Anykščiuose – korporacijos “Saja“ sąskrydis

Spalio 22 d. Troškūnų vienuolyne, Anykščių rajone dalyvavau  tradiciniame  Lietuvos šaulių studentų korporacijos „SAJA“ sąskrydyje. Korporacija įkurta 1934 m., savo veiklą atkūrė prieš penkerius metus. Anuomet Šaulių organizacija buvo stipriausia, vienijanti įvairių pažiūrų žmones, tačiau svarbiausia – atsakingai kuriančius Lietuvą. Todėl džiaugiuosi, kad ir atgimusi SAJA, kurios nariai iš jaunųjų šaulių išaugę jaunuoliai, turi stiprų jaunatviškumo, veržlumo užtaisą, kurį panaudoja ne kalboms iš tribūnų, bet  konkretiems darbams. Pastarasis, man labai įsiminęs – Trakinių partizanų renginys, kurio metu buvo statomas bunkeris, pagerbiami tos vietovės partizanai, skaitomos paskaitos ir pan.

Šiame susitikime taip pat pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję šauliai.  Prie atminimo lentos, skirtos 1920 m. lapkričio 21 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvusiems Jonui Budrevičiui, Petrui Liktorui, Antanui Miškeliūniui, Petrui Tunkevičiui, Antanui Žarskui buvo skirta mūsų tylos minutė. Atminimo lenta prikabinta ant senosios mokyklos pastato, kuris buvo pastatytas XVIII a. Troškūnuose taip pat verta aplankyti (ir neįmanoma nepastebėti prie bažnyčios esančio) paminklo (skulptoriaus J. Jagėlos ir architektės  A. Kaušinienės), skirto Algimanto apygardos partizanams. Jis čia pastatytas, kadangi šiose vietose gimė pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

Renginyje svečiavosi LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas, LŠS vadas A. Plieskis.  Sąskrydyje pristatyta  SAJOS veiklos ataskaita, išdiskutuota, ką reikia tobulinti, korporacijos pirmininku antrai kadencijai išrinktas Mindaugas Nefas.

Korporacijai „ Saja“ linkiu daugiau prasmingų darbų ir tokio tikėjimo, kurį turėjo Šaulių Sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis, kuris būdamas mirties patale sakė: „Daktare, sergu ne fiziškai, sergu, nes nebegaliu dirbti Tautos idėjos darbo.“

M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Savaitgalis – miško broliams atminti

Apie pokario istoriją kiekvienas sužino iš skirtingų šaltinių, tiksliau, susiformuoja savo požiūrį ir santykį.

Man pasisekė, nes vaikystėje apie tai girdėjau šeimoje. Per prievartą nebuvo grūdama sausa informacija. Prisilietimas prie šios temos atėjo per bendrą krašto pažinimą (su tėvais nemažai keliaudavom po Lietuvą, kur buvo žinomos partizanų žūties vietos – uždegdavom žvakelę, klausydavausi pasakojimų, kurie leido nuo mažens pažinti nemažą dalį svarbių mūsų valstybės išgyvenimų). Visgi itin daug konkretikos iš tėvų nereikalavau, suvokimas lipdėsi iš bendros atmosferos. Tačiau atėjo laikas, kai atsirado poreikis tarsi iš naujo įsisavinti ano meto istoriją. Panašiai, kaip iš naujo, po daugelio metų perskaityti tą pačią knygą – nauji patyrimai ir emocijos.

Lukšų šeima – išrašyta jų istorija vėl supažindino mane su pokario laikotarpiu. Juozo Lukšos -Daumanto ir jo žmonos dr. Nijolės Bražėnaitės meilės istorija (nuostabioje knygoje “Laiškai mylimosioms“) ir J.Lukšos laiškai mylimajai atskleidė gražią, poetišką sielą, tvirtą charakterį ir požiūrį į Lietuvą ir vertybes. Šeimų patirtys, ko gero, kuo puikiausiai ir suprantamiausiai atskleidžia ir mūsų tautos istorines patirtis bei skausmą. Tai paveikslas visų, kentėjusių nuo okupacijos.

Todėl šiandien, rugsėjo 4 d., man buvo labai svarbu prisijungti prie gausaus būrio žmonių, susirinkusių paminėti 60-ųjų J.Lukšos-Daumanto žūties metinių. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su para­ma Lietuvai.

