Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2013 spalio

Rugsėjo mėnesį prasidėjus diskriminaciniams veiksmams prieš Lietuvos vežėjus buvo sunku prognozuoti šios situacijos baigtį. Konkrečios priežasties, kodėl griežtinama vilkikų patikra, vykdomi lengvųjų automobilių patikrinimai ir pradedamas pieno produktų embargas, nurodyta nebuvo. Rusijos atstovai neteikė paaiškinimų, o tie, kurie buvo duoti, vargu, ar leido geriau suprasti reikalo esmę. Nesulaukta atsakymų ir į oficialius paklausimus iš Europos Komisijos (EK) apie susidariusią situaciją.

Ši situacija tapo dar viena pamoka Lietuvai. Tik ar sugebėjome ją deramai išmokti? Tokiu metu viltys dedamos į aktyvius Vyriausybės veiksmus, siekiant kilusią situaciją kiek įmanoma greičiau sureguliuoti. Deja, šįsyk tų veiksmų trūko. Vyriausybė delsė imtis aktyvių priemonių ne tik aiškindamasi priežastis, kodėl griežtinama vilkikų patikra ar pradedamas pieno embargas, bet atidėliojo kreipimąsi į ES institucijas, nesikonsultavo su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) dėl Rusijos veiksmų.

Galbūt Vyriausybė vengė imtis aktyvesnių veiksmų dėl geresnių santykių su Rusija, tačiau vargu ar toks elgesys buvo adekvatus situacijai.  Manau, daugelį papiktino Premjero laikysena, kuomet jis teigė, kad Lietuva turi problemų ne su Rusija, o su Kinija, nors būtent tuomet mūsų vežėjai po kelias dienas stovėjo eilėse į Kaliningradą.

Aktyvių Vyriausybės veiksmų pasigesta ne tik čia, Lietuvoje, bet ir ES. Spalio 8 dieną vykusioje EP plenarinėje sesijoje svarstant Rusijos taikomas diskriminacines priemones Lietuvai ir jų pagrįstumą, Užsienio reikalų ministerijos viceministras V. Leškevičius pažymėjo, kad susidariusi situacija yra iššūkis ne tik ES, bet ir visai tarptautinės prekybos sistemai, PPO taisyklėms ir šiuo atveju būtinas visos ES atsakas.

Kritiškiau Lietuvos Vyriausybės pastangas vertino Europos Komisijos narys K. De Gucht, atsakingas už tarptautinę prekybą, kuris pažymėjo, kad tiek imantis veiksmų ES mastu, tiek kreipiantis į PPO, būtinas aktyvesnis Lietuvos Vyriausybės indėlis bendradarbiaujant, teikiant turimą informaciją ir koordinuojant veiksmus. Bene labiausiai nudžiugino EP narių atsakas į Lietuvos problemą: europarlamentarai reiškė palaikymą Lietuvai, ragino EK kreiptis į PPO, o kitą dieną savo solidarumą reiškė ragaudami lietuviškų sūrelių, kurie neįtiko Rusijos rinkai.

Netikėtai sulaukėme paramos net ir iš lietuviškos produkcijos vartotojų Rusijos Kaliningrado srityje. Kaliningrado merijai pateikta paraiška leisti rengti protesto akciją dėl lietuviškų pieno produktų embargo, o įprastus socialinio tinklo „Facebook“ atvaizdus ėmė keisti nuotraukos su lietuviškais sūreliais (neoficialiais duomenimis tokių vartotojų buvo daugiau nei 2000). Pasipiktinimas kilo ir Maskvoje, kur gyventojai pasigedo lietuviškų pieno produktų.

ES dėmesys suveikė. Jau spalio 9 d. pasirodė žinia, kad prezidento V. Putino nurodymu padidinta patikra vilkikams atšaukiama. Išties, vilkikai yra laisviau įleidžiami į Kaliningradą, mažėja eilės, tačiau situacija vis dar nestabili. Sunku prognozuoti, kiek užtruks pieno produktams taikomas embargas. Galbūt „netikėtai“ kiti maisto produktai neatitiks keliamų reikalavimų. Pagrindo nuogąstavimams lieka tiek dėl pareiškimų iš Rusijos institucijų pusės, tiek dėl realios prekybinių santykių su Rusija padėties.

