Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Pasaulyje’ Category

Pasibaigė dar viena Jungtinių tautų Klimato kaitos konferencija (COP18), vykusi Dohoje, Katare. Vėl prigūžėjo (iš bemaž 200 valstybių) galybė derybininkų, ekspertų, politikų, nevyriausybininkų. Tam, kad dar sykį pripažintų prognozes – susitarti nepavyks.

Doha atidarymo filmasCOP18 atidarymo filme raginama imtis vieningų veiksmų, nes visi esame atsakingi

Pastarųjų metų klimato kaitos konferencijose šūkiai “siekti, raginti, skatinti“ buvo dominuojantys, tačiau jie iki šiol yra bene ryškiausiu pavyzdžiu, jog į tokį apvalkalą įvelkami ketinimai ir principai – nelabai veikia (sunkiai įgyvendinami). Kioto protokolas, kaip žinia, priimtas 1997 m. ir jau 2012 m. jį turėjo pakeisti naujas susitarimas, kaip kovoti su klimato kaita, lygiai prieš metus privačiame valstybių atstovų susitikime nuspręsta, jog derybos dėl naujosios klimato kaitos sutarties truks iki 2015-ųjų, o pati sutartis gali įsigalioti tik 2020-aisiais.

Taršios ir netaršios šalys

Pagrindinė Kioto protokolo esmė – sumažinti CO2 emisijas ir, kad turtingosios, industrinės šalys prisiimtų atsakomybę už klimato kaitos sukeltą žalą. Praeitoje konferencijoje šiaip ne taip  pavyko sutarti dėl būtinybės steigti fondą, kuris būtų skirtas remti besivystančias šalis, patiriančias klimato kaitos įtakotus neigiamus padarinius. Bet kai reikia mokėti pinigus – entuziazmo daug nelieka. Visgi dabartiniuose sutarimuose yra formuluotė “nuostoliai ir žala“, vadinasi anksčiau ar vėliau teks prieiti ir prie piniginių reikalų, bet kol kas tai atidėta bent metams (siūlomos sumos nemenkos – 100 mlrd. kasmet iki 2020-ųjų). Jei bus nuspręsta dėl bendro kapšo, tai atsiras kitas neišvengiamas iššūkis – kaip tas lėšas administruoti ir skirstyti. Pavyzdžiui, vienas iš aktualių klausimų – kokį statusą tokiu atveju turėtų įgyti Kinija, kurios (kaip ir Indijos ar Brazilijos) jau negalėtume vadinti “besivystančia”, nes realybėje jos statusas yra artimesnis industrinei valstybei. Tačiau Kioto protokole, šių sparčiai augančių milžinių – tiesiog nėra. Tad kyla realus klausimas – kokiu statusu šios valstybės prisijungs prie naujojo susitarimo: paramos gavėjos ar industrinės valstybės, kuri turėtų prisidėti prie žaliojo fondo? Ir kas tuomet bus šalys, kurioms priklauso kokios nors kompensacijos? Ir ar į jų ratą pateks tokios, kaip Nauru sala ar tik ką nuo taifūno smarkiai nukentėję Filipinai? Reikia tikėtis, kad ši takoskyra (tarp industrinių ir besivystančių) išnyks 2015-asiais, kuomet žūtbūt reikės naujo dokumento, veiklai po 2020 m.

Kitas labai svarbus aspektas – tokiuose formatuose, kaip COP18, pasigirsta naftos gavybos šalių dejonės, kad jei bus susitarta dėl ženklaus CO2 emisijų mažinimo, tai jų šalys būtinai reikalaus kompensacijos – už žalą, kurią patirs nepardavusios resursų.

Kas pirmūnai, o kas nori išsisukti?

