Ar mes pasiryžę mokėti už Baltijos jūros išsaugojimą?

Pirmasis rugsėjo šeštadienis minimas kaip Baltijos jūros diena. Šią dieną pradėjome švęsti dar 1988 metais, kuomet Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, neabejingi gamtai, apjuosė Baltiją gyva grandine, atkreipdami Pasaulio dėmesį į pavojingą Baltijos jūros ekologinę būklę. Per 25 metus, prabėgusius nuo tos dienos, pasikeitė nemažai dalykų – atgavome Nepriklausomybę, įstojome į Europos Sąjungą, tačiau būtinybė rūpintis Baltijos jūra, deja, nedingo. Nors ir mažiau teršiama, Baltijos jūra išlieka labiausiai užteršta ES krantus skalaujančia jūra, todėl rūpestis ja – kiekvieno iš mūsų reikalas.

Per pastaruosius metus nemažai pastangų dėjo ir ES institucijos, priimdamos teisės aktus, leidžiančius sumažinti Baltijos taršą: apribotas fosforo ir jo junginių (fosfatai – viena pagrindinių jūros „žydėjimo“ priežasčių) naudojimas skalbimo priemonėse, sugriežtinti laivų, įplaukiančių į Baltiją, kuro kokybės reikalavimai – laivuose turės arba būti naudojami mažesnio sieringumo degalai, arba įrengti tuos sieros junginius „sugaudantys“ filtrai. Naujoji ES žemės ūkio politika taip pat atsigręžė į aplinkos apsaugą, nuo ateinančių metų ūkininkai bus skatinami naudoti kuo mažiau trąšų, nes šiandien, kaip bebūtų gaila, Lietuvos žemės ūkis vis dar yra įtrauktas į Baltijos jūros teršėjų sąrašą.

Artėjant šių metų Baltijos jūros dienai, su kolegomis Europos Parlamente surengėme seminarą, kurio metu buvo pristatyta tarptautinės mokslininkų grupės BalticSTERN parengta studija “Baltijos jūra – mūsų bendras turtas. Baltijos jūros išsaugojimo kaštai“, atskleidžianti, kiek kiekvienam iš mūsų kainuotų, jei norėtume sustabdyti jūros eutrofikaciją (dumblėjimą) ir panaikinti neigiamus padarinius. Dar 2007 metais Baltijos jūrą supančios valstybės sutarė imtis veiksmų šioje srityje ir patvirtino Baltijos jūros veiksmų planą, kurį įgyvendinus iki 2021 m., Baltijos jūros būklė būtų ne tik stabilizuota, bet ir žymiai pagerinta. BalticSTERN tyrimas rodo, kad norint pasiekti šiuos Baltijos jūros veiksmų plano tikslus,  kasmet reikėtų 2,3-2,8 mlrd. eurų.

Dar daugiau, anot tyrimo, Baltijos regiono gyventojai yra pasiruošę prisidėti prie bendro turto – Baltijos jūros aplinkos – išsaugojimo. Antai švedai sutiktų tam skirti po 110 eurų per metus, suomiai – po 52. Mažiausiai prisidėti sutiktų latviai (po 4 eurus), rusai ir lietuviai (po 6 eurus). Bendra suma, kurią kasmet gyventojai būtų pasiryžę skirti Baltijos išsaugojimui ne tokia ir maža – 3,8 milijardo eurų, taigi, bent 1 mlrd. daugiau, nei šiuo metu būtina.

Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad jau ryt į mūsų duris pasibels mokesčių inspektoriai ir pareikalaus įnašo už Baltijos jūros išsaugojimą. Šis įnašas netiesioginis – skalbiant mažiau fosfatų sudėtyje turinčiais skalbimo milteliais, perkant maisto produktus, išaugintus naudojant mažiau trąšų ir panašiai.

Norėtųsi tikėti, kad klausimas, kam to reikia ir kodėl atsakomybę turėtume prisiimti kiekvienas, kyla vis rečiau. Juk kasmet didelė dalis Lietuvos gyventojų vis dar vyksta ilsėtis prie Baltijos. Ir vis dažniau mato „žydintį“ vandenį – anot tyrimo, su šiuo reiškiniu susidūrė kas antras, nuvykęs pajūrin. Tad turime dvi alternatyvas – mokėti kiek brangiau už Baltiją mažiau teršiančius produktus arba, nieko nesiimdami, susitaikyti su tuo, kad mūsų vaikai Baltijos jūroje gali ir nebesimaudyti – mokslininkų teigimu, imantis tik tų veiksmų, kurių imamasi dabar, jau 2050 metais Baltijos jūros centrinė dalis gali būti visiškai negyva.

Kita vertus, nors Baltija skalauja net aštuonių ES valstybių krantus, turime ir vieną žaidėją, kuris įsipareigojimus, galinčius padėti išsaugoti Baltiją, ir atsakomybę už švaresnę jūrą prisiima labai vangiai. Rusija. Ši šalis garsėja grandiozinių mastų infrastruktūros projektais, taip pat ir Baltijos jūroje, ir daug mažiau – noru bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, susirūpinusiomis tų projektų padariniais aplinkai.

Lietuvos specialistai sako, kad Kuršių marios ir Baltijos jūra ties Lietuva yra viena labiausiai užterštų trąšiosiomis medžiagomis, ir kad pusė tos taršos atkeliauja Nemunu iš Rusijos ir Baltarusijos.

Nerimą kelia ir tai, kad nieko nežinome nei apie statomą Kaliningrado AE, nei kokia tarša atkeliaus Nemuno vandenimis iki mūsų, nei kaip bus gabenamos radioaktyvios atliekos Baltijos jūra.

