Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencijai (RIO+20) artėjant

Europos Sąjunga stengiasi pirmauti pasaulinėje kovoje už biologinės įvairovės išsaugojimą, tvarų vystymąsi. Jungtinių Tautų organizuojamose konferencijose būtent ES valstybės dažnai yra užsibrėžusios ambicingiausių tikslų. Deja, tiek dėl tebeegzistuojančių skirtumų tarp kai kurių valstybių, tiek dėl noro lyderiauti vieniems, ne visuomet pavyksta turėti bendrą visos ES poziciją. Štai ir šioje plenarinėje sesijoje svarstėme, kokia turėtų būti ES pozicija ir pagrindiniai tikslai vykstant į Rio de Žaneire įvyksiančią Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferenciją (Rio+20 aukščiausiojo lygio susitikimą).

Atrodo, didelių nesutarimų nebūtų kilę, jei ne vienas „bet“. Dažnai ruošiant vieną ar kitą dokumentą, į jį bandoma įtraukti ne visai su aptariamu reikalu susijusių dalykų. Panašiai buvo ir šį kartą. Rezoliucija dėl tvaraus vystymosi buvo pradėta ruošti dar vasarą, ją rengė iš įvairių politinių frakcijų atstovų sudaryta darbo grupė. Tuo tarpu atėjus rudeniui apsižiūrėta, jog kažkieno iniciatyva įją įtraukta nuostata, jog Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į Fukušimoje įvykusią katastrofą, ragina laipsniškai uždaryti veikiančias branduolines jėgaines ir nepritaria naujų branduolinių jėgainių statybai. Taip, ši energijos rūšis vertinama nevienareikšmiškai, ji gali būti pavojinga, tačiau esamomis sąlygomis jos atsisakymas pasauliui ir ES reikštų visų pirma išmetamo CO2 kiekio padidėjimą (kad ir kaip pritariu energetikai iš atsinaujinančių išteklių, suprantu, jog šiuo metu nei vėjo, nei biomasės elektra nepajėgios visiškai pakeisti „tradicinės“). Be to, toks atsisakymas visiškai negaliotų už ES ribų – ten abejotino saugumo atominės elektrinės veiktų kaip veikusios. Kaip taikliai buvo pastebėta mūsų politinės frakcijos posėdyje, Vokietija (būtent jos atstovai buvo tarp labiausiai norinčių uždrausti atominę energetiką Europos Sąjungoje) veidmainiauja, ragindama Europos Sąjungoje atsisakyti AE, tuo tarpu pati būdama pasiryžusi pirkti elektrą iš už ES esančių nesaugių jėgainių.

Taigi diskusija dėl tvaraus vystymosi virto principiniu Prancūzijos ir Lenkijos atstovų mūšiu už atominės energetikos išsaugojimą. Mano kolegos iš minėtų šalių pagrasino, jog blokuos visos rezoliucijos priėmimą, jei iš projekto nebus išbraukta minėta nuostata. Vis tik balsavimo metu Europos Parlamentas pritarė švelnesnei pataisai, kuria sakoma, jog neabejotinai būtina Europos Sąjungoje užtikrinti aukščiausią branduolinės saugos lygį ir šiuos reikalavimus remti tarptautiniu lygmeniu.

Read Full Post »

Birželio Strasbūras: dėmesys Baltijos valstybėms

Birželio Strasbūro sesiją pradėjome nuo iškilmingo EP pirmininko pareiškimo, artėjant Baltijos valstybių tremčių metinėms. EP pirmininko J. Buzeko, politinių grupių pranešėjų pasisakymai ir trumpos diskusijos buvo skirtos pažymėti 70-ąsias birželio mėnesį vykusių deportacijų metines. EP pirmininkas, pradėdamas diskusijas, pabrėžė, kad trėmimais ketinta sunaikinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos socialinį ir politinį elitą. Todėl šiandien mūsų pareiga atminti šių šimtų tūkstančių žmonių kančias ir sovietinio teroro žiaurumus, dar stipriau įkvėpusius kovai dėl nepriklausomybės ir grįžimo į suvienytą Europą.

Šia tema Parlamente vyks dar ne vienas renginys. Strasbūro savaitės vidury prie memorialinės lentos kartu su kolegomis tylos minute pagerbėme trėmimų aukas, artėjančią savaitę, birželio 14 d., bus atidaryta paroda “Laiškai ant beržo tošies“, globojama latvės europarlamentarės S. Kalnietės, kuri pati gimė tremtyje, Sibire.