Nors Europos Parlamente nuolat kartojame, jog būtina kalbėti vienu balsu, nenuostabu, kad kiekviena valstybė turi “savų reikaliukų”. Todėl tas vieningas kalbėjimas – gana komplikuotas. Štai Lenkija, kurios vienas pagrindinių energetinių resursų yra anglis, iki paskutinės minutės vengė sprendimo dėl Kioto pratęsimo, kol negavo patvirtinimo, kad jiems bus taikomas tam tikras lankstumas, kalbant apie CO2 emisijas. Net kolegos vokiečiai burnojo ant lenkų sakydami, kad “mes pasiliekame prie ambicingo tikslo emisijas mažinti 30 procentų, nors patys irgi turim nemažai anglies išteklių“. Įdomu, kaip pavyks išlaikyti nešališkumą kitąmet, kai COP19 vyks Varšuvoje. Lenkijos užsispyrimas kol kas akivaizdus, bet, ko gero, daug kas pasakytų – šaunuoliai, gina savo nacionalinį interesą. Europos kaimynystėje esančios Rusija, Baltarusija ir Ukraina taip pat pareiškė apie savo kentėjimus dėl to, kad pasibaigus sparčiam industriniam laikotarpiui (1990-aisiais), jų situacija labai pablogėjo ir dabar jiems reikia išlygų, idant atsigautų.  Na, o kalbant globaliau – Kinija, Brazilija, Indija – niekada neteikė daug vilties. Kaip ir JAV – nieko labai naujo. Nors fondo kūrimui Amerika pritaria, tačiau šiuo metu tai ypač jautrus klausimas – prezidentas Obama pradeda kadenciją, o šiomis dienomis kaip tik turi būti tvirtinamas naujasis biudžetas. Persiorientuoti viduje amerikiečiams taip pat gana sudėtinga. Pastarųjų metų laimėjimas – planai dėl taršos iš automobilių mažinimo ir aukštesni aplinkosauginiai standartai naujai statomoms jėgainėms. Pirmūnė JAV – Kalifornijos valstija, įsidiegusi išmetamųjų teršalų kiekio ribojimo ir leidimų prekybos sistemą (CAP and trade system). Na, o apskritai pasaulyje, įgyvendindamos ambicingus šios srities tikslus pirmauja Australija, Pietų Korėja ir Europos Sąjunga. Savaime suprantama, kad skeptikų ir tų, kurie teigia, jog klimato kaita visiškai neturi nieko bendro su žmogaus ūkine veikla – daugėja, nes ES, kuri kol kas įsipareigojusi CO2 emisijas mažinti 20 proc. yra spaudžiama tarptautinės bendruomenės pakelti kartelę iki 30 proc. įsipareigojimo, praranda konkurencingumą globalioje rinkoje. Bet aš, kaip ES pilietė, galiu ramiai miegoti ir didžiuotis, kad stengiamasi padaryti kiek įmanoma daugiau. Bet tuo pačiu galvoju, kad jei pasiliksime vieni žaisti pagal aukščiausios kartelės žaidimo taisykles, miegas gali tapti nebe toks ramus, kai pastangos aplinkosaugos srityje norimų vaisių neduos, o  kitose srityse – persikelsime į pralaiminčiųjų, atsiliekančiųjų pusę.

Dohos dalyviai atkreipė dėmesį, kad didėja atotrūkis tarp to, ką žadėjo padaryti valstybės narės dėl CO2 išmetimo mažinimo ir to, kad šiltnamio dujų kaupimasis atmosferoje tik auga. Todėl tikrai svarbus klimato kaitos padarinius jaučiančių valstybių argumentas, kad ir emocinis, jog turime kalbėti ne apie tai, kokia bus žmonių gyvenimo kokybė, bet apskritai, ar tie žmonės išliks (stebint taifūnų, potvynių, liūčių padarytus nuostolius tikrai gali kilti toks klausimas, o taip vadinamų klimato migrantų klausimas iš prognozių persikelia į realybę).

Kas toliau?