Ir visgi, žinoti, kad 25-tąjį kartą minėdami Baltijos jūros dieną jau esame pasiryžę pamatuotai, veiksmais ar bent keliais eurais prisidėti prie jos išsaugojimo, labai svarbu. Tai rodo brandą mąstyti plačiau. Ir ne tik apie save, bet ir apie atsakomybę išsaugoti gyvą jūrą būsimoms kartoms.

Read Full Post »

Kodėl Baltijos jūros tarša – didesnė, nei norima pripažinti, o Nord Stream poveikis – mažesnis, nei prognozuota…

Šią savaitę pompastiškai paleistas Rusijos dujų srautas “Nord Stream” vamzdžiu. Pavasarį su tokia pačia pompastika buvo skleidžiama žinia, kad šio dujotakio projekto poveikis Baltijos jūrai  – netgi mažesnis, nei tikėtasi. Tiesa, informacija pateikta labai subtiliai – be jokių konkrečių mokslinių tyrimų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad iš tiesų būtent taip ir yra.

Verta dėmesio ir tai, kad patys Nord Stream (NS) atstovai atkakliai laikosi nuomonės, jog nėra prasmės, kad atliekant stebėseną Baltijos jūros ekosistemai, būtų stebimi ir padidėję genotoksiškumo rodikliai, nors ne vienos valstybės mokslininkų įsitikinimu, šie rodikliai labai neramina ir yra labai svarbūs.

Proga dar kartą aptarti dujotakio “Nord Stream” poveikį – vakar vykęs svarstymas Europos Parlamento peticijų komitete. Čia vėl buvo keliamas Baltijos jūros dugnu tiesiamo „Nord Stream“ dujotiekio poveikio aplinkai klausimas. Susitikimo metu svarstyti tolimesni veiksmai, kurių Europos Komisija turėtų imtis siekdama užtikrinti, kad dujotiekis nekenktų Baltijos jūros ekosistemai.

Deja, jau ne pirmą kartą tenka pripažinti, kad pastarojo laikotarpio Europos Komisijos pozicija ir iniciatyvumas, kalbant apie dujotakį “Nord Stream” bei poveikį Baltijos jūrai – stebina. Komisijos ataskaitose ne tik tiesiog cituojamos ištisos pastraipos iš “Nord Stream” parengtų tekstų, bet vis dažniau siekiama įteigti, kad tai – pavyzdinis projektas.

Nežiūrint į tai, esu įsitikinusi, kad atkreipti šios institucijos atstovų dėmesį į Baltijos jūroje pastaruoju metu grėsmingai išaugusius kai kuriuos užterštumo parametrus – būtina. Vakar taip pat teiravausi EK atstovų, kaip toliau ketinama vykdyti aplinkos taršos stebėseną Baltijos jūroje.

Taip pat priminiau komiteto dalyviams ir pačios Europos Komisijos finansuojamos Bonus-169 tyrimų programos sukauptais duomenimis atliktas išvadas, kurios rodo, kad per 2008-2009 m. žuvų genotoksiškumas visoje Baltijos jūroje gerokai padidėjo, o pietinėje pakrantėje ir Suomijos įlankoje nustatyta ypač didelė žala. Remiantis tyrimų duomenimis – kai kuriose Baltijos jūros dalyse užterštumo lygis yra 200 procentų didesnis nei nustatyta riba, o genetinės pažaidos stebimos  beveik visuose patikrintuose individuose. Tokie rezultatai kelia nemažą siaubą bent ką nors nutuokiantiems apie objektyvų požiūrį ir nepriklausomus Baltijos jūros taršos tyrimus.

Pasak mokslininkų, tiriančių Baltijos jūros situaciją genotoksiškumo aspektu, rezultatai aiškiai rodo, kad palei “Nord Stream” trasą 2009-2010 yra susiformavusi ypač didelės rizikos zona, o 2011 m. tyrimų duomenimis tas genotoksiškumo laipsnis tiktai kyla. Šie lyginamieji dabartinės situacijos ir 2006-2007 m. tyrimų duomenys rodo grėsmingus pokyčius prieš kuriuos užsimerkti nevertėtų.

Todėl, išreiškusi nusistebėjimą, kad kai kurie duomenys, keliantys daug klausimų, tokie kaip minėtasis genotoksiškumas nėra įtraukti į „Nord Stream“ aplinkos vertinimo tyrimą, atkreipiau Europos Komisijos dėmesį, kad genetinio pažeidimo monitoringas yra būtinas ir kad naujausi duomenys apie koncentracijas turi būti viešai skelbiami, o vertinant tuos rezultatus negalima atmesti ir “Nord Stream” įtakos.

Vis tik šiokių tokių vilčių teikia Komisaro Potočniko atsakymas raštu į mano ir kolegų Europos Parlamento narių bendrą klausimą, kuriame pripažįstama, kad genotoksiškumo parametrai, kurių nemanė tikslingai rinkti valstybės, nustačiusios, kuriuos kriterijus turėtų stebėti NS statytojai, bet kuriuos renka nepriklausomi mokslininkai, yra reikšmingi, ir Komisija šiuos duomenis  įvertins ir į juos atsižvelgs tinkamu metu.

Todėl norėtųsi didesnio Komisijos nuoseklumo jos pozicijose. Ir belieka dirbti, kad Baltijos jūros šalių mokslininkų atlikti genotoksiškumo tyrimų duomenys atsispindėtų valstybių nacionalinėse ataskaitose HELCOM, kurios gali tapti pagrindu tiek HELCOM, tiek kitoms susijusioms tarptautinėms institucijoms atidžiau pažvelgti į “Nord Stream“ poveikį Baltijos jūrai.

