Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Sausio 13-oji’

Kalbant apie sovietmetį ir ano meto partijos didžiuosius veikėjus, dažnai galima išgirsti „ir tada jie dirbo Lietuvai“, tiksliau – jie patys linkę sakyti „ir tada dirbome Lietuvai“.

O šiomis dienomis, kai Lietuvos socialdemokratų partija iškilmingai mini Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos 25-metį, galima suprasti, jog ne tik džiaugsmingai pripažįstamos sovietinės šaknys, bet ir juntama šiokia tokia nostalgija. Vargiai galima įvardinti žygdarbiu tai, kas buvo neišvengiama.

Be to, juk tuose minėjimuose ar konferencijose nekeliamas tikslas įvertinti sovietinio režimo nusikaltimus, ar kritiškai pažiūrėti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) vykdytą veiklą, kuri lėmė Lietuvos valstybingumo praradimą, veikiau vėl iškyla tas pats lozungas „ir tada kūrėmė Lietuvą“.

Pastaruoju metu daug kalbama apie istorinės atminties puoselėjimą, jos svarbą ateities kartoms ir mūsų valstybės gyvenimui.

Deja, jaučiamos ir pastangos pagražinti, perrašyti istoriją LKP naudai. Vienas iš tokių pavyzdžių – jau minėtas LKP minėjimas. Jaunajai kartai ar tiems, kurie turi prastesnę atmintį, gali susidaryti įspūdis, kad komunistų partija buvo didžioji Lietuvos nepriklausomybės šalininkė.

Tačiau reiktų nepamiršti, kad tuometė partijos vadovybė siekė išlaikyti savo struktūras visoje Lietuvoje, buvo prieš nacionalizuoto turto grąžinimą, prieš šalies nepriklausomybę ir už suverenitetą SSRS sudėtyje bei prieš sovietinės armijos išvedimą.

Panašu, kad tuose senuose sovietiniuose laikuose ir yra įstrigusi dalis Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Vieni raudoni šernai kupini sovietinių rudimentų savo mąstyme, pareiškimuose ir veiksmuose, kiti – stokojantys idėjų, strateginio požiūrio bei proveržio, labiau žiūrintys savo populiarumo, bet ne valstybės gerbūvio ir intereso.

Apie pirmuosius: Bronius Bradauskas, tas pats, kuris draudžia rodyti filmus apie Sausio 13-ąją, niekina tremtinius, žavisi Baltarusijos ekonomikos modeliu.

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ne tik įvaldęs diktatūrinį stilių ir visišką savišlovą už mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir pasidėjęs Lenino biustą savo namų sekcijoje.

Pranas Petrošius, Tauragės meras, jau Ukrainos okupacijos kontekste 2014 m. pasirišęs „kolorado“ juostelę kažką šventė savo savivaldybėje, kuri tėra pačiam sąrašo gale pagal investicijas, tenkančias savivaldybėms Lietuvoje.

Apie antruosius, kurių sekcijose gal irgi visko būtų galima pamatyti, bet labiau matyti jų pastangos trukdyti valstybei. Ryškūs pavyzdžiai: A. Skardžiaus komisija – nepagrįsti kaltinimai ir keisti knisinėjimaisi dėl suskystintų dujų terminalo “Independence”, trukdymai jį statyti, siekiant sužlugdyti ar bent jau apjuodinti šį itin Lietuvai ir jos energetinei nepriklausomybei svarbų projektą.

Kitas pavyzdys – Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacinio saugumo, prieš kurias balsavo tas pats A. Skardžius, B. Vėsaitė ir kiti. Beje, ar teko girdėti Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimų užsienio politikos klausimais? Pirmininkas B. Juodka nemato prasmės formuoti pozicijų, o tų pačių socdemų deleguotas ministras L. Linkevičius susilaukia aršios kritikos iš kolegų A. Salamakino, B. Paužos, A. Mockaus dėl politikos Rusijos atžvilgiu.

Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės mediumas, o man atrodo, kad ši kadencija – jau visa amžinybė. Ir čia kyla klausimas, o kodėl dalis visuomenės taip myli socialdemokratus? Nes niekas nesikeičia, varoma jau kitų paruošta vaga, nėra drąsos suarti naują lauką, kuris galbūt atneštų puikų derlių. Kai nieko neinicijuoji, tai ir neklysti.

Bet ar šis štilis naudingas valstybei ir jos piliečiams? Kur ryžtas dėl kitų energetikos projektų, atominės elektrinės, skalūnų dujų, kurių gavyba užsiimanti įmonė be ne pačių socdemų pagalbos buvo išvaryta iš Lietuvos.

Bet jie ir toliau sakys – ir tada kūrėme Lietuvą. Vėliau turbūt tas pats Skardžius segs sau prie krūtinės ordiną, sakydamas, kad tai jie aršiausi kovotojai už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Šiandien džiaugiasi ekonomikos augimu, nors nuolat kritikavo ir tebekritikuoja priimtus sprendimus, kurie buvo visiems sunkūs, bet reikalingi, kad būtų suvaldyta krizė ir pavyktų išvengti visiško kracho. Ir gal dar po 25 metų bus mojuojama Lietuvos stojimo į ES sutartimi, ant kurios yra A. Brazausko parašas, sakant, kad tai jie vieninteliai parinko Lietuvai eurointegracinį, euroatlantinį kelią. Nors mes nepamiršome, kas 2002 m. norėjo surengti referendumą dėl stojimo į NATO.

Tad palinkėjimas būtų – nepostringauti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, bet imtis darbų Valstybei šiandien.

Reklama

Read Full Post »

S13-2013Esu labai dėkinga savo tėvams už tai, kad važiuodavom kiekvienais metais į Vilnių prie Atminimo laužų, bet dar labiau esu dėkinga už tai, kad buvome ten ir 1991 m. sausio 12-ąją!

Neišdildomi įspūdžiai: žmonių gausa, artumas. Tėtis su sesėm liko Vilniuje ir naktį buvo prie bokšto, mes su mama grįžome į Rumšiškes. Atsimenu kuo aiškiausiai, kaip naktį mama žadina mane, kaip kalba su teta telefonu ir springdama ašaromis sako: “jie žudo, jie žudo“… Sausio 13-oji – nežinomybė: kas bus toliau, ar gyvi artimieji.

Man labai gražu, kai prie laužų, prie TV bokšto tėvai atsiveda mažus vaikus. Įdomu, kokia legenda taps Sausio 13-oji po 50 metų? Man su metais įspūdis nesikeičia: visuomet susigraudinu, bet ašaros ne liūdesio, o pasididžiavimo – savo valstybe ir jų žmonių drąsa.

Read Full Post »

Liepos 15 d. Lietuvos pareigūnai buvo informuoti, kad liepos 14 d. Austrijoje pagal 2010 m. spalio 18 d. išduotą Europos arešto orderį buvo suimtas įtariamasis Sausio 13-osios byloje Rusijos pilietis Michailas Golovatovas.  Naktį iš liepos 15 į 16 d. Lietuvą jau pasiekė patvirtinimas, kad įtariamasis paleistas. Nepaisant to, kad pagal ES nustatytas teisines procedūras Lietuvos Respublikos prokuratūra palaikė kontaktą su atitinkamomis Austrijos institucijomis ir perdavė visą reikalautą informaciją, o taip pat ir politiniame lygmenyje vyko kontaktai dėl šio įtariamojo perdavimo Lietuvai, KGB pulkininkas praėjus vienai parai buvo paleistas ir šiuo metu jau yra Rusijos Federacijos teritorijoje, jo paleidimo priežastys ir skubotumas nėra įtikinamai paaiškinti.