Šiuos nuogąstavimus patvirtina ir neseniai išplatintas pranešimas, kuriame nurodoma, kad netrukus gali prasidėti estiškų pieno ir žuvies produktų importo draudimas. Importo draudimus vis dar patiria ir Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios bei laisvosios prekybos sutarties su ES siekiančios Ukraina ir Moldova. Dėl Rusijos prekybinių apribojimų šiais metais jau nukentėjo Graikija (ribojamas pieno ir mėsos produktų importas), Lenkija (ribojamas šaldytos mėsos importas), taip pat Vokietija (ribojamas gyvūninių produktų importas). Tiesa, šiuo atveju šalys bent jau buvo informuojamos oficialiai.

Rusijos priėmimą į PPO, į prekybos barjerus siekiančių panaikinti šalių klubą, daugelis įvertino optimistiškai. Tikėtasi, kad tai paskatins Rusiją „žaisti“ pagal tarptautines taisykles, išsispręs daugelis prekybinių nesklandumų, turėjo mažėti importo mokesčiai, daugėti galimybių eksportui. Deja, gana greitai teko tuo nusivilti. Problemos išliko, o kai kurios ir paaštrėjo.

Šiuo metu didžiausios problemos kyla dėl Rusijoje netinkamai taikomo utilizacijos mokesčio automobiliams, t.y. Rusija papildomai apmokestina nenaujus automobilius, o tokiu būdu skatinama pirkti vietines naujos gamybos mašinas. Be to, mokestį moka tik užsienio įmonės, o tai mažina ES įmonių konkurencingumą. Dėl tokio reguliavimo kenčia ir naudotus automobilius eksportuojančios Lietuvos įmonės.

Dėl Rusijos protekcinių priemonių kenčia ir visos ES bulvių augintojai. Liepos 1 d. buvo laikinai apribotas bulvių importas iš visų ES valstybių į Rusiją, remiantis tuo, kad vienos ES valstybės narės eksportuojamose bulvėse esą aptikta kenkėjų. Nuo to nukentėjo ir Lietuvos bulvių augintojai, kurie trečdalį produkcijos realizuoja Rusijos rinkoje. Panašių apribojimų galima rasti ir kitose srityse.

Nors Rusija linkusi kelti reikalavimus kitiems, bet pati nenoriai laikosi prisiimtų įsipareigojimų. ES, įskaitant ir Lietuvą, yra svarbus bendradarbiavimas su Rusija, tačiau norime turėti patikimą ir prognozuojamą prekybos partnerį. Tikiuosi, kad ši patirtis paskatins kiekvieną iš mūsų atsargiau ir objektyviau žvelgti į kaimyninę valstybę, nes noras puoselėti pragmatiškus santykius su šia kaimyne yra ne visada pagrįstas ir realus. Kartu turėtume suprasti, kad neverta pasikliauti trumpalaikiais didžiosios kaimynės pažadais, ar tai būtų lietuviško pieno eksportas, ar dujų su nuolaida importas.

Reklama

Read Full Post »

2013_10_12_LPKTS-25-metisSpalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Read Full Post »

Dar vasarą prasidėjo Vyriausybės derybos su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl dujų tiekimo Lietuvai. Koncernas, daugelyje ES šalių prarandantis rinkos lyderio pozicijas, suinteresuotas pasirašyti ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su Lietuva, tačiau tokia sutartis daugeliu atžvilgių būtų nenaudinga Lietuvai.

Premjeras derybų su „Gazprom“ pradžioje akcentavo, kad jų tikslas – teisinga dujų kaina Lietuvai. Matyt, to norėtume kiekvienas, tačiau būdai tą pasiekti – skirtingi. Mainais už sudaromą ilgalaikę (t.y. 2013-2020 m.) dujų tiekimo sutartį, koncernas suteiktų nuolaidą Lietuvai tiekiamoms dujoms, tačiau ko verti tokie monopolininko pažadai?