Be abejo, ši situacija tik patvirtina jau prieš kelerius metus išsakytus nuogąstavimus, kad nesant nepriklausomam tokio masto projekto poveikio aplinkai vertinimui, neatsiras tarptautinių institucijų, kurios turėtų pajėgumus o galbūt ir noro kritiškai ir objektyviai bei pilna apimtimi įvertinti realų šio projekto poveikį aplinkai. Todėl ketinu ir toliau kelti klausimą dėl būtinybės kurti reikiamas institucijas ir burti visuomenines bei mokslines pajėgas, kad stambios intervencijos į aplinką reikalaujantys projektai būtų vertinami tik nepriklausomų nuo projekto vykdytojų ir užsakovų ekspertų. Juolab, kad jau pasigirsta minčių tiesti trečią Nord Stream vamzdyną….

Autorius: M.Mikulėnas

Read Full Post »

Nord Stream tikrąjį poveikį turi vertinti nepriklausomi tarptautiniai ekspertai

Nors “Nord Stream” skelbia, kad dujotakio projektas yra draugiškesnis aplinkai ir turi mažesnį poveikį Baltijos jūros ekosistemai, nei buvo prognozuota, tačiau kol kas tokias išvadas daryti – dar anksti.

Pirmiausiai dėl to, kad pristatomi duomenys yra fragmentiški ir nepilni. O antra, parametrai, kurie, kaip informuojama, stebimi ir analizuojami – nėra pakankami. Darant išvadas apie “Nord Stream” realų poveikį turėtų būti įvertinti ir genotoksiškumo pokyčių tyrimų duomenys. Tai nuosekliausiai ir plačiausiai atliekami taršos tyrimai Baltijos jūroje, renkami metai iš metų nepriklausomose stotyse, pagal tarptautines mokslines programas. Ir jie rodo, kad per paskutinius du metus ryškiai padidėjo negrįžtamų genetinių pakitimų žuvų ir moliuskų populiacijose lygis daugumoje Baltijos jūros regionų, tarp jų – ir Lietuvos ekonominėje zonoje.

Remiantis minėtais duomenimis, 2010 metais septyniolikoje iš 100 tirtų vietų, viršslenkstinis genetinių pažeidimų lygis randamas visose tirtose žuvyse, t.y. pavojingai pažeisti 100 proc. individų, o DNR pažeidimų dažnis žuvyse kai kur padidėjęs net iki 200 kartų virš kontrolinės ribos. Baltijoje nustatytos net 45 ypač didelės genetinės rizikos zonos (iš 100 tirtų), kur pavojingas genetinių pažeidimų lygis randamas 80-100% tirtų individų. Daugumoje kitų tirtų vietų genetinių pažaidų lygis žuvyse gerokai viršija leistinas ekologiškai saugias ribas. Ypač neramina situacija pietinėje Baltijoje, taip pat Latvijos, Estijos vandenyse, kur eko-genotoksikologinę būklę 2010 metais galima būtų apibūdinti kaip artimą katastrofinei.

Tad, nors “Nord Stream” pastangos pateikti informaciją apie projekto eigą – sveikintinos, svarbu pastebėti ir tai, kad šiuo metu “Nord Stream” pateikiami duomenys – kol kas nepakankami, jog galėtume džiūgauti dėl statybų poveikio menkumo. O ir laikyti juos objektyviais – rizikinga, kol jie nėra patikrinti nepriklausomų mokslininkų.

Taip pat lieka vis dar neatsakyta į klausimą, kodėl būtent dujotiekio tiesimo vietoje, palyginus su kitomis Baltijos jūros vietomis, taip padidėjęs genotoksiškumas. Ir greičiausiai sutapimu tokią situaciją pavadinti būtų sunku, nes viena tokio poveikio žuvims atsiradimo priežasčių – galimas užterštumas medžiagomis, patenkančioms į organizmą, sujudinus nuodingomis nuosėdomis užterštą dumblą. Čia pats laikas prisiminti, kad ties Vokietijos krantais paskutiniai 27 kilometrai “Nord Stream” dujotiekio vamzdžio įkasti į dugną net 4-5 metrus, tad, abejonių, kad kasantis į tokį gylį, visos susikaupusios nuodingos nuosėdos ir dumblas tikrai turėjo būti sujudintas, matyt, neturėtų likti.

Tokie ryškūs genotoksiškumo pokyčiai (vėžiniai susirgimai, kurie persiduoda ir palikuonims) galimi tik vykdant plačią intervenciją, kurios pasekoje ryškiai padidėja cheminis užterštumas, o vienintelė visiems žinoma tokio masto veikla pastaruosius dvejus metus – yra būtent dujotakio statybos. O galbūt Baltijos jūroje niekam nežinant vykdoma ir kita veikla, dėl kurios sujudinamas užterštas dumblas ir didėja jūros cheminis užterštumas?

Tačiau grįžtant prie “Nord Stream” projekto poveikio stebėsenos – derėtų užduoti dar kelis paprastus klausimus – jei jau teigiama, kad viskas atliekama, jog dujotakis būtų kuo draugiškesnis aplinkai, kad būtų tinkamai vykdoma procesų jūroje stebėsena, kodėl pasirenkant 16 dujotakio poveikio aplinkai kriterijų (apie tokį kiekį skelbia pati Nord Stream AG), atlikti tyrimai neapėmė ir genotoksiškumo pokyčių? Ar tie duomenys nebūtų vertingi, kalbant apie jūros būklę ir galimą žalingų medžiagų pasklidimo statybų metu poveikį?

