18-oji Klimato kaitos konferencija. (Nebe)siekti, (nebe)raginti, (nebe)skatinti.

Pasibaigė dar viena Jungtinių tautų Klimato kaitos konferencija (COP18), vykusi Dohoje, Katare. Vėl prigūžėjo (iš bemaž 200 valstybių) galybė derybininkų, ekspertų, politikų, nevyriausybininkų. Tam, kad dar sykį pripažintų prognozes – susitarti nepavyks.

COP18 atidarymo filme raginama imtis vieningų veiksmų, nes visi esame atsakingi

Pastarųjų metų klimato kaitos konferencijose šūkiai “siekti, raginti, skatinti“ buvo dominuojantys, tačiau jie iki šiol yra bene ryškiausiu pavyzdžiu, jog į tokį apvalkalą įvelkami ketinimai ir principai – nelabai veikia (sunkiai įgyvendinami). Kioto protokolas, kaip žinia, priimtas 1997 m. ir jau 2012 m. jį turėjo pakeisti naujas susitarimas, kaip kovoti su klimato kaita, lygiai prieš metus privačiame valstybių atstovų susitikime nuspręsta, jog derybos dėl naujosios klimato kaitos sutarties truks iki 2015-ųjų, o pati sutartis gali įsigalioti tik 2020-aisiais.

Taršios ir netaršios šalys

Pagrindinė Kioto protokolo esmė – sumažinti CO2 emisijas ir, kad turtingosios, industrinės šalys prisiimtų atsakomybę už klimato kaitos sukeltą žalą. Praeitoje konferencijoje šiaip ne taip  pavyko sutarti dėl būtinybės steigti fondą, kuris būtų skirtas remti besivystančias šalis, patiriančias klimato kaitos įtakotus neigiamus padarinius. Bet kai reikia mokėti pinigus – entuziazmo daug nelieka. Visgi dabartiniuose sutarimuose yra formuluotė “nuostoliai ir žala“, vadinasi anksčiau ar vėliau teks prieiti ir prie piniginių reikalų, bet kol kas tai atidėta bent metams (siūlomos sumos nemenkos – 100 mlrd. kasmet iki 2020-ųjų). Jei bus nuspręsta dėl bendro kapšo, tai atsiras kitas neišvengiamas iššūkis – kaip tas lėšas administruoti ir skirstyti. Pavyzdžiui, vienas iš aktualių klausimų – kokį statusą tokiu atveju turėtų įgyti Kinija, kurios (kaip ir Indijos ar Brazilijos) jau negalėtume vadinti “besivystančia”, nes realybėje jos statusas yra artimesnis industrinei valstybei. Tačiau Kioto protokole, šių sparčiai augančių milžinių – tiesiog nėra. Tad kyla realus klausimas – kokiu statusu šios valstybės prisijungs prie naujojo susitarimo: paramos gavėjos ar industrinės valstybės, kuri turėtų prisidėti prie žaliojo fondo? Ir kas tuomet bus šalys, kurioms priklauso kokios nors kompensacijos? Ir ar į jų ratą pateks tokios, kaip Nauru sala ar tik ką nuo taifūno smarkiai nukentėję Filipinai? Reikia tikėtis, kad ši takoskyra (tarp industrinių ir besivystančių) išnyks 2015-asiais, kuomet žūtbūt reikės naujo dokumento, veiklai po 2020 m.

Kitas labai svarbus aspektas – tokiuose formatuose, kaip COP18, pasigirsta naftos gavybos šalių dejonės, kad jei bus susitarta dėl ženklaus CO2 emisijų mažinimo, tai jų šalys būtinai reikalaus kompensacijos – už žalą, kurią patirs nepardavusios resursų.

Kas pirmūnai, o kas nori išsisukti?

Nors Europos Parlamente nuolat kartojame, jog būtina kalbėti vienu balsu, nenuostabu, kad kiekviena valstybė turi “savų reikaliukų”. Todėl tas vieningas kalbėjimas – gana komplikuotas. Štai Lenkija, kurios vienas pagrindinių energetinių resursų yra anglis, iki paskutinės minutės vengė sprendimo dėl Kioto pratęsimo, kol negavo patvirtinimo, kad jiems bus taikomas tam tikras lankstumas, kalbant apie CO2 emisijas. Net kolegos vokiečiai burnojo ant lenkų sakydami, kad “mes pasiliekame prie ambicingo tikslo emisijas mažinti 30 procentų, nors patys irgi turim nemažai anglies išteklių“. Įdomu, kaip pavyks išlaikyti nešališkumą kitąmet, kai COP19 vyks Varšuvoje. Lenkijos užsispyrimas kol kas akivaizdus, bet, ko gero, daug kas pasakytų – šaunuoliai, gina savo nacionalinį interesą. Europos kaimynystėje esančios Rusija, Baltarusija ir Ukraina taip pat pareiškė apie savo kentėjimus dėl to, kad pasibaigus sparčiam industriniam laikotarpiui (1990-aisiais), jų situacija labai pablogėjo ir dabar jiems reikia išlygų, idant atsigautų.  Na, o kalbant globaliau – Kinija, Brazilija, Indija – niekada neteikė daug vilties. Kaip ir JAV – nieko labai naujo. Nors fondo kūrimui Amerika pritaria, tačiau šiuo metu tai ypač jautrus klausimas – prezidentas Obama pradeda kadenciją, o šiomis dienomis kaip tik turi būti tvirtinamas naujasis biudžetas. Persiorientuoti viduje amerikiečiams taip pat gana sudėtinga. Pastarųjų metų laimėjimas – planai dėl taršos iš automobilių mažinimo ir aukštesni aplinkosauginiai standartai naujai statomoms jėgainėms. Pirmūnė JAV – Kalifornijos valstija, įsidiegusi išmetamųjų teršalų kiekio ribojimo ir leidimų prekybos sistemą (CAP and trade system). Na, o apskritai pasaulyje, įgyvendindamos ambicingus šios srities tikslus pirmauja Australija, Pietų Korėja ir Europos Sąjunga. Savaime suprantama, kad skeptikų ir tų, kurie teigia, jog klimato kaita visiškai neturi nieko bendro su žmogaus ūkine veikla – daugėja, nes ES, kuri kol kas įsipareigojusi CO2 emisijas mažinti 20 proc. yra spaudžiama tarptautinės bendruomenės pakelti kartelę iki 30 proc. įsipareigojimo, praranda konkurencingumą globalioje rinkoje. Bet aš, kaip ES pilietė, galiu ramiai miegoti ir didžiuotis, kad stengiamasi padaryti kiek įmanoma daugiau. Bet tuo pačiu galvoju, kad jei pasiliksime vieni žaisti pagal aukščiausios kartelės žaidimo taisykles, miegas gali tapti nebe toks ramus, kai pastangos aplinkosaugos srityje norimų vaisių neduos, o  kitose srityse – persikelsime į pralaiminčiųjų, atsiliekančiųjų pusę.