Akivaizdu, kad nesant konkurencijos, bet kokia monopolininkė yra linkusi diktuoti jai palankiausias kainas. Lietuva vis dar yra priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo – „Gazprom“. Būdama rinkos monopolininke, įmonė diktuoja kainas, kurios Lietuvos atveju yra didžiausios Europos Sąjungoje (ES). Ankstesnė Vyriausybė ne kartą akcentavo galimai neteisėtus „Gazprom“ veiksmus ir galiausiai kreipėsi į Stokholmo komercinį arbitražą dėl neteisingos dujų kainos nustatymo Lietuvai.

Be to, 2012 m. rudenį Europos Komisija, reaguodama į padėtį Rytų ir Vidurio Europoje, pradėjo tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos, nes įtariama, kad koncernas naudojosi monopoline padėtimi, o kainos už dujas buvo nustatomos neteisingai. Šios savaitės pradžioje Europos Konkurencijos tarnyba oficialiai patvirtino tirianti Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ veiklą Lietuvoje, tyrimo išvados turėtų paaiškėti 2014-ųjų pavasarį.

Nepaisant visų šių aplinkybių, dabartinė Vyriausybė derybų su „Gazprom“ kontekste neneigia galimybės atsiimti ieškinį mainais už nuolaidą pasirašius ilgalaikę sutartį. Visi šie faktai skatina kritiškai vertinti ilgalaikės sutarties dėl dujų tiekimo perspektyvas. Ar tikrai pasirašę ilgalaikę dujų tiekimo sutartį mokėsime už dujas mažiau? O gal priešingai – liksime monopolininkės gniaužtuose, kas galiausiai reikštų, jog už dujas tektų mokėti netgi brangiau?

Priežasčių, kodėl turėtume nepasirašyti ilgalaikės dujų tiekimo sutarties daug. Pirma, dujų kaina mažiausia yra tose šalyse, kur užtikrintas mišrus dujų tiekimas, t.y. dujos tiekiamos iš kelių tiekėjų, statomi suskystintų dujų terminalai ir pan. Pasirašius ilgalaikę sutartį būtume priklausomi nuo vienintelio tiekėjo, o dujų kaina ir vėl būtų susieta su naftos kainomis. Atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos linkusios kilti, už dujas mokėtume daugiau.

Antra, konkurencinės rinkos pranašumas yra tas, jog galima rinktis tiekėją, kuris pasiūlo mažesnę kainą. Štai Didžiojoje Britanijoje 2009 m. dujų kaina sumažėjo 35 proc., dėl to, kad rinkoje atsirado dar vienas tiekėjas – JAV, kurios pradėjo dujų eksportą. Ilgalaikės sutarties pasirašymas užkirstų kelią rinktis tą tiekėją, kuris pasiūlo konkurencingiausią kainą.

Be to, monopolininkės diktuojamos kainos mažina ne tik Lietuvos, bet ir ES konkurencingumą. ES energetikos komisaras G. Oettinger pranešime dėl energetinio dialogo tarp ES ir Rusijos pažymėjo, kad nors ilgalaikės energijos tiekimo sutartys yra galimos pagal ES teisę, tačiau yra nepakankamai lanksčios ir neigiamai veikia konkurencingumą. Neseniai Europos Parlamentas, priėmęs buvusio EP pirmininko J. Buzek rengtą pranešimą dėl postūmio energijos vidaus rinkai, taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl konkurencijos stokos energetikos (konkrečiai dujų) sektoriuje nukenčia ne tik ES, bet labiausiai galutinis vartotojas (t.y. kiekvienas iš mūsų).

Galiausiai, vargu, ar „Gazprom“ suteikiama nuolaida ženkliai pakeistų prasidėjusio šildymo sezono kainas, nes nuolaida geriausiu atveju turės tik momentinį efektą. Vadinasi, vartotojai nepajus teigiamo nuolaidos efekto ir šildymo kainos liks nepakitusios.

Neformaliame ES energetikos ministrų susitikime Vilniuje akcentuota, kad būtina siekti konkurencingos, skaidrios ir integruotos energijos rinkos, o tai galima pasiekti tik įgyvendinus trečiąjį energetikos paketą bei užtikrinus dujų tiekimą iš skirtingų šaltinių.

