Septintojoje ES Aplinkos veiksmų programoje vietos piliečių balsui neatsirado

Derybos dėl ilgalaikės finansinės perspektyvos – pagrindinė žinia, pastaruoju metu girdima iš ES institucijų, o taip pat gausiai aptariama ir viešojoje erdvėje. Diskusijų ES biudžeto 2014-2020 metams fone nublanksta žinios apie tai, kad ES – ne tik pinigų maišas, kurį Lietuva turi kuo greičiau įsisavinti. Šiomis dienomis Europos Parlamente pradedamas svarstyti ir kitas ES ateitį lemsiantis dokumentas – Septintoji ES Aplinkos veiksmų programa.

Kuomet prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (dabartinės ES pirmtakė), ji buvo vien tik ekonominio pobūdžio sąjunga. Tačiau ne užilgo pastebėta, jog valstybėse narėse galiojantys skirtingi aplinkosauginiai reikalavimai tampa kliūtimi ekonominei integracijai. Taigi maždaug prieš keturis dešimtmečius viena iš ES veiklos sričių tapo ir aplinkos apsauga. ES aplinkos politikos prioritetai septynerių metų laikotarpiui yra apibrėžiami taip vadinamoje Aplinkos veiksmų programoje, kurią patvirtina pagrindinės ES institucijos.

Europos Komisija, pateikdama būsimos ES aplinkos politikos gaires, siūlo prioritetinėmis sritimis paskelbti klimato kaitą, biologinę įvairovę, darnų gamtos išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Kai kurios iš minėtų sričių – prioritetinės jau kurį laiką. Deja, valstybėms vis nepavyksta tinkamai įgyvendinti iškeltų tikslų. Tą rodo ir negerėjanti aplinkos būklė. Lietuva irgi ne išimtis – pagal atliekų tvarkymo, vandens valymo parametrus esame vieni paskutinių Europoje. Kita vertus, pagal daugumą natūraliosios gamtos ir kraštovaizdžio išsaugojimo parametrų Lietuva patenka tarp pirmaujančių ES valstybių. Taigi mūsų krašto aplinkos išsaugojimas turėtų būti itin aktualus klausimas. Aktualus ne tik aplinkos politiką formuojančioms institucijoms, bet ir visiems žmonėms, kurių dalyvavimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus tarptautiniu ir ES mastu pripažįstamas viena iš piliečių teisių. Deja, Komisijos pasiūlytame naujajame dokumente, kuris septyneriems metams nubrėš ES aplinkosaugos politikos gaires, šiai piliečių teisei aptarti vietos neatsirado. Ir labai gaila. Nes svarbus šios teisės įgyvendinimo aspektas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Nors pakankamai detaliai reglamentuojamas tiek ES, tiek ir Lietuvos teisės aktais, šis mechanizmas nuolat sulaukia priekaištų – dėl to, kad ne visuomet, kai galimas poveikis aplinkai, atliekamas vertinimas, nes to nereikalauja teisės aktai, arba atsakingos institucijos nusprendžia, jog poveikis nebus didelis. Arba tiesiog piktnaudžiaujama teisės aktais ar institucijoms suteiktais įgaliojimais – neseniai Austrijoje kilo skandalas, kuomet buvo išvengta poveikio aplinkai vertinimo rekonstruojant oro uostą. Taip pat ir dėl to, kad piliečiai nėra informuojami apie vykstančias procedūras (kita vertus, dažnai ir patys piliečiai nesidomi tuo, kas vyksta aplink juos ir sukrunta jau per vėlai, tik prasidėjus statyboms), dėl to, kad nėra atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo metu visuomenės išsakytas pastabas (pavyzdžiui, Alytaus rajone, Dauguose, pradėjus rengti stambiagabaričių atliekų aikštelę netoli ežero, paaiškėjo, jog nebuvo atsižvelgta į vietos gyventojų rūpestį dėl aplinkos išsaugojimo). Visi šie priekaištai tik rodo, jog poveikio aplinkai vertinimo sistema – toli gražu netobula ir kad tiek visos ES, tiek atskirų valstybių lygiu būtinos aktyvios diskusijos su visuomene, kaip reikėtų tobulinti poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Reikia pripažinti, kad neretai poveikio aplinkai vertinimas naudojamas ir kaip verslininkų šantažavimo priemonė, ar kaip priemonė sustabdyti bet kokią veiklą kaimynystėje (naiviai tikintis, jog XXI amžiuje pavyks gyventi pirmykštėje gamtoje). Kita vertus, tai – ne priežastis į ES aplinkos veiksmų programą neįrašyti piliečių įtraukimo į aplinkos klausimų svarstymą kaip vieno ES aplinkos politikos prioritetų. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar ES piliečių balsas – nėra tik deklaruojamas prioritetas? Aš asmeniškai manau, kad piliečių balsas ir nuomonė priimant bet kokius sprendimus – labai svarbūs. Tad galimybė dalyvauti ES politiniuose procesuose (nesvarbu, apie kokios krypties dokumentus bekalbėtume), turi būti užtikrinta. Todėl tikiuosi įtikinti kolegas europarlamentarus pritarti mano siūlomoms pataisoms, kuriomis ES Aplinkos veiksmų programoje (o ji greičiausiai bus patvirtinta jau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu) siūlau įtvirtinti nuostatas, jog vienu iš ateinančio laikotarpio ES aplinkos politikos tikslų taptų būtinybė įtvirtinti tinkamą piliečių įtraukimą į aplinkos klausimų svarstymą.

