Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘partizanai’

Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis.  Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.

Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.

Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).

Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.

Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius.  Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?

Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.

Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės,  kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti  – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.

Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.

Nuotraukose:

1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.

Karalgiris_Karalgiryje2013_11_01-02_Velines-76Lukšio kapasNepriklausomybės kovų savanorių kapaiMemorialas tremtiniams UtenojeKapas Pociūnėliuose2013_11_01-02_Velines-62013_11_01-02_Velines-8

Reklama

Read Full Post »

…taigi, rodos, kad tik ką pradėjome politinį sezoną, o štai jau ir liepos vidurys, nuo kada Europos Parlamento nariai dirba tik savo valstybėse, atostogauja ar kitaip planuoja savo laiką. Dabar į EP posėdžiuose pasimatysime tik rugsėjo pradžioje, tą patvirtina ir elektroniniu paštu atkeliavusios rudens sesijos posėdžių darbotvarkės. Gal ir ankstokai, bet ši institucija mėgsta suplanuotą veikimą, todėl jau dabar aišku, kokius klausimus svarstysim rugsėjo mėnesį, o gal ir dar toliau.

Bet dabar truputėlį žvilgterėsiu atgalios – paskutinės darbo EP liepos savaitės buvo itin intensyvios, tad jau kurį laiką nepildžiau nei blog‘o, o ir atidėjau nemažai kitų dalykų. Iš viso 61 pakeitimas Bendrosios žemės ūkio politikos visiems keturiems dokumentams ir sprendimui dėl šiltnamio dujų apskaitos miškų ir žemės naudojimo sektoriuose (mano jau aptartas LULUCF pranešimas), derybos dėl taip vadinamo „žalinimo“ aspekto susiejimo su tiesioginėmis išmokomis žemdirbiams, balsavimu EP priimti dokumentai dėl aplinkosauginės LIFE programos ir demografijos statistikos ES. Pastariesiems keturiems esu paskirta atstovauti savo politinę grupę ir teikti nuomonę nuo jos. Tad kaip niekad daug teko dirbti su kolegomis iš savo ir kitų frakcijų, derinti pozicijas tarp skirtingų frakcijų, konsultuotis su interesų grupėmis ir patarėjais.

Praėjusią savaitę, liepos 8-ąją Lietuva tapo viena diena ilgiau laisva, nepriklausoma valstybė nei buvo pirmoji respublika iki 1940-ųjų! Tai buvo 22 metai 3 mėnesiai ir 30 dienų. Šia proga sveikinau visus Lietuvos piliečius, bendražygius, kolegas, linkėdama, kad valstybės kūrimas kaip ilgas ir tęstinis darbas nesibaigtų ir kuo mažiau duobėtas kelias būtų. Itin jaudinantis buvo kolegos švedo pripažinimas, kad mokyklose Švedijoje istorijos vadovėliai aiškino valstybių norą jungtis į buvusią SSRS. Atrodo, kad būtent šis itin nuoširdaus Lietuvos bičiulio pastebėjimas verčia dar intensyviau dirbti istorinio teisingumo, istorinės atminties tematika. Tą patį pabrėžiau ir savaitgalį vykusiame TS-LKD narių sąskrydyje Rukloje, pristatydama dokumentinį filmą „Ledo vaikai“ kaip ir sveikindama „Tremtinio“ 1000-ojo numerio šventės dalyvius ir leidėjus.

Tokia tad prabėgusi savaitė Europos Parlamente Briuselyje ir Lietuvoje bei trumpas žvilgsnis į ją. Gal kiek mažiau intensyviu tempu, tačiau nemažai įsipareigojimų dar laukia per vasarą. Vienas iš artimiausių – dalyvavimas palydint „Misijos Sibiras“ dalyvius į ekspediciją, kino ir patriotinių dainų šventė Merkinėje.

Iki pasimatymo vasaros renginiuose, saulėto dangaus poilsiaujantiems!

t@v creep nuotr.

Read Full Post »

Read Full Post »

Apie pokario istoriją kiekvienas sužino iš skirtingų šaltinių, tiksliau, susiformuoja savo požiūrį ir santykį.