Dohos dalyviai atkreipė dėmesį, kad didėja atotrūkis tarp to, ką žadėjo padaryti valstybės narės dėl CO2 išmetimo mažinimo ir to, kad šiltnamio dujų kaupimasis atmosferoje tik auga. Todėl tikrai svarbus klimato kaitos padarinius jaučiančių valstybių argumentas, kad ir emocinis, jog turime kalbėti ne apie tai, kokia bus žmonių gyvenimo kokybė, bet apskritai, ar tie žmonės išliks (stebint taifūnų, potvynių, liūčių padarytus nuostolius tikrai gali kilti toks klausimas, o taip vadinamų klimato migrantų klausimas iš prognozių persikelia į realybę).

Kas toliau?

ES tikrai padariusi viską, ką galima. Būtina spausti dėl konkrečių žingsnių kitas šalis. Visi, neabejotinai, turime savo nacionalinių interesų, tačiau vieną sykį pripažinus bendrą problemą, reikia su ja dorotis. Po vieną čia nieko nenuveiksi. Matyt, yra trys keliai – arba atrasti instrumentus, kaip paspausti įsipareigojimų vengiančiuosius, arba tikėti jų gera valia ir laukti, arba viską mesti ir guostis, kad mes (ES) darome, ką galim. Visgi, reikia pripažinti, kad ekonominio sunkmečio akivaizdoje pernelyg didelis ambicingumas gali kainuoti daug: net ir ES 2020 strategijoje žaliasis ekonomikos augimas po truputį tampa vis mažiau akcentuojamas.

Read Full Post »

Demokratijos egzaminą išlaikiusi Gruzija – ant geopolitinių pasirinkimų slenksčio

Tik atvykus į Tbilisį likus dienai iki rinkimų mus pasitiko gerokai rinkiminės kampanijos įkaitinta atmosfera. Važiuodami iš oro uosto dar matėme opozicijos organizuoto susirinkimą, kuriame rėmėjai, pasipuošę užrašais “Gruzijos svajonė” iš anksto skelbė “M. Saakašvilio sistemos” pabaigą ir kad atėjo laikas naujai vyriausybei.

Dabar jau aiškėja, kad šių rinkimų rezultatai esmingai keis politinį Gruzijos žemėlapį. Į valdžią ateina įvairių politinių jėgų koalicija, suvienyta verslo magnato B. Ivanišvilio, kurios pagrindinė tezė – opozicija dabartiniam Prezidentui ir jo politikai. M. Saakašvilio – Gruzijos kelią link euroatlantinės integracijos pasukusio Rožių revoliucijos lyderio partija matyt keliaus į opoziciją. Tačiau lieka klausimas, ką šie pasikeitimai žada Gruzijai, jos vidaus reformoms ir jos santykiams su esminiais partneriais.

Šie rinkimai Gruzijoje pritraukė didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį – stebėtojus Gruzijos kvietimu siuntė ne tik atskiros šalys, įskaitant ir Lietuvą, bet ir visos pagrindinės tarptautinį rinkimų stebėjimą vykdančios tarptautinės organizacijos – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Sąjunga, Europos Tarybos ir NATO Parlamentinės Asamblėjos. Šių rinkimų svarbą tarptautiniame kontekste iliustruoja ir tai, kad Europos Sąjunga iš anksto pažymėjo, jos šiuos rinkimus vertins labai atidžiai, ir Gruzijos gebėjimas pravesti laisvus ir demokratinius rinkimus  nulems tolimesnių santykių intensyvumą ir kokybę.

Rinkimai – lakmuso popierius, rodantis realią pažangą einant demokratijos ir europinių reformų keliu, todėl Europos Sąjunga visada atidžiai stebi rinkimų procesą visose šalyse partnerėse. Po daug priekaištų sulaukusių 2008 m. rinkimų, Gruzijos vyriausybei buvo nepaprastai svarbu parodyti pažangą organizuojant laisvus ir demokratiškus rinkimus, užtikrinant visiems vienodas sąlygas vykdyti rinkiminę kampaniją, laisvą, sąžiningą ir netrukdomą rinkimų procesą ir taip įtvirtinti Gruzijos, kaip demokratinės valstybės įvaizdį.

Gruzijos pažanga abejonių nekelia. Nepaisant to, kad atmosfera ir per rinkimų kampaniją, ir netgi pačią rinkimų dieną buvo įkaitusi, stebimose rinkiminėse apylinkėse rinkimų procesas buvo tinkamai organizuotas, o užfiksuoti pavieniai pažeidimai neleidžia abejoti rinkimų patikimumu.

Gruzijai ir jos visuomenei išlaikius šį demokratijos testą, iš ES požiūrio taško tai reiškia labai konkrečius dalykus –  įtvirtintą ES pasitikėjimą Gruzijos reformomis ir paramą joms, prielaidas spartesnei pažangai derybose dėl ypatingai glaudaus prekybinių santykių režimo, Asociacijos sutarties bei susitarimų, vedančių prie bevizių kelionių Gruzijos piliečiams. Tačiau ar šį vaisių Gruzija nuraškys, priklausys nuo naujosios Gruzijos parlamento daugumos ir jos vyriausybės politikos, ar ji išlaikys suartėjimo su ES kursą.

Europos Parlamentas pastarąjį kartą priėmė rezoliuciją dėl Gruzijos 2011 m. lapkričio mėnesį, kurioje iš esmės buvo atkreiptas dėmesys į sėkmingą Gruzijos pažangą, ji įvardinta kaip viena iš didžiausią pažangą darančių Rytų Partnerystės šalių-ES partnerių. Rezoliucijoje Europos Parlamentas be kita ko taip pat pakvietė Gruzijos vadovybę toliau spręsti tokius klausimus, kaip etninės ir religinės tolerancijos svarbą ir palankiai įvertino įstatymus dėl religinių organizacijų registracijos, bei didesnės nacionalinių mažumų integracijos. Tačiau rinkimų kampanijoje šie ES remiami valdančiosios partijos politikos aspektai atsidūrė bene pagrindiniame opozicijos kritikos taikinyje.

Tad dar tik teks įvertinti, kokią iš tiesų politiką vykdys B. Ivanišvilis, sakydamas kad sieks geresnių santykių su Rusija, bet išlaikys ir europinę kryptį. Deja, Rusijos kaimynystėje esančioms šalims dažniausiai nepavyksta išsėdėti ant dviejų kėdžių, tenka aiškiai pasirinkti – arba-arba. Taigi, kur link po rinkimų Gruzijos vairą pasuks naujoji valdžia?