Read Full Post »

Teoriškai – jautiena, praktiškai – arkliena?

Šią savaitę nemaža dalis Europos valstybių pradeda minėdamos artėjančią Pasaulinę vartotojų dieną. Tai laikas, kai viešojoje erdvėje bene aktyviausiai aptariamos vartotojų teisės, gamintojų įsipareigojimai pateikti teisingą, išsamią informaciją bei pareiga prisiimti atsakomybę už nustatytų kokybės reikalavimų neatitinkančias prekes bei paslaugas. Šiais metais gana svarbiu vartotojų savaitės akcentu tampa ir tai, kad 2014-ųjų pabaigoje įsigalios naujasis Europos Sąjungos reglamentas, įpareigojantis vartotojams pateikti aiškesnę ir visapusišką informaciją apie maisto produktus.

Diskusijų apie vartotojų teisę žinoti daugiau kontekste prisiminkime keletą labai nesenų pavyzdžių iš mūsų kasdienybės, kai ne vienos Europos valstybės gyventojai susivokė vietoje jautienos skanavę arklieną. Taip vadinamas „arklienos skandalas“ neaplenkė ir Lietuvos – iš Latvijos įvežtuose esą jautienos konservuose aptikta arklienos pėdsakų.

Kiek anksčiau Švedijoje užfiksuota atvejų, kuomet dažyta kiauliena pirkėjams buvo tiekiama kaip jautiena. Buvo pasigirdę ir kalbų, jog tokios dažytos kiaulienos galėjo būti įvežta ir į Lietuvą, tačiau ši informacija nebuvo patvirtinta.

Šie skandalai, ne juokais supurtę pasitikėjimą Europos Sąjungoje veikiančia maisto produktų kontrolės sistema, rodo, jog dar ne viskas tvarkoje su tuo, kas gula po mūsų peiliais ir šakutėmis.

Kartu su Europos Komisaru, atsakingu už maisto saugumą, Toniu Borgu aptariant šį klausimą Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, buvo išsakyta nemažai kritiškų nuomonių dėl to, kad pačiais pažangiausiais pasaulyje laikomi ES teisės aktai maisto saugumo srityje, susidūrus su sukčiavimo atvejais – praktiškai nebeveikia. Taip pat pažymėta, jog valstybės narės turėtų griežtinti atliekamus maisto produkcijos patikrinimus.

Tačiau susiduriame su dilema: viena vertus, norime mažiau kontrolės ir apribojimų verslui bei geranoriško kontroliuojančių tarnybų požiūrio, kita vertus, norime būti tikri, jog žinome, ką valgome. Taigi, labai sudėtinga rasti balansą,  norint užtikrinti informacijos atsekamumą, visų pirma reikia žinoti, kokia informacija mums svarbi – kur gyvūnas gimė, kur augo, kur (ir kokiu būdu) paskerstas, kur mėsa perdirbta, kur ji supakuota. Antra, norint išvengti sukčiavimo atvejų, būtina dažninti pačių patikrinimų skaičių. Techniškai tai reikalautų daugiau tikrintojų, kurių ir taip trūksta, o šiems tikrintojams – didesnio finansavimo. Deja, krizinio biudžeto laikotarpiu tokių patikrinimų kaina greičiausiai būtų perkelta prekybininkams, o galiausiai už tai mokėtume mes – pirkėjai.

Kad už piktybinius pažeidimus darančių verslininkų klaidas nemokėtume visi, tokie patikrinimai turėtų būti apmokami ne visų mokesčių mokėtojų ir ne galutinių vartotojų sąskaita – egzistuojančią sistemą būtų galima modifikuoti, užtikrinant, kad už visus atliekamus patikrinimus sumokėtų sukčiautojai, nustatant kur kas griežtesnę atsakomybę už maisto saugą užtikrinančių teisės aktų piktybinius pažeidimus.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu kaip tik planuojama peržiūrėti maisto grandinės kontrolę reglamentuojančius teisės aktus.

Atitinkamus pakeitimus siūlysiu dokumentą pradėjus svarstyti Europos Parlamente. Taip pat tikiuosi, jog per artimiausią pusmetį Lietuvos diplomatams pavyks įtikinti kolegas iš kitų ES valstybių įtvirtinti griežtesnę maisto saugumo kontrolę, tuo pačiu užtikrinant, kad jos kaštai nebūtų perkeliami vartotojams.

Read Full Post »