Austrijai yra žinoma, kad Sausio 13-osios byla Lietuvai yra nacionalinės svarbos klausimas, joje įtariamiesiems inkriminuojamos veikos yra kvalifikuojamos kaip karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmogiškumui. Todėl skubotas Austrijos pusės sprendimas paleisti įtariamąjį tokios kategorijos byloje yra visiškai nepateisinamas. Paprastai sprendimus dėl įtariamųjų perdavimo kitai ES šaliai narei Austrijos institucijos priima per daug ilgesnį laikotarpį – nuo 10 iki 40 dienų.

Austrijos pusei matyt sunku paaiškinti, kad KGB pulkininką saugo nematoma, bet toli siekianti ranka iš ES užribio ir baimė susipykti su strateginiu partneriu energetikoje, nuo kurio priklauso Austrijos kaip rusiškų dujų paskirstymo centro Europos Sąjungoje ambicijos.

Stojimo į ES derybų tam tikroms Balkanų šalims pagrindinė sąlyga buvo įtariamųjų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui bylose sulaikymas ir perdavimas teismui. Kaip galime  reikalauti iš kitų, jei ES viduje nesilaikome savo pačių reikalavimų? Nuo ko priklauso įtariamųjų ekstradicija – nuo teisės viršenybės, teisingumo ir moralės principų, ar nuo nacionalinių interesų? Nejauku, kai kyla abejonių ar nėra taikomi dvigubi standartai karo nusikaltimų ir nusikatimų žmogiškumui bylose.

Net jei Austrija pateiks paaiškinimą, įvyko nepataisomas faktas – Austrijos neapgalvoto veiksmo pasekoje prarasta galimybė žymiai pasistūmėti į priekį šioje Lietuvos žmonėms ir Europos Sąjungos pamatinėms vertybėms ypač svarbioje byloje. Šiais metais minint Sausio 13-osios įvykių 20-ąsias metines, žuvusiųjų artimiesiems, nukentėjusiesiems ir visiems Lietuvos nepriklausomybės rėmėjams buvo suduotas skaudus smūgis, netikėtas, nes Austrija ir Lietuva priklauso tai pačiai teisės viršenybės, solidarumo ir teisingumo principus deklaruojančiai Europos Sąjungai.

M. Mikulėno piešinys

Read Full Post »

Šią savaitę Europos Parlamente Strasbūre buvo itin intensyvi. Plenariniame posėdyje diskutavome apie Europos Sąjungos ir Serbijos santykius, ES valstybių pacientų mobilumą, padėtį Baltarusijoje. Su Europos liaudies partijos frakcijos kolegomis surengėme Laisvės gynėjų dienos 20-ųjų metinių minėjimą.

Minėjimo metu žiūrėjome ištraukas iš Sauliaus Beržinio ir Zakharijaus Putilovo dokumentinio filmo “Lietuviški kino dienoraščiai“ bei ištraukas iš Leono Glinskio dokumentinio filmo “Laužai prie Parlamento“. Prisiminėme tragiškus Sausio 13-osios nakties susidūrimus. Baltijos šalių ir dabartinę Europos istoriją pakeitusiais  prisiminimais ir išgyvenimais dalinomės su Nepriklausomybės lyderiais profesoriumi Vytautu Landsbergiu, kolege iš Latvijos Sandra Kalniete. Simboliška, kad anuomet pro mano, 7 metų vaiko, akis prabėgę vaizdai dabar buvo rodomi Europos Parlamente. Gyvą istoriją liudijo ambasadorius ir pirmasis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, tuomet 1991 m sausį išsiųstas į Varšuvą, prireikus formuoti vyriausybę išeivijoje, 1990-1991 metais manifestacijų už Baltijos šalių nepriklausomybę iniciatoriai ir organizatoriai, Baltijos šalių draugai švedas Gunnaras Hokmarkas, Žaliųjų frakcijos atstovas vokietis Michaelis Crameris.

