriai sprendimų turime ieškoti – švietimo sistemos ir darbo rinkos poreikių neatitikimas.
Šiandien, keisdamiesi nuomonėmis apie Europos Sąjungos strategiją 2020, kalbame apie tai, kokią Europos Sąjungos norime matyti po dešimties metų.
Kalbame apie naujų darbo vietų kūrimą, aplinkos išsaugojimą, kalbame apie jaunimo iniciatyvų skatinimą, apie paramą švietimo sistemai. Tačiau dažniausiai kalbame apie tai kaip apie atskirus dalykus, nematydami vientisos vizijos.
Skaitant dabartinius siūlymus dėl Europos Sąjungos strategijos 2020, deja, neapleidžia jausmas, jog tai vėl gali likti tik tuščiomis kalbomis, jei neatsižvelgsime į nuomones tų, kurie ir turės įgyvendinti minėtą strategiją, tai yra jaunimo.
Šią strategiją norisi matyti kaip ekonomikos ir ekologijos jungtį, kurią įgyvendinti padėtų jauni žmonės.
Kalbėdama apie strategiją, atkreipiau dėmesį, jog labai svarbu skatinti kurtis vadinamas žaliąsias darbo vietas, tai yra, numatykime galimybes skirti didesnę paramą verslui, kuriančiam žaliąsias darbo vietas ir priimančiam į jas jaunimą – ar tai būtų žemės ūkis, ar gamyba, ar transporto, ar paslaugų sektoriai.
Taip pat manau, kad derėtų daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai, tiksliau, aplinkosauginiam švietimui – tiek integruojant jį į mokymo programas, tiek naujų disciplinų pavidalu.
Žengę šiuos du žingsnius pritrauktume daugiau jaunimo, kuris turi pakankamai žinių, įgūdžių, ir, tikiu, ryžto, įsilieti į žaliosios ekonomikos kūrimą.
Kaip ir nemaža dalis kolegų pritariau siūlymams Tarybai kiek atidėti galutinio dokumento priėmimą, nes esu tikra, kad ES ateities strategija turėtų būti gerokai arčiau jaunimo, ypatingai žvelgiant iš šiandienos perspektyvų.
morkunaite.wordpress.com 