Man pasisekė, nes vaikystėje apie tai girdėjau šeimoje. Per prievartą nebuvo grūdama sausa informacija. Prisilietimas prie šios temos atėjo per bendrą krašto pažinimą (su tėvais nemažai keliaudavom po Lietuvą, kur buvo žinomos partizanų žūties vietos – uždegdavom žvakelę, klausydavausi pasakojimų, kurie leido nuo mažens pažinti nemažą dalį svarbių mūsų valstybės išgyvenimų). Visgi itin daug konkretikos iš tėvų nereikalavau, suvokimas lipdėsi iš bendros atmosferos. Tačiau atėjo laikas, kai atsirado poreikis tarsi iš naujo įsisavinti ano meto istoriją. Panašiai, kaip iš naujo, po daugelio metų perskaityti tą pačią knygą – nauji patyrimai ir emocijos.

Lukšų šeima – išrašyta jų istorija vėl supažindino mane su pokario laikotarpiu. Juozo Lukšos -Daumanto ir jo žmonos dr. Nijolės Bražėnaitės meilės istorija (nuostabioje knygoje “Laiškai mylimosioms“) ir J.Lukšos laiškai mylimajai atskleidė gražią, poetišką sielą, tvirtą charakterį ir požiūrį į Lietuvą ir vertybes. Šeimų patirtys, ko gero, kuo puikiausiai ir suprantamiausiai atskleidžia ir mūsų tautos istorines patirtis bei skausmą. Tai paveikslas visų, kentėjusių nuo okupacijos.

Todėl šiandien, rugsėjo 4 d., man buvo labai svarbu prisijungti prie gausaus būrio žmonių, susirinkusių paminėti 60-ųjų J.Lukšos-Daumanto žūties metinių. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su para­ma Lietuvai.

Kaip ir daugelį metų prieš tai, taip ir šį rugsėjį žūties vietą (nes palaidojimo vieta – nėra žinoma) aplanko ir Daumanto našlė Nijolė, brolis Antanas Lukša. Prieš keletą metų turėjau progos susipažinti su šiais kilniais, šviesiais žmonėmis. Neįtikėtina, kad tie, apie kurių likimus pasakojama, kuriami filmai – vis dar šalia mūsų, gyvu žodžiu galintys perduoti tas patirtis.

Mano karta laiminga – mes dar turime galimybę suvokti pokario istoriją ne iš knygų, bet gyvų liudininkų pagalba.

Džiugina, kad jaunoji karta ieško ir naujų, kitų būdų pažinti okupacijos ir pokario istorines patirtis: šį savaitgalį taip pat vyko Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis “Trakinių partizanai 2011”. Į Anykščių rajone, Kurklių seniūnijoje esantį Trakinių kaimą Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“ ir Anykščių S.Dariaus ir S.Girėno 1-oji šaulių kuopa sukvietė tuos, kurie partizaninę temą atradę jau seniai ir tuos, kurie gal dar tik beatrandantys. Bunkerio statymas, darbas tremtinių virtuvėje, Vytauto V. Landsbergio filmo “Partizano žmona“ peržiūra ir diskusija su autoriumi, susitikimas su tremtiniais, partizanų poezijos naktiniai skaitymai, uteniškių muzikinės grupės “Siela” koncertas sukūrė atmosferą, kurioje kiekvienas, pabėgęs nuo pašalinių minčių, turėjo progos prisiminti ir apmąstyti istorinius įvykius, patirtis ir jų pamokas.

Smagu, kad prieš penkis metus, draugų rate gimusi įdėja paminėti 33 Trakinių kaime sušaudytus partizanus peraugo į tradiciniu tampantį ir vis daugiau dalyvių pritraukiantį Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydį.

Tikiu, kad kiekvienam  – savas atradimo kelias. Tam priemoniu randasi vis daugiau, vis daugiau aktyvių žmonių imasi iniciatyvos apie tai priminti, kalbėti. Linkiu kiekvienam susikurti savo supratimą apie mums taip svarbius istorijos vingius ir, svarbiausia, nelikti abejingume.