ES tikrai padariusi viską, ką galima. Būtina spausti dėl konkrečių žingsnių kitas šalis. Visi, neabejotinai, turime savo nacionalinių interesų, tačiau vieną sykį pripažinus bendrą problemą, reikia su ja dorotis. Po vieną čia nieko nenuveiksi. Matyt, yra trys keliai – arba atrasti instrumentus, kaip paspausti įsipareigojimų vengiančiuosius, arba tikėti jų gera valia ir laukti, arba viską mesti ir guostis, kad mes (ES) darome, ką galim. Visgi, reikia pripažinti, kad ekonominio sunkmečio akivaizdoje pernelyg didelis ambicingumas gali kainuoti daug: net ir ES 2020 strategijoje žaliasis ekonomikos augimas po truputį tampa vis mažiau akcentuojamas.

Reklama

Read Full Post »

Tik atvykus į Tbilisį likus dienai iki rinkimų mus pasitiko gerokai rinkiminės kampanijos įkaitinta atmosfera. Važiuodami iš oro uosto dar matėme opozicijos organizuoto susirinkimą, kuriame rėmėjai, pasipuošę užrašais “Gruzijos svajonė” iš anksto skelbė “M. Saakašvilio sistemos” pabaigą ir kad atėjo laikas naujai vyriausybei.

Dabar jau aiškėja, kad šių rinkimų rezultatai esmingai keis politinį Gruzijos žemėlapį. Į valdžią ateina įvairių politinių jėgų koalicija, suvienyta verslo magnato B. Ivanišvilio, kurios pagrindinė tezė – opozicija dabartiniam Prezidentui ir jo politikai. M. Saakašvilio – Gruzijos kelią link euroatlantinės integracijos pasukusio Rožių revoliucijos lyderio partija matyt keliaus į opoziciją. Tačiau lieka klausimas, ką šie pasikeitimai žada Gruzijai, jos vidaus reformoms ir jos santykiams su esminiais partneriais.

Šie rinkimai Gruzijoje pritraukė didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį – stebėtojus Gruzijos kvietimu siuntė ne tik atskiros šalys, įskaitant ir Lietuvą, bet ir visos pagrindinės tarptautinį rinkimų stebėjimą vykdančios tarptautinės organizacijos – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Sąjunga, Europos Tarybos ir NATO Parlamentinės Asamblėjos. Šių rinkimų svarbą tarptautiniame kontekste iliustruoja ir tai, kad Europos Sąjunga iš anksto pažymėjo, jos šiuos rinkimus vertins labai atidžiai, ir Gruzijos gebėjimas pravesti laisvus ir demokratinius rinkimus  nulems tolimesnių santykių intensyvumą ir kokybę.

Rinkimai – lakmuso popierius, rodantis realią pažangą einant demokratijos ir europinių reformų keliu, todėl Europos Sąjunga visada atidžiai stebi rinkimų procesą visose šalyse partnerėse. Po daug priekaištų sulaukusių 2008 m. rinkimų, Gruzijos vyriausybei buvo nepaprastai svarbu parodyti pažangą organizuojant laisvus ir demokratiškus rinkimus, užtikrinant visiems vienodas sąlygas vykdyti rinkiminę kampaniją, laisvą, sąžiningą ir netrukdomą rinkimų procesą ir taip įtvirtinti Gruzijos, kaip demokratinės valstybės įvaizdį.

Gruzijos pažanga abejonių nekelia. Nepaisant to, kad atmosfera ir per rinkimų kampaniją, ir netgi pačią rinkimų dieną buvo įkaitusi, stebimose rinkiminėse apylinkėse rinkimų procesas buvo tinkamai organizuotas, o užfiksuoti pavieniai pažeidimai neleidžia abejoti rinkimų patikimumu.

