Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 liepos

Ar jums nebūna taip, kad pagalvojate konkrečią dieną-prieš tiek ir tiek metų buvo tas ir tas, dariau tą ar aną?

Prieš 21 metus verkėme iš skausmo, baimės ir siaubo. Šiąnakt verkėme iš džiaugsmo ir begalinės laimės. Tada aplink buvo daug nežinomybės, šiandien – daug vilties (dėl jaunosios kartos). Kas jungia šias dvi dienas? Buvimas už Lietuvą ir dėl Lietuvos. Ir dėkingumas – gynusiems bei garsinantiems! Jei ne tuometis pasieniečių Mindaugo Balavako, Algimanto Juozako, Juozo Janionio, Algirdo Kazlausko, Antano Musteikio, Stanislovo Orlavičiaus, Ričardo Rubavičiaus ir Tomo Šerno pasišventimas ir drąsa, galbūt šiandien būtų neįmanoma džiaugtis pasiekimais ir jaunosios kartos laimėjimais Laisvai Lietuvai!

Uždaviniai dėl praeities: siekti ir tikėtis, kad teisingumas būtų atstatytas, o kaltieji nubausti. Uždaviniai dabarčiai ir ateičiai – dirbti vardan sėkmingos ir išmintingos jaunosios kartos (iš)ugdymo.

Už pergales – Laisvai Lietuvai ir dėl jos!

Lino H. piešinys (8m.)

 

 

 

Reklama

Read Full Post »

Šiandien Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę.  Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką, Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam “Misija-Sibiras” ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.

Per septynerius Misija Sibiras gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį dalyvauti Lietuvos tremtinių kapų paieškoje ir tvarkyme neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet sumuštas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.

Tokių jaunų žmonių yra, ir jiems reikia sudaryti sąlygas pažinti tautos bei valstybės istoriją. Tokią misiją atlieka ir šios ekspedicijos, iš kurių žygeiviai grįžta ne tik išbandę save, atradę savyje naujos stiprybės, bet ir jau su visiškai kitokiu, daug giliau, asmeniškiau išgyventu tautos istorijos patyrimu. Skaudi Lietuvos istorija šiems jauniems žmonėms niekada nebebus vien tik formaliai išmoktos istorijos dalyko pamokos, keletas puslapių vadovėlyje. Akistata su žmogaus dvasios stiprybe individą triuškinančio totalitarizmo akivaizdoje, išliks atmintyje visam gyvenimui ir, atėjus laikui, bus įskiepyta tolimesnei kartai.

Svarbu, kad misija nesibaigia pačia ekspedicija – parsivežtos patirtys skleidžiamos toliau, Misija Sibiras dalyvių susitikimuose su Lietuvos moksleiviais ir jaunimu. Galiu tik pasvarstyti, kokį dvasinį šoką, sukrečiantį atsivėrimą tokioje misijoje patirtų jaunas žmogus iš Vakarų, nežinantis tos Europos dalies, kuri atsidūrė už Geležinės uždangos, istorijos.

Be abejo, poreikį artimiau pažinti tautos istoriją galima patenkinti ir ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Visoje Lietuvoje yra šimtai partizanų bunkerių ir atmintinų vietų, kurias verta aplankyti. Vyksta minėjimai, kuriose dalinamasi gyvąja istorine atmintimi, atkuriami partizanų susirėmimų su čekistais istoriniai mūšiai. Sukaupta daug archyvinės medžiagos tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, prieinamos visiems besidomintiems, tiek privačiose kolekcijose. Visoje Lietuvoje veikia tremties ir rezistencijos muziejai, kur galima ne tik pamatyti tremties ir rezistencijos relikvijų, tačiau ir pasiklausyti gyvo pasakojimo apie to meto realybę, sudalyvauti ekskursijose, pabendrauti su gyvais liudininkais. Vis tik, didelė dalis šios srities projektų ir idėjų įgyvendinamos asmenine iniciatyva, neturint pakankamo finansavimo, tik asmeninio užsidegimo ir atkaklumo dėka, todėl daug gerų idėjų taip ir lieka neišplėtotos.

Egzistuojantis didelis potencialas turėtų ir gali būti išvystytas, jei prie jo nuosekliau ir žymesne dalimi prisidėtų valstybė, tame tarpe kaip vieną iš prioritetų numatydama galimybę istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai nuo 2014 m. lėšomis.  Tačiau turiu mintyje ne tik finansinę paramą infrastruktūrai ar edukaciniams projektams, bet visų pirma strateginio valstybinio požiūrio atsiradimą į Laisvės kovų ir pogrindinės rezistencijos laikotarpio istorinės atminties sklaidą Lietuvoje ypač jaunimo tarpe, o taip pat ir užsienio piliečiams.