Didžiuojuosi, kad su šiais žmonėmis man tenka dirbti, kad bendromis pastangomis atstovaujame kiekvienas savo valstybę ir kartu Europos Sąjungą, kad bendrai siekiame, kad kuo mažiau tautų išgyventų žiaurumus, kuriuos patyrė Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusios valstybės.

“Tuomet beginkliai Lietuvos piliečiai laimėjo prieš ginkluotą SSRS agresiją. Ši diena Lietuvai tapo tragedijos ir didžio solidarumo diena, kuri mūsų šaliai ir visoms Baltijos valstybėms grąžino nepriklausomybę“ – kalbėjo Atkuriamojo Seimo lyderis V. Landsbergis, primindamas, kad Sausio 13-tosios pasipriešinimas buvo kaip lūžio taškas Baltijos šalių kovoje už nepriklausomybę, pareikalavęs Lietuvos žmonių aukų, bet tuo pačiu neleidęs Lietuvos, o ir visų Baltijos valstybių išbraukti iš Europos žemėlapio.

Kita vertus, norisi, kad kuo mažiau liktų abejojančių, nežinančių, todėl, norėdam, kuo daugiau kolegų supažindinti su Lietuvos istorija ir tuomečiais įvykiais, minėjimo metu pristačiau specialiai dvidešimtmečio proga išleistą knygą “Sausio 13-oji. Išsaugoję laisvę“. Leidinys, kuriame pateikiami žmonių liudijimų, atsiminimų fragmentai, nuotraukos bei istorinė tų dienų kronika, pasiekė kiekvieną Europos Parlamento narį.

Dar savaitės pirmąją dieną, EP Pirmininkas Jerzy Buzekas pradėdamas sesiją Strasbūre, minėjo lietuviams skaudžią sausio 13-osios sukaktį, o man teko garbė pasisakyti paskutiniąją, dėkojant Europos Parlamentui už 1991 m. sausio 24 d. rezoliuciją, palaikančią Baltijos valstybes ir pasmerkusiam sovietinę agresiją. Nuoširdžiai manau, kad jei ne Lietuvos žmonių vienybė, viltis ir tikėjimas laisve, jei ne prabilusi laisvojo pasaulio sąžinė, mano šalies, Lietuvos, valstybingumo atkūrimas ir Europos susivienijimas nebūtų buvęs įmanomas.

Tad savaitė kupina kasdienių pareigų ir rūpesčių, posėdžių ir susitikimų, bet tuo pačiu lydima susitelkimo ir apmąstymo, prabėgo akimirksniu. Dar šiandien viešėsiu Kėdainiuose, kartu su projekto “Misija Sibiras“ dalyviais ir Aiste Smilgevičiūte bei grupe “Skylė“ susitiksime su kėdainiškiais pokalbiui apie istorinę atmintį, Lietuvos nueitą kelią Nepriklausomybės link.

Read Full Post »

Sausio 13-ąją Europos Parlamento vadovas Jerzy Buzekas prisiminė ir priminė “šaltą ir tamsią naktį Vilniuje, kai Lietuva neteko 13 narsių žmonių, tačiau apgynė nepriklausomybę“. Visi Europos Parlamento nariai šią neeilinę datą kviečiami prisiminti sausio 19-ąją Strasbūre.

Tačiau šiandien, atmenant 1991-ųjų Sausio įvykius Lietuvoje, norisi prisiminti ir padėkoti už tuometinį Europos Bendrijos ir Europos institucijų palaikymą (kuris fiksuotas 1991 m. įvykių kronikoje) pirmosiomis dienomis po tragiškosios nakties:

1991 m. sausio 14-oji

12-os Europos Bendrijos valstybių užsienio reikalų ministrai, susitikę Briuselyje, paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „jėgos panaudojimas Lietuvoje yra nepriimtinas“, ir apgailestaujama, kad dėl represijų žuvo nekalti žmonės. Pareiškime sakoma, kad šį klausimą išspręsti galima tik dialogu tarp sovietų valdžios ir išrinktų Baltijos tautų atstovų. EB primygtinai teigė, kad tokia padėtis Lietuvoje negali tęstis ar plėstis į kitas Baltijos valstybes. Priešingu atveju gali būti sustabdytas EB ir SSRS bendradarbiavimas.