Na, o organizuojantiems – nuoširdi padėka. Man pačiai – visada malonu prie tokių inicityvų prisidėti, jas paremti ir globoti.

Radvilės Morkūnaitės, Mindaugo Mikulėno, Simonos Bakutytės ir Mindaugo Nefo nuotraukos

Read Full Post »

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė “Skylė“ su bičiuliais Varėnoje pradėjo renginių ciklą, skirtą Lietuvos laisvės kovotojams. Užmanymas – surengti “Brolių“ koncertinę programą, diskusijas, paskaitas kiekvienoje partizanų apygardoje. Šeštadienį startas duotas Varėnoje. Labai simboliška, nes pradžia – albumo “Broliai“ įkvepėjo Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žūties vieta, kur jam ir jo bendražygiams atidengtas paminklinis akmuo.

Paminėjimas miške, turiningos paskaitos ir nuostabus “Brolių“ koncertas Varėnoje – ilgai lauktas vyksmas. Seniai galvodavome su bičiuliais, kas galėtų pastūmėti šias temas į viešumą. Pagaliau!

Man visas tas šeštadienis savo nuotaika buvo panašus į islandų muzikinės grupės Sigur Ros filmą “Heima“ – koncertai bendruomenėms gamtoje, suvedant ir seną, ir jauną, atskleidžiant bendruomeniškumą, gal net bendramintiškumą. Man atrodo, kad muzika suartina, apjungia visus, turinčius kažką bendro – šiuo atveju istoriją ir dabartį.

Manau, kad ši iniciatyva po truputį tampa reiškiniu. Džiugu, kad ne vien pavieniai žmonės prisideda prie šito projekto įgyvendinimo, bet ir valstybinės institucijos – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ir Krašto apsaugos ministerija.

Mindaugo Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamente vyko klausymai, kuriuos surengė Europos liaudies partijos frakcijos kolegos, apie tai, ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus.

Klausymų metu kalbėjomės apie tai, jog bendrumo siekianti Europa vis dar sunkiai gali kalbėti apie bendrą istorinę atmintį, apie tai, kad šių dienų Europa, turinti labai skirtingas istorines patirtis pagaliau turi įsiklausyti ir ieškoti bendro supratimo apie tam tikrus istorijos įvykius. Ir kad neturėtų likti dvigubų standartų, vertinant totalitarinių režimų pasekmes, karo nusikaltimų, genocido ir masinių žudynių nusikaltimus – nepriklausomai nuo to, kokia totalitarinė diktatūra juos atliko.

Ypatingai daug dėmesio diskusijoje skirta jaunimo supratimui, galimybėms pažinti ir suvokti 20-ojo amžiaus istorinius procesus.

Pati išsakiau nuomonę, jog Europos Sąjungoje būtina skatinti gilesnį istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe, nes  tai  – gyvybingos pilietinės visuomenės ir mūsų ateities kūrimo pagrindas. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien sunku kalbėti apie bendrą visos Europos Sąjungos istorijos atmintį, juk stokojame savo istorijos pažinimo ir supratimo, kurį turėtume skiepyti visuomenei jau nuo jaunų dienų. Ir tai turėtų būti daroma ne tik stiprinant dialogą tarp kartų, bet ir peržiūrint mokyklines ugdymo programas, kurios neretai yra pernelyg formalios ir neugdo istorinio supratimo, neskatina nagrinėti santykio tarp priežasties ir pasekmės. Be jokios abejonės, čia, kaip ir visame mokymo procese – labai svarbus mokytojas, jokiu būdu negalime absoliutinti situacijos, kalbėdami apie pasenusias ir jaunajai kartai poveikio nebeturinčias istorijos mokymo programas bei metodikas, juk yra nemažai mokytojų, kurie savo iniciatyva rūpinasi, kad istorijos pažinimas būtų gyvas ir iškalbingas. Tačiau toks rūpestis turi tapti sistema, o ne pavieniu reiškiniu.

