Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘JAV’

eu_us_puzzle_

Matyt dar prieš pusmetį diskusijos dėl bendradarbiavimo su JAV perspektyvų veikiausiai suktųsi labiau apie ekonominius, kultūrinius ir socialinius aspektus, čia įžvelgiant didžiausią dar neišnaudotą potencialą, naujoves ir galimybes, ir kiek mažiau apie saugumą, kur „viskas po senovei“, „mus saugo NATO 5 straipsnis“.

Tačiau susidūrimas su nebepaneigiama Rusijos karine agresija ir tarptautinių sutartinių normų atmetimu, visa jėga ir jau nebe tarp specialistų, bet ir plačioje visuomenėje, sugrąžino diskusiją apie „kietąjį“ saugumą ir realybėje išryškino tai, kad transatlantinė partnerystė ir bendradarbiavimas su JAV yra pagrindinė tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos saugumo struktūros sudedamoji dalis ir garantas. Ne iš kieno nors kito, o iš JAV sulaukėme skubaus ir realaus pastiprinimo.

Praėjusią savaitę Europos Parlamente (EP) kaip tik patvirtinome pranešimą dėl priešraketinės gynybos (PRG) sistemos. EP sveikina PRG įrangos dislokavimą Rumunijoje ir Lenkijoje, ir pažymi, kad PRG turi tapti viena pagrindinių Europos saugumo atsparų ir užtikrinti vieningą apsauginį skydą Europoje, be jokių spragų.

Buvo metas kai abiem pusėms – tiek ES, tiek JAV – bendradarbiavime stigo entuziazmo. Bedraugaujant buvo labiau pastebimi požiūrių skirtumai, nei bendrystės nešama nauda. Pasaulinės ekonominės krizės iššūkiai, JAV dėmesio nuo Europos atitraukimo tendencijos, abiejų bandymai „modernizuoti“ ar „perkrauti“ darbotvarkę su V. Putinu, esminiai požiūrių skirtumai dėl asmens duomenų apsaugos, bei visokie „nutekinimo“ ir „šnipinėjimo“ skandalai, tos draugystės nestiprino. O ir Lietuvoje ilgus metus buvome nurimę, ir tai atsispindi mūsų gynybos biudžeto dydyje. Kai kam į Rytus nuo mūsų buvo strategiškai naudinga, kad transatlantinės partnerystės ryšys silptų, skatinti vaidus ir nesusipratimus tarp draugų. Tikriausiai mažai tikinčių, kad tokios valstybės kaip Rusija nesinaudoja plačiomis šnipinėjimo priemonėmis.

Ko gero daugelis prisimename 2009 m., kuomet B. Obamai tapus Prezidentu, JAV Valstybės sekretorė H. Clinton iškilmingai kartu su Rusijos Užsienio reikalų ministru S. Lavrovu spaudė raudoną „reset“ (perkrovimo) mygtuką. Tada galvojau – kaip naivu, nejaugi JAV tikisi kažko? H. Clinton baigiant kadenciją, kolegoms Europoje ji išsakė savo nerimą dėl neprognozuojamos Rusijos ir jos didžiulės nostalgijos sovietinei imperijai. Nepaisant didelių JAV Prezidento nuolaidų, kad ir koreguojant gynybinius planus Europoje, matom – mygtukas neveikia, ir B. Obamai tenka atsigręžti į ES.