Be šių atmintinų, į Europos istorinę atmintį įsirėžusių įvykių paminėjimo, EP dirbome įprastu ritmu. Vieni iš pagrindinių sesijos akcentų – diskusijos su komisaru J. Dalli dėl E. coli bakterijos sukelto mirčių ir susirgimų protrūkio. Kai kurie parlamentarai klausė, ar galime atmesti biologinio terorizmo išpuolio galimybę… Šalia raginimų siekti efektyvesnio koordinavimo ir taisyklių dėl maisto produktų ženklinimo ir atsekamumo įgyvendinimo, keltas klausimas dėl atsparumo antibiotikams problemos,  buvo smerkiama žala, kurią ES vaisių ir daržovių pramonei padarė iki galo nepatikrintų teiginių dėl infekcijos šaltinį skelbimas. Galų gale praeitos savaitės pabaigoje buvo surastas užkrato židinys, tačiau žala vartotojams ir gamintojams – milžiniška. Pastariesiems ES ketina išmokėti virš 200 mln eurų kompensaciją.

Dar svarbios diskusijos EP per savaitę – artėjančio ES-Rusijos viršūnių susitikimo, mokslinių tyrimų finansavimo, Bulgarijos ir Rumunijos narystės Šengeno erdvėje temomis. Priimtas dokumentas dėl poveikio vertinimo nepriklausomumo – jame kalbama bendrai apie teisėkūros procesą ir kaip galėtumėme užtikrinti šio proceso nepriklausomumą. Džiaugiuosi, kad galutiniame variante liko ir mano pataisos dėl poveikio aplinkai vertinimo nepriklausomumo – tai pirmas žingsnis į pasiruošimą PAV direktyvos peržiūrai.

Su kolegomis pagaliau pasiekėme, kad branduolinės saugos ES kaimynystėje klausimas atsidurtų plenarinės darbotvarkėj šalia Europos Komisijos nario, atsakingo už energetikos politiką, Giunterio Oettingerio situacijos dėl „apkrovos testų“ bandymų pristatymo.

Tęsiant “branduolines“ ir su tuo susijusias diskusijas bei dokumentų iniciavimą, savo pasisakyme EP posėdyje akcentavau keletą dalykų. Nors visų 143 ES teritorijoje esančių branduolinių jėgainių sauga pradėta tikrinti jau nuo 2011 m. birželio 1 d., tačiau susirūpinimą kelia ES kaimynių – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Turkijos ir Armėnijos – branduolinių jėgainių sauga ir galimybės jose surengti analogiškus atsparumo bandymus. Pavyzdžiui, Rusijoje, prie Sankt Peterburgo, mažiau nei 100 km atstumu nuo išorinės ES sienos, veikiančioje elektrinėje, tebedirba taip vadinami  “Černobylio tipo“ reaktoriai. Dar mažesniu atstumu nuo ES sienų planuojamas dviejų naujų atominių elektrinių – Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje – statybos. Abiems būsimoms elektrinėms būdingos panašios problemos – dar nepabaigus poveikio aplinkai vertinimo, jau pradėti darbai, iki šiol nepaaiškintas nei vienos atominės statybos vietos parinkimo kriterijus, neišanalizuotos galimos alternatyvios vietos, neparengti visuotinės evakuacijos planai. Abiejose atominėse planuojama įrengti eksperimentinius reaktorius, kurių saugumo neįmanoma tinkamai įvertinti, nes jie dar niekur neeksploatuoti. Baigdama pasisakymą, pabrėžiau, kad ES turi dėti visas pastangas užtikrinti atominių elektrinių saugumą kaimyninėse valstybėse ir neturime ES piliečių pinigais remti nesaugios branduolinės energetikos.

Tikiuosi, šiuos nuomonės laikosi ir komisaras G. Oettingeris, daug nuveikęs, reaguodamas į Fukušimos nelaimę, tačiau kiek vengiantis kalbėti apie ES kaimynių nesaugias elektrines. Beje, pasisakant šiuo klausimu buvo aktyvūs kone visi Lietuvos atstovai, nes vis tik mums gali tekti turėti Baltarusijos AE, nors šalis ir nėra pasiruošusi vystyti branduolinę energetiką, o Rusijos valdžia ne tik neatsako į kaimyninių valstybių klausimus, bet ir ignoruoja savo gyventojų prašymus surengti konsultacijas. Be to, jau antrą kartą, remdamasi formalumais, neleidžia registruoti iniciatyvos dėl gyventojų referendumo Kaliningrado AE statybos klausimu.

