gruodžio 2012

Archive for 2012 gruodžio

Pasibaigė dar viena Jungtinių tautų Klimato kaitos konferencija (COP18), vykusi Dohoje, Katare. Vėl prigūžėjo (iš bemaž 200 valstybių) galybė derybininkų, ekspertų, politikų, nevyriausybininkų. Tam, kad dar sykį pripažintų prognozes – susitarti nepavyks.

COP18 atidarymo filme raginama imtis vieningų veiksmų, nes visi esame atsakingi

Pastarųjų metų klimato kaitos konferencijose šūkiai “siekti, raginti, skatinti“ buvo dominuojantys, tačiau jie iki šiol yra bene ryškiausiu pavyzdžiu, jog į tokį apvalkalą įvelkami ketinimai ir principai – nelabai veikia (sunkiai įgyvendinami). Kioto protokolas, kaip žinia, priimtas 1997 m. ir jau 2012 m. jį turėjo pakeisti naujas susitarimas, kaip kovoti su klimato kaita, lygiai prieš metus privačiame valstybių atstovų susitikime nuspręsta, jog derybos dėl naujosios klimato kaitos sutarties truks iki 2015-ųjų, o pati sutartis gali įsigalioti tik 2020-aisiais.

Taršios ir netaršios šalys

Pagrindinė Kioto protokolo esmė – sumažinti CO2 emisijas ir, kad turtingosios, industrinės šalys prisiimtų atsakomybę už klimato kaitos sukeltą žalą. Praeitoje konferencijoje šiaip ne taip pavyko sutarti dėl būtinybės steigti fondą, kuris būtų skirtas remti besivystančias šalis, patiriančias klimato kaitos įtakotus neigiamus padarinius. Bet kai reikia mokėti pinigus – entuziazmo daug nelieka. Visgi dabartiniuose sutarimuose yra formuluotė “nuostoliai ir žala“, vadinasi anksčiau ar vėliau teks prieiti ir prie piniginių reikalų, bet kol kas tai atidėta bent metams (siūlomos sumos nemenkos – 100 mlrd. kasmet iki 2020-ųjų). Jei bus nuspręsta dėl bendro kapšo, tai atsiras kitas neišvengiamas iššūkis – kaip tas lėšas administruoti ir skirstyti. Pavyzdžiui, vienas iš aktualių klausimų – kokį statusą tokiu atveju turėtų įgyti Kinija, kurios (kaip ir Indijos ar Brazilijos) jau negalėtume vadinti “besivystančia”, nes realybėje jos statusas yra artimesnis industrinei valstybei. Tačiau Kioto protokole, šių sparčiai augančių milžinių – tiesiog nėra. Tad kyla realus klausimas – kokiu statusu šios valstybės prisijungs prie naujojo susitarimo: paramos gavėjos ar industrinės valstybės, kuri turėtų prisidėti prie žaliojo fondo? Ir kas tuomet bus šalys, kurioms priklauso kokios nors kompensacijos? Ir ar į jų ratą pateks tokios, kaip Nauru sala ar tik ką nuo taifūno smarkiai nukentėję Filipinai? Reikia tikėtis, kad ši takoskyra (tarp industrinių ir besivystančių) išnyks 2015-asiais, kuomet žūtbūt reikės naujo dokumento, veiklai po 2020 m.

Kitas labai svarbus aspektas – tokiuose formatuose, kaip COP18, pasigirsta naftos gavybos šalių dejonės, kad jei bus susitarta dėl ženklaus CO2 emisijų mažinimo, tai jų šalys būtinai reikalaus kompensacijos – už žalą, kurią patirs nepardavusios resursų.

Kas pirmūnai, o kas nori išsisukti?