Apmaudu, kad Vyriausybė, susidūrusi su sunkumais derybose su „Gazprom“, neišnaudojo galimybės pasikviesti Europos Komisiją kaip trečiąjį derybų dalyvį. Toks sprendimas būtų gerokai sustiprinęs Lietuvos derybines pozicijas.

Suprantama, kad noras sumažinti dujų kainas, o kartu ir šildymo kainas, yra sveikintinas, tačiau akivaizdu, kad toks trumpalaikis sprendimas būtų nenaudingas nei gyventojams, nei valstybei.

Read Full Post »

M.Mikulėno nuotrauka

M.Mikulėno nuotrauka

Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą. Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame).

ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.

ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.

Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.

Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

Read Full Post »

© M.Mikulėno piešinys

Seimo daugumos sprendimai dėl atlyginimų didinimo 60-čiai tūkstančių daugiausiai uždirbančių valstybės tarnautojų, užribyje paliekant mokytojus, policininkus ir kitus sunkiai valstybei dirbančius žmones, stebina tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip „socialdemokratai“, kurie vien jau pagal partijos pavadinimą privalo kovoti už socialinę lygybę ir solidarumą, galėjo priimti tokį cinišką, jokiu socialiniu teisingumu net nekvepiantį sprendimą? Atotrūkis tarp pažadų ir sprendimų, deja, gana dėsningas.

Ir vėl aplinkybių auka?

Progresinis viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimas krizės metu, kai algos ženkliau sumažintos tiems, kurie uždirba daugiau, Lietuvoje nebuvo nei unikali, nei pati griežčiausia taupymo priemonė ES. Štai Estijoje valstybės tarnautojų atlyginimai per krizę mažinti 10 proc., o ministrų – 20 proc. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tai natūralu, nes tokiu būdu siekta paskirstyti krizės naštą, kad taupymas būtų kuo mažiau skausmingas. Juk uždirbančiam 1800 Lt algos sumažinimas 200 Lt yra skaudesnis nei 500 Lt tam, kuris gauna 5000 Lt.

Vyriausybės pozicija dėl atlyginimų atstatymo šiandien atrodo maždaug taip: valdančiosios daugumos rankos surištos Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo ir galimybės priimti kitokių nutarimų nėra. Tačiau tokia laikysena tiesiog neatitinka tiesos. KT sprendimus priima tik konkrečiu jiems suformuluotu klausimu ir nepateikinėja pasiūlymų, kaip reikėtų įgyvendinti KT sprendimus. Vargu ar KT norėjo akcentuoti, kad atlyginimai šiandien turi būti didinami išimtinai tik teisėjams, specialiųjų tarnybų, krašto apsaugos, kalėjimų darbuotojams, viceministrams ir Seimo narių padėjėjams. Ir jokiu būdu ne mokytojams, gydytojams ar policininkams. Tai padarė Vyriausybė, nors KT buvo suteikęs tris mėnesius laiko rasti protingam sprendimui.

Tad valdančiosios daugumos prisiimtas aplinkybių aukos vaidmuo („KT liepė ir mes neturime kur dėtis“) rodo tik viena: žvelgti į KT sprendimą grynai kaip į formalų reikalavimą jiems – paprasčiausiai patogu ir priimtina.

Liūdniausia, kad tokiu pačiu – aplinkybių aukos – vaidmeniu Vyriausybė sugeba prisidengti ir kitose srityse: pradedant šilumos kainomis, baigiant atliekų rūšiavimu. Įsipareigojimai ir pažadai nuosekliai nevykdomi arba atidėliojami, visuomet randant „objektyvių aplinkybių“, kurios tam kliudo.

Programa vienokia, darbai – kitokie

Viskas atrodo dar keisčiau, kai atsiverti šios vyriausybės programą ir paskaitai, kas joje deklaruojama. Tokiame kontekste puikiai atsiskleidžia, kiek iš tiesų socialdemokratams rūpi socialinis teisingumas.