Tačiau kaip ir visada, ne vien diskusijų ir susitikimų gausa buvo ypatinga Strasbūro savaitė. Pirmąkart šioje kadencijoje, antradienį, vyko priešgaisriniai mokymai, skelbiant evakuaciją visame EP pastate. Teko nutraukti balsavimus, sukaukus sirenoms, evakuotis į EP pastato prieigas, ne visiems taip sėkmingai pavyko rasti avarinius išėjimus ir patyrėm nemažai sunkumų po maždaug valandos patenkant atgal į pastatą – visgi, atrodo, kad evakuacinis bandymas pavyko. Tad dabar belieka viltis, kad to neteks išbandyti ekstremaliomis pavojaus sąlygomis.

O savaitgalis ir beprasidėjusi savaitė – Birželio 14-osios minėjimų maratonas.

Read Full Post »

Černobylis ir branduolinis saugumas. 25 metams prabėgus.

Šiandien prisimename ankstų 1986-ųjų balandžio 26-osios rytą, kuomet sprogo Černobylio branduolinės jėgainės reaktorius. Tuomet, prieš 25-erius metus Černobylio elektrinės darbuotojai atliko ketvirtojo reaktoriaus bandymus, kai nugriaudėjo sprogimas. Aplink reaktorių vaizdas iš karto tapo klaikus, tačiau visai netoli gyvenę žmonės (dirbo kasdienius darbus atvirame lauke, kiemuose žaidė vaikai), nieko neįtarė, sovietų valdžia tylėjo tris dienas.  Galiausiai viskas ėmė aiškėti, kai apie didelį pavojų ėmė kalbėti Švedija, užfiksavusi neįprastai didelę radiaciją. Bet net ir tuomet valdžia menkino katastrofą. Šimtai tūkstančių žmonių vėliau dirbo be jokių apsaugų (tarp jų – 7000 mūsų kraštiečių), likviduodami katastrofos padarinius, dešimt dienų pilotai (tarp jų – ir vienas lietuvis) atliko keturis tūkstančius skrydžių, kad išpiltų tonas švino, smėlio, molio ant sugriauto reaktoriaus. Nežiūrint į tai, ir po katastrofos elektrinė toliau gamino elektros energiją, jos antrasis reaktorius išjungtas po gaisro 91-aisiais, pirmasis uždarytas 97-aisiais, o trečiasis dirbo iki pat 2000-ųjų gruodžio.

Rastume labai mažai žmonių, kurie neatsimena to meto, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų ir nesvarbu, kur užtiko žinia apie katastrofą ir sklindantį užterštumą bei grėsmę sveikatai ar net gyvybei.

Ši katastrofa paliko ne tik milžinišką užterštą zoną, kurioje nežinia kada bus nekenksminga gyventi. Dar labiau minint Černobylio katastrofos metines rūpestį kelia nerimas dėl katastrofos Japonijos branduolinėje elektrinėje padarinių (nors juos labiau sukėlė gamtos stichijos, nei techninis aplaidumas).

Ši tema dar jautresnė, kai suvokiame, jog ES pasienyje ketinamos statyti elektrinės taip pat kelia įtarimų dėl saugumo, galimo poveikio aplinkai. Situaciją dar labiau aštrina liurbiais bei ožiais ES institucijas vadinantis A.Lukašenka (supykęs, jog nebuvo pakviestas į Černobylio metinių minėjimą Ukrainoje) ir grasinantis, jog niekas nesutrukdys jam pastatyti Atominės elektrinės, o trukdoma jam ES, esą tik dėl Pabaltijo, kuris bijo konkurencijos.

Šiandien apie elektrines pasienyje ir Lietuvos situaciją dėl Visagino elektrinės, apie tai, kad jei žmonijos poreikis naudoti energijos išteklius – pakankamai didelis ir jei negebame verstis be branduolinės energetikos, tai pirmiausia turi būti užtikrintas aplinkos ir žmonių saugumas, kalbėjomės Žinių radijo laidoje “Dienos tema“, kuri klausė, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės. 

Read Full Post »

Prabėgusi savaitė EP ir pavasarėjanti Lietuva

Nors bene daugiausiai minčių ir nuotaikų kelia šios savaitės pabaigoje vykusi tvarkymosi akcija “Darom 2011“, tačiau trumpai norėtųsi žvilgtelėti atgal į darbo Europos Parlamento komitetuose savaitę bei Demokratijų bendrijos, kuriai nuo 2009 m. iki 2011 pirmininkauja Lietuva, susitikimą Briuselyje.