Turime kuo ir pasidžiaugti: pastaruoju metu pasirodo vis daugiau gražių, tradicinėmis tapusių jaunimo iniciatyvų. Esu įsitikinusi, kad reikia skatinti jaunimo veiklas ir projektus šioje srityje, ieškoti paveikesnių būdų susipažinti su mūsų istorija – diegti jaunimui istoriją per jausmus, asmeninį patyrimą. Pristačiau susirinkusiems kolegoms vieną iš pavyzdžių Lietuvoje, kurį pati remiu visomis išgalėmis, nes esu tikra, kad kasmet rengiamas ir milžinišką pasisekimą turintis jaunimo projektas “Misija Sibiras“ yra labai svarbus. Jo metu lankomos tremties vietos, tvarkomi tremtyje mirusiųjų tautiečių kapai yra nepakeičiama patirtis ir supratimas jaunajai kartai, o dar svarbesnė misija tas patirtis perduoti savo jauniesiems kolegoms – grįžę iš ekspedicijų jaunuoliai mokyklose ir visuomenei pasakoja, ką patys matė ir patyrė tremties vietose, ką išgirdo iš vietos gyventojų. Džiaugiuosi ir muzikinės grupės “Skylė“ iniciatyva – albumu “Broliai“, kuris prikėlė galimybę jaunimui pažinti 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyvių kelią ir patirtis. Esu tikra, kad tokias iniciatyvas reikia puoselėti visoje Europoje ir skatinti jas jungtis.

Ar yra paskatų tolimesniems žingsniams? Tikrai taip. 2010 m. gruodį Europos Komisijos kolegijos patvirtintas raportas dėl totalitarinių  režimų įvykdytų nusikaltimų atminties išsaugojimo taip pat yra labai stiprus pagrindas ateities veiklai. Šiuo dokumentu ir jame išdėstytais pasiūlymais turime vadovautis ES ir nacionaliniu lygmeniu siekdami išsaugoti istorinę atmintį. Šiuo metu svarbiausia, kad Europos Komisija vykdytų savo praktinius įsipareigojimus ir numatytų totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų atminties įamžinimo projektams finansavimą įvairiose ES programose.

Prieš trejetą metų Europos Sąjunga programoje “Europa piliečiams“ numatė priemonę “Gyva Europos atmintis”, skirtą hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytų nusikaltimų atminimo projektų finansavimui. Lietuvos projektų finansavimas pagal šią programą pastebimai išaugo: 2007 m. šiai programai nebuvo pateikta nė vieno projekto, tačiau 2010 m. – finansuoti jau septyni projektai.

Tai rodo pažangą, tačiau reikėtų pasvarstyti, kaip galima būtų pritraukti, kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių projektų teikėjų, suvienyti jų jėgas. 

Nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, regioniniai kultūros centrai, muziejai turi nemažai vertingos medžiagos, kuri turėtų būti ištraukta iš lentynų ir pateikta platesniam visuomenės ratui. Tačiau kalbant apie ES finansavimą, šios įstaigos turi mažiau arba visai neturi galimybių gauti bendrą finansavimą iš kitų nei ES šaltinių arba stokoja tarptautinio bendradarbiavimo patirties, ko reikalauja dabartinės projektų finansavimo nuostatos. Todėl raginau ir raginsiu Europos Komisiją supaprastinti reikalavimus projektų dalyviams.

Ir tai svarbu ne tik dėl pagarbos ir atminties tiems 780 922 savo kraštiečių, kurių Lietuvoje netekome 1940–1952 sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl mūsų šalies, savo laisvės vertės suvokimo ir valstybės bei visos Europos ateities.

***

Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).

Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

Read Full Post »

Lapkričio 22 d., Radviliškio raj., Mėnaičių kaime prezidentė Dalia Grybauskaitė atidengė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimui skirtą memorialą.

Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusiųsignatarų partizanų: Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Leonardo Grigonio-Užpalio, Juozo Šibailos-Merainio, Vytauto Gužo-Kardo, Aleksandro Grybino-Fausto, Petro Bartkaus-Žadgailos ir Broniaus Liesio-Nakties vardai.

Taip pat, sodyboje įrengta atkurto bunkerio, kuriame posėdžiavo LLKS Prezidiumo taryba ir 1949 metų vasario 16 dieną buvo priimta Nepriklausomybės Deklaracija, ekspozicija.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Older Posts »