Mano manymu, šie duomenys turėtų būtų įtraukti į “Nord Stream” ataskaitas, kurias konsorciumas turėtų teikti ir HELCOM, ir ESPOO sekretoriatams bei visoms aplink Baltiją esančioms valstybėms. Ne tik toms, per kurių vandenis tiesiamas dujotiekis (šiuo metu išsami informacija apie poveikį teikiama tik joms), bet ir poveikį patiriančioms (tarp jų – ir Lietuva). Raginčiau Nord Stream kuo greičiau pateikti išsamesnius turimus duomenis, o tiesiogiai poveikį patiriančias šalis, kurioms teikiamos ataskaitos – bendradarbiauti tarpusavyje ir teikti visuomenei kuo platesnę joms žinomą informaciją apie Baltijos būklę, kad matytume bendrą vaizdą ir galėtume objektyviai daryti išvadas dėl tikrųjų taršos priežasčių.

Pasikartosiu, Nord Stream AG dėmesys visuomenės informavimui, kuriam, tikriausiai, skiriama ir nemaža projekto lėšų dalis, gali būti pagirtinas. Tačiau nesinori, kad atsitiktų taip, kaip su poveikio aplinkai vertinimo aptarimu, kai daug keltų klausimų taip ir liko neatsakyti, o daugelis problemų – užprogramuotos ankstyvoje projekto vystymo stadijoje. Pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimo (PAV) objektyvumas. Ar galima apie jį kalbėti žinant, kad poveikio aplinkai vertinimas buvo pradėtas rengti tik praėjus keleriems metams nuo žemyninės dujotiekio dalies Rusijoje statybų pradžios? Pagal ESPOO reikalavimus, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje turėjo būti pilnai išnagrinėtos ir objektyviai palygintos visos įmanomos dujotiekio maršrutų alternatyvos (Amber ir Jamal II), įskaitant ir nulinį variantą – atsisakyti dujotiekio. Šis reikalavimas nebuvo pilnai įvykdytas.

Jau tvirtinant PAVą, deja, buvo aišku, kad Nord Stream AG nepakankamai įvertino Baltijos jūros, kuri yra žinoma kaip labiausiai užteršta jūra pasaulyje, taršos lygį, nors apie galimus pavojus kalbėjo ne vienos pajūrio valstybės mokslininkai ir specialistai. Matyt, įsiklausyti nebuvo patogu? Todėl ir statybos bei galimos tokios veiklos neigiamos pasekmės aplinkai buvo nepakankamai įvertintos.

Kad Nord Stream AG, nepaisant plačios informacinės kampanijos, nesugebėjo įtikinamai atsakyti į visuomenės susirūpinimą dėl projekto poveikio Baltijos jūros ekosistemai, rodo ir bandymų Suomijos, Danijos ir Lenkijos teismuose užprotestuoti leidimus statybai atvejai.

Be abejonės, tokie faktai nedidina pasitikėjimo ir nesukelia tikro optimizmo bangos, po to, kai buvo paskelbta, jog jūrai nieko bloga neatsitiko, o užterštas dumblas – tik pakeltas ir padėtas atgal. Manau, kad galutinį žodį dėl tikro “Nord Stream” dujotiekio poveikio aplinkai turėtų tarti tarptautinės institucijos ir nepriklausomi mokslininkai, ir tik įvertinus visus įmanomus taršos žymenis. Tuomet mes, gyvenantys prie jūros ir tie, kuriems Baltija išties rūpi, o taip pat – ir mūsų bei jaunosios kartos sveikata, turime reikalauti, kad jokių landų neparodyti realios situacijos – nebeliktų.

Read Full Post »

Radijo laidoje – apie klonų mėsos naudojimą maisto produktams ir sveiką jūrų gyvūniją

Vakar radijo “FM99“ laidoje “Europos klubas“ kalbėjome apie keletą aktualijų iš Europos Parlamento darbotvarkės: apie Baltijos jūrą, kokia ji ir jos situacija ir apie Europos jūrų saugos agentūrą, kuri turėtų rūpintis vandenų švara bei sveika gyvūnija. Taip pat aptarėme ir karštas Taikinimo komiteto diskusijas apie klonuotų gyvulių mėsos naudojimą maisto produktams.

Kviečiu pasiklausyti radijo laidos įrašo ir noriu pakviesti, jog būtinai išsakytumėte savo nuomonę.

 

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Tromse – Šiaurės dimensijos parlamentinis forumas

Vasario pabaigoje Norvegijos mieste Tromso vyko 2-asis Šiaurės dimensijos parlamentinis forumas. Šiandien, pasibaigus darbo dienai ir besirengdama kelionei iš Briuselio į Romoje vyksiančią 7-ąją Viduržemio jūros šalių parlamentinę asamblėją, visgi radau laiko tesėti pažadą ir papasakoti, su kuo ir apie ką diskutavome viename šiauriausių miestų pasaulyje.

Šiaurės dimensijos formatas susikūrė 2006 m., kai ES, Islandija, Norvegija ir Rusijos Federacija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuris apibrėžė ne tik tematiką, bet ir geografines ribas – Arkties regionas, Barenco jūros regionas ir Baltijos jūros regionas.

Šiuo metu yra 4 pagrindinės bendradarbiavimo sritys – aplinkosauga, sveikata, kultūra bei transportas ir logistika. Šiaurės dimensijoje stebėtojų teisėmis įsitraukusios Kanada ir JAV.