Pirmininkavimo Demokratijų bendrijai estafetę iš Lietuvos perims Mongolija

Demokratijų bendrija – tai tarpvyriausybinė struktūra, kurios veikloje dalyvauja daugiau kaip 100 demokratiją sukūrusių bei ją kuriančių valstybių. Jos tikslas – pasauliniu mastu stiprinti ir gilinti demokratijos normas ir praktikas. Demokratijų bendrijos veikla remiasi Jungtinių Tautų chartija ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Daugiausiai dėmesio praėjusio pirmadienio susitikime – skirta įvykiams Šiaurės Afrikoje ir visame Arabų pasaulyje. Taip pat aptarta ir istorinės atminties tema, svarstyta apie galimybę steigti darbo grupę dėl istorijų sutaikinimo.   Taip pat kalbėta bendrai apie ES kaimynystę, pati išsakiau nuomonę, kad dėmesys istorinėms patirtims ir atminčiai – labai svarbus. Taip pat laikausi pozicijos, jog ES kaimynystės politika turi būti subalansuota, nes šiuo metu visų mūsų dėmesys krypsta į šiaurės Afriką, tuo tarpu Rytų kaimynystė lieka  tarsi  primiršta.

Šiais metais Lietuva baigia pirmininkauti Demokratijų bendrijai ir perduoda  estafetę Mongolijai. Telieka tikėtis, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu kelti siekiai stiprinti Demokratijų bendrijos vaidmenį įtvirtinant demokratines vertybes, žmogaus teises, teisės viršenybę, ir toliau skatins vieningą bendrijos šalių požiūrį į grėsmes demokratijai.

EP Aplinkos komitete – energetikos, atliekų tvarkymo strategijos aktualijos

Taip pat pirmadienį prasidėjo ir intensyvus darbas Europos Parlamento ENVI komitete, kur energijos efektyvumo, branduolinio saugumo klausimai aptarti su Komisaru G.Oettingeriu.

Artėjant tvarkymosi akcijai Lietuvoje, Briuselyje dar kartą permąstyti Lietuvos situaciją su atliekomis teko keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija dėl ES atliekų tvarkymo strategijos. Taigi, pripažinta, kad situacija nėra paprasta visoje ES, nes atskirose valstybėse padidėjo atliekų kiekiai, nesugebama sumažinti bendrų atliekų apimčių.

Vidutiniškai vienam namų ūkiui ES tenka apie 500 kg atliekų  per metus, nors atskirose valstybėse šis kiekis siekia net 800 kg. Ypatingai daug informacijos, kokia Lietuvos situacija, galėtų suteikti ir vienas skaičius: ES sumažino atliekų, šalinamų į sąvartynus kiekį nuo 65 proc. iki 45%, tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar šaliname į sąvartynus apie 96 procentus atliekų!!!

Taip pat akcentuota ir gyventojų švietimo svarba. Šį klausimą Lietuvoje tiek viešai, tiek Aplinkos ministerijos atstovams esu akcentavusi ne kartą, tačiau, deja, dar vis nesugebame arba nenorime suprasti, jog tinkamai neinformuojant žmonių ir neparodant atliekų tvarkymo naudos, rezultato nepasieksime. Šiandieninės atliekų tvarkymo švietimui taikomos priemonės Lietuvoje tikrai yra nepakankamos ir greičiau imitacinės, o ne orientuotos į rezultatą.

O tuo tarpu visa ES susirūpinusi, kaip įgyvendinti pagrindinius iššūkius, jog būtų suprasta, kad atliekos – tai ištekliai, kurie turi būti tinkamai tvarkomi ir perdirbimo metu gali ir turi tapti žaliavomis.

Lietuvoje. Šilti susitikimai ir švarinimosi akcija Kėdainiuose

Vos grįžusi į Lietuvą, ketvirtadienį skubėjau į  Kauno menininku namus, kur kartu su bendramoksliais minėjome savo fortepijono mokytojos Rymantės Šerkšnytės, išugdžiusios daugiau nei pusšimtį garsių muzikų, jubiliejų. Aš pati šiai mokytojai esu dėkinga ne vien už muzikines žinias ar įgūdžius, bet ir už tai, kad ji plataus požiūrio žmogus, kad pamokose darbas ir kalbos sukdavosi ne vien apie muziką, bet ir apie  pasaulio ir Lietuvos istoriją, realijas, meną.

Na o šeštadienį, kaip ir įprasta kasmet – prisijungiau prie tvarkymosi akcijos “DAROM“ – šįkart Kėdainiuose, krašte, kuriame gyveno seneliai (pernai – tvarkiausi kartu su rumšiškiečiais, savo tėviškėje). Aplinką tvarkėme pačiame mieste, Smilgos upelio slėnyje. Kartu su sūnėnais prisijungėme prie susirinkusių tvarkytis, o bendras darbas, rūpestis ir gera nuotaika tik sustiprino įsitikinimą, kad tokios geros iniciatyvos ne tik gražina mūsų kraštą, bet ir skatina bendruomeniškumą, kitokį, gražesnį požiūrį į bendravimą bei buvimą drauge.

Read Full Post »