 

 

 

Read Full Post »

Visame pasaulyje švenčiama vaikiškos knygos diena

Nors pastaruoju metu vis dažniau mamos ir tėčiai skundžiasi, kad mažieji ne taip noriai draugauja su knyga, aš visgi tikiu, kad visiems ateina laikas, kada norisi atversti seniai skaitytą ar naują knygą.

Tačiau šiandien noriu pasveikinti ir paskatinti knygas mylėti būtent mažuosius – juk šiandien visame pasaulyje švenčiama Tarptautinė vaikiškos knygos diena (sutampanti ir su visiems žinomo pasakų kūrėjo Hanso Kristiano Anderseno gimtadieniu).

Šia proga noriu dar kartą pasidžiaugti vos prieš metus išleista ekologinių kūrybinių konkursų projekto „Žaliasis kodas“ knygele “Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“, kurią nemažai vaikų jau spėjo pamėgti. Idėja išleisti tokią knygelę kilo iš noro žaliosiomis idėjomis, kurių netrūko mano inicijuoto konkurso dalyviams, pasidalyti ir su vaikais. Juk meilė gamtai, rūpestis ir atidumas yra ne vien „suaugusiųjų reikalas“. O kas gi įtaigiau mažiesiems apie šiuos „reikalus“ paaiškins, jeigu ne pasaka, šmaikštus eilėraštis ar iliustracija?

2011 metais paskelbėme „Žaliųjų pasakojimų“ konkursą, kuriame dalyvavo ir jauni, ir vyresni, ir rašantys, ir piešiantys, ir žemės ateitimi susirūpinę, ir pašėlusiai linksmi bei optimistiškai nusiteikę kūrybingi žmonės iš visos Lietuvos.

Su gamtininko rašytojo Selemono Paltanavičiaus pagalba buvo kruopščiai atrinkti geriausi konkursui pateikti pasakojimai, skirti mažųjų ekologiniam ugdymui. Štai taip susidėjo nepaprastų žaliųjų istorijų knyga „Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“ – ji pavadinta pagal vieną iš knygelėje apsigyvenusių kūrinių. Gausybės šaunių autorių knygelėje linksmai ir šmaikščiai, o kartais liūdnai ir pagrūmojant, vaikams suprantama kalba liejasi pasakojimai apie mums ir visai Žemei svarbius dalykus – meilę pasauliui, aplinkos puoselėjimą bei didžiojo ir mažojo žmogaus ryšį su gamta.

Pasakojimų knyga išleista ant ekologiško – iš antrinių žaliavų pagaminto – popieriaus. Knygelę iliustravo dailininkas Jonas Liugaila, apipavidalino – dizainerė Rūta Ivaškevičiūtė. Leidinys yra platinamas visiems norintiems, o taip pat – Lietuvos bibliotekų vaikų skyriams, Lietuvos darželiams ir mokyklų bibliotekoms, dovanojamas vaikų namams.

Šiemet knygelė turėjo progos prisistatyti ir Respublikinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Ekologinis ugdymas darželyje: galimybės ir problemos“, dalyvavo Lietuvos Kultūros ministerijos rengiamame 2012 metų Knygos meno konkurse „Vilnius 2011“. Ją taip pat buvo galima išvysti ir pačiupinėti šių metų Knygų mugėje, kabančių knygų ekspozicijoje.

Nors šios knygelės jūs nerasite knygynuose, nes ji nėra skirta pardavimui, jai labai patinka keliauti į namus pas visus, kurie mėgsta skaityti, o Lietuvos vaikų darželiams, mokykloms bei bibliotekoms – platinama nemokamai.

Tad gražios šventės proga – kviečiu visus pasklaidyti knygelę internete (o tėvelius – paskaityti bent vieną pasakojimą savo mažiesiems:)

Visus, norinčius užsisakyti knygelę savo ugdymo įstaigai – kviečiu užpildyti anketą.

Read Full Post »

Savaitė Briuselyje bėgte prabėgo, savaitgalį – 8-oji Viduržemio jūros šalių asamblėja Maroke

Praėjusią savaitę Europos Parlamente posėdžiavome Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Kaip visada – darbotvarkė gana įvairi, tačiau aš išskirčiau keletą.

Kartu su nacionalinių parlamentų nariais (tiesa, jau ne pirmą kartą) buvo svarstomas pasirengimo Rio+20 aukščiausio lygio susitikimui klausimas. Praėjus 20-mečiui nuo pirmosios Jungtinių Tautų Aplinkos ir Vystymosi konferencijos, šis Rio+20 susitikimas siekia politinio požiūrio į ilgalaikę ir darnią plėtrą atsinaujinimo, kylančius naujus iššūkius pasaulyje, ypač besivystančiose trečiosiose šalyse. Pagrindinis susitikimo su nacionalinių parlamentų nariais tikslas buvo aptarti “žaliosios“ ekonomikos perspektyvas darnaus vystymosi ir skurdo mažinimo kontekste.

Viena iš labiausiai probleminių, mano akimis, komitete aptarta vaistams atsparios tuberkuliozės tema. Liūdna statistika, tačiau kartu su kaimyninėmis Latvija ir Estija ir dar keletu valstybių, Lietuva pagal susirgimų tuberkulioze skaičių, šiemet pateko į PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) į rizikingiausių valstybių sąrašą. Statistika išties bauginanti, tad pagrįstai Parlamente buvo keliamas klausimas, kaip įveikti ir kokių priemonių imtis mažinant piliečių atsparumą antibiotikams Europos regione.

Diskutuota ir dėl gyvsidabrio pašalinimo iš Europos rinkos. Šiuo metu yra sudarytas tarpvyriausybinis derybų komitetas, skirtas teisiškai privalomai priemonei dėl gyvsidabrio parengti. Lietuvos pozicija nėra labai išskirtinė – mes nepalaikome gyvsidabrio uždraudimo, jei nėra kito alternatyvaus būdo ar medžiagos jį pakeisti. Gyvsidabris vis dar naudojamas medicininiuose prietaisuose, dantų plombavimo medžiagai – amalgui.

Dar kartelį į darbotvarkę grįžo ir keletas jau svarstytų klausimų – diskusijos dėl nekokybiškų silikoninių krūtų implantų, balsavome dėl leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktus sąrašo, ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m.

Kaip žinia, ne tik dienomis, bet ir vakarais EP būna ką veikti. Antradienį kolega iš Estijos Tunne Kelam pakvietė į filmo apie rusų žurnalistę Aną Politkovskąją peržiūrą. Jaudinantys šios žurnalistės gyvenimo faktai leido ne vienam vakariečiui pažvelgti į ją, kaip neprisitaikiusią asmenybę, atskleidusią ne tik antrojo karo Čečėnijoje žiaurumus, bet ir drįsusią kalbėti apie žodžio laisvę Rusijoje, Sovietų Sąjungos absurdą. Kita vertus, visai auditorijai tikrai neprireikė garsiai įvardyti, kas atsakingas už šios žurnalistės žmogžudystę 2006 m.

