Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2013 liepos

Vasarą, kai baigiasi tiesioginis darbas Europos Parlamente ir prasideda pasiruošimas naujam politiniam sezonui, pavyksta ištaikyti laiko ilgai planuotiems, bet dėl laiko stokos atidėliotiems dalykams. Vienas tokių – kelionė su visa gausia šeima į Lenkiją, kur aplankėme paminklą, skirtą 1863-ųjų metų sukilimui ir jo vadams. Lenkijos teritorijoje, Liublino apylinkėse kovėsi ir sukilėlių būriui vadovavo mano prosenelio (mamos, Teodoros Eitminavičiūtės, senelio) Edvardo Eitminavičiaus dėdė Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukosM.Mikulėno nuotraukos

Boguslavas žuvo 1864 sausio 6 d. miškuose, netoli Parčevo (Parczew) miesto, toje vietoje ir yra pastatytas paminklas, ant kurio užrašas lenkų ir lietuvių kalbomis skelbia, kas vyko šiose vietose ir kad paminklas skirtas „broliams lietuviams“.  Man tai įprasmina XIX a. sukilimų prieš Rusijos imperiją  šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“ – susitelkimą ir veikimą vardan bendro tikslo. O šiandien išties svarbu nepamiršti jungiančių taškų.

M.Mikulėno nuotraukos
Tikimės, kad kitą kartą pavyks susisiekti ir su tais žmonėmis (pirmiausiai Adomu Sikorskiu), kurių iniciatyva 2009 m. šis paminklas pastatytas. Esame jiems labai dėkingi už istorinės atminties saugojimą.

Taip pat lankėmės Polesės nacionaliniame parke, kur įrengtas  takas „Sukilėlių stovykla“, primenantis 150 metų praeitį. Nesu tikra, ar Lietuvoje yra panašių pažintinių maršrutų. Matyt, turime dar kur pasistengti. Prie tako įrengti stendai supažindina ir su parko gamta, ir su sukilėlių veikla. Čia, prie nedidelio Lipniako (Lipniak) kaimelio  sukilėliai 1863 birželį įkūrė stovyklą. Lipniakas labai tiko sukilėlių stovyklai – nedidelė, maždaug 4 hektarų aukštumėlė, o aplinkui – sunkiai praeinamos pelkės. Iki mūsų dienų išliko įtvirtinimų pėdsakai ir vieta, kurią Lipniako kaimo gyventojas Antanas Stefaniukas (Antony Stefaniuk) nurodė kaip sukilėlių kapus, esančius daugmaž už kilometro nuo sukilėlių stovyklos Lipniake. Į šią stovyklą, kur jau buvo 600 sukilėlių (apie tai pasakoja vienas iš pažintinio tako stendų), 1863 m. pabaigoje atvyko ir 200 lietuvių, vadovaujami Boguslavo Eitminavičiaus. Visi sukilėliai pėstininkai buvo perginkluoti ir padalinti į du batalionus, vienam iš jų, kurio daugumą sudarė lietuviai, vadovavo Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukos
Lietuvoje, vykdami pro vietas, kur kovėsi ar žuvo to meto sukilėliai, dažnai uždegame žvakelę ar bent mintyse pagalvojame apie juos. Smagu, kad šią vasarą pavyko aplankyti ir tas vietas, kuriose „Už jūsų ir mūsų laisvę“ jėgų negailėjo broliai Eitminavičiai ir jų bendražygiai.

***

Boguslavas Eitminavičius  (gim. 1830 m. – žuvęs 1864 m. sausio 6 d., palaidotas Lenčnos (Łęczna) kapinėse sausio 8 d.), iš bajorų giminės, buvo rusų armijos kapitonas Baltstogėje. Jo brolis Julijonas (g. 1829 m. – 1864 pasitraukęs į Prancūziją) taip pat buvo rusų armijos karininkas Baltstogėje.

Boguslavas Eitminavičius po mūšio su sukilėliais prie Semiatyčių (į pietus nuo Baltstogės, dabar Bialystoko), pasitraukė iš Rusijos armijos, išsivesdamas su savimi keliasdešimt savanorių. Prisijungęs prie brolio Julijono sukilėlių būrio, perėmė vadovavimą.