Kaip ir daugelį metų prieš tai, taip ir šį rugsėjį žūties vietą (nes palaidojimo vieta – nėra žinoma) aplanko ir Daumanto našlė Nijolė, brolis Antanas Lukša. Prieš keletą metų turėjau progos susipažinti su šiais kilniais, šviesiais žmonėmis. Neįtikėtina, kad tie, apie kurių likimus pasakojama, kuriami filmai – vis dar šalia mūsų, gyvu žodžiu galintys perduoti tas patirtis.

Mano karta laiminga – mes dar turime galimybę suvokti pokario istoriją ne iš knygų, bet gyvų liudininkų pagalba.

Džiugina, kad jaunoji karta ieško ir naujų, kitų būdų pažinti okupacijos ir pokario istorines patirtis: šį savaitgalį taip pat vyko Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis “Trakinių partizanai 2011”. Į Anykščių rajone, Kurklių seniūnijoje esantį Trakinių kaimą Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“ ir Anykščių S.Dariaus ir S.Girėno 1-oji šaulių kuopa sukvietė tuos, kurie partizaninę temą atradę jau seniai ir tuos, kurie gal dar tik beatrandantys. Bunkerio statymas, darbas tremtinių virtuvėje, Vytauto V. Landsbergio filmo “Partizano žmona“ peržiūra ir diskusija su autoriumi, susitikimas su tremtiniais, partizanų poezijos naktiniai skaitymai, uteniškių muzikinės grupės “Siela” koncertas sukūrė atmosferą, kurioje kiekvienas, pabėgęs nuo pašalinių minčių, turėjo progos prisiminti ir apmąstyti istorinius įvykius, patirtis ir jų pamokas.

Smagu, kad prieš penkis metus, draugų rate gimusi įdėja paminėti 33 Trakinių kaime sušaudytus partizanus peraugo į tradiciniu tampantį ir vis daugiau dalyvių pritraukiantį Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydį.

Tikiu, kad kiekvienam  – savas atradimo kelias. Tam priemoniu randasi vis daugiau, vis daugiau aktyvių žmonių imasi iniciatyvos apie tai priminti, kalbėti. Linkiu kiekvienam susikurti savo supratimą apie mums taip svarbius istorijos vingius ir, svarbiausia, nelikti abejingume.

Na, o organizuojantiems – nuoširdi padėka. Man pačiai – visada malonu prie tokių inicityvų prisidėti, jas paremti ir globoti.

Radvilės Morkūnaitės, Mindaugo Mikulėno, Simonos Bakutytės ir Mindaugo Nefo nuotraukos

Read Full Post »

Vasarai įsibėgėjus: intensyvi plenarinė sesija ir jungiančios akimirkos Lietuvoje

Praėjusią savaitę vykusi Strasbūro plenarinė sesija – šią vasarą paskutinė. Pagrindiniai sesijos akcentai: Vengrijos pirmininkavimo įvertinimas, Lenkijos pirmininkavimo prioritetų aptarimas, balsavimai dėl genetiškai modifikuotų organizmų auginimo, maisto ženklinimo. Taip pat praėjusią savaitę Europos liaudies partijai, kurios šeimai priklauso mūsų TS-LKD, sukako 35 m. Kaip pažymėjo partijos pirmininkas W. Martensas, „rinkimams vejant rinkimus, mūsų politinė šeima įgauna vis didesnį piliečių pasitikėjimą visoje Europoje“.

Kaip visad plenarinė sesija buvo intensyvi. Teko nemažai pasisakyti aktualiais darbotvarkės klausimais: apie GMO auginimą, dėl energetikos infrastruktūros prioritetų 2020 m. ir vėliau, dėl Europos Komisijos penktosios sanglaudos ataskaitos ir sanglaudos politikos strategijos po 2013 m. Vyko intensyvios diskusijos apie Vengrijos pirmininkavimą 2011 m. pirmoj pusėj. Mano nuomone, kad Vengrija daug pasiekė, kuriant stiprią Europą – šalių narių biudžetų koordinavimo, ekonominio valdymo, Dunojaus strategijos, romų integravimo, Vakarų Balkanų ir kitose srityse. Taip pat teikė nuoseklų dėmesį istorinės atminties skatinimo ir totalitarinių režimų Europoje įvertinimo klausimui. Birželio 8 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos išvados padėjo solidų pagrindą tolimesniems žingsniams sekančiame pirmininkavimo laikotarpyje. Vienas jų būtų pozityvus sprendimas dėl finansinės ES pagalbos įkuriant Europos atminties ir sąžinės platformos būstinę Briuselyje – taip patvirtintume, kad istorinės atminties skatinimas ES lygiu yra mūsų visų reikalas.