NATO padarė pareiškimą, kuriuo kreipėsi į SSRS, kad ji gerbtų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nuo-statas. Pareiškime sakoma, kad NATO labai susirūpinusi dėl to, kad Lietuvoje prieš valstybines įstaigas ir civilius gyventojus buvo panaudota karinė jėga. Aljanso šalys pabrėžė, kad jeigu jėga bus dar kartą panaudota, tai galėtų turėti pasekmių Aljanso ir SSRS santykiams.

1991 m. sausio 15-oji

EB Ministrų Taryba pasirašė komunikatą, kuriame pareiškė, kad nauji Maskvos smurto veiksmai Baltijos kraštuose gali pakenkti bendradarbiavimui su SSRS. Komunikate pasmerktas jėgos naudojimas prieš civilius gyventojus ir reikalaujama nedelsiant nutraukti smurtą, kuris pažeidžia Helsinkio ir Paryžiaus susitarimus.

Read Full Post »

Kiekvienais metais laukiu Sausio 13-osios minėjimo. Galbūt todėl, kad šiomis dienomis anuometinės vienybės ir susitelkimo prisiminimas yra labai stiprus ir jaudinantis. Viduj tiek visokių jausmų, kuriuos taip sunku išsakyti. Man net atrodo, kad, pavyzdžiui, šią savaitę visi tapom geresni, gyvenom anų dienų laike.

Prieš dvidešimt metų man buvo tik ką suėję septyneri, su tėvais ir sesėm bei rumšiškėnais buvome minioje prie Aukščiausios tarybos (AT) sausio 12 d. Natūralu, kad visko, kas ten vyko neprisimenu, mano atminty – tam tikros detalės ir emocija, kurią labai sunku nusakyti. Vakare su mama grįžome į Rumšiškes ir žinias apie tragiškus įvykius sutikome ten. Tuo tarpu tėtis su dar moksleivėmis sesėmis buvo prie TV bokšto. Iš tos nakties pamenu mamos susijaudinimą, nežinomybės jausmą ir norą vykti ten, į Vilnių!

Sausio 13-oji man yra stebuklas – ne vien todėl, kad buvo apginta laisvė, tiesa, bet ir todėl, kad ši data mus visus jungia. Manau, kad nėra tokios šeimos, kuri neprisimintų, ką tomis dienomis veikė – vieni buvo prie AT, kiti Sitkūnuose, Kaune, Juragiuose,  kiti dėl įvairių aplinkybių liko namuose, bet visi mes turim ką prisiminti. Kiekvienais metais  apie 1991 m. sausį sužinome vis daugiau naujų faktų, mūsų pareiga tą tinkamai saugoti (ne tik savyje, bet ir archyvuojant, skaitmeninant medžiagą).

Esu laiminga, nes nors ir būdama vaikas, galėjau patirti tą visus vienijusį jausmą, padėjusį tarsi susitapatinti su nepriklausomybės gynėjais.  Tie išgyvenimai, prisiminimai ir tai, kad kiekvieną sykį apie tai galvodama apsiverkiu, kad ir kaip tai sentimentaliai skambėtų, man tai yra savo krašto ir santykio su juo suvokimas.

Ši savaitė buvo kupina įvairių renginių: lankymosi TV bokšte, Seime, daug bendravimo. Šiandien gražus Lietuvos mokinių parlamento posėdis-minėjimas, kur pristatytas moksleivių padėkos laiškas Islandijos bendraamžiams.