Forume susitiko daugiau nei 100  dalyvių iš ES valstybių, Islandijos, Kanados, Rusijos Federacijos, Norvegijos parlamentų nariai, vyriausybių bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Sveikatos srityje išskirta alkoholio vartojimo problema – ES įvardinta kaip didžiausia alkoholio vartotoja. Anot tyrimų, kas trečios ankstyvos mirties ar neįgalumo priežastys susijusios su alkoholio vartojimu. Diskutuota, kaip spręsti šią problemą. Vienas iš siūlymų – didinti alkoholio kainas ir mažinti jo prieinamumą.

Kultūros sektoriuje – daugiausia dėmesio skirta kultūrinių industrijų bei vietinių bendruomenių kultūrinio paveldo išsaugojimui aptarti.

Visgi viena svarbiausių bendradarbiavimo sričių – aplinkosauga. Čia koncentruotasi ties Barenco ir Baltijos jūrų ekologinės būklės gerinimu. Kalbėta apie dideles lėšas, skiriamas branduolinei saugai Rusijos Federacijos projektams, lygiai taip pat daug dėmesio – nutekamųjų vandenų valymui.

Mano klausimai buvo susiję su branduoline sauga Baltijos jūros baseine, ypač kalbant apie rytinę Europos Sąjungos sieną, taip pat apie bioįvairovės apsaugą ir nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo būtinybę, ypač turint mintyje Arkties regione glūdinčius energetinius išteklius.

Rusijos atstovai, kas buvo gana stebėtina, daug kalbėjo apie aplinkosaugos monitoringą, būtinybę harmonizuoti ES ir RF teisės aktus aplinkosaugos srityje, saugią naftos, dujų gavybą ir pan. Nekyla abejonių, kad jei Rusija perimtų aukštus ES aplinkosauginius standartus bei teisinį reglamentavimą, ženkliai palengvintų daugelio aplinkos apsaugos problemų, su kuriomis susiduriame Baltijos jūroje, sprendimą.

Tačiau svarbiausia ir kol kas stringanti sritis – transporto ir logistikos partnerystė. Visi kalbėjusieji pripažino, kad trūksta infrastruktūros, kad svarbu transporto koridoriais sujungti rytus ir vakarus. Ir tam reikia ne tik lėšų (iš dalies jų skiria ES ir kitos įsipareigojusios valstybės), bet ir administracinės struktūros, kuri būtų pagrindinis projektų atrankos ir įgyvendinimo koordinavimo centras.

Transporto ir logistikos sekretoriatas turėjo pradėti veikti visu pajėgumu jau nuo šių metų pradžios. Finaliniame konkurso į Transporto ir logistikos partnerystės sekretoriato direktoriaus postą etape buvo atrinkti du kandidatai iš Lietuvos. Deja, dėl neaiškių priežasčių, Rusijos pusei užprotestavus rezultatą, konkursas buvo nutrauktas ir teko skelbti naują. Todėl, tikėtina, kad pilnai funkcionuojantis partnerystės sekretoriatas bus sukurtas ne anksčiau kaip tik po gero pusmečio.

Gausus Rusijos parlamentarų dalyvavimas ir aktyvumas forumo metu leido aiškiai suprasti, kad ši valstybė į Šiaurės dimensijos formatą deda dideles viltis. Žinoma, vykstantis bendradarbiavimas, ko gero, daugiausiai naudos, atneša būtent šiaip valstybei. Na, o žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, ir visam regionui.

Už keleto akimirkų Tromse nuotraukas dėkoju kolegai Pauliui Saudargui.

Read Full Post »

Strasbūro sesijoje – apie Baltijos jūrą ir būtinybę peržiūrėti PAV direktyvą

Kaip ir visos – ši EP plenarinė sesija mirgėte mirga skirtingiausiomis temomis: pradedant žmogaus teisių aktualijomis, mechanizmais, kuriais siekiama susidoroti su finansų krize, parama besivystančioms šalims,  ekonomikos augimo ir užimtumo strategijos „ES 2020“ aptarimu baigiant kasdienybėje aktualiausiomis maisto žymėjimo, Baltijos jūros aplinkos tyrimais bei nepriklausomais poveikio aplinkai tyrimais vykdant infrastruktūros projektus. Tačiau apie viską iš eilės.

Šioje sesijoje be jau minėto maisto žymėjimo, kuris kasdien aktualus daugeliui europiečių, aptartas ir kitas svarbus klausimas – Europos Sąjungos lėšos Baltijos jūros aplinkai tirti.

Antradienį vykusių debatų prieš balsavimą metu akcentavau, jog labai svarbu, kad siekdamos pataisyti jūros padėtį, aštuonios ES šalys – Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija – parengė ir įgyvendina Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą „BONUS-169“. Būtent šios programos projektus įgyvendinant  buvo atskleista katastrofiška Baltijos jūros padėtis, ypač tose vietose, kur planuojami plataus masto energetikos infrastruktūros projektai, vykdomi ne vien Europos Sąjungos valstybių, bet ir kitų, besiribojančių su Sąjunga, valstybių. Genotoksiškumas tam tikrose vietose pakilęs kelis šimtus sykių. Taigi, Bonus programa jau įrodė savo galimybes prisidėti prie Baltijos aplinkos stebėsenos, todėl būtina ir toliau aktyviai tirti Baltijos jūros būklę. Taip pat ne kartą teko pasikeisti nuomonėmis, jog tam, kad tyrimai būtų kuo išsamesni ir objektyvesni, labai svarbu, kad į tyrimus lygiomis teisėmis būtų įtraukiami visų Baltiją supančių valstybių mokslininkai. Ši programa tarytum prevencinė priemonė, atkreipianti dėmesį į sudėtingą ekologinę Baltijos jūros situaciją ir tik tinkamai finansuodami mokslinius tyrimus, laiku pastebėdami grėsmes užkirsime kelią ekologinėms katastrofoms.