Be abejo, aptariant Vengrijos pirmininkavimą tolygus dėmesys buvo skiriamas ir liepos 1 d. prasidėjusiam Lenkijos pirmininkavimui ES. Pirmininkavimo prioritetus Strasbūro plenarinėje sesijoje pristatė Lenkijos ministras pirmininkas D. Tuskas, vyko iškilmingas posėdis, kuriame svečiavosi Lenkijos Prezidentas B. Komorowskis. Lenkija perima pirmininkavimą tokiu metu, kai susirūpinimą tebekelia netolygus ekonomikos atsigavimas, Graikijos skolų krizė ir politinis nestabilumas Šiaurės Afrikoje. Vienas iš ateinančio pusmečio Lenkijos prioritetų – pasiekti, kad ES šalys labiau koordinuotų savo veiklą ir dėl to ekonomika atsigautų sparčiau, būtų kuriama daugiau darbo vietų.

Sesijoje taip pat balsavome dėl gana kontraversiško klausimo – GMO auginimo ir pritarėme leidimui, kad valstybės narės galėtų apsispręsti pačios. 61 procentui Europos gyventojų iš GMO pagamintų maisto produktų vartojimas kelia nerimą ir tokia pati dalis europiečių nepritaria paskatoms plėtoti iš GMO pagamintų maisto produktų gamybą, tačiau reikia pripažinti, kad nemaža dalis (21 proc.) Europos gyventojų – GMO vertina palankiai ir teigia tikį, jog žalingo poveikio ateities kartoms jie neturėtų sukelti.

Dėl teigiamo ar neigiamo poveikio – nei vieni, nei kiti argumentai nėra iki galo pagrįsti moksliškai. O tai reiškia, kad neįmanoma rasti visoms valstybėms vienodo sprendimo. Todėl siūlymas leisti valstybėms pačioms suteikti galimybę riboti GMO auginimą jų teritorijose, manau, kad labai teisingas ir sveikintinas.

Tačiau man pačiai visos savaitės akcentu tapo Valstybės dienos minėjimas Europos Parlamente Strasbūre. Nors Tautiška giesmė viso pasaulio lietuvių giedama jau porą metų, tik šiemet pavyko inicijuoti visų bendrą susibūrimą. 20 val. vietos (21 val. Lietuvos laiku) Parlamento kieme kartu su kolegomis europarlamentarais, padėjėjais, EP darbuotojais bei žurnalistais iš Lietuvos sugiedojome Lietuvos himną, kuris vedamas prof. V. Landsbergio, nuskambėjo ypač jautriai ir nuoširdžiai. Džiaugiuosi, kad šia gražia proga pavyko kartu ir ilgiau pavakaroti.

G.Uzdilaitės nuotraukos

Susitelkimo jausmas, apjungiantis bendraminčius, lydėjo ir savaitgalį, lankantis TS-LKD partijos sąskrydyje Plungės rajone. Šalia tradiciškai vykstančių sąskrydžio sportinių rungčių, Tarybos posėdžio, bendravimo su TS-LKD skyrių nariais, grupės „Skylė“, E. Sipavičiaus koncerto, kartu su Vilniaus m. skyrių Sueigos lyderiu M. Adomėnu partiečius sukvietėme pasidalinti mintimis apie Laisvės kovų atminimą kuriant šiandienę Lietuvą.

M.Mikulėno nuotraukos

Savaitės pabaigą su mintimis apie vieningą Lietuvą, nesusipriešinusią ir siekiančią bendro tikslo, apvainikavo pergalės. Jaunų sportininkų – Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinės – pergalė Pasaulio krepšinio čempionate. Tad šiandienos įrašą tuo ir užbaigčiau –  
mes laimėjom!

Read Full Post »