Lenkų šaltiniai rašo, kad lietuvis majoras Boguslavas Eitminavičius vadovavo būriui, kuris kovėsi Liublino vaivadijoje prie Lukavicos, Konstantinovo, Rosošo, Kolano, Rudkos ir kt. Po mūšio prie Malinovkos majoras Boguslavas Eitminavičius ir jo kariai toliau kovėsi Parčevo miškuose. Majoras žuvo mūšyje netoli Jedlankos, dengdamas besitraukiančius savo būrio pėstininkus. Šis mūšis dar vadinamas mūšiu prie Uscimovo.

Istorikai daugelį metų negalėjo nustatyti Boguslavo Eitminavičiaus mirties vietos. Bet Adomo Sikorskio (Sikorski), Liublino Televizijos laidų „Buvo, nepranyko“ („Było, nie minęło“) redaktoriaus surinkta gausi medžiaga leido nustatyti ir patikslinti to įvykio vietą. Tai padaryti padėjo ir rastas senas, 1923 m. kryžius su atminimo lentele, kurioje – Boguslavo Eitminavičiaus ir fundatorių pavardėmis.

Reklama

Read Full Post »

1003709_10151875203994705_187385417_nLiepos septynioliktąją iš Vilniaus geležinkelio stoties tradiciškai išlydėjau traukinį su šešiolika šiemetinės „Misijos Sibiras“ dalyvių, išvykusių į Rusijos Federacijos Tiumenės sritį. Linkėdama gero kelio, į kelionę kiekvienam įdėjau po duonos kepalėlį, kad misijos dienos būtų skalsios, pilnos dalijimosi ir sutarimo.

Kiekvienais metais susirenka gausus būrys palydinčių, tame tarpe tie, kurie jau dalyvavo ir tie, kurie bandė ir bandys prisijungti prie šios misijos. Visi mes turime bendrą vardiklį – norą išsaugoti istorinę atmintį, tad galime padiskutuoti, ką galime padaryti savo ruožtu, kad tremčių ir Laisvės kovų istorinį paveldą apsaugotume nuo sunykimo. Juolab, kad kiekvienas galime rasti savų būdų kaip prisidėti prie lietuviškojo istorinio paveldo išsaugojimo ir sklaidos, per šeimą ar per bendruomenes, kad ir kur bebūtume.

Ne atsitiktinai „Misija Sibiras“ išjuda į kelią būtent liepos septynioliktąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną, kuri šiemet skirta paminėti aštuoniasdešimtąsias lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metines. Prisimename ir dėkojame visiems tiems, kurie tremtyje ar emigracijoje, anuomet ir šiandien, puoselėjo ir puoselėja paveldą bei tradicijas, siekė ir siekia Lietuvos nepriklausomybės, gerovės ir vardo garsinimo pasaulyje.

Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą – viena giliausiai į tautos atmintį įsirėžusių lietuvybės iniciatyvų istorijoje, o Misija Sibiras – geriausiai žinoma šiuolaikinė pilietinė iniciatyva, jau beveik dešimtmetį apjungianti švietimą, savanorystę, gyvenimo nuotykį ir realius darbus, siekiant išsaugoti atminimą apie 275 tūkstančių Lietuvos gyventojų Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais sovietų išgabentų į lagerius ir tremtį.

Žinoma, kuo daugiau viešumo, kuo didesnis visuomenės dėmesys ir populiarumas, tuo daugiau diskusijų, kokia turėtų ar galėtų būti „Misija Sibiras“. Yra pavyzdžių, kai piligrimystės keliai tapo pripažinta Europos tapatybės dalimi ir saugomu UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektu.

Ar turėtų „Misija Sibiras“ virsti mūsų piligrimystės keliais, tapti atviresnė, masiškesnė? Ar misijoje galėtų dalyvauti ne tik lietuvaičiai, bet ir dalyviai iš visos Europos, o gal ir jaunimas iš kaimyninių šalių Rytuose? Vis tik nei “Misija Sibiras”, nei kuri kita viena pilietinė iniciatyva negali prisiimti visos Lietuvos tremties atminimo išsaugojimo naštos. Misija “Istorinė atmintis” turi tapti nuoseklia valstybės politika.