Gruzijai ir jos visuomenei išlaikius šį demokratijos testą, iš ES požiūrio taško tai reiškia labai konkrečius dalykus –  įtvirtintą ES pasitikėjimą Gruzijos reformomis ir paramą joms, prielaidas spartesnei pažangai derybose dėl ypatingai glaudaus prekybinių santykių režimo, Asociacijos sutarties bei susitarimų, vedančių prie bevizių kelionių Gruzijos piliečiams. Tačiau ar šį vaisių Gruzija nuraškys, priklausys nuo naujosios Gruzijos parlamento daugumos ir jos vyriausybės politikos, ar ji išlaikys suartėjimo su ES kursą.

Europos Parlamentas pastarąjį kartą priėmė rezoliuciją dėl Gruzijos 2011 m. lapkričio mėnesį, kurioje iš esmės buvo atkreiptas dėmesys į sėkmingą Gruzijos pažangą, ji įvardinta kaip viena iš didžiausią pažangą darančių Rytų Partnerystės šalių-ES partnerių. Rezoliucijoje Europos Parlamentas be kita ko taip pat pakvietė Gruzijos vadovybę toliau spręsti tokius klausimus, kaip etninės ir religinės tolerancijos svarbą ir palankiai įvertino įstatymus dėl religinių organizacijų registracijos, bei didesnės nacionalinių mažumų integracijos. Tačiau rinkimų kampanijoje šie ES remiami valdančiosios partijos politikos aspektai atsidūrė bene pagrindiniame opozicijos kritikos taikinyje.

Tad dar tik teks įvertinti, kokią iš tiesų politiką vykdys B. Ivanišvilis, sakydamas kad sieks geresnių santykių su Rusija, bet išlaikys ir europinę kryptį. Deja, Rusijos kaimynystėje esančioms šalims dažniausiai nepavyksta išsėdėti ant dviejų kėdžių, tenka aiškiai pasirinkti – arba-arba. Taigi, kur link po rinkimų Gruzijos vairą pasuks naujoji valdžia?

 

 

 

Read Full Post »

Nors pastaruoju metu vis dažniau mamos ir tėčiai skundžiasi, kad mažieji ne taip noriai draugauja su knyga, aš visgi tikiu, kad visiems ateina laikas, kada norisi atversti seniai skaitytą ar naują knygą.

Tačiau šiandien noriu pasveikinti ir paskatinti knygas mylėti būtent mažuosius – juk šiandien visame pasaulyje švenčiama Tarptautinė vaikiškos knygos diena (sutampanti ir su visiems žinomo pasakų kūrėjo Hanso Kristiano Anderseno gimtadieniu).

Šia proga noriu dar kartą pasidžiaugti vos prieš metus išleista ekologinių kūrybinių konkursų projekto „Žaliasis kodas“ knygele “Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“, kurią nemažai vaikų jau spėjo pamėgti. Idėja išleisti tokią knygelę kilo iš noro žaliosiomis idėjomis, kurių netrūko mano inicijuoto konkurso dalyviams, pasidalyti ir su vaikais. Juk meilė gamtai, rūpestis ir atidumas yra ne vien „suaugusiųjų reikalas“. O kas gi įtaigiau mažiesiems apie šiuos „reikalus“ paaiškins, jeigu ne pasaka, šmaikštus eilėraštis ar iliustracija?

2011 metais paskelbėme „Žaliųjų pasakojimų“ konkursą, kuriame dalyvavo ir jauni, ir vyresni, ir rašantys, ir piešiantys, ir žemės ateitimi susirūpinę, ir pašėlusiai linksmi bei optimistiškai nusiteikę kūrybingi žmonės iš visos Lietuvos.

Su gamtininko rašytojo Selemono Paltanavičiaus pagalba buvo kruopščiai atrinkti geriausi konkursui pateikti pasakojimai, skirti mažųjų ekologiniam ugdymui. Štai taip susidėjo nepaprastų žaliųjų istorijų knyga „Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“ – ji pavadinta pagal vieną iš knygelėje apsigyvenusių kūrinių. Gausybės šaunių autorių knygelėje linksmai ir šmaikščiai, o kartais liūdnai ir pagrūmojant, vaikams suprantama kalba liejasi pasakojimai apie mums ir visai Žemei svarbius dalykus – meilę pasauliui, aplinkos puoselėjimą bei didžiojo ir mažojo žmogaus ryšį su gamta.