Šia sausio 13-osios nuotaika gyvenu jau kuris laikas, kadangi su biuru parengėme knygą Sausio 13-oji. Išsaugoję laisvę. Tai leidinys lietuvių ir anglų kalbomis, kuris talpina anuometinių įvykių chronologiją, nuotraukas ir dokumentus. Knyga labiau skirta mūsų bičiuliams ne iš Lietuvos. Ateinančią savaitę, EP plenarinės sesijos Strasbūre metu, su kolegomis ketiname surengti Sausio 13-osios paminėjimą , kurio metu filmo,  šios knygos ir gyvo pasakojimo pagalba priminsime EP nariams apie anuometinę situaciją Lietuvoje, padėkosime už jų valstybių ir EP paramą. Tai data, pakeitusi ne vien Lietuvos, bet ir Europos likimą, todėl geriau pažindami vieni kitus sėkmingiau žengsime į priekį.

M. Mikulėno nuotraukos [c].

Read Full Post »

Sausio 11-ąją kartu su Seimo nariu Pauliumi Saudargu buvome pakviesti dalyvauti Sausio 13-osios minėjime Mažeikiuose. Lygiai prieš dvidešimt metų Sausio 11-ąją ištikimai tarnauti prisiekė savanoriai, tad simboliška, kad būtent šiandien, šiltame ir jaukiame pasibuvime buvo įteikti LR Seimo pirmininkės Irenos Degutienės ir Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus garbės raštai tuometiniams Parlamento, televizijos bokšto, radijo ir televizijos komiteto gynėjams mažeikiškiams.

Visi, dalijęsi prisiminimais ir patyrimais, pabrėžė ypatingą tų laikų dvasią, susitelkimą. Tie prisiminimai mus vienija ir beveik visada lydimi akyse sublizgančiomis ašaromis. Kiekvienais metais dar ir dar sykį prisimename anuometinį jausmą ir supratimą, kad žmonės gali būti labai artimi.

Vienas iš apdovanotųjų, istorijos mokytojas, prisimindamas anuometinius įvykius sakė, kad praėjus 20 metų – tikrai  nemažam laikotarpiui supratęs, jog 1991 m. sausio įvykiai ir dalyvavimas juose buvęs vienintelis prisidėjimas prie istorijos…

Šių dienų šviesoje svarbu prisiminti ir labai svarbų palaikymą, kurio tomis įtemptomis dienomis sulaukėme iš tarptautinės bendruomenės: Europos Bendrijos ministrų pareiškimas, Europos Parlamento rezoliucijos, atskirų Europos valstybių reakcija ir pastangos atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kas vyksta Lietuvoje. Siųsta žinia, kad nepritariama SSRS vykdomai politikai, ne po kartą drąsiai išsakyta parama laisvam tautų apsisprendimui.

Apie anuometinius ivykius ir Seimo bei Europos Parlamento darbą kalbėjomės su Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos moksleiviais ir mokytojais. Susitikimas paliko labai malonų įspūdį, nepaisant to, kad su mokytojais gvildenome ir kasdienes, sunkiai sprendžiamas problemas – o tai visada suteikia tam tikro slogučio, kai suvoki, jog imti ir skubiai pagelbėti, palengvinti kasdienybę, tiesiog nepavyks. Tačiau tokie susitikimai reikalingi – tik tuomet gali jausti pulsą ir neatitolti nuo dalykų, kurie mus visus daugiau ar mažiau paliečia. Tuo tarpu moksleiviai buvo kur kas linksmiau nusiteikę – aktyvūs, šmaikštūs, susidomėję, žingeidūs.

Padėkoti už galimybę susitikti su mažeikiškiais norisi visur rūpestingai lydėjusiai Linai Rimkienei ir TS-LKD Mažeikių skyriaus pirmininkui, savivaldos rinkimų sąrašo lyderiui Sigitui Kakčiui.

Tikiuosi, kad ne su vienu mažeikiškiu ir pastarosiomis dienomis lankytais kraštiečiais pavyks susitikti ir Sausio 12-osios vakarą Vilniuje – prie Atminimo laužų.

Read Full Post »

Older Posts »