630 balsų EP narių dauguma, nuspręsta 2010-2013 metais skirti Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programai 50 mln. eurų iš ES biudžeto. Dar tiek pat turėtų jai skirti pačios šalys.

Taip pat su Baltijos jūra susijęs ir klausimas, kurį  šios sesijos metu uždaviau aplinkosaugos komisarui Janez Potočnik. Tai klausimas apie reikiamybę sukurti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą (kad jo atsiradimas neišvengiamas, puikiausiai parodė ir Nord Stream, ir ne vienas naujai pradedamas įgyvendinti projektas). Atkreipiau Komisaro dėmesį į neretai iškylančias problemas planuojant ir įgyvendinant didelio masto infrastruktūros projektus, ypač energetikos sektoriuje. Dauguma iš šių problemų kyla dėl to, kad tokių projektų poveikio aplinkai vertinimuose trūksta skaidrumo ir nešališkumo. Kaip matyti iš naujausios Komisijos ataskaitos, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatomas iš tikrųjų nepriklausomas poveikio aplinkai vertinimas. Galima paminėti du pagrindinius šios problemos sprendimo būdus: pirma, reikia, kad Komisija aktyviau dalyvautų poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, arba, antra, reikia užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimų finansavimas nebūtų priklausomas nuo vertinamų projektų vadovų. Teiravausi p. Potočnik, kada Komisija planuoja pateikti iš naujo apsvarstytą poveikio aplinkai vertinimo direktyvos tekstą, kokį sprendimą Komisija ketina pasirinkti siekdama užtikrinti nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą?

Komisaro teigimu, problema yra labai aktuali ir patikino, kad savo veiklos laikotarpiu ketina jai skirti pakankamą dėmesį, taip pat užsiminė, kad jau pradėta dirbti su PAV direktyvos peržiūros klausimu. Akivaizdu, kad šis klausimas bus pakankamai “jautrus“ ir kad greito rezultato tikėtis nereikėtų, tačiau buvau patikinta, jog platesnės konsultacijos su visuomene bei suinteresuotomis šalimis bus pradėtos dar birželio pabaigoje. Tai neabejotinai bus ir viena svarbiausių mano darbo EP sričių.

Read Full Post »

Kiek realiai galime pristabdyti “Nord Stream“ važiuojantį traukinį?

Kiek realiai galime pristabdyti  “Nord Stream“ važiuojantį traukinį?

http://www.balsas.lt/naujiena/377155/europarlamentare-radvile-morkunaite-nord-stream-vengia-kalbeti-apie-zala

Read Full Post »

EP plenarinei sesijai pasibaigus. Apie Nord Stream, azartinius lošimus internete ir būtinas pastangas

Besibaigiant EP sesijai Strasbūre vieni aktualiausių klausimų – dujotiekis Nord Stream, azartiniai lošimai internete, pastangos sumažinti užkrėtimų adatos dūriais medicinos įstaigose skaičių.

Apie Nord Stream dujotiekį ir konkrečius veiksmus

Europos Baltijos intergrupės posėdžio metu kėliau problemas, susijusias su Šiaurės dujotiekio tiesimu Baltijos jūroje, nes turime nenuleisti rankų ir ieškoti būdų, ką dar galime konkrečiai nuveikti, siekdami apsaugoti Baltijos jūrą.

Pasisakydama apie šį vieną iš kontravesiškiausių energetikos projektų,  kuris kelia daugybę diskusijų nuo pat jo įgyvendinimo pradžios, išsakiau nuomonę, kad pirmiausia, svarbu nuolat priminti ES institucijoms apie nevykdomus įsipareigojimus, kylančius iš EP rezoliucijos dėl Nord Stream, ir skleidžiant atitinkamą aplinkosaugos informaciją apie situaciją Baltijos jūroje. Antra, reikalingi tam tikri veiksmai ir garantijos iš Europos Komisijos arba Nord Stream dėl įsipareigojimų kompensuoti galimą žalą aplinkai.

Europos Sąjunga turi spartinti tokių projektų, kaip Nabucco, įgyvendinimą kaip alternatyvą Šiaurės ir Pietų dujotiekiams, kad būtų mažinama priklausomybė nuo vieno tiekėjo.

Be to, turime užtikrinti, kad Europos Komisija monopoloninkei Gazpromui nedelsdama pradėtų taikyti ES konkurencijos taisykles. Galiausiai – reikalavimų poveikio aplinkai vertinimams problema ir Europos Komisijos dalyvavimas šio klausimo sprendime galėtų padėti išspręsti daugelį problemų ateityje.

Derėtų platesnėje diskusijoje kartu su Europos Komisijos atstovais aptarti griežtesnių reikalavimų taikymo didesnių infrastruktūros projektų  aplinkos poveikio analizei.

Vieninga ES azartinių lošimų internete reguliavimo sistema – būtina

Plenarinio posėdžio metu vykusiuose debatuose su Europos Komisija svarstytas azartinių lošimų internete klausimas, sulaukęs nemažai pasisakymų ir diskusijų. Mano nuomone, būtina nedelsiant imtis kurti bendrą ES internetinių azartinių lošimų reguliavimo sistemą.