Pasakojimų knyga išleista ant ekologiško – iš antrinių žaliavų pagaminto – popieriaus. Knygelę iliustravo dailininkas Jonas Liugaila, apipavidalino – dizainerė Rūta Ivaškevičiūtė. Leidinys yra platinamas visiems norintiems, o taip pat – Lietuvos bibliotekų vaikų skyriams, Lietuvos darželiams ir mokyklų bibliotekoms, dovanojamas vaikų namams.

Šiemet knygelė turėjo progos prisistatyti ir Respublikinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Ekologinis ugdymas darželyje: galimybės ir problemos“, dalyvavo Lietuvos Kultūros ministerijos rengiamame 2012 metų Knygos meno konkurse „Vilnius 2011“. Ją taip pat buvo galima išvysti ir pačiupinėti šių metų Knygų mugėje, kabančių knygų ekspozicijoje.

Nors šios knygelės jūs nerasite knygynuose, nes ji nėra skirta pardavimui, jai labai patinka keliauti į namus pas visus, kurie mėgsta skaityti, o Lietuvos vaikų darželiams, mokykloms bei bibliotekoms – platinama nemokamai.

Tad gražios šventės proga – kviečiu visus pasklaidyti knygelę internete (o tėvelius – paskaityti bent vieną pasakojimą savo mažiesiems:)

Visus, norinčius užsisakyti knygelę savo ugdymo įstaigai – kviečiu užpildyti anketą.

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Europos Parlamente posėdžiavome Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Kaip visada – darbotvarkė gana įvairi, tačiau aš išskirčiau keletą.

Kartu su nacionalinių parlamentų nariais (tiesa, jau ne pirmą kartą) buvo svarstomas pasirengimo Rio+20 aukščiausio lygio susitikimui klausimas. Praėjus 20-mečiui nuo pirmosios Jungtinių Tautų Aplinkos ir Vystymosi konferencijos, šis Rio+20 susitikimas siekia politinio požiūrio į ilgalaikę ir darnią plėtrą atsinaujinimo, kylančius naujus iššūkius pasaulyje, ypač besivystančiose trečiosiose šalyse. Pagrindinis susitikimo su nacionalinių parlamentų nariais tikslas buvo aptarti “žaliosios“ ekonomikos perspektyvas darnaus vystymosi ir skurdo mažinimo kontekste.

Viena iš labiausiai probleminių, mano akimis, komitete aptarta vaistams atsparios tuberkuliozės tema. Liūdna statistika, tačiau kartu su kaimyninėmis Latvija ir Estija ir dar keletu valstybių, Lietuva pagal susirgimų tuberkulioze skaičių, šiemet pateko į PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) į rizikingiausių valstybių sąrašą. Statistika išties bauginanti, tad pagrįstai Parlamente buvo keliamas klausimas, kaip įveikti ir kokių priemonių imtis mažinant piliečių atsparumą antibiotikams Europos regione.

Diskutuota ir dėl gyvsidabrio pašalinimo iš Europos rinkos. Šiuo metu yra sudarytas tarpvyriausybinis derybų komitetas, skirtas teisiškai privalomai priemonei dėl gyvsidabrio parengti. Lietuvos pozicija nėra labai išskirtinė – mes nepalaikome gyvsidabrio uždraudimo, jei nėra kito alternatyvaus būdo ar medžiagos jį pakeisti. Gyvsidabris vis dar naudojamas medicininiuose prietaisuose, dantų plombavimo medžiagai – amalgui.

Dar kartelį į darbotvarkę grįžo ir keletas jau svarstytų klausimų – diskusijos dėl nekokybiškų silikoninių krūtų implantų, balsavome dėl leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktus sąrašo, ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m.