Dabar atėjo iliuzijų praradimo ir kaukių nusimetimo metas. Nepaisant tarptautinės bendruomenės protestų, Krymo aneksija įvyko, Putinas ir toliau kėsinasi į likusią Ukrainos teritoriją. Moldova ir Gruzija, ketinančios pasirašyti Asociacijos sutartis su ES dar šią vasarą, su nerimu laukia, kada Kremliaus dėmesys atsisuks į jas.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje daug kas pasigedo greitesnės ir griežtesnės ES reakcijos. Ilgus metus siekėme atkreipti kolegų dėmesį į tai, kad Putino Rusija nėra atsikračiusi sovietinio Šaltojo karo laikų mentaliteto ir kad iš to kyla įvairiausių bėdų siekiant konstruktyviai ir kaip lygus su lygiu bendradarbiauti su Rusija. Buvo mažai suprantančių apie ką kalbame, pavyzdžiui energetikoje, daugelis Vakaruose atmesdavo perspėjimus, sakydami, kad jei yra paklausa, tada bus ir pasiūla ir viską sureguliuos rinkos dėsniai. Pavyko įrodyti, kad Baltijos šalių energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra visos ES bėda, ir tai palaipsniui atvedė iki realių ES sprendimų ir veiksmų šioje srityje. Tačiau ES vis dar lieka labai priklausoma nuo energijos importo iš Rusijos. Man pačiai teko įdėti daug pastangų, kad būtų pagaliau atkreiptas ES dėmesys į Rusijos ir Vokietijos susitarimą dėl Šiaurės srovės (Nord Stream) dujotiekio, kad šis projektas vykdomas trūks plyš, be tinkamo poveikio aplinkai įvertinimo, jo trūkumą veikiau kompensuojant plataus masto viešųjų ryšių kampanija, bet ir dėl to, kad jis nepagrįstas ekonomine logika ir tik padidins ES priklausomybę nuo Rusijos dujų importo. Pradžioje buvau kaltinama, kad mano argumentai – politiškai motyvuoti, tačiau šiomis dienomis kur kas daugiau kolegų apie tai garsiai prabyla. Tai, kad ES suteikia galimybes įgyvendinti Rusijai reikalingus projektus, o saviškius užmiršta, neleidžia ES išsilaisvinti nuo energetinės priklausomybės ir riboja jos manevro laisvę ieškant efektyviausių būdų atgrasinti Kremlių nuo agresijos.

Kokį poveikį kai kuriems europiečiams daro Gazpromo pinigai, iliustruoja ir buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio vieši komentarai apie ES Ukrainos politiką, kurią jis išvadino „klaida“.

Europai reikia ne tik prisidėti prie Baltijos šalių energetinės izoliacijos panaikinimo, bet ir rūpintis, kad visos ES priklausomybė būtų kuo skubiau sumažinta. JAV gali esmingai prisidėti prie šių Lietuvos ir visos ES bėdų sprendimo.

Dabar reikia perkrauti ES ir JAV santykius, jiems suteikti naujos šviežios energijos ir entuziazmo. Tikiuosi didesnio postūmio derybose dėl naujos prekybos ir investicijų sutarties. Daug kas viliasi, kad pagaliau dvi didžiausios pasaulio ekonomikos išnaudos potencialą, panaikindamos išliekančias kliūtis ir sukurs dar daugiau darbo vietų, paskatins ekonomikų augimą bei tarptautinį konkurencingumą. Europos Parlamentas dar gegužę pritarė ES ir JAV derybų pradžiai, pabrėždamas, kad visokeriopai remia tokį susitarimą, kuris bus abipusiai naudingas, tiesa atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos klausimus, kuriais ES ir JAV matymas skiriasi – skirtingi asmens duomenų apsaugos standartai, skirtingas požiūris į GMO bei intelektinės nuosavybės apsauga ir audiovizualinis sektorius. Tačiau manau, kad entuziazmas padėtų greičiau surasti sąlyčio taškus šiais klausimais.

Šiomis dienomis B. Obama kaip tik lankosi Briuselyje, kur vyks ES ir JAV vadovų susitikimas, ir neabejoju, kad susitikimas nebus „business as usual“ – nuobodžiai įprastas.

JAV Lietuvai iki šiol buvo vienas pagrindinių ramsčių, ir toliau tokia išlieka. Tuo pačiu, tikiuosi, kad pasikeitusi padėtis tarptautiniuose santykiuose atgaivins entuziazmą ES ir JAV bendradarbiavime. O mūsų strateginis įsipareigojimas stiprinti transatlantinę partnerystę konkrečiais veiksmais turėtų atsispindėti atnaujintame Lietuvos politinių partijų susitarime.