“Misija Sibiras” kasmet šiek tiek transformuojasi. Praėjusiais metais jos dalyviai Nacionaliniam muziejui perdavė kryžiaus, kuris buvo pastatytas Sibire, maketą, taip inicijuodami diskusiją apie tai, kokį potencialą ekspedicijos turi tyrimų srityje, pavyzdžiui, parvežant į Lietuvą artefaktų iš tremties vietų, arba fiksuojant liudijimus. Ar pilietinės iniciatyvos autoriai privalo prisiimti tokią atsakomybę? Neprivalo. Lietuvos istorinės atminties išsaugojimo misija – tai ne tik „Misijos Sibiras“ reikalas.

Ką per savo gyvavimo metus nuveikė „Misija Sibiras“ akivaizdu beveik kiekvienam. „Misija Sibiras“ svarbi ne tik mums patiems, kaip istorinės atminties saugojimo dalis, bet ir tiems mūsų tautiečiams, kurie yra pasilikę Sibire. „Misijos Sibiras“ ir kitų ekspedicijų dėka, mes tampame liudininkais labai jausmingų susitikimų – kai ten gyvenantys garbingo amžiaus lietuviai galbūt paskutinį sykį turi progą pakalbėti savo gimta, lietuvių, kalba. O štai valstybės pastangos vis dar atrodo gana padrikos ir veikiau proginės.

Iki šiol nėra nutarta, kas Lietuvoje atsakingas už istorinės atminties politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Pastaraisiais metais Europos Sąjungos lygmenyje, aktyvių pastangų dėka, Lietuvai pavyko istorijos politikos ir atminties klausimus įtvirtinti ES institucijų darbotvarkėse, tačiau tolimesnis šio klausimo koordinavimas su ES partneriais nebesulaukia ankstesnio aktyvumo iš Lietuvos institucijų. Dabar, kai atsiranda vis didesnis kolegų Europoje susidomėjimas ir supratimas, yra geras laikas kalbėti tiek apie teisinius aspektus, tiek apie istorinį švietimą Europoje, tiek apie istorinės atminties politikos paramą ES lėšomis.

Kasmet, pabrėždama „Misijos Sibiras“ unikalumą ir reikšmę, neišvengiamai grįžtu prie būtinybės ne tik kelionėmis į tremties vietas, bet ir čia, Lietuvoje, skatinti pilietiškumą per gyvą istorijos pažinimą. Mūsų tarpe dar yra gyvųjų liudininkų su unikaliomis patirtimis. Yra sukaupta daug visuomeninėmis pastangomis saugomo istorinio paveldo: archyvinės trėmimų ir partizaninės kovos už Nepriklausomybę medžiagos, šimtai istorinės atminties vietų, kuriomis rūpinasi vietos bendruomenės.

Mano įsitikinimu, valstybės pareiga nuosekliai prisidėti prie šių iniciatyvų, skatinant tarpusavio bendradarbiavimą ir partnerystę, suteikiant galimybę valstybės paramai, ir, galų gale, leidžiant istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai lėšomis. Istorinės atminties puoselėjimas ir sklaida – ne tik vietos bendruomenių ar pilietinių iniciatyvų, bet ir Lietuvos ir Europos interesas.

Šiais, jubiliejiniais 1863-ųjų sukilimo, Dariaus ir Girėno skrydžio, Sąjūdžio metais mes dar kartą prisimename, kad visais laikais Lietuvoje buvo drąsių ir neabejingų žmonių, kuriems buvo svarbu garsinti savo šalies vardą, siekti jai gerovės. Misija Sibiras dalyvius drįsčiau įvardinti taip pat kaip drąsius ir neabejingus žmones, kaip ir visus tuos, kuriems svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir ant jos pamatų kurti mūsų valstybę.

Read Full Post »