Penktadienį išskubėjau į visomis prasmėmis karštą kraštą – Maroką. Šios Š.Afrikos valstybės sostinėje Rabate savaitgalį vyks 8-oji Viduržemio jūros šalių asamblėja. Tad apie įspūdžius iš ten – jau greitai!

Read Full Post »

Lietuvos pasirengimo pirmininkauti testas išlaikytas

Lietuva jau antrąkart šiais metais sulaukė savo žvaigždžių valandos. 2011 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. Demokratijų bendrijos ministrų konferencija, Aukšto lygio pasaulio moterų-lyderių susitikimas ir lydintys renginiai į Vilnių sutraukė kelis šimtus politikų, visuomenės veikėjų ir intelektualų iš įvairių pasaulio valstybių.  Gruodžio 6-7 d. Vilnius vėl tapo tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru, kur tomis dienomis vyko Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos susitikimas. Šia proga Lietuvos sostinę jau antrąkart šiais metais aplankė JAV valstybės sekretorė H. Clinton, atvyko 56 ESBO šalių narių ministrai ir aukšti pareigūnai, šalių-partnerių atstovai iš Šiaurės Afrikos valstybių, nevyriausybinio sektoriaus veikėjai, renginį nušvietė beveik 200 akredituotų žurnalistų.

Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui  ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija  – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija,  Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse  –  detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t.y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų  taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m.. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri.  Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys  – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Ar ir į Maskvą atkeliauja pilietinis pavasaris?

Jau kitą savaitę, 2011 m. gruodžio 14-15 d., vyks Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos aukščiausio lygio vadovų susitikimas. Darbotvarkėje daug klausimų  – pradedant prekyba, baigiant vizų režimo klausimais. Tačiau strateginėmis viena kitą vadinančių partnerių susitikimo atmosferą temdo informacija apie praėjusį sekmadienį vykusių Dūmos rinkimų neatitikimą tarptautiniams standartams ir kylančią įtampą Rusijoje. Rusijos Prezidentui neišvengiamai teks bent jau išklausyti Europos Sąjungos susirūpinimo dėl žmogaus teisių ir pilietinių laisvių padėties bei laisvo žodžio suvaržymų.

Europos Sąjunga, Aukštosios atstovės užsienio politikai K. Ašton lūpomis, ir EP pirmininkas J. Buzekas, Europos Parlamento vardu, kaip ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų ir valstybių jau išsakė susirūpinimą dėl pažeidimų Dūmos rinkimų kampanijos metu ir per pačius rinkimus, dėl jėgos naudojimo prieš protestuotojus ir tiesiog praeivius, opozicijos atstovų sulaikymų Maskvos ir Sankt Peterburgo aikštėse. Šią savaitę Europos Parlamente tiesiogiai iš Rusijos politinės opozicijos atstovo G. Kasparovo lūpų išklausėme informaciją apie situaciją Rusijoje.

Pranešama, kad internetinis portalas Golos.org nepaisydamas gąsdinimų rinkimų dieną užfiksavo apie 5 000 pažeidimų. Tačiau portalo darbą nutraukė programišių ataka, ir rinkimų naktį jis tapo nebeprieinamas. Tinklapio funkcijos jau atnaujintos, ir šiuo metu „pažeidimų žemėlapyje“ užfiksuota 7 340 pranešimų. Organizuota internetinė ataka rinkimų dieną buvo įvykdyta ir prieš kitus nepriklausomos žiniasklaidos, leidžiančios sau parodyti pirštu į rinkimų kampanijos trūkumus, puslapius internete.

Norom nenorom prisimenu 2007 metus, kai Estija tapo pirmosios istorijoje kibernetinės atakos valstybiniu lygiu taikiniu. Tąkart lygiagrečiai rusakalbių riaušėms Taline ir informaciniam karui prieš Estiją, ji atsidūrė visiškoje informacinėje blokadoje. Neveikė ministerijų, Prezidento, Vyriausybės, partijų ir kitų institucijų tinklalapiai, žmonės negalėjo atlikti bankinių operacijų, pasinaudoti kitomis internetinėmis paslaugomis. Nors įrodymų iš kur šiai atakai buvo diriguojama surinkti praktiškai neįmanoma, tačiau tai paskatino NATO šalių sprendimą, kad kibernetinės atakos prilygsta konvencinėms grėsmėms valstybių nacionaliniam saugumui, o Estijoje buvo įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras.

Tačiau Dūmos rinkimų metu programišiai nesugebėjo „nulaužti“ globalių socialinių tinklų, kaip Facebook ir Twitter. Juose Rusijos piliečiai ir toliau aktyviai dalinosi informacija apie užfiksuotus pažeidimus rinkimų metu, o šiomis dienomis – ir apie protestus bei mitingus.

Protestai Rusijoje, nuotr. SCANPIX

Internetas pilnas autentiškų liudijimų apie rinkimų pažeidimus. Kaip žmonės vežiojami autobusais balsuoti iš apylinkės į apylinkę, kaip naudojamos lengvai ištrinamos rašymo priemonės, kaip skaičiuojant balsus neįsileidžiami stebėtojai. Videoįrašų ir muzikos internetiniame portale Youtube  patalpinta daugybė mobiliųjų telefonų kameromis užfiksuotos medžiagos. Štai tik vienas iš  pavyzdžių – http://www.youtube.com/watch?v=Hw-5y9fy4zU&feature=g-logo, kuriame yra ir galimai biuletenius pildant pričiuptas rinkimų apylinkės komisijos pirmininkas, ir  savo teisėmis neskubantis naudotis stebėtojas, ir jaunas pilietis, nebijantis garsiai pareikalauti viešumo, sąžiningumo ir skaidrumo. Svarbu, kad tai, kas užfiksuota yra lengvai prieinama ir plačiajai visuomenei Rusijoje, ir visam pasauliui – eilinio piliečio informacija apie rusišką realybę, o išvadas gali pasidaryti kiekvienas, pažiūrėjęs medžiagą.

Pranešama, kad kai kuriose balsavimo apylinkėse aktyvumas buvo 100 proc. – tokie ir netgi „geresni” rinkėjų uolumo rezultatai būdavo pasiekiami tik gūdžiais Tarybų Sąjungos metais. Ir vistik net esant tokiam rinkėjų, o veikiau rinkiminių komisijų uolumui, Kremliaus partijai nepavyko surinkti daugiau nei pusės balsavusiųjų palankumo. O Putino  – dabar jau oficialaus kandidato į Rusijos Prezidentus, reitingai, nepaisant jo laimėjimų vyriškose sporto šakose, šmaikščių pasirodymų dantų gydytojo amplua, nardymo Juodojoje jūroje,  pasak pranešimų – žemiausi nuo pat Kursko katastrofos prieš 11 metų laikų.