Read Full Post »

Jau prasidėjus plenarinei sesijai Strasbūre, keletas žadėtų įspūdžių iš Europos Parlamento ir JAV kongresmenų delegacijos susitikimo San Franciske.

Europos Parlamento delegacija bendradarbiavimui su JAV, kuriai priklausau, ir JAV Kongreso nariai du kartus per metus susitinka aptarti dvišalių santykių, aktualių problemų, JAV ir ES skirtingų ar panašių požiūrių į užsienio, aplinkos, energetikos, finansų politikos klausimus.

Šįsyk susitikimui pasirinktas Kalifornijos valstijos San Francisko miestas ir Silicio slėnis (Silicon Walley) Palo Alto miesto pašonėje.

Susitikime aktualiausiomis temomis buvo finansinė krizė, energetinis ir duomenų saugumas.  Kalbant apie krizę, nuomonės ir nuotaikos pakankamai skirtingos: jei ES stebime atsigavimo ženklus, tai JAV atstovai išsakė nuomonę, kad artimiausiu metu pagerėjimo nesitikintys, o pastangos suvaldyti recesiją – didžiulis iššūkis. Nuolatinės diskusijos ir politinės kovos vyksta tarp dviejų stovyklų: nuolat ieškoma apsisprendimo, ar investuoti (į švietimą, aplinkosaugą ir pan.), ar mažinti mokesčius.

Kaip ir buvo galima tikėtis, neliko neaptarta WikiLeaks ir duomenų apsaugos, asmenų privatumo problematika. Diskusijose apie tai, kad būtina užtikrinti saugumą, o ypatingai technologijų ir informacijos amžiuje, kai ginklus keičia interaktyvūs išpuoliai ir kibernetiniai karai, svarstyta, jog neišvengiamai teks susimąstyti apie konkrečią struktūrą, kuri rūpintųsi šios srities saugumu.

Asmenų privatumo klausimas neretai siejamas su taip vadinamu PNR (Passengers name register) – keleivių vardų registru. Tai sistema, kurią, kaip kovą su teroristiniais išpuoliais taiko JAV. Tačiau kyla karštų diskusijų, ar nepažeidžiamos žmogaus teisės. Viena vertus ši sistema jau leido pajusti efektyvumą (būtent taip pavyko susekti asmenį, atsakingą už sprogimus Mumbajuje), tačiau visada išlieka klausimas, kiek kiekvienas iš mūsų norime prarasti savo privatumą. Tiesa, JAV struktūros tikina, jog saugumo tikslais surinktų duomenų daugiau niekam nenaudoja.

Neliko neaptartas ir energetinio saugumo klausimas bei klimato kaitos iššūkiai. JAV pripažįsta Klimato kaitą, tačiau patys teigia bijantys radikalių sprendimų permainoms siekti. Bent jau šiuo metu JAV atstovai rodė didesnį susirūpinimą vandens ištekliais ir jo tiekimu vartotojams. Būtent Kalifornijos mokslininkai dar prieš metus atkreipė dėmesį į pavojus, kylančius dėl didėjančio gėlo vandens išteklių eikvojimo ir į tai, kad jau susiduriame su besibaigiančių atkuriamų vandens resursų grėsme. JAV tikino atsargiau žiūrėsianti ir į naftos gavybos jūroje procesą, tačiau visgi pasisakymuose pabrėžė, jog Aliaskos potencialas dar neišnaudotas ir, kad vietiniai gyventojai neva sutinka su tuo.

Aptartos ir spaudoje pasirodžiusios žinutės dėl JAV politikos taikaus atomo klausimu – branduolinių jėgainių. Entuziastai teigia, kad naujos kartos, aukštus saugumo standartus atitinkantys reaktoriai, turėtų būti sparčiau statomi, iki 2030 ketinama statyti bent 45, o gal net ir 100. Kongrese nėra vienos nuomonės – branduolinės energetikos šalininkai teigia, jog tai padėtų sumažinti CO2 emisijas, tuo tarpu likusieji tikina, kad JAV paprasčiausiai nebeturi kur laidoti braduolinių atliekų, todėl naujų jėgainių statyba – neįmanoma.