Kaip žinia, ne tik dienomis, bet ir vakarais EP būna ką veikti. Antradienį kolega iš Estijos Tunne Kelam pakvietė į filmo apie rusų žurnalistę Aną Politkovskąją peržiūrą. Jaudinantys šios žurnalistės gyvenimo faktai leido ne vienam vakariečiui pažvelgti į ją, kaip neprisitaikiusią asmenybę, atskleidusią ne tik antrojo karo Čečėnijoje žiaurumus, bet ir drįsusią kalbėti apie žodžio laisvę Rusijoje, Sovietų Sąjungos absurdą. Kita vertus, visai auditorijai tikrai neprireikė garsiai įvardyti, kas atsakingas už šios žurnalistės žmogžudystę 2006 m.

Penktadienį išskubėjau į visomis prasmėmis karštą kraštą – Maroką. Šios Š.Afrikos valstybės sostinėje Rabate savaitgalį vyks 8-oji Viduržemio jūros šalių asamblėja. Tad apie įspūdžius iš ten – jau greitai!

Read Full Post »

Lietuva jau antrąkart šiais metais sulaukė savo žvaigždžių valandos. 2011 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. Demokratijų bendrijos ministrų konferencija, Aukšto lygio pasaulio moterų-lyderių susitikimas ir lydintys renginiai į Vilnių sutraukė kelis šimtus politikų, visuomenės veikėjų ir intelektualų iš įvairių pasaulio valstybių.  Gruodžio 6-7 d. Vilnius vėl tapo tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru, kur tomis dienomis vyko Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos susitikimas. Šia proga Lietuvos sostinę jau antrąkart šiais metais aplankė JAV valstybės sekretorė H. Clinton, atvyko 56 ESBO šalių narių ministrai ir aukšti pareigūnai, šalių-partnerių atstovai iš Šiaurės Afrikos valstybių, nevyriausybinio sektoriaus veikėjai, renginį nušvietė beveik 200 akredituotų žurnalistų.

Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui  ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija  – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija,  Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse  –  detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t.y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų  taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m.. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri.  Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys  – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Jau kitą savaitę, 2011 m. gruodžio 14-15 d., vyks Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos aukščiausio lygio vadovų susitikimas. Darbotvarkėje daug klausimų  – pradedant prekyba, baigiant vizų režimo klausimais. Tačiau strateginėmis viena kitą vadinančių partnerių susitikimo atmosferą temdo informacija apie praėjusį sekmadienį vykusių Dūmos rinkimų neatitikimą tarptautiniams standartams ir kylančią įtampą Rusijoje. Rusijos Prezidentui neišvengiamai teks bent jau išklausyti Europos Sąjungos susirūpinimo dėl žmogaus teisių ir pilietinių laisvių padėties bei laisvo žodžio suvaržymų.

Europos Sąjunga, Aukštosios atstovės užsienio politikai K. Ašton lūpomis, ir EP pirmininkas J. Buzekas, Europos Parlamento vardu, kaip ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų ir valstybių jau išsakė susirūpinimą dėl pažeidimų Dūmos rinkimų kampanijos metu ir per pačius rinkimus, dėl jėgos naudojimo prieš protestuotojus ir tiesiog praeivius, opozicijos atstovų sulaikymų Maskvos ir Sankt Peterburgo aikštėse. Šią savaitę Europos Parlamente tiesiogiai iš Rusijos politinės opozicijos atstovo G. Kasparovo lūpų išklausėme informaciją apie situaciją Rusijoje.