Tokiame kontekste pasipuikavimai, kad blogi rezultatai rinkimuose rodo demokratiją, skamba tarsi ištrauka ir F. Kafkos kūrybos.

Egiptas, Libija, Sirija, Tunisas…. Arabų pavasaris atnešė naujų post-modernių revoliucijų metą. Demokratinių permainų reikalaujantys Arabų šalių piliečiai būrėsi laisvoje skaitmeninėje erdvėje, kur ypač sudėtinga tyliai ramiai užgniaužti gerklę, „uždusinti po antklode“ represinėmis priemonėmis –  revoliucijos pagreitį įgauna kviečiant į spontaniškus mitingus per globalius socialinius tinklus, sms žinutėmis. Kaire, Tahriro aištėje į tokius politinius flash-mobus susirinkdavo šimtų tūkstančių minios.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Rusijoje einama Arabų pavasario pėdomis. Ir čia pilietiniai protestai vyksta jaunimo iniciatyva. Tie, kas neturi kompiuterio ir internetinio ryšio, galbūt kol kas neįtaria apie judėjimą Maskvos ir Sankt Peterburgo, o dabar jau ir kitų miestų, gatvėse ir aikštėse, nes valstybiniai televizijos kanalai net neužsimena apie tai.

Pažeidimus rinkimuose užfiksavo neutralūs ESBO stebėtojai ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai, taip pat stebėtojai siųsti iš LR Seimo. Bet panašu, oficialioji Maskva labiau nei neigiamo tarptautinio vertinimo bijo paprastų Rusijos žmonių sujudimo. Kad situaciją po Dūmos rinkimų Kremlius vertina labai rimtai ir joje įžvelgia revoliucinį potencialą, rodo tai, kad jau po pirmųjų protestų buvo žaibiškai mobilizuota vidaus kariuomenė.

Reikia tikėtis, kad Kremlius tinkamai sureaguos ir į tarptautinės bendruomenės, ir, pirmiausia, savo piliečių pasiųstą signalą, ne tolesniais suiminėjimais ir prievarta prieš protestuojančius, o ištaisant trūkumus ir atsakomybėn patraukiant atsakingus už pažeidimus.  Sekantis išbandymas – Prezidento rinkimai –  jau visai čia pat.

Rusijos žmonės nori teisės laisvai atiduoti savo balsą sąžininguose rinkimuose ir jausti, kad patys sprendžia savo šalies ateitį. O Europos Sąjunga – vystyti strateginę partnerystę su demokratine, saugia ir stabilia šalimi, gerbiančia žmogaus ir pilietines teises bei laisves.

***

Beje, nustebino gruodžio 5 d. vienos Lietuvos televizijos vakaro žinių laidos reportaže apie rinkimus Rusijoje pateikta informacija, kad EP narys V. Uspaskich vyko į Rusiją stebėti rinkimų  deleguotas Europos Parlamento. Nežinau, kokiais tikslais p. Uspaskich lankėsi Rusijoje, tačiau tikrai ne kaip Europos Parlamento rinkimų stebėjimo misijos narys.

EP nesiunčia rinkimų stebėjimo misijos į rinkimus organizuojančią šalį negavęs tos šalies oficialaus pakvietimo. Nors  beveik savaime suprantama procedūra, kad ESBO priklausančios šalys pakviečia rinkimus stebėti Europos Parlamentą, tokio kvietimo iš Rusijos EP nesulaukė, todėl ir stebėtojų nesiuntė.

Manau, žurnalistai turėtų tikrintis tokią informaciją atidžiau. Dabar gi gali susidaryti klaidinantis įspūdis, kad p. Uspaskich pasisakymas, jog rinkimai Rusijoje vyko skaidriai ir Lietuvai reiktų pasimokyti iš Rusijos rinkimų organizavimo, yra kažkas daugiau nei vien tik asmeninė p. Uspaskich nuomonė.

Read Full Post »

Europos liaudies partijos Kongresas Marselyje

Šiandien Marselyje (Prancūzija) baigėsi dvi dienas trukęs Europos liaudies partijos (ELP) kongresas.

Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei “gilesnė integracija“ – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba “jaunoms demokratijoms“

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Read Full Post »

Artimųjų Rytų skauduliai: Apie Palestinos (ne)pripažinimą

Jau geras mėnuo, kai Palestinai suteikta visateisė narystė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje (UNESCO). Tiek pat laiko netyla ir diskusijos bei vertinimai dėl balsavimo UNESCO asamblėjoje. Lietuvoje šiuo klausimu taip pat esama prieštaringų vertinimų. Panašu, kad nemažai diskusijų sukels ir gruodžio pirmosiomis dienomis LR Seime užregistruotas nutarimo projektas dėl nepriklausomos Palestinos valstybės pripažinimo. Detales atskleis laikas, tačiau šių aktualijų sūkuryje, norisi dar kartą permąstyti, kaip viskas atrodo iš šalies.

Šiandien praktiškai niekas neginčija palestiniečių teisės sukurti valstybę. Dviejų valstybių sprendimas buvo siūlomas dar 1947 m. Jungtinių tautų rezoliucija. Tąkart patys palestiniečiai pasirinko konfrontacijos kelią, vildamiesi, kad pro-arabiškų valstybių pasipriešinimo dėka Izraelio valstybės sukūrimo projektas „nepraeis“. Tačiau atsitiko kitaip – Izraelio valstybė buvo sukurta, o palestiniečiai atsisakė valstybingumo iki pat 1988-ųjų. Izraelio valstybei buvo paskelbtas karas – džichadas, kuriuo kiekvienas tikras musulmonas buvo įpareigotas daryti viską, kad Izraelio valstybė būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

Palestinos ir Izraelio klausimas aštrus ir sudėtingas nuo pat 1948-ųjų. Per visus šiuos dešimtmečius nelabai kas ir pasikeitė – periodiškai vyko kariniai konfliktai ir teroristiniai išpuoliai, kito sienos, vienos ir kitos pusės retorikos stiprumas, tarptautinės bendruomenės simpatijos, bet iš esmės – viskas liko taip pat: sprendimas dėl dviejų viena kitą pripažįstančių ir taikoje sugyvenančių valstybių niekaip neįgyvendinamas, dėl jo paprasčiausiai nesusitariama, nors abi pusės teigia norinčios taikos. Vilties, matyt, reikėtų neprarasti?

Nepretenduodama būti Artimųjų Rytų regiono ir problemų eksperte, galiu tik dalintis savo nuomone, kurią susidariau lankydamasi tuose kraštuose ir bendraudama su žmonėmis abiejose pusėse bei su UNWRA atstovais (Jungtinių Tautų paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra).