Visgi kalbant apie kitas, mažiau rizikingas energetikos sritis – atsinaujinančius išteklius, reikėtų paminėti, kad JAV tokios energijos dalis sudaro 30 proc., Kalifornijoje – 20%. Tie skaičiai, pasak pačių amerikiečių, galėtų būti dar didesni – vien Kalifornijoje saulėtų dienų per metus yra 80%.

Tiesa, lankantis Kalifornijoje nesunku buvo pastebėti, kad aplinkosaugos požiūriu valstijos labai skiriasi: Kalifornijoje iš karto akį patraukia pastatai, kuriems suteikti energetinio efektyvumo sertifikatai, dėmesys atliekų tvarkymui.

Akivaizdu, kad atsinaujinančia energija čia ypatingai rūpinasi pačios privačios kompanijos. Lankantis Silikono slėnyje, visos kompanijos pabrėžė savo indėlį ir didžiulį dėmesį žaliajai energetikai ir efektyvumui.

Kalbant apie mokslo ir inovacijų centro įsikūrimą Silikono slėnyje – jis neabejotinai siejamas su San Francisko apylinkėse esančiais stipriais universitetais – Berkley ir Stanfordo. Slėnis įkurtas mokslininkams ieškant vietos darbui, kuriant įmones ir mokslo centrus. Žemę jie supirko iš vietinių ūkininkų, kurie plantacijose augino apelsinus.

Vizito metu teko aplankyti pasauliniu lygiu žinomas kompanijas  – CISCO, EBAY (PayPAL), INTEL ir GOOGLE. Visos šios įmonės skirtingos savo darbo organizavimo principais, bet visos panašios darbų, pelno apimtimis. EBAY statistiškai per vieną sekmadienį parduoda apie 6.5 mln. daiktų, tai reiškia, kad sistemoje lankosi ne mažiau kaip 10 mln. žmonių. Kas 3 sekundes yra parduodama batų pora, kas minutę – automobilis. Visas procesas yra stebimas 12 žmonių, kurie dirba it skrydžių valdymo centras – nuolatinė dinamika tarp daugybės kompiuterių ir kintančių diagramų. Tačiau nežiūrint į tai, kad veiklos efektyvumas nuolat sekamas ir skrupulingai matuojamas, ypatingai didelis dėmesys skiriamas ir šių kompanijų socialinei atsakomybei: tiek patalpos, tiek visas kolektyvas stengiasi būti “draugiškais” gamtai ir tausoti išteklius bei skleisti žalias idėjas, visos šios kompanijos beatodairiškai didžiausią dėmesį skiria žmonėms – jų kūrybiškumui, labai daug investuoja į specialistų rengimą, tyrimus, remia pasaulines kampanijas už kovą su skurdu, sunkiomis ligomis.

Read Full Post »

Prieš 70 metų  JAV laikinai einančio valstybės sekretoriaus pareigas Bendžamino S. Velso (Benjamin Sumner Welles) pareiškimas tapo pagrindu Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikai.

Šia proga Vilniuje, Vašingtono skvere, vyko anuometinių įvykių paminėjimas, kuriame dalyvavo buvę Lietuvos valstybės vadovai, Vyriausybės atstovai, užsienio valstybių diplomatai, vilniečiai ir Vilniaus svečiai.

Prieš keletą dienų Europos Parlamento nariai iš Baltijos valstybių laišku, kurį pasirašė ir dalis Lietuvos atstovų,  kreipėsi į  JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton (Hillary Clinton), dėkodami už svarbų JAV vaidmenį siekiant Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės.