2012 m. gruodžio 13 Seimo patvirtintoje programoje įsipareigojama atsigaunant ekonomikai nuosekliai didinti viešojo sektoriaus, biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus. Taip pat – keisti įstatyminę bazę, siekiant, kad sumažėtų darbo užmokesčio skirtumas viešajame sektoriuje tarp vadovų ir mažiausią darbo užmokestį gaunančių darbuotojų. Toje pačioje programoje numatyta užtikrinti, kad vidutinis mokytojo darbo užmokestis būtų aukštesnis už šalies darbo užmokesčio vidurkį, o gydytojų ir slaugytojų darbo užmokestis užtikrintų jų apsisprendimą dirbti Lietuvoje.

Nepaisant šių gražių tikslų, praėjusią savaitę Seime sprendžiant dėl konservatorių siūlomo kompleksinio KT nutarimo įgyvendinimo paketo, kuris numatė mažesnius atlyginimų koeficientus, bet didesnį bazinį pareiginės algos dydį (taip atlyginimų didinimas būtų solidaresnis – kainuotų mažiau ir paliestų kur kas didesnį ratą žmonių) socialdemokratų socialinio teisingumo jausmas kažkur išgaravo: dėl koeficientų nebalsuota, o pasiūlymas didinti bazinį atlyginimą atmestas. Kartu su tarnautojų algomis didinti biudžetinių įstaigų (pavyzdžiui, mokytojų) darbo užmokestį bei pensijas taip pat atsisakyta.

Kur dingo vyriausybės programoje „apdainuotas“ skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, prielaidų realiam darbo užmokesčiui šalies ūkyje didėti kūrimas? Juk tai valdantieji įvardijo kaip vieną svarbiausių savo darbo prioritetų. Toks įspūdis, kad realioje veikloje ne tik neįgyvendinami vyriausybės deklaruojami uždaviniai, bet viskas daroma netgi priešingai. Apskritai kyla abejonių, kiek kairumo dar liko kairiųjų vyriausybėje.

Dar sykį apie kaimynus

Viešojo sektoriaus atlyginimų atstatymas krizei pasibaigus yra normalus procesas. Latvijoje sprendimai dėl pirmojo pokrizinio biudžeto pernai priimti stengiantis užtikrinti nuoseklų ir sąžiningą atstatymo procesą. Valstybinių įmonių (tokių kaip LatvEnergo, Latvijos geležinkelių ir Latvijos valstybinės miškų administracijos) vadovų mėginimai užbėgti šiam procesui už akių triskart pasididinant atlyginimus buvo atšaukti dar iki prasidedant plačiai visuomenės diskusijai.

Tai liudija, kad diskusijos, kaip grįžti į prieškrizinę padėtį, yra normalus dalykas. Neišvengiami ir įvairūs iššūkiai bei kliūtys. Tačiau taip pat akivaizdu, jog tereikia tik neapsimestinio noro ir bus galimybė rasti sprendimus, kurie būtų tiek teisiškai pagrįsti, tiek socialiai solidarūs.

Apibendrinant analogiškus procesus Lietuvoje, rezultatas kol kas toks: būdas, kuriuo valdantieji nutarė įgyvendinti KT sprendimą ir atstatyti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus yra formalus. Dar daugiau – jis kuria papildomas įtampas visuomenėje. Tuo metu sprendimai dėl realaus atlyginimų didėjimo ir socialinės atskirties mažinimo buvo atidėti neapibrėžtam laikotarpiui.

Taigi, panašu, jog kol kas valdančiųjų žadėtos politikos, kurioje „svarbiausia – žmogus“ rezultatai – nuliniai. Tačiau akių dūmimo ir populizmo apie sunkią dalią dirbti išsijuosus, kad būtų „ištaisytos“ konservatorių vyriausybės klaidos – pakanka. O taisyti yra ką: reikia ir algas sau pasididinti, kurios taip gėdingai buvo sumažintos beveik perpus, ir lojalių tarnautojų tinklu pasirūpinti (kompetencija čia nėra labai svarbi), juk netrukus atkeliaus naujosios ES finansinės perspektyvos milijardai, ir tinkamu kalbėjimu viešojoje erdvėje apie savo vargus bei darbą žmonėms pasirūpinti. O ką dar kalbėti apie artėjančius Prezidento rinkimus. Juos laimėti reikia trūks plyš, nes dabar – itin nepatogu netrukdomai elgtis taip, kaip norisi.

Read Full Post »