Su kiekvienais metais laikas bėga vis greičiau ir greičiau. Apmaudu, bet jis ypač greitai prabėga per šventes. Praeinanti savaitė siūlė bent kelias progas nekasdieniškiems, tačiau tradiciniams renginiams.
Jau 20 kartą Vasario 16-osios minėjimas vyko Kruonyje (Kaišiadorių raj.), Gojaus šile. Man, kaip ir daugeliui, tai jau kasmetinis renginys. O istorija tokia: 1946 m. vasario 16 d. trys Didžiosios Kovos apygardos partizanai – Jurgis Krušinskas-Žiedelis, Stasys Lekavičius-Gulbinas ir Pranas Žukauskas-Šalmas – buvo nužudyti už tai, kad ketino Kruonio miestelio aikštėje Nepriklausomybės dienos proga iškelti Lietuvos trispalvę. 1990 m. vasarį minėtų laisvės kovotojų užkasimo vietoje mano tėtis Eligijus Morkūnas su šeimos draugu Vytautu Markevičiumi pastatė atminimo koplytstulpį. Dalyvavom visa šeima. Man, tuo metu šešiametei, tai buvo didelis įspūdis, gyva istorijos pamoka. Tai buvo ta nuotaika, kuri vyravo Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje. Nuotaika, išreikšta ne žodžiais, o emocija ir veiksmu.
Tuomet mes buvome keliese, šiandien tai yra tapę tradiciniu Vasario 16osios renginiu, spritraukiančiu apie 1000 žmonių. Ir tai, ko gero, yra didžiausia pagarba tiems, kurie žuvo už laisvę, už mūsų teisę būti.
Kitas puikus minėjimas vyko 1949 m. vasario 16 –osios deklaracijos pasirašymo vietoje Minaičiuose ir Balandiškėse (Radviliškio raj.) – gretimuose kaimuose, kuriuose 1949 m. vasarį vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Tai buvo vienas gražiausių Vasario 16-osios minėjimų, kurio pagrindinis variklis – keturi šiauliečiai: Gintautas Lukošaitis, Kęstutis ir Gintautas Gascevičiai bei Rolandas Dovydaitis. Renginys, skirtas atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į griūvančią sodybą Balandišių kaime, kurioje anuomet ir prasidėjo minėtas laisvės kovotojų suvažiavimas. Dabar pastatas yra apdengtas laikina stogine, apsaugančia nuo tolesnio nykimo – tai, ko per dvidešimt metų nesugebėjo padaryti valstybė, padarė tie patys keturi šiauliečiai.
Vidury apsnigtų laukų minia žmonių iš visos Lietuvos ir grupių „Skylė“, „G&G Sindikatas”, “BIX” koncertas, partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimai, kulkos įmūrijimo ceremonija.
Toks nuoširdus, šiltas ir paprastas bendruomenės susibūrimas, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių bendrystė. Jei kam yra tekę matyti islandų muzikinės grupės Sigur Ros filmą “Heima” (“Namuose”), tas turėtų kuo puikiausiai suprasti Balandiškių nuotaiką.
Gera, kad kiekvienais metais vis daugiau kalbama ir daroma nesenos partizaninės istorijos išsaugojimui. Juk ilgą laiką tai tebuvo gana siauro rato žmonių tema. Prisipažinsiu, kartais pati pagaunu save galvojant, kad pokaris, okupacija, pasipriešinimas – tai buvo taip seniai. Neseniai! dar turime savo tarpe gyvus liudininkus, kurių auksiniai prisiminimai stiprina mūsų sąmoningumą. Naudokimės šia galimybe niekada nepamiršti!
Mano nuomone, tokie suėjimai, tokie neformalūs ir nuoširdūs paminėjimai yra didžiausias paminklas Vasario 16-ajai, tiems žmonėms, kurie į ją atvedė ir tiems, kurie ją gynė.
Ačiū tiems, kurie organizuoja tokius minėjimus!
M.Mikulėno nuotraukos [c], [p].
Read Full Post »
Po tradicinio TS-LKD sąskrydžio susirinkome Baltijos kelią paminėti Vilniuje, Sereikiškių parke. Anuometinę vienybę simbolizavo duonos dalinimasis ir kiekvienam brangios dainos.
morkunaite.wordpress.com 