Foto:
JAV valstybės departamento pareiškimas dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo
Minėjimo dalyviai
JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elisabeth Derse
Prezidentas Valdas Adamkus
M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Šiuo metu, kai kartu su Europos Parlamento delegacija esu pakeliui į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dalyvausiu 67-ajame ES ir JAV tarpparlamentiniame delegacijų susitikime, į kelionę leidosi ir antrasis informacinio leidinio “Europos spalvos” numeris, kitą savaitę jau pasieksiąs ir skaitytojus. Tad šįvakar – trumpai apie temas, kurios aptariamos antrosiose “Europos spalvose”.

Šį „Europos spalvų“ numerį už lango pasitinka gruodis. Tiesa, be sniego, nes juo žiemos mus palepina vis rečiau. O juk prisimindami vaikystę kiekvienas galėtumėm pasakyti, kad žiemos tada buvo ilgesnės, šaltesnės ir džiaugsmingesnės – su pasivažinėjimais rogutėmis, sniego senių lipdymais, pačiūžomis… Aišku, vaikystę esame linkę idealizuoti, bet net ir sentimentai negali paslėpti fakto, kad žiemos šiandien – kur kas mažiau žiemiškos nei anksčiau. Tai sukelia pagrįstą nerimą dėl klimato kaitos ir, nepabijokime skambios formuluotės, žmonijos ateities.

Galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad pasaulio lyderiai, rodos, pagaliau be išlygų patikėjo globalinio atšilimo keliamomis grėsmėmis ne tik gamtai, bet ir žmogui. Apie tai jau kalba ne tik maža saujelė žaliųjų aktyvistų ir mokslininkų, kaip kad buvo dar prieš penkerius metus.

Tačiau to nepakanka. Kalbėti yra viena, laikytis žodžio ir deklaruotų gražių idėjų – visai kas kita. 2009-ųjų gruodis dar kartą parodys, kaip pasaulio lyderiams sekasi tą daryti. Kopenhagoje vyks vienas svarbiausių klimato kaitai skirtų susitikimų pastaraisiais metais. Jame realias galias turintys politikai tarsis, kokių priemonių ir kada imtis. Deja, daugelis signalų rodo, kad kardinalių žingsnių ir apčiuopiamų rezultatų pasiekti ir vėl nepavyks. Apie tai, ko galime laukti iš Kopenhagos, šiame numeryje parengėme specialų straipsnį.

Stebėdami globalius, didelės reikšmės įvykius, neturime pamiršti ir kiek mažesnių naujienų, kurių lapkritį buvo kaip niekad gausu. Štai lapkričio 9 dieną paminėjome Berlyno sienos griūties 20-tąsias metines. Mums – gyvenusiems anapus sienos, skyrusios nuo demokratinių vertybių pasaulio – ši data ypač svarbi. Todėl ją prisiminsime straipsnyje „Naktis, kai krito geležinė uždanga“.

Taip pat praėjęs lapkritis liks pažymėtas ir Europos Sąjungos (ES) istorijoje. Bendrija, įgyvendindama Lisabonos sutartyje numatytus žingsnius, pirmą kartą išrinko du naujus aukščiausio rango pareigūnus – prezidentą ir už bendrą užsienio politiką atsakingą atstovą, neformaliai vadinamą ES užsienio reikalų ministru. „Europos spalvose“ pristatysime, kokios asmenybės pasitiks pirmuosius iššūkius šiuose postuose.

Taip pat nenutolstame nuo dalykų, kurie yra arčiau Lietuvos. Vėl kalbėsime apie Baltijos jūros regioną bei jo ateitį – šia tema lapkritį vyko mano inicijuota konferencija. Tuo pačiu prisiminsime „Nord Stream“ projektą, dėl kurio poveikio aplinkai neseniai gavome naujų duomenų.

Vertingo ir įdomaus skaitymo. O taip pat – baltos žiemos su odą kandančiu šaltuku. Tokios, kurios taip pasiilgstame.

Tikiuosi, kad apie naujienas iš tarpparlamentinio delegacijų susitikimo pavyks parašyti dar šią savaitę. Linkėjimai Jums visiems!

Read Full Post »