Labiausiai į akis krenta kraštutinumai, radikalios pozicijos ir įsitikinimai, kurių laikomasi vieni kitų atžvilgiu. Žinoma, kartais pasitaiko situacijų „arba-arba“, tačiau ne šioje situacijoje. Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išspęstas vieninteliu – abipusio kompromiso keliu, kitu atveju taikus ir saugus   gyvenimas visiems regione – nepasiekiamas tikslas.

Kodėl palestiniečiai daugelį dešimtmečių nesiekė valstybingumo? Laikui bėgant santykiai su kai kuriais kaimynais keitėsi, atsirado tam tikro sąlyginio stabilumo, tačiau teroristiniai išpuoliai iš Palestinos teritorijų į Izraelį tapo kasdienybe (teroristiniai, nes  taikomasi ne į kariškius, o į civilius žmones). Ir šiandien, jei kas klausia radikalių politinę kontrolę ir gyventojų paramą Palestinos teritorijose turinčių organizacijų, kodėl nesiliauja atakos, atsakymas itin savotiškas – esą nei viena raketa nėra paleista ne į Palestinos žemę. Štai ir atsakymas: Artimųjų Rytų problemų branduolyje glūdi ne klausimas apie vienokias ar kitokias sienas, bet iš principo – apie Izraelio valstybės (ne)egzistavimą.

Pokyčiai arabų valstybėse mums neša panašią žinią – kraštutinės islamistinės partijos, jų retorika kalba tik apie Palestiną – „one state solution in the region“. Esą kitos išeities nėra.

Kita vertus, negalime užsimerkti prieš tarptautinių organizacijų liudijimus apie sunkią eilinių palestiniečių padėtį, kurią sąlygoja laisvo judėjimo apribojimai (siena, saugumo patikros punktai, Gazos blokada). Tokioje situacijoje paprastiems žmonėms apsunkinamos sąlygos susitikti su šeimomis kitapus sienos, nepilnai užtikrinamos teisės į socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas, dėl blokados praktiškai nevyksta legali prekyba ir eksportas, sudėtinga gauti leidimus tiek paprastiems produktams, tiek medicinos įrangai įvežti. Tai tikrai nekuria pasitikėjimo atmosferos, tik dar labiau kaitina palestiniečius. Izraelio pusė teigia, kad tokios priemonės užtikrina jų valstybės saugumą  ir pastačius sieną ženkliai sumažėjo išpuolių. Nausėdijos, kurios, kaip teigia Izraelis, irgi statomos saugumo sumetimais, nuolat plečiamos nepaisant beveik vienbalsės tarptautinės bendruomenės kritikos.

Pati tikėjausi, kad iki šio rudens šalys visgi sugrįš prie derybų stalo, kaip buvo pasiūlęs Ketvertukas, tarp jų – ir Europos Sąjunga. Tačiau atsitiko kitaip, ir deja, Palestinos vadovybė kreipėsi į JTO Saugumo Tarybą su prašymu pakeisti narystės statusą, pripažįstant Palestinos valstybingumą. Sakau deja, nes netikiu, kad tai atneštų taiką ir stabilumą į regioną.

Valstybingumas yra ne tik teisės, bet ir pareigos. O nuogąstavimai tokie: nors institucine sąranga Palestina daro pažangą, ir tą pripažino eilė tarptautinių organizacijų, tačiau kas joms vadovaus? Fatah ir Hamas susivienijimas? Pastaroji, teroristinė organizacija, net nepalaiko M. Abaso iniciatyvos Jungtinėse Tautose.

Mes Lietuvoje iš patirties žinome, kad valstybės kūrimas yra ilgas ir nelengvas procesas, kuriam reikalinga aiški pozityvi vizija, politinė valia ir žmonių parama. Ar valstybės kūrimas gali būti sėkmingas ir tvarus, jei iš esmės pagrįstas priešprieša kitai valstybei, o ne tokiais dalykais kaip piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, ūkio vystimasis, bendradarbiavimas su kaimynais?

Palestinos situacijos lyginimas su Lietuva prieš 20 metų man atrodo nekorektiškas. Mes iškovojome laisvę taikiu būdu – bendru susitelkimu, be ginklų rankose.  Lietuvos piliečiai savo valią įkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos Respubliką išreiškė visuotiniame referendume. Turėjome įrodyti tarptautinei bendruomenei, kad esame verti pasitikėjimo, demokratiniais pagrindais valdoma ir visoje teritorijoje  veikianti, stabili valstybė.

Tuo pačiu, manau, kad pastarasis keleto Seimo narių žingsnis, siūlantis Seimui Islandijos pavyzdžiu pripažinti Palestinos valstybę yra ne gerai apgalvotas užsienio politikos žingsnis, o daugiau  taškų vidaus politikoje rinkimas. Ką konkrečiai mes pripažintume? Demokratinę respubliką, semi-autoritarinį režimą, teroristus valdžioje? Kaip bus valdomos teritorijos – ar tai bus federacija, konfederacija, respublika su autonomija? Ar tai, kad pripažintume Palestiną 1967 m. sienose, reikštų, kad pritariame išpuoliams prieš civilius gyventojus žydus, gyvenančius už tos ribos? Į daugelį klausimų turi atsakyti patys palestiniečiai, o didžioji dauguma atsakymų neįmanomi įgyvendinti be susitarimo su Izraeliu. Palestinos valstybės kūrimo vizija taptų daug aiškesnė, jei jos kūrėjai vieningai ir aiškiai deklaruotų Izraelio valstybės pripažinimą.

Nuolatinės parengties situacija abiejose pusėse yra tapusi rutina, o kai sistema yra „užvesta“ karui, labai sunku ją perkrauti taikos režimu. Tačiau net ir tokioje, atrodytų, totalinio priešiškumo atmosferoje, vistik abiejose pusėse atsiranda „plaukiančių prieš srovę“ – paprastų žmonių, tiesiančių kitai pusei pasitikėjimo ir draugystės ranką. Galbūt ir dėl kultūrinių ypatumų, politinės viršūnės nėra linkusios daryti nuolaidų, nes tai reikštų garbės praradimą, kapituliaciją. Tačiau jei politikai negali susėsti prie didžiojo derybų stalo, pradėjus tarpusavyje kalbėtis eiliniams žmonėms, politinių sprendimų priėmėjai galbūt atrastų daugiau pagrindo kalbėtis?

Tačiau šitaip besižvalgant, susidaro įspūdis, kad tas stabilus nestabilumas kažkam naudingas. Ir tikrai – ne tų kraštų žmonėms…

Atsimenu, kaip mokykloje per fizinio lavinimo pamokas reikėdavo „išsiskaičiuoti pirmais-antrais“. Panašu, kad tuose kraštuose nepriimta būti “antru”, nes juk sąvoka “antras“ – suprantama kaip pralaimėtojo užuomina. Tad ir mes, Lietuva, ir visa tarptautinė bendruomenė turime prisidėti prie tokio sprendimo paieškų, kuris leistų abiems pusėms būti laimėtojomis. Toks sprendimas gali būti pasiektas tik dvišalių taikių derybų būdu.