Pranešama, kad internetinis portalas Golos.org nepaisydamas gąsdinimų rinkimų dieną užfiksavo apie 5 000 pažeidimų. Tačiau portalo darbą nutraukė programišių ataka, ir rinkimų naktį jis tapo nebeprieinamas. Tinklapio funkcijos jau atnaujintos, ir šiuo metu „pažeidimų žemėlapyje“ užfiksuota 7 340 pranešimų. Organizuota internetinė ataka rinkimų dieną buvo įvykdyta ir prieš kitus nepriklausomos žiniasklaidos, leidžiančios sau parodyti pirštu į rinkimų kampanijos trūkumus, puslapius internete.

Norom nenorom prisimenu 2007 metus, kai Estija tapo pirmosios istorijoje kibernetinės atakos valstybiniu lygiu taikiniu. Tąkart lygiagrečiai rusakalbių riaušėms Taline ir informaciniam karui prieš Estiją, ji atsidūrė visiškoje informacinėje blokadoje. Neveikė ministerijų, Prezidento, Vyriausybės, partijų ir kitų institucijų tinklalapiai, žmonės negalėjo atlikti bankinių operacijų, pasinaudoti kitomis internetinėmis paslaugomis. Nors įrodymų iš kur šiai atakai buvo diriguojama surinkti praktiškai neįmanoma, tačiau tai paskatino NATO šalių sprendimą, kad kibernetinės atakos prilygsta konvencinėms grėsmėms valstybių nacionaliniam saugumui, o Estijoje buvo įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras.

Tačiau Dūmos rinkimų metu programišiai nesugebėjo „nulaužti“ globalių socialinių tinklų, kaip Facebook ir Twitter. Juose Rusijos piliečiai ir toliau aktyviai dalinosi informacija apie užfiksuotus pažeidimus rinkimų metu, o šiomis dienomis – ir apie protestus bei mitingus.

Protestai Rusijoje, nuotr. SCANPIX

Internetas pilnas autentiškų liudijimų apie rinkimų pažeidimus. Kaip žmonės vežiojami autobusais balsuoti iš apylinkės į apylinkę, kaip naudojamos lengvai ištrinamos rašymo priemonės, kaip skaičiuojant balsus neįsileidžiami stebėtojai. Videoįrašų ir muzikos internetiniame portale Youtube  patalpinta daugybė mobiliųjų telefonų kameromis užfiksuotos medžiagos. Štai tik vienas iš  pavyzdžių – http://www.youtube.com/watch?v=Hw-5y9fy4zU&feature=g-logo, kuriame yra ir galimai biuletenius pildant pričiuptas rinkimų apylinkės komisijos pirmininkas, ir  savo teisėmis neskubantis naudotis stebėtojas, ir jaunas pilietis, nebijantis garsiai pareikalauti viešumo, sąžiningumo ir skaidrumo. Svarbu, kad tai, kas užfiksuota yra lengvai prieinama ir plačiajai visuomenei Rusijoje, ir visam pasauliui – eilinio piliečio informacija apie rusišką realybę, o išvadas gali pasidaryti kiekvienas, pažiūrėjęs medžiagą.

Pranešama, kad kai kuriose balsavimo apylinkėse aktyvumas buvo 100 proc. – tokie ir netgi „geresni” rinkėjų uolumo rezultatai būdavo pasiekiami tik gūdžiais Tarybų Sąjungos metais. Ir vistik net esant tokiam rinkėjų, o veikiau rinkiminių komisijų uolumui, Kremliaus partijai nepavyko surinkti daugiau nei pusės balsavusiųjų palankumo. O Putino  – dabar jau oficialaus kandidato į Rusijos Prezidentus, reitingai, nepaisant jo laimėjimų vyriškose sporto šakose, šmaikščių pasirodymų dantų gydytojo amplua, nardymo Juodojoje jūroje,  pasak pranešimų – žemiausi nuo pat Kursko katastrofos prieš 11 metų laikų.

Tokiame kontekste pasipuikavimai, kad blogi rezultatai rinkimuose rodo demokratiją, skamba tarsi ištrauka ir F. Kafkos kūrybos.

