Europos Sąjunga pradėjo savo veiklą visų pirma kaip ekonominė sąjunga. Tačiau bėgant metams, europiečiai suprato, jog bendri – ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir tarša. Juk teršalai, išleisti į orą ar upę vienoje valstybėje, nepaiso sienų, gali nukeliauti šimtus ar tūkstančius kilometrų, prieš nusėsdami mūsų daržuose ar įsiskverbdami į plaučius. Tokiu būdu rūpestis dėl bendrų aplinkos apsaugos standartų virto ES aplinkos politika. Iki 2004 metų, kuomet Lietuva tapo ES nare, Europos Sąjungos institucijose priimta virš 600 ES teisės aktų, kurių tikslas – užtikrinti aukštus aplinkos apsaugos standartus.
Ruošiantis narystei ES ir per narystės dešimtmetį Lietuvai aplinkos srityje reikėjo nuveikti išties daug – juk okupacijos metais aplinkai dėmesio praktiškai nebuvo skiriama. Vienas aplinkos apsaugos principų yra ir visuomenės teisė susipažinti su informacija apie juos supančią aplinką bei dalyvauti su tuo susijusių klausimų priėmime. Tuo tarpu bet kokios su žmogaus teisėmis susijusios problemos kėlimas sovietinės okupacijos metu buvo laikomas prieštaravimu valdžiai (deja, Putino Rusija, atrodo, grįžta į tas pačias vėžes). Taigi apie ekologines katastrofas ar jų mastą arba nesužinodavome (avarijos slaptose chemijos pramonės įmonėse, grunto tarša chemikalais ir naftos produktais, tikroji oro, vandens telkinių būklė) arba sužinodavome tik jei to nebebūdavo galima nuslėpti (kaip nutiko Černobylio katastrofos atveju).
Narystė ES suteikė daug galimybių ištaisyti ir pagerinti aplinkos būklę: nustatyti taršos šaltinius, išvalyti labiausiai užterštas vietas ir nelegalius sąvartynus, prijungti didžiąją dalį kaimo vietovių prie nuotekų tinklų, keisti asbestines stogų dangas nekenksmingomis žmogui. Kita vertus, prisiėmėme ir įsipareigojimą su ES derinti ir bendradarbiauti formuojant bei įgyvendinant savo aplinkos apsaugos politiką: stebint aplinkos būklę, kovojant su tarša, ženklinant bei naudojant pavojingas ir kenksmingas medžiagas, saugant gyvąją gamtą, keliant aplinkos apsaugos specialistų kompetenciją, didinant visuomenės sąmoningumą.
Kad mūsų aplinkosauginė sąmonė po truputį keičiasi, rodo ir didelio gyventojų dėmesio sulaukianti švarinimosi akcija „Darom“. Prieš kelerius metus gimusi kaip Estijos ir Lietuvos savanorių iniciatyva, ši akcija jau išplito po visą pasaulį. 2011 metais Europos Parlamentas mano ir kolegų iniciatyva paragino ją vykdyti visose ES valstybėse. Džiaugiuosi, kad ši bendra iniciatyva pasiekė tikslą – šiemet švarinimosi akcija “Darom” (Let’s do it!) oficialiai paskelbta visos ES renginiu, pavasariniam aplinkos tvarkymui suburianti 28 šalių europiečius. Rezoliucija, raginanti šią akciją padaryti pasauline priimta ir Jungtinėse Tautose.
Švarinimosi akcijos Lietuvoje svarbios ne tik dėl to, kad po jų mūsų aplinka tampa gražesnė, kad iš jos pašalinamos ne tik gamtai, bet ir žmonėms kenksmingos atliekos. Šių akcijų metu surenkamų atliekų kiekis kaskart parodo, kiek kurdami atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje pasistūmėjome pirmyn. Kol kas žinios, deja, nedžiugina: Europos Sąjungoje esame tarp valstybių, kurios vis dar labai daug atliekų šalina į sąvartynus, o taip pat – vis dar nevengiame atsikratyti atliekų palikdami jas gamtoje, kur pakliūva. Tai aiškiai rodo, kad supratimo, kaip elgtis su atliekomis tiek buityje, tiek valstybėje – stinga. Tokia elgsena iliustruoja bendras nuotaikas ir požiūrį į aplinkosaugos dalykus, nes nežiūrint į tai, kad šioje srityje atsiranda vis daugiau atsakingai besielgiančių žmonių ir organizacijų, vis dar dažnai pasigirsta svarstymų, jog aplinkos klausimai – pernelyg didelis išlaidavimas ir ekonomikos augimo stabdis, todėl esą aplinkos apsaugos standartų laikymąsi galima atidėti „geresniems laikams“. Toks požiūris atkeliavo dar iš praėjusio tūkstantmečio, kuomet įvairios taisyklės, skirtos apsaugoti aplinką, būdavo kuriamos nesigilinant į tai, kokį poveikį jos gali turėti ekonomikai ar kitoms mūsų gyvenimo sritims.
ES institucijose ir kitose ES valstybėse šitokio siauro požiūrio jau atsisakoma, ir į aplinkos klausimus žiūrima integruotai – kaip į būtiną bet kurios kitos politikos srities elementą. Būtent dėl šios priežasties, priimant bet kurios srities teisės aktus, privaloma atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį jie gali padaryti aplinkai. Naujausi tokių teisės aktų pavyzdžiai – naujoji ES žemės ūkio politika, kaip būtiną ES paramos sąlygą numatanti ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Antra vertus, Europoje vis didesnį pagreitį įgauna ir aplinkos įtraukimas į ekonomiką. Tai – ne tik „žaliosios“ darbo vietos ar viešieji pirkimai, tačiau ir, pavyzdžiui, požiūris į atliekas ne kaip į problemą, kuria reikia atsikratyti, o kaip į galimybę gauti pigesnių žaliavų gamybai.
Ką daryti, kad europiečiais taptume ne tik perkeldami ES reikalavimus į savo teisę, bet ir savo požiūriu į aplinką? Viena vertus, reikia daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui bei informavimui, ypač – mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. O tai, jog jaunoji karta, ugdymo įstaigos, šeimos ir visuomeninės organizacijos yra atviros ir nuoširdžiai jungiasi prie aplinkosauginių ir šviečiamųjų projektų, kad turi daug idėjų, kaip būti draugiškesniais gamtai ir nori jomis dalintis – per pastaruosius penkerius metus patyriau pati, prieš ketverius metus pradėjusi „Žaliojo kodo“ iniciatyvą. Tai projektas, kurio metu visi buvo kviečiami imtis iniciatyvos ir mokytis atsakingiau žvelgti į savo aplinką ir “žaliosiomis” idėjomis dalintis su savo draugais, artimaisiais ir kolegomis. Tokiu būdu “Žaliasis kodas” subūrė nemažą bendruomenę. Taigi, žmonės yra labai geranoriški ir atviri, kai supranta savo veikimo svarbą ir rezultatus. Tad pagrindinė valstybės institucijų, atsakingų už aplinkosaugos politikos formavimą, užduotis šiuo metu yra suteikti žmonėms reikiamos informacijos ir padaryti viską, kad į aplinkos apsaugą visi (gyventojai, verslininkai, valdininkai) pradėtų žiūrėti ne kaip į biurokratinį reikalavimą, o kaip į žingsnį link gražesnio ir geresnio gyvenimo.
morkunaite.wordpress.com 