Nors Europos Parlamente nuolat kartojame, jog būtina kalbėti vienu balsu, nenuostabu, kad kiekviena valstybė turi “savų reikaliukų”. Todėl tas vieningas kalbėjimas – gana komplikuotas. Štai Lenkija, kurios vienas pagrindinių energetinių resursų yra anglis, iki paskutinės minutės vengė sprendimo dėl Kioto pratęsimo, kol negavo patvirtinimo, kad jiems bus taikomas tam tikras lankstumas, kalbant apie CO2 emisijas. Net kolegos vokiečiai burnojo ant lenkų sakydami, kad “mes pasiliekame prie ambicingo tikslo emisijas mažinti 30 procentų, nors patys irgi turim nemažai anglies išteklių“. Įdomu, kaip pavyks išlaikyti nešališkumą kitąmet, kai COP19 vyks Varšuvoje. Lenkijos užsispyrimas kol kas akivaizdus, bet, ko gero, daug kas pasakytų – šaunuoliai, gina savo nacionalinį interesą. Europos kaimynystėje esančios Rusija, Baltarusija ir Ukraina taip pat pareiškė apie savo kentėjimus dėl to, kad pasibaigus sparčiam industriniam laikotarpiui (1990-aisiais), jų situacija labai pablogėjo ir dabar jiems reikia išlygų, idant atsigautų. Na, o kalbant globaliau – Kinija, Brazilija, Indija – niekada neteikė daug vilties. Kaip ir JAV – nieko labai naujo. Nors fondo kūrimui Amerika pritaria, tačiau šiuo metu tai ypač jautrus klausimas – prezidentas Obama pradeda kadenciją, o šiomis dienomis kaip tik turi būti tvirtinamas naujasis biudžetas. Persiorientuoti viduje amerikiečiams taip pat gana sudėtinga. Pastarųjų metų laimėjimas – planai dėl taršos iš automobilių mažinimo ir aukštesni aplinkosauginiai standartai naujai statomoms jėgainėms. Pirmūnė JAV – Kalifornijos valstija, įsidiegusi išmetamųjų teršalų kiekio ribojimo ir leidimų prekybos sistemą (CAP and trade system). Na, o apskritai pasaulyje, įgyvendindamos ambicingus šios srities tikslus pirmauja Australija, Pietų Korėja ir Europos Sąjunga. Savaime suprantama, kad skeptikų ir tų, kurie teigia, jog klimato kaita visiškai neturi nieko bendro su žmogaus ūkine veikla – daugėja, nes ES, kuri kol kas įsipareigojusi CO2 emisijas mažinti 20 proc. yra spaudžiama tarptautinės bendruomenės pakelti kartelę iki 30 proc. įsipareigojimo, praranda konkurencingumą globalioje rinkoje. Bet aš, kaip ES pilietė, galiu ramiai miegoti ir didžiuotis, kad stengiamasi padaryti kiek įmanoma daugiau. Bet tuo pačiu galvoju, kad jei pasiliksime vieni žaisti pagal aukščiausios kartelės žaidimo taisykles, miegas gali tapti nebe toks ramus, kai pastangos aplinkosaugos srityje norimų vaisių neduos, o kitose srityse – persikelsime į pralaiminčiųjų, atsiliekančiųjų pusę.

Dohos dalyviai atkreipė dėmesį, kad didėja atotrūkis tarp to, ką žadėjo padaryti valstybės narės dėl CO2 išmetimo mažinimo ir to, kad šiltnamio dujų kaupimasis atmosferoje tik auga. Todėl tikrai svarbus klimato kaitos padarinius jaučiančių valstybių argumentas, kad ir emocinis, jog turime kalbėti ne apie tai, kokia bus žmonių gyvenimo kokybė, bet apskritai, ar tie žmonės išliks (stebint taifūnų, potvynių, liūčių padarytus nuostolius tikrai gali kilti toks klausimas, o taip vadinamų klimato migrantų klausimas iš prognozių persikelia į realybę).

Kas toliau?

ES tikrai padariusi viską, ką galima. Būtina spausti dėl konkrečių žingsnių kitas šalis. Visi, neabejotinai, turime savo nacionalinių interesų, tačiau vieną sykį pripažinus bendrą problemą, reikia su ja dorotis. Po vieną čia nieko nenuveiksi. Matyt, yra trys keliai – arba atrasti instrumentus, kaip paspausti įsipareigojimų vengiančiuosius, arba tikėti jų gera valia ir laukti, arba viską mesti ir guostis, kad mes (ES) darome, ką galim. Visgi, reikia pripažinti, kad ekonominio sunkmečio akivaizdoje pernelyg didelis ambicingumas gali kainuoti daug: net ir ES 2020 strategijoje žaliasis ekonomikos augimas po truputį tampa vis mažiau akcentuojamas.

Read Full Post »