Read Full Post »

Demokratijos šventė Zambijoje. Kilometrinės balsuotojų eilės ir euforija paskelbus rezultatus.

Apie demokratiją esam girdėję, o apie Zambiją, ko gero, kiek mažiau. Visgi Zambija ir demokratija – suderinama. Tuo turėjau progos įsitikinti praėjusią savaitę dalyvaudama Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misijoje (nuo Europos Parlamento) minėtoje šalyje.

Zambija – valstybė Afrikos pietryčiuose. 1964 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, nuo 1991 m. tapo daugiapartine valstybe, tačiau jau 20 metų valdžioje buvo ta pati partija – MMD (Judėjimas už daugiapartinę demokratiją). Tenka sutikti, kad tokia demokratijos išraiška – savotiška.

Zambija, kurios populiacija – apie 13 mln., laikoma viena stabilesnių pietų Afrikos valstybių, turinčių nemažai naudingųjų iškasenų ir įspūdingą gamtą, tačiau visgi skurdo ir korupcijos lygis yra gana nemažas.

Šiųmečiai rinkimai – treji: prezidento, parlamento ir vietos valdžios. Iš esmės pagrindinė kova vyko tarp trijų partijų, jau minėtos MMD, PF (Patriotinis frontas) ir UPND (United party for national development). Registruotų rinkėjų teisę turinčių žmonių buvo apie 5 mln., iš jų – virš 20 proc. balsavusių pirmą kartą. Kol kas nėra visiškai aiškus galutinis aktyvumo skaičius, tačiau skaičiuojama, kad balsuoti atėjo apie 60 proc. rinkėjų, kurie Prezidentu išrinko Patriotinio fronto lyderį Maiklą Satą (Michael Sata) į šoną nustumdami MMD kandidatą, iki tol ėjusį prezidento pareigas Rupiją Bandą (Rupiah Banda). Iš viso kandidatų į Prezidentus buvo 10, į Nacionalinę asamblėją (parlamentą) – apie 700, iš jų 108 moterys, į 150 vietų.

Apie pačius rinkimus

Ypatingai įdomus procesas, kurį stebėjo 665 stebėtojai. Rinkimams išleista 60 mln. dolerių – Zambijos biudžeto ir tarptautinių donorų lėšų.

Rinkimams ruoštasi gana ilgai, įgyvendinti tam tikri struktūriniai pakeitimai. Ypač aktyvios buvo kampanijos dėl dalyvavimo rinkimuose, į kurias įsitraukė ne tik politinės partijos, bet ir nevyriausybinis sektorius.

Sostinė Lusaka mirgėjo nuo plakatų, raginančių taikingai agituoti ir taikingai balsuoti, o vėliau – taikiai priimti rezultatus, kurie yra tautos valios išraiška. Taigi, agituota ne vien už aktyvų dalyvavimą rinkimuose, bet ir už taiką jų metu. MMD partija, 20 metų valdžiusi šalį, turėjo stabilų finansavimą, naudojosi valstybiniais resursais, stiprindama savo pozicijas. Visgi nuolatinė ir pakankamai aštri opozicijos kritika atnešė pergalę Patriotiniam frontui, nors iki pat rinkimų  buvo nemaža įtampa dėl to, kad kampanija, anot opozicijos, vyko neskaidriai. Na, kaip ir daug kur, taip ir čia – prieš rinkimus išasvaltuoti keliai, perdažytos mokyklos, žmonės apdalinti kukurūzais, o valstybinė spauda šlovinte šlovino valdančiuosius. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad neraštingumo lygis Zambijoje didesnis nei 30 proc., spaudos įtakos gal ir nederėtų pervertinti, bet kukurūzų siuntos čia – labai pasitarnavo. Nepaisant to, galima sakyti, kad rinkimai buvo skaidrūs. Be abejonės, pasitaikė tam tikrų mažų incidentų, tačiau visgi žmonės patikėjo, kad jų balsas – lemiamas. Po rezultatų paskelbimo – prasidėjo visuotinis rinkimų šventimas – vaizdas toks, it Lietuvoje būtų laimėtas krepšinio čempionatas:)

Tiesa, kalbant apie patį rinkimų procesą – būta ir neįtikėtinų vaizdų: 6 val. ryto atvykus į vieną iš balsavimo vietų – kilometrinė eilė. Tikrai! Žmonės laukia nuo 1 val. nakties, kad būtų pirmieji eilėje ir balsuotų. Štai čia tai pilietiškumas! Eilėje stovi kūdikius maitinančios moterys, pagyvenę žmonės, jauni vyrai – žodžiu, visi.

Balsavimo procedūra vyksta taip: rinkėjai turi balsavimo pažymėjimą ir ID kortelę. Įėjus  į patalpą, pareigūnas perskaito garsiai balsuojančiojo vardą ir pavardę bei jo numerį. Tada stebėtojai, turintys rinkėjų sąrašą su jų nuotraukomis, ieško kataloge atitinkamo balsuotojo. Pasižymi, kad tikrai toks yra ir atvyko balsuoti. Tuomet išduodami biuleteniai, markeriu pažymimas nagas, idant žmogus neateitų balso atiduoti antrą sykį.

Net ir esant tokioms sudėtingoms ir mūsuose neįprastoms procedūroms bei žmonių antplūdžiui, galima sakyti, kad procesas vyko gana sklandžiai.

Manau, kad rinkimų egzaminą Zambija išlaikė. Ir žmonės po jų turi daug vilčių, neretas sutiktas įsitikinęs, kad “nauja valdžia išvalys kiekvieną Zambijos kampą“. Na, telieka palinkėti jiems stiprybės…

R. Morkūnaitės nuotraukos

Read Full Post »

EP vizitas Vakarų krante. Amžinas konfliktas ir tikimybės susitarti.

Spaudoje žinių apie Artimuosius rytus niekada netrūksta. Dažniausiai girdime: Gazos ruožas, Vakarų krantas, naujakurių gyvenvietės, Hamas, Fatah, teroristiniai išpuoliai, betoninė užtvara su naujausiomis elektroninės saugos technologijomis (siena, kurią Izraelis stato siekdamas atsitverti nuo palestiniečių; betoninis barjeras kyla ties tomis vietomis, kur palestiniečių ir Izraelio miestai yra labai arti, taip yra ir Jeruzalėje), aštri Izraelio politika ir pan.