Be valstybės institucijų dėmesio ir įsitraukimo nepavyks visu pajėgumu išplėtoti istorinio-pažintinio turizmo, kuris apimtų ne tik LDK pilių lankymą Baltarusijoje ir Ukrainoje, ankstyvesnės istorijos bei tarpukario Lietuvos objektus, bet ir daugybę Laisvės kovų atmintinų vietų. Daugeliui pastarųjų, ypač partizanų bunkerių, ne tik trūkta lėšų priežiūrai, bet nėra nustatytas jų teisinis statusas, įamžinimo ar atkūrimo taisyklės. Paradoksas, kad net pačiame Vilniaus centre stovinčio paminklo sovietinėms aukoms, prie kurio nevysta gėlės ir vyksta iškilmingi minėjimai, teisinis statusas ir atsakomybė už tvarkymą nėra aiški. Neatrandant lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymui ir paminklui, galima nedelsiant žengti bent simbolinį žingsnį pervadinant šią aikštę atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo. Tai jokių papildomų lėšų nereikalaujantis žingsnis, tačiau įtvirtintų atsakingų valstybės institucijų įsipareigojimą šią aikštę paskirti tiems, kurie jos prieigose buvo žiauriai nukankinti už Lietuvos laisvę.

Svarbu, kad nebedelstume priimti sprendimų, kurie užtikrintų nuoseklų valstybės dėmesį ir apsaugotų Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties įamžinimą bei sklaidą nuo politinių skervėjų. Viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks pasiekti lūžio tašką. Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti keletą įstatymų projektų, kurie turėtų leisti valstybei suformuoti ir vykdyti nuoseklesnę, platesnę ir geriau koordinuotą istorinės atminties politiką. Tokią politiką, kuri padėtų išplėtoti gausias visuomenines iniciatyvas, ne užimdama jų vietą, bet jas efektyviai papildydama ir sustiprindama.

Misija Sibiras – jaunimo iniciatyva, ilgus metus sėkmingai gyvuojanti ir populiarėjanti. Joje jaunimas dalinasi su jaunimu, ir tai yra unikalus indėlis į istorinės atminties sklaidą. Linkiu, kad Misija Sibiras ir toliau sėkmingai atliktų tautos istorijos pažinimo ir jaunimo pilietiškumo stiprinimo misiją. O jos dalyviams – ištvermės, stiprybės ir laimingo kelio, kuris kartu su neišdildomais įspūdžiais sėkmingai sugrąžintų namo.

 

 

 

Read Full Post »

…taigi, rodos, kad tik ką pradėjome politinį sezoną, o štai jau ir liepos vidurys, nuo kada Europos Parlamento nariai dirba tik savo valstybėse, atostogauja ar kitaip planuoja savo laiką. Dabar į EP posėdžiuose pasimatysime tik rugsėjo pradžioje, tą patvirtina ir elektroniniu paštu atkeliavusios rudens sesijos posėdžių darbotvarkės. Gal ir ankstokai, bet ši institucija mėgsta suplanuotą veikimą, todėl jau dabar aišku, kokius klausimus svarstysim rugsėjo mėnesį, o gal ir dar toliau.

Bet dabar truputėlį žvilgterėsiu atgalios – paskutinės darbo EP liepos savaitės buvo itin intensyvios, tad jau kurį laiką nepildžiau nei blog‘o, o ir atidėjau nemažai kitų dalykų. Iš viso 61 pakeitimas Bendrosios žemės ūkio politikos visiems keturiems dokumentams ir sprendimui dėl šiltnamio dujų apskaitos miškų ir žemės naudojimo sektoriuose (mano jau aptartas LULUCF pranešimas), derybos dėl taip vadinamo „žalinimo“ aspekto susiejimo su tiesioginėmis išmokomis žemdirbiams, balsavimu EP priimti dokumentai dėl aplinkosauginės LIFE programos ir demografijos statistikos ES. Pastariesiems keturiems esu paskirta atstovauti savo politinę grupę ir teikti nuomonę nuo jos. Tad kaip niekad daug teko dirbti su kolegomis iš savo ir kitų frakcijų, derinti pozicijas tarp skirtingų frakcijų, konsultuotis su interesų grupėmis ir patarėjais.

Praėjusią savaitę, liepos 8-ąją Lietuva tapo viena diena ilgiau laisva, nepriklausoma valstybė nei buvo pirmoji respublika iki 1940-ųjų! Tai buvo 22 metai 3 mėnesiai ir 30 dienų. Šia proga sveikinau visus Lietuvos piliečius, bendražygius, kolegas, linkėdama, kad valstybės kūrimas kaip ilgas ir tęstinis darbas nesibaigtų ir kuo mažiau duobėtas kelias būtų. Itin jaudinantis buvo kolegos švedo pripažinimas, kad mokyklose Švedijoje istorijos vadovėliai aiškino valstybių norą jungtis į buvusią SSRS. Atrodo, kad būtent šis itin nuoširdaus Lietuvos bičiulio pastebėjimas verčia dar intensyviau dirbti istorinio teisingumo, istorinės atminties tematika. Tą patį pabrėžiau ir savaitgalį vykusiame TS-LKD narių sąskrydyje Rukloje, pristatydama dokumentinį filmą „Ledo vaikai“ kaip ir sveikindama „Tremtinio“ 1000-ojo numerio šventės dalyvius ir leidėjus.

Tokia tad prabėgusi savaitė Europos Parlamente Briuselyje ir Lietuvoje bei trumpas žvilgsnis į ją. Gal kiek mažiau intensyviu tempu, tačiau nemažai įsipareigojimų dar laukia per vasarą. Vienas iš artimiausių – dalyvavimas palydint „Misijos Sibiras“ dalyvius į ekspediciją, kino ir patriotinių dainų šventė Merkinėje.

Iki pasimatymo vasaros renginiuose, saulėto dangaus poilsiaujantiems!

t@v creep nuotr.

Read Full Post »