Juk azartiniai lošimai – kompleksinė problema, kuri, kaip ir kitos priklausomybės formos, sukelia rimtų socialinių pasekmių, dėl kurių kenčia ne tik pats lošėjas, bet ir visa visuomenė. O globaliam pasaulyje sparčiai plintant interneto prieigai, stipriai didėja nauja priklausomybės forma – priklausomybė nuo azartinių lošimų internete.

Juolab, kad per pastaruosius 14 m. azartinių lošimų rinka smarkiai išaugo. Kaip ir pati rinka, taip ir bendrosios įplaukos iš lošimų pasaulyje augs ir šiais metais turėtų sudaryti apie 18 mlrd. eurų, o kol nėra sukurta bendra ES internetinių azartinių lošimų reguliavimo sistema, šie skaičiai gali džiuginti tik internetinių azartinių lošimų verslo atstovus.

Ir nors Europos Teisingumo teismas yra pareiškęs, kad ir azartinių lošimų paslaugos turi naudotis judėjimo laisve ir kad valstybės narės turėtų šiuos klausimus reguliuoti pačios, atsižvelgdamos į savo vertybes bei tradicijas.  Pavyzdžiui, Lietuva yra tarp tų ES šalių, kuriose internetiniai lošimai yra uždrausti. Tačiau net ir tokiu atveju, laisvas paslaugų judėjimas užtikrina galimybę lošti, turėti laisvą priėjimą prie internetinių lošimų kitoje šalyje ir, uždraudus lošimus visoje ES, vis tiek nebūsime apsaugoti nuo lošimų, vykdomų kitose pasaulio valstybėse.

Todėl turime siekti sukurti bendrą ES internetinių azartinių lošimų reguliavimo sistemą, atsižvelgiant į rizikos grupių apsaugą, ypatingai atkreipiant dėmesį į nepilnamečių apsaugą, bei piniginių atsiskaitymų kontrolę.

Kalbant apie nepilnamečių priklausomybę, mano įsitikinimu, reikėtų kalbėti ne vien apie azartinius lošimus ar žaidimus, turinčius piniginę išraišką, bet ir apie internetinius žaidimus, dažnai esančius agresyvaus turinio ir turinčio neigiamos įtakos.

Situacija dėl ES internetinių azartinių labai panaši į neretai aptariamą CO2 emisijų problemą, juk internetas irgi neturi sienų, todėl turėdami skirtingas internetinių lošimų taisykles ir nuostatas – galime tikėtis panašaus rezultato kaip ir su klimato kaitos problema – daug kalbų ir, deja,  mažai rezultatų.

Read Full Post »

Apie nepatogius “žalos atlyginimo“ klausimus.

Vakar Hagos arbitražo teisme nuspręsta, kad verta toliau nagrinėti „Jukos“ bylą.  Toks sprendimas bendrovės akcininkams leidžia tikėtis siekti beveik 100 mlrd. JAV dolerių kompensacijos iš Rusijos vyriausybės. Tačiau šis procesas gali trukti trejus metus.

Žinia apie šį arbitražo teismo sprendimą greitai pasklido ir Europos Parlamente, anksčiau ne sykį svarsčiusiame Rusijos veiksmus prieš „Jukos“ ir jos vadovą M.Chodorkovskį.

Šiandien vykusiuose Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugumo komiteto bei Europos Parlamento Baltijos Europos Intergrupės posėdžiuose svarstant Reglamento dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių projektą,  pasisakiau apie šio sprendimo poveikį energijos tiekimo stabilumui.

Mano įsitikinimu, šis arbitražo teismo sprendimas aiškiai parodo, jog Rusija, tiekdama Europai naftą ar dujas, privalo laikytis visų nustatytų taisyklių. Europos Sąjungos institucijos neabejotinai privalo atkreipti dėmesį į šį sprendimą ir imtis visų priemonių, kad Rusija įsipareigotų laikytis visų energetikos chartijos nuostatų, ES šalims tiekdama tiek naftą, tiek dujas. Tik visi laikydamiesi vienodų žaidimo taisyklių mes galėsime būti tikri, kad nei viena Europos valstybė nebus šantažuojama grasinimais „užsukti kranelį“, kaip jau yra nutikę su naftotiekiu į Mažeikius.

Na, o kalbant apie galutinį galimą Hagos arbitražo sprendimą  – jei galiausiai būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl žalos atlyginimo, Rusijai tektų mokėti nemenkus milijonus eurų kompensacijų.  Ir ne tik bendrovei “Jukos“. Juk iš Rusijos naftos ir dujų telkinių bei kompanijų buvo išvarytas ne vienas investuotojas, tad toks sprendimas gali tapti pagrindu kitoms byloms. Vienas tokių investuotojų yra ir Statoil, kuris milijonus investavo norėdamas įsisavinti Stockmano dujų telkinį (tai vienas iš minimų Nord Stream maitintojų), tačiau paskui ir šiai bendrovei teko pusvelčiui “atsisveikinti“ su akcijomis.

Tad dar vienas svarbus klausimas, galintis kilti labai netolimoje ateityje – ar Rusija bus pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimus dėl dujų tiekimo. Jau dabar vidaus analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad auga Rusijos vidaus dujų deficitas, jei kils ginčai dėl Stockmano nuosavybės šis rūpestis taps dar realesnis.