Balandžio 25-29 d. Europos Parlamento delegacijos sudėtyje lankiausi Vakarų Krante ir rytų Jeruzalėje. Europos Parlamento nariai, atstovaujantys įvairias EP politines grupes, keturių dienų vizito metu aplankė žydų naujakurių gyvenviečių teritorijas, susitiko su prievarta iškeldintais palestiniečiais, politikais, žmogaus teises ginančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Vizitas vyko tuo metu, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę.

Kokie įspūdžiai? Jei reikėtų pailiustruoti, kas tai yra “amžinas konfliktas“, būtent Palestinos ir Izraelio santykius pasirinkčiau kaip pavyzdį. Nors didžioji tarptautinės bendruomenės dalis tikisi taip vadinamo dviejų valstybių sprendimo (t.y., kad Palestina su Izraeliu pripažintų viena kitą, remiantis 1967 m. sienomis), tačiau laikas bėga ir nepanašu, kad Izraelis ir Palestina prie taikaus susitarimo artėtų. O klausimų daugybė. Žinoma, esminis – sienų. Palestiniečiai tvirtai laikosi pozicijos dėl 1967 m. ribų ir rytų Jeruzalės, kaip sostinės. Izraelis teritorinius klausimus spręstų tik sutarus dėl visų kitų problemų. Kita opi problema – naujakurių gyvenvietės, priverstinis palestiniečių iškeldinimas iš nuosavų namų, betoninė užtvara ir laisvo judėjimo apribojimai.

Dažniausiai, ko gero, girdime apie Vakarų krantą ir Gazos ruožą, tačiau ir palestiniečiai, gyvenantys Jeruzalėje susiduria su didžiuliais apribojimais. Pirma, jie lygiaverčiai moka mokesčius, tačiau, jų teigimu, tegauna 10-30 proc. paslaugų, tai atsispindi miesto infrastruktūroje (gatvės, apšvietimas, šiukšlės ir pan.). Antra – šeimos reikalai.  Jei, pvz, vyras (sutuoktinis) yra iš Vakarų kranto, jam neleidžiama gyventi Jeruzalėje, tuo tarpu žmona, gyvenanti Jeruzalėje, norėdama išvykti į Vakarų krantą ilgesniam laikui, rizikuoja prarasti savo tapatybės pažymėjimą ir netekti teisės toliau gyventi Jeruzalėje. Susiklosto situacija, kad vienas iš tėvų turi prašyti Izraelio leidimo, kad galėtų aplankyti savo šeimą (tokius leidimus, anot palestiniečių, taip pat gana sunku gauti, neretai paskutinę minutę jie gali būti atšaukiami, net ir turėdamas tokį leidimą asmuo nebūtinai pereis patikros punktą, nes perėjimo punktų vartai bet kuriuo metu gali būti uždaryti).

Tai, ką teko išgirsti apie vaikų įkalinimą – taip pat šokiravo. Palestiniečiai teigia, kad Izraelis areštuoja net 8-10 metų amžiaus vaikus, juos terorizuoja, bando paversti šnipais. Iš Izraelio pusės, ko gero, išgirstume kitokias versijas. Kalbant apie judėjimo ribojimus – palestiniečiai turi rimtų sunkumų norėdami pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (būtini specialūs leidimai atvykti gydytis iš Gazos ir Vakarų kranto, vaikai priversti likti vieni, kadangi pasitaiko atvejų, kai tėvai negauna leidimų kirsti sieną grįžtant). Taip pat nepaprastos sąlygos ir elementariam laisvam fiziniam judėjimui: pavyzdžiui, du palestiniečių kaimus, esančius 7 km atstumu Vakarų krante jungia vieškelis, tačiau palestiniečiai turi sukti keliasdešimties kilometrų lanką, nes šiuo trumpuoju keliu naudotis jiems neleidžiama – kelias atkirstas Izraelio armijos, ši atkarpa naudojama tik Izraelio naujakuriams pasiekti savo gyvenvietę.

Taigi, priešprieša įsitvirtinusi ne vien politikoje, atsispindinčioje konkrečiuose veiksmuose,  bet ir kasdieniame gyvenime. Rezultatas – didžiulė neapykanta tarp palestiniečių ir žydų naujakurių. Tą patyrėme, kai palestiniečiai lydėjo mūsų delegaciją Hebrono senamiestyje – buvome apipilti buitiniu vandeniu iš naujakurių namų. Paklausus, gal visgi pavyksta užmegzti kažkokį žmogišką kontaktą tarpusavyje, na, tarkime, kad ir dalinimasis vaikų supynėmis? Klausimas buvo naivus. Atsakymas: „jokiu būdu ne“. Taip auganti nauja karta, vaikai, gaubiami tokios neapykantos atmosferos, greičiausiai taip pat niekada nesusės taikiam pokalbiui.

Ar šioje situacijoje yra išeičių? Ar tokia galėtume pavadinti Palestinos valstybės pripažinimą, kuri, anot Jungtinių Tautų, daro pažangą įgyvendindama struktūrines ir institucines reformas? Ar pasirašytas naujas susitarimas tarp Fatah ir Hamas (pastaroji yra JAV, ES, Kanados, Australijos ir Japonijos teroristinių organizacijų sąrašuose, o Izraelis griežtai atsisako su tokios sudėties Palestinos vyriausybe derėtis) leis Palestinai vieningu požiūriu žvelgti į regiono situaciją ir ieškoti problemų sprendimo?

Palestiniečių (Palestinian legislative council) atstovai teigia, kad naujoji vyriausybė (suformuota šių metų balandžio pabaigoje, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę) bus remiama visų politinių jėgų. Palestina rugsėjį ketina Jungtinėms Tautoms (JT) teikti deklaraciją dėl Palestinos valstybės pripažinimo, ji taip pat siekia narystės JT, deklaruoja, kad eina demokratiniu keliu. Be abejonės, šios pastangos yra svarbios ir turi būti vertinamos, tačiau, kalbant apie Palestinos vienybės vyriausybę, mano supratimu, ES parama jai turėtų būti teikiama su sąlyga, jog ši vyriausybė aiškiai ir galutinai atmes prievartos naudojimą ir pripažins Izraelio valstybę.

Kita vertus, šitiek metų besitęsiančioje susipriešinimo ir konfliktų istorijoje, labai sunku vertinti, kas teisus, ir kur tiesa. Ši situacija turi savo priešistorę, ir kiekviena pusė turi savąją tiesą. Ir kartu su ja keliauja ne tik faktai, kartu keliauja ir propaganda (pakanka vien vaizdo įrašų, pasklidusių internete ar vien tik kanale youtube). Izraelyje ar Palestinoje besilankantiems turistams ekskursijoje gidas taip pat papasakos skirtingas istorijas- kam ši žemė priklausė, kas ją valdė, kas ją kūrė.

Svarstant, kieno pusėje būti, tokiais atvejais tėra vienas atsakymas. Žmogiškumo.

Read Full Post »