Egiptas, Libija, Sirija, Tunisas…. Arabų pavasaris atnešė naujų post-modernių revoliucijų metą. Demokratinių permainų reikalaujantys Arabų šalių piliečiai būrėsi laisvoje skaitmeninėje erdvėje, kur ypač sudėtinga tyliai ramiai užgniaužti gerklę, „uždusinti po antklode“ represinėmis priemonėmis –  revoliucijos pagreitį įgauna kviečiant į spontaniškus mitingus per globalius socialinius tinklus, sms žinutėmis. Kaire, Tahriro aištėje į tokius politinius flash-mobus susirinkdavo šimtų tūkstančių minios.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Rusijoje einama Arabų pavasario pėdomis. Ir čia pilietiniai protestai vyksta jaunimo iniciatyva. Tie, kas neturi kompiuterio ir internetinio ryšio, galbūt kol kas neįtaria apie judėjimą Maskvos ir Sankt Peterburgo, o dabar jau ir kitų miestų, gatvėse ir aikštėse, nes valstybiniai televizijos kanalai net neužsimena apie tai.

Pažeidimus rinkimuose užfiksavo neutralūs ESBO stebėtojai ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai, taip pat stebėtojai siųsti iš LR Seimo. Bet panašu, oficialioji Maskva labiau nei neigiamo tarptautinio vertinimo bijo paprastų Rusijos žmonių sujudimo. Kad situaciją po Dūmos rinkimų Kremlius vertina labai rimtai ir joje įžvelgia revoliucinį potencialą, rodo tai, kad jau po pirmųjų protestų buvo žaibiškai mobilizuota vidaus kariuomenė.

Reikia tikėtis, kad Kremlius tinkamai sureaguos ir į tarptautinės bendruomenės, ir, pirmiausia, savo piliečių pasiųstą signalą, ne tolesniais suiminėjimais ir prievarta prieš protestuojančius, o ištaisant trūkumus ir atsakomybėn patraukiant atsakingus už pažeidimus.  Sekantis išbandymas – Prezidento rinkimai –  jau visai čia pat.

Rusijos žmonės nori teisės laisvai atiduoti savo balsą sąžininguose rinkimuose ir jausti, kad patys sprendžia savo šalies ateitį. O Europos Sąjunga – vystyti strateginę partnerystę su demokratine, saugia ir stabilia šalimi, gerbiančia žmogaus ir pilietines teises bei laisves.

***

Beje, nustebino gruodžio 5 d. vienos Lietuvos televizijos vakaro žinių laidos reportaže apie rinkimus Rusijoje pateikta informacija, kad EP narys V. Uspaskich vyko į Rusiją stebėti rinkimų  deleguotas Europos Parlamento. Nežinau, kokiais tikslais p. Uspaskich lankėsi Rusijoje, tačiau tikrai ne kaip Europos Parlamento rinkimų stebėjimo misijos narys.

EP nesiunčia rinkimų stebėjimo misijos į rinkimus organizuojančią šalį negavęs tos šalies oficialaus pakvietimo. Nors  beveik savaime suprantama procedūra, kad ESBO priklausančios šalys pakviečia rinkimus stebėti Europos Parlamentą, tokio kvietimo iš Rusijos EP nesulaukė, todėl ir stebėtojų nesiuntė.

Manau, žurnalistai turėtų tikrintis tokią informaciją atidžiau. Dabar gi gali susidaryti klaidinantis įspūdis, kad p. Uspaskich pasisakymas, jog rinkimai Rusijoje vyko skaidriai ir Lietuvai reiktų pasimokyti iš Rusijos rinkimų organizavimo, yra kažkas daugiau nei vien tik asmeninė p. Uspaskich nuomonė.

Read Full Post »

Šiandien Marselyje (Prancūzija) baigėsi dvi dienas trukęs Europos liaudies partijos (ELP) kongresas.


Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei “gilesnė integracija“ – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba “jaunoms demokratijoms“

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Read Full Post »

Older Posts »