Tokiu atveju pelnas iš Nord Stream turėtų pakeisti “tekėjimo“ kryptį – pirmiausia baudoms ir priteistoms kompensacijoms susimokėti, o ne investicijoms į gavybą, produkciją ir tiekimo trasų priežiūrą.  Bet svarbūs ir dar keletas aspektų: “šlubuojantis“ Rusijos kaip tiekėjo patikimumas, o dar svarbiau –  dėl nepakankamų investicijų galimai didėjanti dujotiekių avarijų bei žalos gamtai tikimybė.

Koks “nepatogus“ tas “žalos atlyginimo“ klausimas.  Ir ne tik aplinkosaugoje. Todėl nuolat ir pamirštamas ar maskuojamas.

M. Mikulėno piešinys [c], [p];

Read Full Post »

Baltijos jūros regiono vizija: nuo strategijos prie veiksmų.

Vakar surengtoje konferencijoje apie Lietuvos pasirengimą įgyvendinti Baltijos jūros regiono strategiją susibūrę mokslininkai, politikai, aplinkosaugos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų bei atsakingų institucijų atstovai sutarė, jog yra nemažai strateginių dokumentų, vienu ar kitu aspektu nagrinėjančių Baltijos jūros aplinką ir, panašu, jog jų jau gana – dabar būtina kuo greičiau pradėti minėtas strategijas įgyvendinti.

Baltijos jūros regiono strategija, kuriai po ilgo laukimo ir nemažų ES pirmininkaujančios Švedijos pastangų prieš savaitę pritarė ES Vadovų Taryba, brėžiama viso Baltijos regiono vystymosi ir bendradarbiavimo vizija.

Taip, iš tiesų tikimasi, kad ši strategija bus naujas postūmis išjudinti valstybių bendradarbiavimą tose srityse, apie kurias kalbama jau keliolika metų, tačiau šalia džiugesio, reikia nepamiršti ir to, kad paversti aplinkosaugos, ekonominio konkurencingumo, energetinės infrastruktūros ir jūrinio saugumo vizijas tikrove bus įmanoma tik dirbant, bendradarbiaujant tarp valstybių, tarp institucijų.

O kalbant apie tarpvalstybinį bendradarbiavimą įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją, konferencijoje teko pripažinti, jog glaudesnio bendradarbiavimo trūksta pirmiausia ir tarp Lietuvos institucijų. Pasikeitimas nuomonėmis šioje konferencijoje pirmiausia buvo proga suprasti, kad Lietuvos institucijoms priimant sprendimus bei teisės aktus trūksta integruoto aplinkosauginio požiūrio. Tai atsispindi tiek ūkinę veiklą, tiek ekonominius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pirmiausia, tikintis kitokių rezultatų, turėtų būti ugdomas valstybės institucijų darbuotojų aplinkosauginis išprusimas bei supratimas. Ir, be abejonės, būtinas gilesnis ekspertų įtraukimas į teisėkūros procesą. Juk mokslo institucijos vykdo ir įgyvendina tikrai nemažai didelę vertę sukuriančių mokslinių Baltijos jūros aplinkos tyrimų. Deja, šių tyrimų rezultatai dažniausiai lieka mokslininkų stalčiuose. O nemažai tokių tyrimų galėtų prisidėti bei padėti ir valstybės institucijoms formuojant įvairias politikos sritis.

Skirtingų organizacijų bei institucijų atstovai, mokslininkai sutarė, kad labai aktualūs ir būtini išsamesni didelį poveikį aplinkai darančių projektų tyrimai – kalbant tiek apie planuojamas atomines elektrines Baltarusijos ir Rusijos teritorijose, tiek ir apie pačios Lietuvos planuojamus įgyvendinti projektus – Visagino atominę elektrinę bei Švedijos-Lietuvos elektros jungtį Baltijos dugnu. Nors esame pozityviai nusiteikę pastarųjų dviejų projektų atžvilgiu, deja, nesame išsamiai išnagrinėję galimo jų poveikio tiek jūros, tiek sausumos aplinkai.

Be abejonės, konferencijoje, aptariant Baltijos jūros būklę ir mokslinių tyrimų, monitoringų rezultatus, kalbėta ir apie dujotiekio “Nord Stream“ poveikį. Juk paradoksas, jog dėl projekto poveikio aplinkai tariamasi ne su poveikį patiriančiomis, o tą poveikį sukeliančiomis šalimis – tarsi valstybes, kurių teritorija gali būti užteršta, taip dėl kažko nubaudžiant. Su tokia pozicija niekuomet nesutiko ir Europos Parlamentas. Susirinkę mokslininkai ir specialistai sutarė, kad turėdami duomenų apie pražūtingą projekto poveikį, turime dėti visas pastangas tam, kad šie duomenys būtų viešinami – ne tik ES institucijoms ir Suomijos mokslininkams, bet ir plačiajai Europos visuomenei, jog šioji žinotų tikrąją jų taip siekiamo energetinio saugumo (ar tikrai?) kainą. Labai svarbus aspektas – kad galutinė Suomijos pozicija dėl leidimo tiesti vamzdį bus suformuluota ekologų. Todėl visos ekspertų ir politikų lygiu dedamos pastangos, kad priimdami šį sprendimą, jie turėtų kuo išsamesnius duomenis dėl galimos nepataisomos genetinės žalos, labai svarbios.

Na, o grįžtant prie Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimo bei regiono ateities – bene daugiausiai priklauso nuo to, kaip pačioms Baltijos regiono šalims, iki šiol neturėjusioms bendro identiteto, pavyks dirbant kartu padaryti šią strategiją rezultatus duodančia iniciatyva.

M. Mikulėno nuotraukos [c], [p].

Read Full Post »